Luzitanija

 

Dejanas Atanackovićius (g. 1969) – serbų menininkas, rašytojas, parodų kuratorius, vizualiųjų menų ir kultūros profesorius, dėstantis Florencijos ir Sienos universitetuose. Pastaraisiais metais vadovauja dirbtuvėms, kurių metu vyksta studentų ir psichiatrijos ligoninių pacientų dialogas; bendradarbiaudamas su Florencijos gamtos istorijos muziejumi, veda paskaitų ciklą „Body Archives“, skirtą žmogaus kūno vaizdavimo istorijai. Debiutinė „Luzitanija“ 2017 m. pripažinta geriausiu metų romanu Serbijoje.

Pats autorius šitaip apibūdina savo kūrinį: „Luzitanija“ sumanyta kaip utopinis romanas, kuris remiasi istorija apie Belgrado psichiatrijos ligoninę per Pirmąjį pasaulinį karą. Okupacijos metu ši institucija oficialiai nepriklausė okupantų jurisdikcijai, eksteritoriškumas ligoninei buvo suteiktas, matyt, norint atsikratyti nepageidautinų įsipareigojimų. Romane ši miniatiūrinė teritorija tampa parlamentine respublika, kurioje panaikintas gydytojų ir pacientų nelygiateisiškumas, o visų pirma ji grindžiama idėja, kad protas ir beprotybė nėra vienas kitam prieštaraujantys dalykai, nes iš tiesų ir protas, ir beprotybė priešpriešinami žmogiškajai kvailybei. Beprotybė yra veikiau stigmatizuota proto būsena nei „normalumo inversija“. Daug šimtmečių beprotybė įkalinama ir baudžiama, o kvailybė aukštinama ir šlovinama, jai suteikiama valdžia. Mūsų kraštuose neretai visos bėdos kildinamos iš kažkokio prigimtinio, kone priežodžiu tapusio pamišimo, bet taip nutinka todėl, kad retkarčiais protas ir kvailybė sudaro sandėrį.

Netrukus „Luzitaniją“ lietuviškai išleis leidykla „Sofoklis“. Siūlome susipažinti su keliais romano skyriais.

Vertėja

 

 

18

 

Seras Liptonas su mokytoju stovi prie Gydytojo pilies maketo. Ji sudėta iš medinių lyg žaislinių detalių, pastatyta ant didelio stalo vidury kambario, kurį mokytojas vadina Kultūros ministerija. Kiekvienas pilies dėmuo pažymėtas raide arba skaitmeniu, kurių eilės tvarkos Liptonas neįstengia perprasti.

– Šis pastatas, – prataria mokytojas su tam tikru pasipuikavimu,  – yra vienas iš daiktų, kuriuos iš šių detalių galima sunarstyti. Žinote, tai aš ją suprojektavau. Anksčiau, kol dar nebuvau negrįžtamai išprotėjęs, mane itin vertino kaip matematiką. Šis statinys yra daugiareikšmis, jo dalių aiškinimas slepia daugiau reikšmių. Taigi, žinant tam tikrą žymių eilės tvarką, šiuos medinius fragmentus pakaitomis galima sujungti taip, kad išeis ne tik pastatas, bet ir laivas arba teatras.

Beregint mokytojas trankiai sugriovė maketą ir per kelias minutes perstatyti fragmentai visi lig vieno įgavo iš pradžių antikinio graikų teatro pavidalą, o paskui, gerokai greičiau, nei Liptonas galėjo tikėtis, atsirado laivas su erdviu deniu ir suapvalintais kaminais.

– „Luzitanija?“ – paklausė Liptonas.

– Viskas yra Luzitanija, pone, – atsakė mokytojas.

– Neseniai tam tikromis aplinkybėmis,  – pridūrė Liptonas,  – sužinojau, kad paskendus „Luzitanijai“ žuvo vienintelis jos keleivis serbas, toksai ponas Teofilovičius. Negaliu išduoti smulkmenų, bet nepaprastai keistomis aplinkybėmis buvau supažindintas su tragišku jo likimu.

– Teofilovičius? – nustebęs šūktelėjo mokytojas. – Ponas Teofilovičius yra gyvas ir sveikas! Sąlygiškai, žinoma, turint omenyje, kad gyvena čia, pas mus. Antai, matote kambario gale tą gremėzdišką liemenę vilkintį poną, užkniaubusį darbo stalą?

– Tai ponas Teofilovičius?! Kaip jis čia atsidūrė?

– Kol kas dar tik spėliojama. Gydytojas labai įsigilinęs į jo istoriją. Vieną rytą, regis, apsiausties pradžioje, Stojimirovičius asmeniškai jį atsivedė, pastebimai išsekusį ir visą purviną, tarsi kelią būtų prasirausęs kiaurai žemę. Ilgai nežinojome jo vardo. Nuo atvykimo dienos prie mūsų nepratarė nė žodžio, užtat atsinešė tą vienintelį žodį. Ar matote užrašą ant jo liemenės? Susiklosčius tam tikroms aplinkybėms ponui Teofilovičiui teko garbė gyvybės gelbėjimo priemone dovanoti mūsų valstybei pavadinimą. Bet, supraskite teisingai, už tą garbę jis neduotų nė sudilusio skatiko. Mano galva, ta laivo liemenė, su kuria jis nesiskiria, vertinga ne tik tuo, kad su ja išsigelbėjo skęstant laivui, bet ir tuo, kad toliau gyvenime laikosi jos nusistvėręs. Jos netekęs Teofilovičius tikrai paskęstų ir sausumoje. O štai ir ministras pirmininkas, gydytojas Stojimirovičius, kaip tik baigė paskaitą.

 

Drauge su mokytoju prisiartinęs prie gydytojo, stovinčio į juos nugara ir įsistebeilijusio į tik jam regimą horizontą, Liptonas niekaip neįstengė nusikratyti įspūdžio, kad priėjo prie laivo kapitono. Aplink juos pacientų įgula vykdė tiksliai nurodytas užduotis lyg jūreiviai, gyvenantys ant ankšto laivo denio, tarsi riešuto gvilde, o tas laivas atsidūręs bekraštėje atviroje jūroje. Viena grupė tvarkė kėdes po paskaitos, kita  – buvo jau vakaras  – it bures skleidė paravanus, perskirdama miegamuosius ir kanapas, kurias trečia grupė ruošė nakčiai. Pro langą rudens prietamsoje bolavo už Luzitanijos ribų plytintis pasaulis, nepastovus ir rūstus lyg audringa jūra.

– Gerbiamas pone, tikiuosi, neįsižeisite, kad iš anksto nesuderinę įtraukėme jus į savo vaidinimą.

Liptonas, nors ir nustebintas žodžio „vaidinimas“, žvaliai atsakė:

– Nė kiek.

– Kartais patikrinimas atliekamas taip atsargiai, kad pranešimus tenka siųsti kelių šimtų kilometrų spinduliu darant grandinę iš daugybės kilpelių. Kartais net per Salonikus išeina lengviau ir greičiau nusiųsti patikimą pranešimą tarp dviejų pašnekovų, esančių Belgrade. Mūsų durys atsiveria tik jeigu grandinė nenutrūksta. Jums teko užduotis būti paskutine vėrinio kilpele. Dabar prašau jūsų pranešti man žinutę.

Liptonas perdavė Stojimirovičiui iššifruotą panelės Andželkovič žinutę, šis į ją dirstelėjo.

– Ak, taip, – pridūrė gydytojas, tarsi prisimindamas kažkokį įsipareigojimą, – būtų gerai, jei pakeistumėte Ceilono šifrą.

– Dėkui, pakeisiu.

 

Ministro pirmininko kabinetas buvo apstatytas išplėšto Gamtos muziejaus eksponatais. Išskyrus kibirais su šluotomis užverstą kampą, buvo tai tikras wunderkammer. Aukštos kabineto  – tiesą sakant, kiek erdvesnio sandėlio  – sienos buvo suskaidytos gausybe lentynų. Ant jų, be kelių paukščių iškamšų, stovėjo surūšiuoti žmonių ir gyvūnų organai stiklainiuose su formalino tirpalu, o ypatingoje vietoje, per visą sieną  – dešimtys reptilijų ir amfibijų pavyzdžių. Užrašai ant siaurų spintos stalčiukų bylojo čia esant vabzdžių kolekciją. Ant rašomojo stalo raudonavo šakotas koralų kerokšlis, šalia lyg procesija rikiavosi vora kažkokių smulkių keturkojų žinduolių griaučiai. Vitriną prie stalo puošė kelios žmonių kaukolės, ant jų buvo apskritimais išraitytos kažkokio senovės frenologo pastabos.

– Girdėjau tik pusę jūsų paskaitos. Ar galite plačiau pristatyti temą, kuriai buvo skirta paskaita?

Judesiu, kuris, kaip serui Liptonui pasirodė, buvo virtęs įpročiu, Stojimirovičius pašiaušė susivėlusius, švelnius ūsus, kurie buvo susiraitę ir styrojo po smaila nosimi; ūmai Liptonui dingtelėjo, kad gydytojo veide yra kažkas neįprastai gyvūniška, gal ne tiek panašumas į konkretų žvėrį, kiek tiesiog ryškus gyvūno pradmuo  – instinktas ar uoslė,  – bruožas, vos prigožtas žmogiškumu.

– Matote, mūsų mažoje valstybėje skatinama suvokti tokį esminį principą, tai yra neliečiamos kvailybės principą. Kad ir kaip jo gąsdinamasi, mes šį principą deramai gerbiame suvokdami, jog jau vien kurdami valstybę viena koja peržengiame šio principo ribą. Neegzistuoja valstybė, kuri, nepaisant savo kūrėjų proto ar beprotybės, nebūtų pridirbusi neįsivaizduojamos apstybės kvailybių. Štai paimkime vieną karalystę, nykštukinę ir nusiaubtą karų, kuri dėl kelių karininkų ambicijų finansuoja kaimyninės imperijos valdovo nužudymą. O paskui, kai toji imperija iškelia neįprastai galantiškus reikalavimus, kuriuos įvykdžius ginčą būtų galima išspręsti, nykštukinė karalystė nešasi pamišusi, kaip čia įprasta sakyti, ir ima tvirtinti su ta žmogžudyste neturinti nieko bendra, nors net žvirbliui ant šakos aišku, jog yra priešingai. Tada imperija prigrasina karu, o mažosios karalystės laikraščiai skelbia: žinome mes tuos jų karus  – žodžiais ir popieriuje. Imperija atšaukia savo ambasadorių, o mažoji karalystė ir toliau riečia skiauterę: jie nedrįs eiti prieš mus, mes  – ne vieni. Šiaušiasi lyg narsus viščiukas ir cypia, nagi, pulkite, jei išdrįsite, o pasaulis stebi pakraupęs ir nevalioja patikėt savo akimis.

Tradiciškai šiose patalpose beprotybe pateisinama daugybė poelgių, neturinčių nieko bendra su beprotybe. Be abejo, visada atsiras žmogus, kuris per daug nemąstydamas beprotybę prilygins kvailybei, tačiau tai tėra tendencinga netiesa. Juk bepročiai nuo amžių amžinųjų suiminėjami ir metami į belangę, o kvailybė visais laikais iškilniai garbinama. Šiaip jau neįmanoma lyginti mažo žmogelio kvailybės su monumentalia net pačios mažiausios valstybės kvailybe. Toli driekiasi kvailybės horizontai ir jie yra romantiškai nepasiekiami.

O kai pagaliau ir protas ima atsilikti, kai jis apakinamas pakilių kvailybės užmojų ir nuilsta, yra išparduodamas ir nukryžiuojamas, tada su kvailybe sudaromi sandoriai. Tada visa, kas vertinga, turi būti persunkta kvailybe. Visko, kas svarbu ir šventa, užuomazga ir slaptas šaltinis bus kvailybė.

Jeigu istorija išsaugotų mūsų įstaigą atmintyje, o tai tikrai neįvyks, šis mūsų kraštuose įsikūręs beprotnamis, be abejo, būtų per daugybę šimtmečių sėkmingiausio valstybės projekto pavyzdys. Mūsų beprotnamyje ištrinami pavaldumo santykiai tarp pačių nelygiavertiškiausių klasių: tų, kurie yra diagnozės subjektai, ir tų, kurie tas diagnozes nustato. Kad ir kaip katastrofiškai reikalai atrodo dabar, mums yra aišku, jog ilgainiui jie subjurs visai. Laikas atneš karų, jų galo nematysim net tada, kai bus seniai pasibaigę. Nusikaltimas liks glūdėti valstybių pamatuose, nes kiekviena jų rasis ant neapykantos ankstesnei valstybei pagrindo. O Luzitanija, priešingai, gimsta be istorijos, praeities, beprotybės glėbyje, įtvirtinta ligos stigmos. Tik pagalvokite, mes čia gyvename iš kitų baimės. Paradoksalu, egzistuojame tam, kad pasaulis nuo mūsų apsigintų.

 

Atėjo metas serui Liptonui nukreipti neįprasto gydytojo dėmesį į pirminį savo atvykimo tikslą, tad padavė jam sąrašą dalykų, kuriuos ligoninė, tiksliau, Luzitanijos valstybė, įsipareigoja priimti per trumpiausią laikotarpį: maisto produktų, higienos priemonių, medicinos įrankių, vaistų. Stojimirovičius permetė akimis punktus ir skaičius, pasiūlė kai ką pakeisti, pridėjo kelis reikalingus farmacinius gaminius ir netrukus su seru Liptonu patvirtino galutinį reikmenų sąrašą.

– Nuoširdžiai jums dėkoju už pagalbą, – galiausiai tarė gydytojas.  – O dabar leiskite man pasavivaliauti ir paprašyti jūsų kelias ateinančias valandas pabūti mūsų teatro dalimi. Prašau neatsisakyti. Esame reikalingi jūsų pagalbos, šis vaidmuo skirtas tik jums. Šįvakar nustatytu laiku išvysite tikrąją šios vietos prigimtį.

– Nesuprantu, – tarė seras Liptonas, – ką turite omeny sakydamas „teatras“?

– Kiekvienas laivas yra teatras.

Dabar serui Liptonui pasidarė aišku  – privalo pasilikti be jokių papildomų klausimų. Nepaisant visko, jis neįžvelgė jokios klastos, niekas jam nesukėlė abejonių. Tad nuoširdžiai padėkojo už pasitikėjimą ir be žodžių priėmė pasiūlymą.

– Kaip manote, – paklausė po valandėlės, – ar bus proga susitikti su gydytoju Edvardu Rajanu? Šiaip ar taip, jo nuomonė būtų svarbi toliau planuojant deramą pagalbą.

– Žinoma, – patvirtino Stojimirovičius, – gydytojas Rajanas visada su mumis. Labai greitai su juo susitiksite.

 

 

19

 

1915-ųjų rugsėjo viduryje, prabėgus keturiems mėnesiams po „Luzitanijos“ paskendimo, ponas Teofilovičius išlipo į dienos šviesą iš vieno Belgrado neoklasikinio daugiaaukščio namo rūsio Karaliaus Petro gatvėje. Diena pasitaikė saulėta ir beveik be debesų, tad Teofilovičiui teko prisidėti delną prie akių, kad susivoktų, kur atsidūręs. Pastatas buvo aukštas ir puoštas reljefiškomis vyrų ir moterų figūromis, išdėstytomis tarp pompastiškų kolonų, raumeningose tų figūrų rankose puikavosi triūsu, teisybe ir išmintimi pasiektos pažangos simboliai: krumpliaratis, kūjis, lyra, svarstyklės ir smėlio laikrodis. Nekyla abejonių, kad tokiomis detalėmis pažymėta architektūra Teofilovičiui kėlė pasibjaurėjimą, tad niekinamai nukreipė žvilgsnį į gatvę; keli miestiečiai sustoję nužiūrinėjo iš kažkur atsiradusį keistuolį. Mat kiekvienas apsunkusio Teofilovičiaus apdaro – taip pat nebeatpažįstamos gelbėjimosi liemenės – ir veido, plaukų, rankų lopinėlis buvo aplipęs sudžiūvusiu purvu, nuo menkiausio krustelėjimo trupančiu gabalais it miniatiūrinės lavinos ant šaligatvio. Nepažįstama moteris vis garsiau šaukė jį, Teofilovičius sumojo, kad į jį jau ilgokai kreipiamasi, tiksliau, nuo tada, kai iš požeminio tunelio tamsybės prišliaužė iki statinėm užstatyto gyvenamojo pastato rūsio. Moteriškė susyk jį pastebėjo, nes laikinai apžlibinto Teofilovičiaus pasirodymas sukėlė nemažą armazynę, trepenimą batų kulnais per šaligatvio plyteles, prieš tai  – susidūrimą su kažkokiais medžio dirbiniais ir lentynos su skardiniais indais griuvimą. Moteris kaipmat puolė klykti, bet Teofilovičius tai suvokė tik išlindęs į dienos šviesą ir pirmąkart po trisdešimties metų išvydęs Belgrado gatvę. Ir jeigu atmesime pasidygėjimą architektūros akademizmu, Teofilovičiui Belgradas pasirodė gražus, o ir ta plyšaujanti moteriškė, kažin kokios pasiturinčios šeimos tarnaitė, visai miela. Todėl jis šyptelėjo, tačiau iš karto reikia paaiškinti, kad tai nėra jokia rašytojo užgaida: Teofilovičius iš tikrųjų šyptelėjo, tvirtai galime tai teigti, nes jau rytdienos šeštadieninėje „Politikoje“, kuri tą dieną pranešė apie vokiečių sutriuškinimo prie Marnos pasekmes, paskelbta ir trumpa žinia apie neįprastą panelės Petrikovos, pono ir ponios Alimpijevičių kambarinės, susitikimą su nežinomu valkata.

 

„Nustebusiems praeiviams džiūgaujant ir kvatojantis vargšei panelei Petrikovai teko klykti ir šauktis pagalbos, kad iš ką tik iššveistos laiptinės išgintų lauk nepiktybišką, nuo galvos iki kojų žemėtą keistuolį. Nežinia, kokios mintys knibždėjo nelaimėlio galvoje, kai stovėdamas priešais godingą tarnaitę ėmė šypsotis, ir, regis, jam buvo visai malonu, nors šioji ant jo itin piktai rėkė. Vidurvasarį vilkintis paltą ir kažin kokią gremėzdišką, purviną liemenę, jis neišleido iš rankų, kaip vėliau paaiškėjo, vienintelio turimo daikto  – medinės užrakintos dėžės, ir tik greitai atvykus garbiajam ponui gydytojui Dušanui Stojimirovičiui nesusipratimas buvo sėkmingai išspręstas, o nepažįstamasis nuvežtas į beprotnamį, kur jam atseit ir vieta. Ponas ir ponia Alimpijevičiai mūsų laikraščiui pareiškė visiškai nesupaisantys, kas slypi po jų namu, statytu ant senų kiek ir pati Belgrado turgaus aikštė pamatų, ir kur veda tas ankštas, akmenimis apmūrytas tunelis rūsyje, kur garbingoji šeima laiko geriamojo vandens atsargas juodai dienai. „Jeigu kas nors geidauja lįsti į tą tamsybę, labai prašome, o aš, žinote, padarysiu viską, kad ta skylė būtų kuo greičiau užlopyta“,  – štai ką apie šį nutikimą pareiškė ponas Alimpijevičius.“ 

(„Politika“, 1915 m. rugsėjo 18 d.)

 

Į tai, kad jam atvykus ligoninėje kilo tam tikra tyki euforija, ponas Teofilovičius per daug nekreipė dėmesio. Diskretiškai paskelbus, kad tai išsigelbėjęs per Atlantą plaukusio ir paskendusio laivo keleivis, daugelis pacientų, o ir darbuotojų panoro jį pašnekinti, bet tokį norą Teofilovičius savo niūrumu kaipmat atmušdavo, nelyginant vėžlys įtraukdavo sprandą į savo išganingąją liemenę. Numazgojus purvą, ant liemenės vėl išryškėjo žymiojo laivo pavadinimas, šis daugeliui visai naujas, įblukęs žodis  – „Luzitanija“  – ant Teofilovičiaus nugaros žadino neįprastą pagarbą. Pacientai rungėsi, kuris pirmas sugalvos šiam žodžiui reikšmę, nes, kaip laki proto ligonių vaizduotė diktuoja, joks žodis negali žymėti tik vieną ir kartu neįvardyti dar šimto kitų daiktų. Tad jeigu tomis paskutinėmis 1915 metų rugsėjo dienomis, prieš prasidedant bombardavimui, kam nors būtų šovę į galvą atlikti ligonių apklausą užduodant klausimą „kas yra Luzitanija?“, atsakymų būtų buvę gauta tiek, kiek šioje įstaigoje buvo gyventojų. Vieniems šis žodis reiškė upę, kitiems  – medį, treti manė, kad tai yra kokios nors antikinės komedijos pavadinimas, dar kiti spėjo jį reiškiant retą ligą. Kažkam žodis reiškė moterį, kažkam  – paukštį, būtų atsiradę ir mintijančių, kad kalbama apie tolimiausią hiperborėjų žemės kampelį. Tiksliau sakant, kiekvienas, be abejo, žinojo, kad „Luzitanija“ yra toks didžiulis paskendęs laivas, bet drauge kiekvienam buvo aišku, kad tas į tamsų jūros dugną nugrimzdęs ir nuo žvilgsnių paslėptas laivas dabar įgijo neįprastą savybę virsti bet kuo.

Gydytojas Stojimirovičius buvo vienintelis žmogus, kurį Teofilovičius laikė vertu pašnekovu, nors retsykiais šis ir nukreipdavo į jį kažkokį klausiamą žvilgsnį, lyg kažką nujaustų, ir mėgindavo užčiuopti kažkokią giliai užslėptą savo paciento paslaptį. Jau vežamas į ligoninę, kai visas purvinas nebyliai sėdėjo ligoninės pikape, Teofilovičius sumojo, kad tai yra žmogus, atėjęs atsiimti dėžutės. Perdavimo–priėmimo aktas buvo atliktas be žodžių ir Teofilovičius niekada nieko nepaklausė apie jos turinį. Atsidėkodamas gydytojas su tokiu pačiu diskretiškumu sutiko priimti ir Teofilovičiaus draugą, kurį šis palto kišenėje slapta įvežė į ligoninę: pilką, didžiaausį peliuką, į kurį vyras kreipėsi vardu Čitragupta. Su šia prijaukinta pele Teofilovičius kelias dienas dalijosi patalu ir maistu, saulėtus rytmečius sode pelė leido ant jo peties; netrukus, pasak paties Teofilovičiaus, pelė paprašiusi bičiulio kartu nueiti prie vešlaus krūmo, ten mikliomis letenėlėmis išrausė landą žemėje ir, širdingai atsisveikinusi, amžiams joje pradingo.

Prasidėjo karas, Belgrado bombardavimas ir žlugimas, Stojimirovičius buvo suimtas, ligoninėje susiklostė naujos aplinkybės. Spalio vidury grįžęs iš kalėjimo, dabar prisiėmęs keistą politinę funkciją, savo tyliam pacientui, kuris, objektyviai žiūrint, nevalingai suteikė pavadinimą naujai valstybei, gydytojas skyrė ne mažiau dėmesio nei anksčiau. Supratęs, kad lieka vis mažiau laiko, nes Teofilovičiaus dėmesys vis labiau telkėsi į mąžtantį ir besidvejinantį pasaulį, išsitenkantį miniatiūriniuose fragmentuose, Stojimirovičius pabandė ką nors iššniukštinėti apie savo paciento kilmę ir jo kelionę, tad ėmė tyrinėti įspūdingą jo užrašų knygelę, kurios turiniu Teofilovičius mielai dalijosi. Jau pirmą kartą pažvelgus į užrašus pasidarė aišku, kad poreikis kurti vis smulkesnius brėžinius kilo iš visai „praktiškų paskatų“: mat visi knygelės lapai buvo užpildyti, tad beatodairiškas Teofilovičiaus įsikibimas į mikroskopišką mastelį buvo pagrįstas. Nelikus švarių lapų, jis atsiversdavo ankstesnius puslapius ir baigtų brėžinių su pastabomis tarpeliuose įsprausdavo naujus, kol pagaliau užrašų knygelė virto neįtikėtino tankio linijų ir žodžių tinklu. Ir net kai jam buvo duoti nauji, dideli ir balti lapai, Teofilovičius negrįžo prie įprasto mastelio, kiekvienas jo brėžinys nelyginant koks urdulys atsirasdavo išaugdamas, susitraukdamas, susispausdamas, subėgdamas, ištekėdamas, tirštėdamas pačiame savyje.

 

Ponas Teofilovičius niekada nepastatydino savo kapo, nors į darbą buvo įknibęs iki gyvenimo pabaigos. Nuo akimirkos, kai įžengė į psichikos ligonių įstaigos teritoriją, niekada jos nepaliko, ir tai, jeigu tikėsime gydytojo Stojimirovičiaus užrašais, nėmaž nevaržė jo troškimų ir poreikių. Jis praleido daug metų įgulęs į vis smulkesnių savo ambicingo paminklo fragmentų braižymą ir planavimą, ilgainiui tie fragmentai, sakytum tarpdami vienas iš kito, atitraukė Teofilovičiaus dėmesį nuo visumos ir pagaliau ši visai pranyko paskirų detalių jūroje. Vėliau miniatiūriškiems Teofilovičiaus brėžiniams prireikė naujų, kitokių darbo būdų ir atitinkamų įrankių. Mat nebeliko plunksnos, galinčios nubrėžti tokias tikslias ir plonas linijas, tad braižytojas vis dažniau naudodavo plaukus ir medicinines adatas, pripildytas specialaus rašalo, taip pat didinamuosius lęšius, nes netrukus tik pro juos buvo įmanu įžiūrėti jo darbo rezultatą. Gydytojas, supratęs, kad ir pats Teofilovičius pamažu, bet neabejotinai gūra ir nyksta toje detalių tiražavimo bekraštybėje, nusprendė sudaryti sąlygas savo pacientui neblaškomam dirbti, kartu stebėti ir dokumentuoti jo ramų, neskausmingą ir laipsnišką nykimą. Šiuo tikslu jis parūpino Teofilovičiui atskirą darbo stalą, elektrinę lempą ir įvairių subtilių instrumentų iš savo kabineto, kurių gali prireikti atliekant jo darbą. Neilgtrukus griozdiški lęšiai buvo pakeisti tikru mikroskopu ir prie jo Teofilovičius praleido daugel dienų ir naktų berdamas drėgnus sutrintus purvo krislelius ant stiklo plokščių ir lėkštučių, atrasdamas juose neįprastų mineralinių struktūrų ir įstabių vienaląsčių žemėje ir vandenyje vibždančių būtybių. Paskui jas kantriai ir rūpestingai suskaidydavo ir suskirstydavo ant plonyčių, pavyzdžiams dėlioti skirtų plokštelių, mikroskopiniais įrankiais išdėliodavo jų susiraičiusius volelio ir žvaigždės pavidalo kūnelius norima tvarka, ir jie virsdavo tinkliniais vitražais, drebučio tankumo mozaikomis, žydinčiomis rozetėmis, sparnuotais architravais, sraigtiškais langais arba balkonais, panašiais į kriaukles ir sepiolitus. Kartais, retomis šnekumo valandėlėmis, Teofilovičius prašydavo iš Stojimirovičiaus estetinio įvertinimo, kviesdavo kartu peržiūrėti jo miniatiūrines kompozicijas, o gydytojas, nuoširdžiai apstulbintas jo meistriškumo, nurodydavo atskirų organizmų kilmę, giminę ir pavadinimą: titnagdumbliai, valkčiadumbliai, žaliadumbliai, chromadumbliai, valtelės; Teofilovičius tuos keistus žodžius stropiai užrašydavo mažutėse baltose savo perpildytos knygutės salelėse.

Vieną naktį po trejų metų, per kuriuos visas už ligoninės sienų plytintis pasaulis iš esmės pasikeitė tiek kartų, kad, daugelio akimis žiūrint, beveik nieko jame nebuvo įmanoma atpažinti, ponas Teofilovičius, suminiatiūrinęs paskutines savo laiko padalėles, pakilo nuo darbo stalo, atsigulė į lovą, nusimetė savo gelbėjimosi liemenę ir užmigęs mirė.

 

 

21

 

Nuo 1915-ųjų spalio keli liudininkai ne vienus metus perpasakojo įvykį, kuris, palyginti su gausybe gyvybiškai svarbesnių įvykių, nebuvo toks svarbus ir ilgainiui išsitrynė iš kolektyvinės atminties. Buvo naktis ir ant Belgrado it lietus krito užkariautojų granatos, būtų galima pasakyti, atsitiktine tvarka, arba bent jau toks atrodė jų poveikis žmonėms ir turtui, kurio naikinimo, kaip ir per bet kokį karą, neįmanoma pateisinti niekuo, išskyrus Dievo valią ir generolų ambicijas, o kai šios dvi aplinkybės susideda, kiekvienam pasidaro aišku, kad reikalai išties ritasi velniop. Nutiko taip, kad viena granata,  – kas žino, kam ji buvo skirta, jeigu apskritai buvo koks nors ketinimas,  – driokstelėjo į išpuoštą neobarokinę pastato, žinomo Stevčės Mihailovičiaus draugijos pavadinimu, tiksliau, Gamtos muziejaus, sieną ir nuskyrė tragišką ateityje laikysimos serbų gamtos mokslų kolekcijos likimą. Mat toji granata nutraukė vos dešimtmetį gyvavusios institucijos egzistenciją, dar ir dabar didžioji kolekcijos dalis lieka nežinoma, nematoma ir išblaškyta po Belgrado rūsius: formaldehido ir alkoholio tirpalai, vabzdžių prigrūsti stalčiai, išdžiūvę gyvūnų ir žmonių organų audiniai, griaučiai ir iškamšos… Po daugybės metų visuomenei visai trumpai bus nušviestas atvejis, kai kažin koks valkata ir girtuoklis, turėdamas vieno iš tokių rūsių raktą, ištisas savaites riaukė tirpalą iš stiklainių su bestuburiais ir ropliais, tačiau ir ši žinia, paversta smagiu anekdotu, iš esmės nepakeitė specialistų bendruomenės požiūrio į andainykščio muziejaus kolekcijos būklę. Verta paminėti, kad sumanymas sukurti pirmą Belgrado dioramą niekada nebuvo įgyvendintas. Netrukus po Vasilijės Arnoto dingimo 1903-iųjų vasarą Florencijoje slapta Serbijos taksidermininkų draugija niekada daugiau nepasireiškė viešumoje, taip pat neišliko nė vieno iš jų pasisakymo ar nuveikto darbo. Tiksliau, nė vienas iš specialistų nebuvo žinomas kitiems specialistams, taip pat pats pirmininkas, minėtasis ponas Dimitrijevičius, kuris, jeigu tai ne stebėtinai į jį panašus bendravardis, po kelerių metų buvo nuteistas už valstybės išdavystę ir po greito teismo proceso sušaudytas. Taip ir Belgrado diorama, skirta kultūriniams ir politiniams tuometinės serbų visuomenės siekiams skleisti, po metų polemikos apie tai, kokius bruožus derėtų suteikti graužikams, plėšrūnams, maitėdoms ir kitiems simboliniams gyvūnams, nugrimzdo praeitin ir iš ten niekas neįstengė jos ištraukti. Eduardas Hodekas dėl ilgametės bičiulystės su Arnotu ir iš didžios nevilties draugui dingus laikė Arnoto pieštus neįgyvendintos dioramos eskizus, bet paskui  – tiesa, apie tai esama prieštaringų nuomonių  – tuos braižinius perdavė jaunam savo tėvo pažįstamam, gydytojui Dušanui Stojimirovičiui, ką tik išvykusiam iš Vienos ir pradėjusiam gydytojo praktiką Belgrade. Apie tuos eskizus turime nedaug duomenų, tik įspūdingą sąrašą kuo įvairiausių gyvūnų, turėjusių sudaryti dioramos kompoziciją, kalbame apie Arnoto preparuotus žvėris; jų iškamšos buvo ilgamečio jauno taksidermininko bendradarbiavimo su Gamtos muziejumi rezultatas ir liko šios institucijos žinioje. Trumpai tariant, jeigu Arnoto diorama iš tikrųjų būtų buvusi sukurta panaudojus tiek gyvūnų iškamšų, kai kurių istorikų manymu, būtų pranokusi net pačius monumentaliausius šios meno srities pavyzdžius pasaulyje, įskaitant ir žymiąją Karlo Eiklio dioramą Niujorko gamtos istorijos muziejuje; vis dėlto tokias nuomones, įprastas mūsų šalyje, taip besirūpinančioje savo reikšmingumo įrodinėjimu, drauge aistringai pradanginančioje visa, kas išties reikšminga, reiktų priimti gana atsargiai.
Na, bet grįžkime prie esminio įvykio, į tą 1915-ųjų naktį, kai tūkstančiai granatų užbėrė Belgradą ir tuščiose gatvėse siautėjo gaisrai; tas sviedinys pataikė į vakarinę minėto pastato sieną Birčanino ir Kunigaikščio Milošo gatvių kampe. Išsyk atsivėrė milžiniška, regis, ganėtinai apskrita kiaurymė, o iš jos pro dūmų debesį ir tirštomis dulkėmis paverstas statybines medžiagas bematant išsiveržė liepsna lyg koks išsikerojęs figmedžio krūmas. Bent jau taip vėliau apibūdino vienas iš to įvykio liudininkų, stovėjusių vos už kelių dešimčių metrų žemiau paupyje; minėta granata, anot jo, prieš smogdama net sušvilpė jam virš galvos. Kitas liudininkas, tuščiose Belgrado gatvėse atsidūręs toje pačioje vietoje tuo pačiu metu, tik šiek tiek aukščiau, palei buvusį Topčidero kelią, bet irgi arti, jei ne arčiau, nei stovėjo pirmasis, savo akimis matė, kaip sviedinys atskrieja nuo Bano kalvos ir Ados Ciganlijos salos Savos upėje, iš kur miesto gynėjai buvo priversti trauktis. Pasak jo, granata susprogdino pietinę sieną ir gerą gabalą kampo iš pietvakarių, o ugnis, besiplaikstanti iš pastato, panėšėjo nei daugiau, nei mažiau į Dievo pirštą, rodantį kažkokia nesuprantama kryptimi. Trečias liudininkas (nes, kaip galiausiai paaiškėjo, toje vietoje per patį bombardavimą dėl nežinomų priežasčių susirinko minia žmonių, tarsi būtų atėję čia pasivaikščioti) sakėsi atskriejančią granatą matęs net nuo tolimo Dunojaus kranto, ji kritusi į šiaurinę muziejaus sieną, o šėlstanti ugnis buvusi panaši į didžiulį begalvį gaidį. Kodėl taip svarbu paminėti visus šiuos nepatikimus liudininkus? Ogi štai kodėl  – visi trys liudijimai bemaž visai sutampa dėl vieno dalyko, turime galvoje įvykį, nutikusį tuoj po to, kai sviedinys sprogo neaiškioje vietoje ir įsišėlo figmedžio krūmą arba Dievo pirštą, ar begalvį gaidį primenanti ugnies stichija; staigiai apglėbusi visą stogą ir trečią muziejaus aukštą, ji vos per kelias valandas sunaikino visą pastatą.

 

Iš: Dejan Atanacković. Luzitanija. Beograd: Besna kobila, 2017

Vertė Laima Masytė