Jacob Gurevitsch: „Kai kuriu muziką, būnu atviras“

 

Prieš dvidešimt metų danų džiazo ir bliuzo gitaristas Jacobas Gurevitschas į rankas atsitiktinai paėmė ispaniškąją gitarą. Nuo tada drąsiai pasuko nauju kūrėjo ir solo atlikėjo keliu. Po albumų „Lovers in Paris“ (2015) ir „In Search of Lost Time“ (2018) sėkmės baigia įrašyti trečią originalios muzikos kompaktinį diską. Gurevitschas stebina individualistiniu požiūriu į ispaniškosios gitaros grožį, pagrįstu romantiškos interpretacijos nuojauta ir puikiu melodinės išraiškos pojūčiu.

 

– Karantino metu dirbote prie trečio albumo. Kaip apibūdintumėte savo kasdienybę?

– Prieš pandemiją planavau intensyviai koncertuoti 2020 ir 2021 m. ir tuo pat metu kurti naują albumą. Tai du labai skirtingi procesai – vienas labai ekstravertiškas, o kitas introvertiškas. Nežinau, kaip būčiau spėjęs viską padaryti vienu metu. Taigi karantinas virto dovana – užsidaręs galėjau ramiai atsiduoti naujojo kompaktinio disko kūrybai.

– Ar izoliavimasis yra Jūsų kūrybinio proceso sąlyga?

– Kai rašau dainas, dažnai vienas išvykstu į Ispaniją pabūti su savimi. Ispanijoje turiu nedidelį namelį, kur nieko neveikiu, tik bandau kurti. Nekalbu su žmonėmis, telefoną įjungiu tylos režimu. Tam tikra prasme tai vienišas procesas, man reikia ramybės ir tylos. Kai grįžtu namo, repetuoju su savo grupe ir redaguoju įrašus – tam izoliavimosi nereikia.

– Kas Jus įkvepia?

– Įkvėpimo semiuosi iš įvairių gyvenimo patirčių, aplankytų vietų ir sutiktų žmonių. Bendravimas su žmonėmis įkvepia labiausiai. Kai vienas vykstu į Ispaniją, turiu erdvės ir laiko, apmąstau visus šiuos išgyvenimus. Taip surenku skirtingus patirties epizodus į bendrą katilą.

– Girdėjau, prieš įrašydami dainas, kai kurie muzikantai jas atlieka gyvai. Ar jaučiate, kad dainos tobulėja pasirodymų metu?

– Muzikavimas scenoje yra nepaprastai intuityvi patirtis. Viskas vyksta čia ir dabar, priklauso nuo bendravimo, santykio su kitais muzikantais ir publika. Tai teikia tiek daug džiaugsmo. Pritariu, kad geriausias būdas yra pirmiausia naują dainą atlikti scenoje ir tik tada ją įrašyti. Tik ne visada galiu sau leisti tokią prabangą. Šiais metais su muzikantais bendravome tik nuotoliniu būdu, pridėdami prie takelio savo instrumentines linijas skaitmeniniu būdu. Sunku pasakyti, kaip šis procesas pakeitė rezultatą. Jis buvo individualesnis ir dirbtinesnis negu ankstesni. Tačiau, nepaisant nieko, kiekvieno albumo kūrimo ir įrašymo metu jaučiuosi, lyg lipčiau į kalną. Pabaigus šią kelionę užplūsta neapsakomas pasitenkinimo jausmas.

– Kaip susidomėjote ispaniškąja gitara?

– Buvau gastrolių muzikantas – visą gyvenimą grojau džiazą ir bliuzą. Viskas prasidėjo prieš dvidešimt metų – per legendinės danų roko grupės „Savage Rose“ gastroles. Tuo metu jie gyveno Pietų Amerikoje ir įrašinėjo keletą dainų, atliekamų ispaniškąja gitara. Dėl jų man reikėjo nusipirkti ispaniškąją gitarą ir kiekvieną vakarą scenoje groti su ja. Žaibiškai įsimylėjau šį instrumentą!

Nuo to laiko pradėjau kiekvieną dieną groti ispaniškąja gitara. Netrukus suvokiau, kad pasaulyje pilna muzikantų, kurie ja praktikuojasi nuo trejų metų, – ypač flamenko gitaristų. Kad niekada nepasieksiu jų techninio lygio. Dėl to nusprendžiau užsiimti kūryba ir išsiskirti originaliomis kompozicijomis.

– Kokie buvo pirmieji Jūsų bandymai kurti muziką ispaniškajai gitarai?

– Visada daug grojau, tačiau dar niekada nebuvau rašęs muzikos. Kai supratau, kad kūrybinis procesas visiškai skiriasi nuo atlikimo, mane užklupo nerimas ir abejonės. Dvejojau, ar mano muzika pakankamai gera. Dėl to įrašyti pirmą albumą užtruko amžinybę. Nors šiandien aš vis dar nerimauju, jau daug labiau pasitikiu savo dainų rašymo įgūdžiais.

– Dažnai gastroliuojate – keliaujate, lankotės svečiose šalyse. Ar pasimokote iš skirtingų kultūrų, kaip atlikti, interpretuoti muziką, organizuoti koncertus?

– Dažniausiai koncertuoju netoli gimtosios Danijos – Skandinavijos regione. Šiuo metu bendradarbiauju su tarptautine rezervavimo agentūra, po pandemijos planuoju žengti kitą žingsnį – laukia kelionė svetur. Puikiai prisimenu, kaip praeitą rugpjūtį koncertavau Lietuvoje. Buvo išties nuostabi patirtis ir tikiuosi dar kartą apsilankyti jūsų šalyje.

– Kas Jums svarbiausia koncerto metu?

– Būti čia ir dabar, išlaikyti maždaug panašią būseną su kolegomis muzikantais. Visada daug maloniau muzikuoti su kitais negu vienam – dalintis patirtimi, improvizuoti. Šiuo metu groju trio, kurį sudaro bosinė gitara, mušamieji ir gitara. Man tai grynas džiaugsmas. Kita esminė kiekvieno pasirodymo dalis yra publika.

Svarbu, kad auditorija būtų atvira ir priimtų. Kad už rankos paimti klausytojai sutiktų kartu su tavimi leistis į muzikinę kelionę. Jei auditorija išsiblaškiusi ir nesikoncentruoja į tai, ką groji, ji atspindi paties muzikanto išsiblaškymą, neįsijautimą. Pavyzdžiui, jei grodamas scenoje išgirstu ką nors kalbant, tuoj pat išeinu iš sutelktos muzikavimo būsenos. Šitokiose situacijose man padeda, kai paprasčiausiai užsimerkiu. Tada iš galvos dingsta visos blaškančios detalės ir muzika vėl atsiduria dėmesio centre. Tiesą sakant, žiūrovai taip pat atidžiau klausosi, kai pamato muzikantą užsimerkusį. Tai paprastas triukas.

– Kaip apibūdintumėte savo santykio su gitara istoriją?

– Jaunystėje šalia džiazo gitaros visada labai mėgau skambinti fortepijonu – kartais net gastroliuodavau kaip pianistas. Daug intensyviau grojau fortepijonu negu gitara, su ja į sceną daugelį metų lipdavau per daug nesiruošdamas. Vėliau atradau ispaniškąją gitarą ir mano aistra muzikavimui vėl atgimė. Groti tapo taip lengva, galiu groti kasdien ilgas valandas. Rytais renkuosi muzikuoti nuo aštuonių iki dešimtos valandos. Bet dabar į mano kasdienybę įeina kūryba, muzikos rašymas, garso įrašai, repeticijos, koncertai, vaizdo įrašai. Stengiuosi viską suderinti su poilsiu ir laiku sau.

Kadangi grojant ispaniškąja gitara reikia užsiauginti ilgus nagus, jais skambinti pianinu tampa neįmanoma. Turėjau pasirinkti vieną instrumentą. Dėl gitaros dabar jau penkiolika metų kas mėnesį einu į grožio saloną prižiūrėti savo nagų. Aišku, dėl to mane draugai erzina iki šiol.

– Kaip suformavote savitą muzikos stilių?

– Viskas gimsta man paprasčiausiai sėdint su gitara rankose ir improvizuojant. Visada žavėjausi melodinga, melancholiška muzika. Nors pirmame albume panaudojau ir kai kuriuos elektroninės muzikos elementus, šiandien mano skambesys yra minimalistinis, akustinis. Kūrybinis braižas su kiekvienu įrašu keičiasi, bet pats kompozicijos stilius, tikiu, išliks.

– Ką galite atskleisti apie savo naująjį albumą?

– Iš savo naujausio albumo esu pristatęs keturis singlus: „Finus“, „Kara Toprak“, „Breathe“ ir „Song for Sol“. „Finus“ dedikavau savo krikštatėviui, kurį aplankau kiekvienais metais, – jis pirmasis patikėjo mano noru muzikuoti ir kurti muziką. Laikau jį savo pirmuoju gerbėju.

Singlas „Breathe“ buvo įrašytas su brangiu draugu Marku Linnu, dainos autoriumi. Viskas įvyko spontaniškai – aplankiau jį, gėrėme vyną, o jis grojo. Klausiausi ir muzika mane sujaudino. Pasiūliau ją įrašyti kartu. Taip ir padarėme.

Sunku kalbėti apie savo muziką, juk pats ją sukūriau, pats intuityviai priėmiau visus kūrybinius sprendimus. Nesitikiu, kad ji patiks visiems, paprasčiausiai vertinu tai, kad ji kyla iš širdies. Kai kuriu muziką, būnu atviras ir sąžiningas pats sau. Man iš tiesų pasisekė, kad galiu groti tą, ką noriu.

 

Kalbėjosi Ona Jarmalavičiūtė