Knygų pirkimo filosofija

Arnoldas Bennettas (1867–1931) – anglų rašytojas, natūralizmo atstovas. Buvo produktyvus, pripažintas kūrėjas, kritikas, redaktorius – parašė nemažai romanų, novelių, esė, dramų. Virginios Woolf ir kitų Blumsberio grupės narių kritikuotas dėl literatūrinio tradicionalizmo ir tikėjimo „vidutiniu skaitytoju“ kaip priešprieša siauram meninio elito ratui.

Čia spausdinamas skyrelis iš 1911 m. pasirodžiusios ir iki šiol vis perleidžiamos Bennetto praktinių patarimų, arba savigalbos, knygos „Proto miklumas ir kiti patarimai vyrams bei moterims“ (Mental Efficiency & Other Hints to Men & Women).

Vertėja

Kalbant apie knygas, kurį laiką gyvenau ant patogumo ir padorumo ribos – iš esmės vien su būtinomis gyvenimo reikmėmis, kurios mano atveju yra įvairūs žodynai, Boswellas, atlasas, Wordsworthas, enciklopedija, Šekspyras, Whitakeris, šiek tiek de Maupassant’o, poezijos antologija, Verlaineʼas, Baudelaireʼas, mano gimtosios grafystės gamtos istorija, senas mano gimtojo miesto adresynas, seras Thomas Browne’as, Poe, Walpole’o „Laiškai“ ir atsiminimų knyga, kurios neįvardinsiu. Įdomus sąrašas, sakysite. Na, nesvarbu! Ne kiekvienas mėgsta valgyti žlėgtainį su bulvytėmis prie ąžuolinio stalo, užgerdamas putojančia kvorta iš dešinės. Mes pasižymime idiosinkrazija. Turiu omenyje, kad ilgą laiką egzistavau teturėdamas elementarius gyvenimo pagrindus (labai sveika, sako daktarai). Ir tuomet, visai neseniai, sukaupiau jėgas ir pasirūpinau tūkstančio penkių šimtų tomų pervežimu pas save; ir sudėjau juos į lentynas; ir perdėliojau juos lentynose; ir palikau juos likimo valiai ant lentynų.

Na, žinote, tai, kaip vaikštau pirmyn atgal priešais tuos tomus, kurių viršelius primiršau, yra tikrai vaikiška. Visai kaip vaikas zoologijos sode. Čia, savo narve, esama to 1839-ųjų Shelley leidimo, redaguoto ponios Shelley, kurio sykį vos nepardaviau Britų muziejui, nes jo spaudinių saugotojas manė, jog neturi egzemplioriaus, – bet turėjo! O ten, vienas narve dėl savo siaubingo dydžio, yra 1652-ųjų Montaigne’io „Esė“ Paryžiaus leidimas. Taip galėčiau tęsti, ir pratęsčiau, jeigu nereikėtų pereiti prie esmės.

Ar manote, kad po ilgo išsiskyrimo šių knygų buvimas skatina mane skaityti daugiau nei anksčiau? Manote, kad aš užsiėmęs mėgstamiausių ištraukų peržiūrėjimu? Nė kiek. Aną vakarą manęs laukė ilga kelionė tramvajumi ir, prieš išvykdamas, mėginau išsirinkti knygą pasiimti kartu. Neradau nė vienos, kuri atitiktų tramvajaus nuotaiką. Kadangi privalėjau spėti į tramvajų, teko išsirinkti ką nors, ir galų gale išėjau nešinas ne kažkuo originaliu, o „Hamletu“, kuris tikrai man žinomas iki gyvo kaulo… Tuomet aš nusipirkau vakarinį laikraštį ir jį visą perskaičiau, taip pat ir skelbimus. Taigi tariau sau: „Puikių vaisių davė visos mano pastangos vėl susidraugauti su kai kuriomis savo knygomis!“ Nepaisant to, – kadangi jau seniai nebesistebiu keistu būdu, kuriuo žmogiška prigimtis atsisako reikštis taip, kaip iš jos tikimasi, – sugebėjau išlikti ramus ir nesutrikęs dėl šio išskirtinio patyrimo. Ir vis dar tebevaikštau pirmyn atgal priešais savo knygas ir mėgaujuosi jomis, jų neskaitydamas.

Noriu pasakyti, kad apie skaitymą yra prikalbėta (ir prirašyta) daug veidmainysčių. Laikraščiai, tokie kaip „Athenaeum“, kurį, nieko nepaisydamas, su džiaugsmu perskaitau nuo pradžių ligi galo kiekvieną savaitę, rašydami apie naują klasikos leidimą, vargiai gali apsieiti liūdesingu ir pesimistiniu tonu neišreiškę baimės, kad daugiau žmonių perka, negu skaito tuos dailius leidinius. O jeigu ir taip? Kas tuomet? Ar mes privalome pirkti vien tas knygas, kurias skaitome? Tereikia šitaip tiesmukai užduoti klausimą, ir jau turime atsakymą. Visi aistringi knygiai, išskyrus keletą, kurie visą savo gyvenimą paskiria skaitymui, savo lentynose turi eiles knygų, kurių niekada neskaitė ir kurių jie niekuomet neskaitys. Žinau, kad turiu šimtus tokių. Mano žvilgsnis glosto Berkeley raštų tritomį su Didžiai Gerbiamo Arthuro Jameso Balfouro įžanga. Nepajėgiu įsivaizduoti aplinkybių, kurioms susiklosčius kada nors skaityčiau Berkeley, bet aš nesigailiu įsigijęs gerą jo leidimą ir įsigyčiau dar sykį, jeigu neturėčiau; nes kai pažvelgiu į jį, dalis jo dorybių pereina man; aš tampu geresnis dėl jo. Filosofijos aromatas persmelkia mano sielą, ir dėl to esu kultūringesnis, negu būčiau kitu atveju. Tai ne išsigalvojimas, o faktas.

Naudodamasis Berkeley pavyzdžiu, išplėsiu mintį. Privalėjau perskaityti Berkeley, sakysite; visai taip, kaip turėjau skaityti Spenserį, Beną Jonsoną, George’ą Eliotą, Victorą Hugo. Tikrai ne. Nėra jokio „privalėjau“. Jeigu prieinamos pirmarūšės literatūros masė, kaip galbūt buvo prieš amžių, būtų nepernelyg didelė ir ją per pirmąją savo gyvenimo pusę galėtų aprėpti žmogus, turintis įprastą ribotą laisvalaikį ir laisvalaikiu skaitantis, tada, ko gero, galėtų egzistuoti „privaloma“. Bet knygų masė išaugo neįmanomai, net tiems užgrūdintiems profesionaliems skaitytojams, kurie gali „sudoroti ištisas bibliotekas“. O aš nesu profesionalus skaitytojas. Aš esu rašytojas, lygiai taip galėčiau būti viešbučio savininkas, advokatas, daktaras, bakalėjininkas ar puodžius. Skaitau savo retu laisvalaikiu ir juolab nedarau to visą laiką. Turiu kitų užsiėmimų. Skaitau, kai užsimanau skaityti, ir nejaučiu jokios pareigos pabaigti skaityti knygą, kurios nenoriu pabaigti. Skaitau laisvalaikiu ne iš pareigos, ne tam, kad patobulinčiau save, o vien tik todėl, kad skaitymas man teikia malonumą. Kartais prireikia mėnesio perskaityti vieną knygą. Manau, kad mano atvejis yra gana normalus. Bet nejau imsiu sieti pirkimą su skaitymu? Tikrai ne! Aš noriu turėti savo lentynose daug knygų, nes žinau, kad jos geros, kad jos pralinksmins mane, nes aš mėgstu jas apžiūrinėti, ir vieną dieną man gali užeiti įgeidis jas paskaityti (Berkeley, net tava eilė gali ateiti!). Trumpai tariant, aš noriu jų, nes noriu jų. Ir negi nuo jų įsigijimo mane atbaidys nuogąstavimas, jog kažkoks ribotas ir vienpusis žmogus, plačiai apsiskaitęs, bet neskiriantis J. S. Murios cigaro nuo R. P. Murios, įžygiuos ir užkamuos mane siaubingu klausimu: „Sere, ar jūs skaitote savo knygas?“

Taigi sakau: pirkdami knygą, apsvarstykite tik du dalykus. Ar esate tikri, kad tai – gera knyga? Ar norite ją turėti? Neleiskite, kad jums darytų įtaką tikimybė ją skaityti ar neskaityti. Galų gale tam tikra dalis įsigytų knygų perskaitoma. Maža to, instinktas nemeluoja. Žmogus, kuris išleidžia puskronę [XIX a. anglų istoriko] Stubbso „Ankstyviesiems Plantagenetams“, užuot ėjęs į Linksmybių duobę* žiūrėti „Pavasario viščiuko“, greičiausiai bus toks žmogus, kuris sugebės iščiulpti medų iš Stubbso „Ankstyvųjų Plantagenetų“ dar metų metai iki tol, kol sukrus juos perskaityti.

Vertė Ugnė Ražinskaitė