Nepažintas Karlas Marxas
Lietuva vis dar yra viena iš nedaugelio pasaulio šalių, kuriose bene garsiausias XIX a. politekonomas, filosofas ir sociologas Karlas Marxas išlieka dėmesio periferijoje. Šios situacijos priežasčių galėtume ieškoti istorinėse detalėse, aprėpiančiose kuklias Marxo darbus studijuojančiųjų gretas sovietmečiu, jo suprimityvinimą dėl oficialių Sovietų Sąjungos doktrinų Stalino valdymo metais ir po jų, neoliberalaus ekonomikos diskurso vienvaldį įsigalėjimą atkūrus nepriklausomybę, vyriausybių nepaliaujamą kovą prieš atgimstantį darbo judėjimą ir dešiniųjų jėgų skleidžiamas konspiracijos teorijas, kurios funkcionuoja kaip tariamas atsakas į struktūrines kapitalizmo krizes. Visi šie aspektai vienaip ar kitaip prisidėjo prie kurtinančios tylos kalbant apie vieną garsiausių pasaulio mąstytojų.
Tačiau pagrindo tokiam sąstingiui egzistuoti šiandien nebėra, juolab kai augančios kairiųjų gretos vis dažniau atsikrato vulgarių analizės linijų, būdingų kai kuriems Vakarų kairiesiems, ir progresyvias teorines žinias taiko praktikoje išeidamos į gatves, organizuodamos streikus ir juose dalyvaudamos ar kurdamos solidarumo tinklus. Besikeičianti situacija yra puiki proga pažinti, skaityti ir kritikuoti Marxą kaip kompleksišką, aktualų ir galintį įkvėpti autorių. Jei norėtume tai daryti, būtų pravartu nustoti į Marxą žiūrėti iki šiol gaju suprimityvinimo ir dogmatizavimo požiūriu. Pradėti šį griauti mums gali padėti trys atspirties taškai, apibrėžiantys pažinties su kitokiu Marxu įžangines gaires.
Pirma, kad apsisaugočiau nuo netikslių mano intencijų interpretacijų, vertėtų pabrėžti, kokių pozicijų šiame tekste, kuris gali būti interpretuojamas kaip kvietimas atidžiau studijuoti Marxą ir garsiau apie jį kalbėti, neketinu ginti. Iškart reikėtų akcentuoti, kad siūlydamas glaustą pažintį su pamirštais ir mažai kam žinomais Marxo darbais, kitaip tariant, užrašais, redakciniais darbais ir laiškais, niekaip nemėginsiu nuvertinti kanoniniais laikomų jo raštų, Komunistų partijos manifesto ir visų trijų „Kapitalo“ tomų. Progresyvios minties šalininkams Lietuvoje pastaruosius tekstus skaityti būtina.
Antra, reikia pažymėti, kad Stalino laikais Sovietų Sąjungoje, taip pat ir jo valdymo erai pasibaigus Marxo darbai buvo smarkiai suprimityvinti. Dėl to bandymai plėtoti Marxo teorijas nebuvo skatinami ir dažniausiai likdavo pogrindine veikla. Jau nepriklausomybės laikotarpiu tai sąlygojo, kad beveik nebuvo politinės ekonomijos kaip socialinių mokslų disciplinos. Pats Marxo dogmatizavimas, prasidėjęs netrukus po Spalio revoliucijos, privedė prie išties įdomių paradoksų, šie neaplenkė ir mūsų krašto. Mąstytojas, kuris atvirai nepritarė bandymams jo mintis naudoti kaip receptus ateičiai prognozuoti, buvo paverstas pranašu, skelbusiu apie ranka pasiekiamą naują sistemą – „sovietinį komunizmą“. Rašytojas, kuris niekada nebuvo patenkintas savo darbo rezultatais, tapo tariamų doktrinų autoriumi. Materialistinės istorijos sampratos šalininkas buvo interpretuojamas nustumiant istorinį kontekstą į periferiją. Netgi esminis Marxo teiginys, kad darbo klasės emancipacija turi būti pasiekta pačios darbo klasės, netrukdė kurti ideologinio monolito, ant pjedestalo pastačiusio partijos viršūnes ir biurokratų armiją. Pridėkime ir tai, kad asmuo, kuris savo raštuose visada pasisakė už darbo dienos trumpinimą kaip būtinybę siekiant įgalinti kūrybingos ir nesusvetimėjusios visuomenės potencialą, buvo paverstas stachanovizmo gynėju. Be to, kad sovietinė sistema aršų valstybės kaip institucijos kritiką sugebėjo paversti jos tariamu palaikytoju, ji taip pat visiškai ištrynė šio autoriaus kaip individo autonomijos šalininko palikimą. Tad pokomunistinei kairei Lietuvoje šiandien kaip niekad reikalinga alternatyvi Marxo interpretacija. Išvardyti dogmatizavimo pavyzdžiai nemažai prisidėjo prie to, kad būtų sukurtas stereotipinis Marxo portretas, kurį dešinei politinio spektro pusei tapo ypač paprasta kritikuoti. Visgi problema ta, kad dešinieji kritikai paprastai Marxą skaitė labai neatidžiai, apsiribojo tik Komunistų partijos manifestu arba tiesiog rėmėsi iškreiptomis interpretacijomis. Čia galima minėti begalę pavyzdžių. Vienas jų bus pažįstamas tiems, kurie turėjo progą stebėti prieš kelerius metus vykusius debatus tarp Slavojaus Žižeko ir Jordano Petersono. Pastarojo mėginimas Marxo ir Engelso mąstymo linijas perteikti vien tik per keliolika Komunistų partijos manifesto puslapių yra pats geriausias tos tingios kritikos pavyzdys. Lietuviškame kontekste galime paminėti visai neseniai pasirodžiusį „YouTube“ filosofijos kanalo „Ar tikrai?“ epizodą, kuris puikiai dekonstruoja radikalios dešinės bandymus teigti, neva tiek „klasikiniai“, tiek „kultūriniai marksistai“ kuria slaptą tikslą sugriauti šeimos institutą. Apibendrinimas yra gana paprastas ir intuityvus: vienas ryškiausių XIX a. mąstytojų, kurio darbai ženkliai prisidėjo prie XX a. istorijos raidos, išties nusipelno geresnių kritikų.
Jeigu neapsiribotume atbukusiomis dešiniųjų kritikos strėlėmis, galėtume išskirti ir svaresnius bei iš pirmo žvilgsnio kiek labiau įtikinančius probleminius aspektus. Tie aspektai formuoja trečiąjį atspirties tašką prieš pradedant pažintį su kitokiu Marxu. Kaip žinoma, net ir progresyvūs akademikai Marxą kaltina tuo, kad plėtodamas linijinę arba fazinę istorijos interpretaciją – būdingą Apšvietos mąstytojams – reprodukavo europocentristinį diskursą. Negana to, neretai Marxas yra pristatomas kaip kolonijinės priespaudos palaikytojas, ypač savo raštuose apie Indiją. Be šių inkriminavimų, dažnai išgirstume ir teiginių, kad Marxas bemaž visada rėmėsi klasiniu redukcionizmu, taip nusisukdamas nuo kitų svarbių, bet jo analizės periferijoje likusių priespaudos formų. Taip pat neabejoju, jog neretas bus girdėjęs, kad Marxo plėtota kapitalizmo diagnozė ir kritika šiandien nebeaktualios, nes proletariatas, arba darbo klasė, yra visiškai nebepanašus į tą, kuris egzistavo XIX a. Fabrikų darbininkus pakeitė paslaugų teikėjai, o revoliucinių nesėkmių gausa XX a. turėtų apskritai Marxą įkurdinti ne kur kitur, o atokiausiose bibliotekų lentynose. Drįsčiau teigti, kad visa ši kritika yra perdėta, o kartu ir netiksli. Ji įmanoma tik tada, kai Marxą skaitome pernelyg paviršutiniškai. Vienas esminių šio teksto tikslų ir yra bent iš dalies aptarti mano ką tik minėtus teiginius.
Toliau pamėginsiu apžvelgti būtent tuos Marxo argumentus, kurie didžia dalimi liko dėmesio paraštėse, ypač mūsų krašte. Čia reikia paminėti, kad Marxą skaitau angliškai ir tai nėra geriausia strategija, nes nemažai šio klasiko darbų neišversti į anglų kalbą. Dar prastesnė situacija su lietuviškais Marxo ir Engelso vertimais. Pirmojo „Kapitalo“ tomo vertimas į lietuvių kalbą stokoja esminės to teksto dalies, priedo „Tiesioginio gamybos proceso rezultatai“. Be to, įsigyti lietuviškus antrojo ir trečiojo tomo vertimus gana sudėtinga – jau vien dėl to, kad papildomi tiražai nebuvo spausdinami nepriklausomybės laikotarpiu. Lietuviško „Grundrisse“ vertimo taip pat, deja, neturime. Per daug neperdedant galima daryti išvadą, kad lietuvių kalba egzistuoja tik tam tikras humoristinis žanras – trumpos Marxo minties santraukos, skirtos sovietmečio universitetų lektoriams. Jos paprastai sudarytos iš keliolikos puslapių ir yra tik dar vienas bandymas šį mąstytoją vulgarizuoti.
Tad kviesdamas skaitytojus kuo labiau atsiriboti nuo minėtų suprimityvinimo impulsų pradėsiu nuo glaustos Marxo analizės metodo arba, kitaip tariant, abstrakcijos ir konkretumo dialektikos apžvalgos. Tai leis kiek nuodugniau atsakyti į klausimą, kodėl dalis kairiųjų (o kartu ir jų kritikų) yra linkę remtis supaprastintu šio autoriaus vaizdiniu. Tas trumpas metodologinis tramplinas leis nupiešti kiek kitokį Marxo portretą – portretą, kuris pabrėžia autoriaus humaniškumą ir kompleksiškumą. Pastarasis išryškėja būtent tuomet, kai tinkamai įvertiname Marxo teiginius apie įvairialypę darbo klasės sandarą, jo pastangas analizuoti skirtingas priespaudos formas ir minties kismą interpretuojant istorijos raidą.
Marxo analizės metodas: abstrakcija ir konkretumas
Nuodugnesnis žvilgsnis į Marxo analizės metodą turėtų leisti susidaryti įspūdį, kad vienas esminių šio autoriaus skiriamųjų ženklų – abstrakčių sąvokų ir konkrečių pavyzdžių vartojimas ekonominiuose raštuose. Skaitydami „Kapitalą“ ir būtent pradinius pirmojo tomo skyrius aptiksime sąvokų gausą ir išties abstraktų analitinės prieigos būdą. Prekė, vertės, pinigai ir kapitalas apskritai čia pristatomi kaip elementai sistemoje, kuri veikia tik priėmus tam tikras prielaidas, realiame pasaulyje neegzistuojančias. Bet jau kituose skyriuose autorius pasineria į labai konkrečias istorines detales, pagrįsdamas ar gilindamas savo teiginius. „Kapitale“ dialektinis šokis tarp abstrakčių ir konkrečių sąvokų ir analizės formų yra akivaizdus, tačiau to negalime pasakyti apie Komunistų partijos manifestą – tekstą, kuriuo neretai pradedama pažintis su Marxu ir Engelsu. Nors savita žanro stilistika pristato autorius kaip visiškai užtikrintus dėl savo formuluojamų tezių, ji taip pat suteikia peno gana primityviam ir mechaniniam istorijos skaitymui ir interpretacijoms. Kaip įsitikinsime vėliau, bėda ta, kad kartais tiek kairieji, tiek jų kritikai manifestą tapatina su moksliniu darbu, o kartu ir įtaigia Marxo ir Engelso įžvalgų santrauka.
Lengviausiai skaitomame ir todėl labiausiai prieinamame Marxo ir Engelso tekste mes esame supažindinami su dviem didžiulėmis socialinėmis jėgomis – proletariatu ir jo oponentais kapitalistais, kurie konkuruoja tarptautiniu mastu. Pasak autorių, kultūriniai, nacionaliniai, geografiniai ir kitokie skirtumai nyksta tarptautiniam kapitalui imant dominuoti vis didesnėje pasaulio dalyje. Besivienijanti darbo klasė vis dažniau ima priešintis išnaudojimui ir tampa revoliuciniu subjektu. Iškart reikėtų pabrėžti, kad manifeste Marxas ir Engelsas būtent ir rašo labai apibendrintai ir XIX a. vidurio įvykius interpretuoja pasitelkdami abstrakcijas. Konkretumas kalbant apie darbuotojų pozicijas nėra esminis teigiant, kad labai greitai agrarinės visuomenės taps kapitalistinės, o valstiečiai virs pramonės proletariatu. Galime susidaryti įspūdį, kad, anot klasikų, egzistuoja dvi didelės vientisos klasės. Manifeste prieš mūsų akis atsiveria ir vaizdas, kuriame kapitalas, įgalindamas pasaulinę rinką, suteikia kosmopolitinį pobūdį tiek gamybos, tiek vartojimo procesams kone kiekvienoje pasaulio šalyje. Nacionaliniai skirtumai ir tautinės peripetijos tampa nebeįmanomi. Per aliuziją į Hamletą mes esame tikinami, kad „viskas, kas egzistuoja tvirto, ištirpsta ore“.
Šio pamfleto puslapiuose galime aptikti ir europocentristinį diskursą, nes: „Sparčiai tobulindama visus gamybos įrankius ir be galo lengvindama susisiekimą, buržuazija įtraukia į civilizaciją visas, net barbariškiausias tautas. Žemos jos prekių kainos – štai ta sunkioji artilerija, kuria ji griauna visas kinų sienas ir priverčia kapituliuoti atkakliausią barbarų neapykantą svetimšaliams. Grasindama pražūtimi, ji verčia visas tautas priimti buržuazinį gamybos būdą, ji verčia jas įsivesti vadinamąją civilizaciją, t. y. tapti buržuazines.“ Tad kapitalizmas vysto gamybines jėgas daug sparčiau nei bet kokia iki tol egzistavusi santvarka.
Praėjus beveik dviem dešimtmečiams po Komunistų partijos manifesto išleidimo, 1867 m., pirmojo „Kapitalo“ tomo pratarmėje Marxas vis dar naudoja panašią abstrakčią pristatymo formą. Jis teigia, kad „Kapitalo“ pradžioje esanti vertės formos studija – t. y. kapitalistinės produkcijos branduolio studija – privalo būti abstrakti. Kitaip tariant, empirinis požiūris, atsiremiantis į konkrečių prekių gamybą, būtų nepriimtinas. Į klausimą „kodėl“ Marxas atsako teigdamas, kad analizuoti visą organizmą yra paprasčiau, nei nagrinėti jo sudedamąsias dalis. Tad jei norime analizuoti kapitalizmą kaip socialinę santvarką ir vertės formą išsamiai, reikia naudoti abstrakcijas. Būtent jos padeda suprasti prekių gamybą kaip holistinį procesą.
Žvelgiant šiuo požiūriu, nėra dėl ko prieštarauti. Kapitalizmas turi universalumo tendenciją. Jis yra globalius procesus įgalinanti sistema, kuri tam tikra prasme vienodina, reguliuoja ir išlygina geografinius skirtumus. Tai jis daro tam, kad galėtų atverti visus vartus vertės gamybai. Bet iš karto reikėtų pridurti, kad egzistuoja priešpriešos arba kontradikcijos. Viena vertus, pasaulis netampa plokščias. Kita vertus, bene didžiausia kontradikcija, išryškinama kapitalizmo evoliucijos, o kartu ir vertės judėjimo metu, yra darbo jėgos opozicija. Revoliucinis kelias darbo klasei, anot Marxo, būtent ir yra kuriamas ne dėl ko kito, o dėl kapitalistinių santykių įsigalėjimo.
Vis dėlto čia pravartu pabrėžti, kad dažnose „Kapitalo“ pastraipose aptiksime gana homogeninį darbo klasės pristatymą. Praradusi savo gamybos priemones (žemę, įrankius ir kt.) ir paversta nuosavybės neturinčia samdomų darbuotojų mase, darbo klasė susvetimėja. Žmogiški ir socialiniai santykiai fetišizuojami, nes kapitalizme jie sugretinami su santykiais tarp daiktų. Tuo pat metu susvetimėjimas yra neatskiriamas nuo materialinio išnaudojimo. Kurdami pridedamąją vertę kapitalui, darbuotojai tampa diena iš dienos dominuojama klase. Žinoma, būtų galima šias gana gerai pažįstamas gaires plėtoti toliau, bet čia mums svarbu tik pabrėžti, kad būtent tokie abstraktūs teiginiai, išryškinantys susvetimėjimą ir išnaudojimą, yra esminiai pirmojo tomo tematiniai dėmenys.
Ką tik glaustai pristatytos Marxo minties linijos yra ypač svarbios šiandien. Taip yra jau vien dėl to, kad šis mąstytojas išlieka bene geriausias kapitalizmo kritikas, puikiai atskleidžiantis, kaip nepasotinamas pridedamosios vertės kapitalo alkis yra lygiagretus visuomenių susvetimėjimui ir darbuotojų išnaudojimui. Kapitalizmas kaip gamybos būdas turi imperatyvą periodinėms krizėms ir tiesiog yra neracionalus. Na, o susvetimėjimą ir išnaudojimą skirtingai patiria bene kiekvienas darbuotojas, nesvarbu, ar jo darbo vieta būtų fabrikas, prekybos centras, greitojo maisto restoranas ar skambučių centras. Tad problema yra susijusi ne su Marxo analize, bet su grupe žmonių, kurie tą analizę interpretuoja. Jos gretose aptiksime ir dešiniųjų, ir liberalų, ir asmenų, kurie save vadina marksistais. Tarp jų neretai egzistuoja tendencija Marxą pristatyti kaip mąstytoją, kuris plėtodamas abstrakčius kapitalizmo veikimo dėsnius ir jiems priskirtą kritiką, pabrėžiančią sistemos iracionalumą, kaip teigiama, visiškai nusisuko ir nestudijavo visuomenių kompleksiškumo. Redukuodamas analizę į kovą tarp „abstraktaus kapitalo“ ir „abstraktaus darbo“, jis neturėjo ką pasakyti apie, tarkime, nacionalinius skirtumus, etniškumą, rasę, lytį ar kitus svarbius kultūrinius ir visuomeninius aspektus.
Tačiau tokia interpretacija yra problemiška, o kartu pavojinga. Ji visiškai nusigręžia nuo Marxo išskirtinio dėmesio konkrečioms kategorijoms, kurios figūruoja tiek jo ekonominiuose, tiek kituose raštuose. Ką turiu galvoje?
Trumpai tariant, jei norėtume visavertiškiau interpretuoti Marxą ir jo raštus, ne tik jį įrėmindami išskirtinai manifeste ir / arba „Kapitale“, mums reikėtų suprasti, kad kapitalo ir darbo konfliktas – pagrindinis mechanizmas, dėl kurio ir sukasi Marxo analizės variklis, – buvo suformuluotas labai aukštu abstrakcijos lygiu. Negana to, analizuoti socialines formacijas (arba tiesiog skirtingas visuomenes) tik per formalių abstrakcijų prizmę yra ne kas kita, kaip aukštyn kojomis apversti paties Marxo metodą. Privalu akcentuoti, kad konkrečios arba specifinės analizės forma niekad nebuvo svetima Marxo, o kartu ir Engelso raštuose. Kaip tai galėtume įrodyti?
Vien tik skaitydami pirmąjį „Kapitalo“ tomą tuo galime įsitikinti skyriuje apie darbo dieną ir dalyje apie primityvųjį (arba pradinį) kaupimą. Jei nagrinėtume visus tris „Kapitalo“ tomus kartu, tuomet galėtume teigti, kad savo analizėje Marxas pamažu artėja prie vis konkretesnio kapitalizmo veikimo paveikslo. Išskyrus tam tikras išimtis, pirmasis tomas aprėpia gana abstrakčią analizę – čia daugiausia dėmesio skiriama darbo ir kapitalo santykiui gamybos procese darbo vertės teorijos požiūriu. Antrajame tome analizė juda link cirkuliacijos proceso, kapitalo frakcijų ir bendrosios kapitalo reprodukcijos. Kitaip nei pirmajame tome, čia Marxas mums pristato jau kiek konkretesnį paveikslą, kuriame figūruoja ne viena kapitalistinė firma, o tų firmų visuma. Trečiasis tomas vis labiau konkretina analizės formą pristatydamas pelno ir vidutinio pelno sąvokas, o kartu kalba apie tai, kaip vertės konvertuojamos į kainas. Vis labiau artėjama prie išsamesnio kapitalo veikimo paveikslo, pristatant ir bene svarbiausią kapitalistinius santykius apibrėžiančią taisyklę – pelno normos tendenciją kristi. Be to, paskutinėje publikuotoje „Kapitalo“ dalyje darbo vertės teorija supinama su kredito, palūkanų ir žemės rentos teorizavimu. Trumpai tariant, išryškėja judėjimas prie vis žymesnio konkretumo atsikratant anksčiau identifikuotų abstrakcijos formų ir prielaidų. Tai nėra teiginys, jog Marxas tiesiog žygiavo link empirinio metodo. Priešingai, būtent dėl abstrakčių ir konkrečių sąvokų dialektikos jam pavyko išgryninti kapitalizmo veikimo principus kaip visumą.
Tęsiant šią argumentacijos liniją galima prisiminti ir tai, kad Marxas pragyvenimui užsidirbdavo rašydamas tiek Prūsijos laikraštyje „Rheinische Zeitung“, tiek „The New York Tribune“. Publicistikoje konkreti analizės forma, žinoma, buvo dar labiau apčiuopiama. Vartydami tuos raštus pamatytume, kad Marxas nesivadovavo supaprastintu visuomenių dalijimų tik į dvi klases – kapitalistus ir darbuotojus. Nekalbu vien tik apie žemvaldžius ar valstiečius, kuriuos rastume ir „Kapitale“, bet apie konkrečius sluoksnius bei dėmesį iš pirmo žvilgsnio ne marksistinei kategorijai – vidurinei klasei. Nuorodos į šią klasę figūruoja net ir Marxo užrašuose rengiant „Kapitalą“ – tie užrašai yra publikuoti kaip „Kapitalo“ juodraštis ir vadinasi „Grundrisse“. Lygiagrečias tendencijas aptiksime ir vartydami istorinius autoriaus raštus, tarkime, apie pilietinį karą Prancūzijoje ar Paryžiaus komuną. Paskutinis minėtinas aspektas pabrėžiant Marxo atidumą konkretumui yra tai, kad jis visada buvo linkęs dar kartą įvertinti bei persvarstyti savo anksčiau plėtotus argumentus. Tai ypač matoma paskutiniais jo gyvenimo metais, kurie – priešingai nei teigia kai kurie jo skaitytojai – šį autorių privertė atsisakyti abstrakčių tezių, kurios atrodė įtikinamos anksčiau. Apie tai – kiek vėliau. Dabar užteks pabrėžti tik esminį teiginį, kad jei Marxo darbus skaitytume nuodugniau, netrukus įsitikintume, kad abstrakcijos ir užtikrintumas niekada nebuvo šio autoriaus skiriamieji ženklai. Tinkamai įvertinę šias įžvalgas ir remdamiesi tokių autorių kaip Kevinas B. Andersonas darbais galėtume daryti bent tris esmines prielaidas, jas ir pamėginsiu išplėtoti:
1) Marxo darbo klasės interpretacija niekada neapsiribojo tik Vakarų Europa, o kartu ir baltos odos spalvos proletariatu. Taip pat jo raštuose darbo klasė nėra gretinama tik su vyriškąja lytimi. Kitaip tariant, Marxui darbo klasė buvo sąvoka, kuri aprėpė įvairialypę jos sandarą.
2) Atidžiau panagrinėję Marxo darbus įsitikinsime, kad jį kaltinti ekonominiu arba klasiniu redukcionizmu yra klaidinga. Neretai jo raštuose aptiksime bandymus analizuoti skirtingas priespaudos formas bei priešinimąsi kapitalo ir valstybės valdžiai, susipynusį su tautinio identiteto, rasizmo ar lyties temomis.
3) Priešingai nei dažnai teigiama, vėlyvuosiuose darbuose (maždaug nuo 1870 m.) Marxas ėmė smarkiai abejoti vientisa istorijos koncepcija. Kitaip tariant, jam nebeatrodė, kad Vakarų Europa yra universalus ekonominio vystymosi kelrodis mažiau ekonomiškai išsivysčiusioms šalims. Skirtingos ir alternatyvios visuomenės evoliucijos trajektorijos buvo įmanomos. Bene esminis tokios įžvalgos rezultatas buvo tas, kad revoliucijos pasaulio istorijoje nebūtinai turėjo remtis tradiciniu (ir Marxui priskiriamu) modeliu, kai pramoninis proletariatas nuverčia ir pažaboja kapitalo valdžią.
Pamėginkime kiekvieną iš šių tezių išskleisti.
Bus daugiau
