Trys siaubaitės pasakaitės (2)

 

Skambutis

 

Skambina į duris. Priėjusi priglundu prie akutės. Laiptinėje stovi ilgaplaukė moteris su šluota. Pirma mintis – ragana. Bet iš kur čia pas mus tos raganos… Tačiau ir ne valytoja. Tą apskritaveidę storulę pažinčiau ir pro akutę.

– Kas ten? – klausiu.

– Pagalbos reik.

– Negaliu atidaryti, saviizoliacijoj aš, – meluoju, nes maža ką.

Nors nelabai ir meluoju – savo noru užsidariau namie ir antras mėnuo jau niekur neišlendu. Niekur. Net maisto.

Ji skambina į gretimas duris. Ten gyvena jauna pora, nuomininkai – tiek ir težinau apie juos. Kaimynas atidaro. Girdžiu tik nuotrupas: „…raktai“, „negaliu patekti“, „prakeiktos patalpos…“ Po to – tarsi ginčas ir pakeltas vyriškas tonas: „Dinkit iš čia!“ Durys užsitrenkia.

Moteris dygiai pažvelgia vėl į mano akutę ir – ar nuo žvilgsnio, ar nuo ko – akutė iškrenta tiesiai po mano kojom. Dabar, matydama tą mažą apskritą kiaurymę, jaučiuosi, tarsi stovėčiau prieš atlapotas buto duris. Negana to, pro ją įlenda pirštas. Nenormaliai ilgas, šviesiai gelsvu nagu. Oda ruda, gruoblėta. Kažkuo panašus į žuvies pirštelį. Net kyla noras atkąsti, tokia esu alkana.

– Atidaryyyyk! – kumščiu pradeda vanoti duris, o pirštas tįsta, ilgėja.

Traukiuosi nuo jo atatupsta ir lekiu virtuvėn, griebiu kapoklę mėsai ir grįžusi šnai! Nukirstas pirštas krenta žemyn ir nusirita grindimis link akutės.

Pripuolu prie kiaurymės – sijono padurkai tik sušvytuoja ir nudulka laiptais žemyn. Pagaliau išsinešdino…

Akutę įstatau atgal į jos vietą, o pirštą atsargiai suimu dviem pirštais ir, nusinešusi į virtuvę, paguldau ant pjaustymo lentos. Atidžiai apžiūriu iš visų pusių. Panašus į gyvį. Dar truputį juda. O kodėl nepabandžius iškepti?..

Įtrinant česnaku jis šviesėja, rausvėja. Apvolioju miltuose ir dedu įkaitinton keptuvėn. Susiriečia lyg krevetė, o nagas skyla į daugybę atplaišėlių ir išsiskleidžia vėduokle. Kvapas maloniai kutena nosį, net pilvas sugurgia. Gaila, neturiu alaus…

Pasistiprinusi guluosi lovon ir kaip kas vakarą dėkoju likimui, kad manęs neapleidžia. Išjungiu šviesą.

Tamsu. Nors pirštu į akį durk.

 

Žmogaus likimas

 

Sakoma – visokių žmonių yra, visokių reikia. Taip pat ir profesijų.

Budeliu Lialiaksandras išdirbo daugiau nei dvidešimt metų, o tai tikrai netrumpa laiko atkarpa. Ir nors tiesiogiai nuo jo rankos nenulėkė nė viena galva, nereikėtų stebėtis, kad ilgainiui šis budelio-gąsdintojo darbas padarė lemtingą įtaką vyriškio charakteriui, elgsenai ir likimui.

Pirmąjį savo profesinės veiklos dešimtmetį žmogelis nuoširdžiai džiaugėsi savo pareigomis – niekas į jo darbą nesikišo, niekam atsiskaitinėti nereikėjo, atlyginimas tenkino. O ir vienintelis darbo įrankis – metro ilgio kalavijas – buvo nesunkus, tarsi pritaikytas jo rankai. Darbuotis juo Lialiaksandrui labai patiko. Oho, kaip kartais įsijausdavo – mosikuodavo, kai reikia ar nereikia!

Šešių dienų darbo savaitė, įskaitant savaitgalius, vyrui visiškai neprailgdavo. Gal todėl, kad dirbti reikėjo ne visą darbo dieną, o gal priežastis buvo kita – gyveno be antrosios pusės ir namuose jo niekas nelaukė.

Pirmadieniai visada būdavo laisvi. Atrakcionų parkas tuomet išvis neveikdavo. Net apšvietimas būdavo išjungtas, ką ir kalbėti apie muziką. Lyg vaiduoklis pėdindavo liūdnas Lialiaksandras pro šalį – nejauku jam buvo, kai virš savo darbo vietos, siaubo kambario, nematė spalvotom lempelėm šviečiančio užrašo „Baimės labirintas“. Rodėsi, tarytum pats neegzistuotų.

Jo darbo funkcijos buvo paprastos ir visada vienodos: priartėjus labirinto tamsoje dardančiam vagonėliui su jame sėdinčiais aštrių įspūdžių ištroškusiais lankytojais, turėdavo iššokti iš už juodos širmos ir tiesiog pamojuoti raudonais dažais nutaškytu kalaviju. Tuo pat metu įsijungdavo ir jį, apsitaisiusį ilgu tamsiu apsiaustu su veidą dengiančiu gobtuvu, apšviesdavo blausi prožektoriaus švieselė. Didžiausias atlygis Lialiaksandrui būdavo labirintu tolstančių išgąsdintų žmonių klyksmai.

Kartą perskaitęs, kad Japonijoje senovės budeliai buvo priskiriami atstumtųjų kastai, vyras susimąstė. Nereikėjo nei viduramžių, nei Japonijos, nei nuriedėjusios galvos – kažkodėl jo ir taip visi šalinosi. Negana to, pamažu ėmė atsirasti ir keista baimė, laikui bėgant ji vis dažniau apimdavo Lialiaksandrą. Anksčiau taip džiuginę šauksmai dabar varė siaubą, o tai trukdė gerai atlikti darbą, kurio nenorėjo prarasti.

Iš pradžių pradėjo keistis laikysena. Iš aukšto tiesaus vyro jis palaipsniui virto pakumpusia bekakle būtybe. Rankos tiesiog lipte lipo prie kūno ir jam sunku būdavo jas atplėšti, norint grėsmingai pamojuoti kalaviju. Judesiai darėsi vangūs, lėti ir baikštūs. Akys išsiplėtė nuo įkyraus noro tamsoje įžiūrėti būsimas lankytojų reakcijas, tapo apuokiškos, beveik gobtuvo skylių dydžio.

Galiausiai, vieną sekmadienį, kai siaubo kambarį aplanko daugiausia žmonių, Lialiaksandras taip ir nesugebėjo iššokti iš už širmos. Stovėjo surakintas baimės, iškišo tik galvą, dramatiškai pavartė akis ir, vagonėliui nutolus, sukniubo.

Šį sykį vietoj klyksmų iš „Baimės labirinto“ pasigirdęs juokas privertė iš savo kontorėlės išbėgti parko administratorių. Jis buvo ryžtingai nusiteikęs tuoj pat atleisti Lialiaksandrą iš darbo, tačiau to daryti neprireikė – suglebęs budelis nebekvėpavo. Šalia mėtėsi ir plastikinis kalavijas.

 

Labai trumpa pasakaitė

 

Yra pasaulyje kūdikių, panašių į senukus. Taip pat yra ir senukų, panašių į kūdikius.

Taigi, gyveno kartą būtent toks senukas. Metams bėgant jis pamažu vis traukėsi, traukėsi, kol galiausiai tapo toks mažuliukas, kad jo vaikai paėmė jį ir pakėlė. O pakėlę nunešė ir paliko gyvybės langelyje.

Iš to langelio tada ir vėl kažkas jį paėmė ir pakėlė. O pakėlęs nuprausė, suvystė ir nunešęs paguldė šalia kūdikių, panašių į jį patį.

Gulėjo, gulėjo senukas, kol nutirpo rankos ir kojos. Nusprendęs jas pramankštinti, išsivystė ir išlipo pro gyvybės langelį. Tuomet jau niekas jo nei paėmė, nei pakėlė, nei kur nunešė.

Reikėjo senukui pačiam suktis.