„Ir šiandien laukinis tungusas“. Sibiro indėnai gyvenime ir kine

 

Krasnojarsko krašte, Evenkų rajone, teka Akmenuotoji Tunguska. Abu etnonimai – tungusas ir evenkas – reiškia vienos Sibiro tautos atstovus – klajoklius, apsigyvenusius didelėje teritorijoje nuo Ledinuotojo iki Ramiojo vandenyno. Elnių kinkiniais jie sukardavo tūkstančius kilometrų per Tolimųjų Rytų taigą, stepes ir Užbaikalės kalnus, Vakarų Sibiro pelkes. Tungusų mobilumas stebino pirmuosius rusų keliautojus, kaip ir neįtikėtinas tungusų karių kovos menas – jie it nindzės mokėjo likti nesužeisti po besipilančia priešo strėlių kruša.

Tai vienintelė prigimtinė Sibiro tauta, kurią mini Puškinas. „Ir šiandien laukinis tungusas“, anot Aleksandro Sergejevičiaus, turėjęs išgarsinti savo vardą kartu su suomiu ir kalmuku. Tungusų paminėjimas eilėraštyje „Paminklas“ liudija, kad prieš 200 metų „Sibiro indėnai“ (taip juos vėliau pavadins Fridtjofas Nansenas) amžininkams buvo gerai žinomi. Ir jeigu tuo metu Rusijoje būtų atsiradęs rašytojas, panašus į Jamesą Fenimore’ą Cooperį, tai meniniai kovų tarp rusų ir tungusų aprašymai būtų galėję tapti populiariais XIX a. skaitiniais.

Beje, tungusai ir negalėjo skųstis esą menkai žinomi. XX a. pradžioje pasaulyje pagarsėjo „Tunguskos meteoritas“. 1924 m. Tolimuosiuose Rytuose įvyko tungusų sukilimas prieš sovietų valdžią. Be to, sukilėliai paskelbė apie nepriklausomos valstybės sukūrimą ir kreipėsi į Tautų Sąjungą dėl pripažinimo. O trečiojo dešimtmečio pabaigoje, kada kinas buvo paskelbtas svarbiausiu iš visų menų, būtent tungusai tapo Sibiro „blokbasterių“ herojais, jie filmuodavosi „Lenfilme“ ir Novosibirsko kino studijoje, legendiniame „Holivude už Kamenkos“.

1931 m. buvo pakeistas tungusų vardas, jie imti vadinti evenkais. 2010 m. surašymo duomenimis, Rusijos Federacijoje gyveno apie 35 tūkstančius evenkais save laikančių žmonių. Maždaug tiek pat evenkų gyvena Kinijos šiaurėje.

„Sibiras. Realijos“¹ interviu istorikė ir etnografė, Tomsko valstybinio universiteto docentė IRINA MAKSIMOVA papasakojo, kodėl būtent evenkai yra jos „mylima tauta“, kaip vyko tungusų kontaktai su pirmaisiais rusų keliautojais ir kodėl šamaniškos žinios lieka aktualios XXI a.

– Irina Jevgenjevna, kaip nutiko, kad klajokliai evenkai apgyveno tokią didelę teritoriją nuo Ramiojo iki Ledinuotojo vandenyno?

– Kiekviena etninė grupė turi savo nišą, susijusią su gamtonaudos būdu. Ir evenkai, būdami elnių augintojai, užėmė tuos žemės plotus, kurie nedomino daugiausia žvejyba besivertusių tautų. Tačiau svarbu ir tai, kad nei patys evenkai, nei dauguma jų kaimynų pagal jų apgyventas teritorijas neturėjo „geografinio“ įsivaizdavimo apie žemės nuosavybę. Pavyzdžiui, Naryme prie Obės šonas prie šono „protarpiui“ gyveno dvi skirtingos tautos – selkupai (ostiakai) ir evenkai (tungusai). Tačiau jie patys manė, kad gyvena skirtingose teritorijose, juk selkupai gyveno palei upes ir ežerus, o evenkai užėmė pelkėtus plokščiakaubrius, tarp kurių lengvai judėdavo elnių kinkiniais. Jeigu prie viso to pridurtume ypatingą sugebėjimą prisitaikyti prie gyvenimo sąlygų ir vietos papročių, tampa aišku, kodėl jie sugebėjo „prasiskverbti“ tarp kitų etninių grupių ir apgyventi didžiules erdves nuo Uralo iki Sachalino, nuo Taimyro iki Šiaurės Kinijos.

– Su kuo susijęs jų klajokliško gyvenimo būdo atsisakymas XX a.?

– Įvairiuose Sibiro rajonuose tai vyko skirtingai ir skirtingais XX a. dešimtmečiais. Kadangi sovietų valdžios įsigalėjimo metais kailiai buvo svarbiausia eksporto prekė, o evenkai, padedami elnių, medžiojo net atokiausiuose taigos kampeliuose, valstybė aktyviai palaikė taigos elnininkystę. Buvo priimama daugybė vyriausybės nutarimų, statomi kailių priėmimo, veterinarijos punktai, vaikų internatai, ligoninės, evenkai buvo aprūpinami būtiniausiomis prekėmis. Bet pati savaime taigos elnininkystė nerentabili, nes nesukuria „pridedamojo produkto“. Taiga negali „išmaitinti“ didelių kaimenių. Tad nykstant medžioklės dėl kailių svarbai sumenko elnininkystės ekonominė reikšmė. Septintajame dešimtmetyje didele vertybe tapo miškas, buvusių ganyklų vietose masiškai pradedamos miško pramonės ūkių statybos. Paskui dėmesio centru tapo naftos gavyba, ir valstybė galutinai prarado susidomėjimą elnininkystės tarybiniais ūkiais. Iš esmės jie buvo išnaikinti, ir tradicinis klajokliškas gyvenimo būdas tapo asmeniniu kelių šeimų pasirinkimu, tos šeimos atsisakė persikelti į gyvenvietes ir iki maždaug 1980 m. tęsė įprastą gyvenseną.

– O jeigu sugrįžtume atgal – kaip vyko pirmieji evenkų kontaktai su rusų keliautojais ir tyrinėtojais?

– Evenkai, kuriuos tais laikais vadino tungusais, kaip jau minėjau, neturėjo valstybingumo. Todėl sunku apie juos kalbėti „apskritai“, tai visada konkretūs atvejai – vienur jie taikiai bendravo su rusais, kitur – kariavo. Pavyzdžiui, Narymo rajone, kur XVII a. susiklostė įtempta konfliktinė situacija. Rusus domino kailiai kaip prekė, o tungusams jie nebuvo itin didelė vertybė – jie slides apmušdavo sabalų kailiais, kad geriau slystų. Ir staiga pasirodė žmonės, už sabalo kailį pasiruošę duoti šaukštą karoliukų arba metalinį peilį. Tai buvo abiem pusėms naudingi mainai, ir kiekviena pusė manė gaunanti neblogą pelną. Vis dėlto dėl vykdomo jasako², stiprėjančio administracinio spaudimo ir, kaip neišvengiamos pasekmės, daugėjančių vietos gyventojų apgavysčių prasidėjo ir kariniai konfliktai. Geriausiai žinomas epizodas, kai pačioje XVII a. pradžioje kunigaikščio Danulo vadovaujami tungusai užpuolė Ketų tvirtovę. Konflikto priežastys nežinomos, kai kurie istorikai mano, kad karas buvo susijęs su įtakos sferomis: neva tungusai tuo metu jau buvo apdėję vietinius gyventojus duoklėmis ir rusus vertino kaip konkurentus. Iš dalies apie tai kalba Aleksejus Mileris „Sibiro istorijoje“. O kariauti tungusai mokėjo – nuo ankstyvos vaikystės berniukai buvo mokomi šaudyti iš lanko, išsisukti nuo priešininko strėlių, atmušinėti į juos lekiančias strėles, lavinta ištvermė, liepiama bėgti „per nesumintą sniegą“, imituota sužeisto kario kova su keliais priešininkais, mokyta karinių gudrybių. Įdomų aprašymą aptinkame XIX a. suomių tyrinėtojo Matthio Alexandro Castréno raštuose: „Du žmonės, kiekvienas paėmęs už virvės galo, iš visų jėgų ėmė ją sukti ore, kartu stebėdami, kad ji jokiu būdu nesiektų žemės. Trečiasis basomis kojomis, šokdamas per virvę, pakėlė nuo žemės lanką ir strėles, įtempė lanką ir šaudė, ir per visą šį laiką virvė nė karto neužgavo jo kojų. Pasakojo, kad esama narsuolių, tokiu būdu šokinėjančių ir per aštrią palmą³, kuria kas nors, gulėdamas ant žemės, iš visų jėgų mojuoja“ („Kelionė į Sibirą“, 1845–1849).

Padavimai apie žinomus karo vadus (soningus), gynusius giminę, formavo sektiną pavyzdį. Jeigu žmogus ruošėsi tapti soningu (vadu), jam buvo surengiamas labai sunkus išbandymas: buvo pastatomos septynios pakylos, į patį viršų pakildavo kandidatas į vadus, ir pagal šamano komandą į jį imdavo šaudyti iš lankų visi tos giminės kariai. Jis turėdavęs išsisukti nuo strėlių, peršokdamas nuo pakylos ant pakylos, be to, buvo vertinama tiek šio mirtino numerio atlikimo technika, tiek estetika – kaip gražiai ir grakščiai jis visa tai atlieka.

Tungusų „grožio“ supratimas buvo susijęs ir su karvedybos taisyklėmis – jos buvo riteriškos. Nevalia buvo pulti naktį, prieš puolant priešininkas būdavo įspėjamas apie „karinių veiksmų pradžią“. Kai susidurdavo dvi giminės ar gentys, viskas buvo sprendžiama soningų dvikova, prieš kurią jie ištardavo ritualinę formulę: „Jeigu aš žūsiu, nekeršykit už mano mirtį, o mano jojamą elnią užmuškite ant mano kapo.“ Geriausios kario savybės buvo miklumas, ištvermė, o tungusų kario „ginkluotė“ buvo pritaikyta būtent susirėmimui šaltaisiais ginklais „vienas prieš vieną“. Todėl susidūrimuose su rusais jėgos buvo akivaizdžiai nelygios, nes vykdavo pagal „įvairias taisykles“: tungusai tikėjosi riteriškos vadų dvikovos, o tvirtovės gynėjai „be jokių įmantrybių“ panaudodavo šaunamąjį ginklą ir išsklaidydavo tungusų būrį. Nepasakytum, kad ten buvo „krūvos lavonų“, tačiau net ir kelių karių, prieš tai medžiojusių ir išlaikiusių šeimas, praradimas gimininei grupei buvo juntamas.

Kiti evenkų pasipiktinimo rusų tvarka atvejai susiję su apgaulėmis renkant jasaką ir parduodant miltus ar prekes iš „magazino“⁴. Tam tikrais atvejais situacijos būdavo anekdotinės. Aišku, kad klajokliai buvo neraštingi, o jasako rinkėjai tuo naudojosi. Jie sugalvodavo vardus, pagal skambesį primenančius tungusų, o iš tikrųjų – mirusias sielas, kurios neva ėmusios miltus ir prekes skolon. Žinoma, surinktas perviršis likdavo magazino pardavėjo „asmeninėms reikmėms“, o iš tungusų seniūnų buvo reikalaujama pramanytų „giminaičių“ skolos. Prieš panašius dalykus evenkai taip pat kartkartėmis sukildavo, ypač jeigu „nemokiuosius“ pradėdavo bausti.

– Iš tiesų gaila, kad tuose kraštuose neatsirado savas Fenimore’as Cooperis.

– Jeigu prakalbome apie literatūrą, tai sovietų laikais kiekvienai mažai tautai derėjo turėti nacionalinį rašytoją. Evenkai turėjo Alitetą Siomuškiną. Mano akimis, jo trumpos istorijos, kad ir kokios naivios, savotiškai įdomios. Pavyzdžiui, „Tančiami“: „Mano senelio vardas buvo Tančiami, tai reiškia Kreivakojis. Jo kojos išties buvo išlinkusios lanku, o pats jis buvo storas kaip ernis. Vaikščiojo krypuodamas it naras. Jis buvo šamanas, anot kalbų, labai stiprus šamanas.

Tapo jis juo taip. Būdamas mažas, jis nuolat verkdavo. Jį ir pravardžiavo verksniu. Imdavo kūkčioti, tada – verkti, ir štai verkia, verkia ir pats nepastebi, kaip tas verksmas pereina į dainą, į šamanišką kaukimą. Tai jau ir nebereikėjo spėlioti, kuo bus. Dvasios pačios pasirinko. Ir, kad būtų stiprus, jį specialiai lupdavo rykštele, kad imtų verkti…

Mažas buvau, tačiau tai atsimenu. Jį suėmė ketvirtajame dešimtmetyje. Išvežė kažkur… Jis galėjo kramtyti įkaitusias anglis, šokti ant jų basas ir nenudegti. Su slidėmis ėjo per vandenį ir neskendo, štai toks šamanas buvo mano senelis Tančiami.“

– Koks, Jūsų manymu, rusų ar evenkų rašytojas patikimiausiai yra papasakojęs apie šią tautą?

– Kai apie save rašo patys evenkai, jų pasakojimus reikėtų vertinti kaip informatorių pranešimus. Be jokios abejonės, jie padeda suprasti tautos mentalitetą, tačiau vargiai gali būti patikimu šaltiniu. Kalbant apie grožinę literatūrą, man itin įdomios atrodo Grigorijaus Fedosejevo, geodezijos inžinieriaus, tapusio populiariu rašytoju, knygos. Vyresniosios kartos žmonės, ko gero, prisimena detektyvinę nuotykių apysaką „Piktoji Jambujo dvasia“ (Злой дух Ямбуя), pagal kurią buvo sukurtas filmas tokiu pačiu pavadinimu. Dar vienas labai įdomus rašytojas – Olegas Volkovas. Gimęs sulig amžiumi – 1900 m., baigė Teniševo mokyklą Peterburge. Beje, jis mokėsi vienoje klasėje su Vladimiru Nabokovu. Tačiau, skirtingai nei šis, Volkovas pasiliko Rusijoje ir ketvirtį amžiaus praleido gulage. Po karo jis buvo ištremtas prie Symo upės į Krasnojarsko kraštą (tai buvo jau penktasis jo areštas), kur gyveno tarp evenkų, visai taip, kaip prieš pusę amžiaus su čiukčiais gyveno tremtinys revoliucionierius Bogorazas. Matote, tai ypatinga patirtis – Volkovas netyrinėjo evenkų kaip mokslininkas, kad parašytų apie juos mokslinį darbą. Faktiškai jis atsidūrė jų teritorijoje kaip beteisis tremtinys ir dalinosi gyvenimo našta, stebėdamas, kokį spaudimą daro civilizacija, kaip jie prasigeria (apie tai kalbama apsakyme „Ugninis vanduo“). Tai iš tiesų ypatingas žmogus ir puikus rašytojas – jis „neišpučia“ siužeto, nesigraudina stebėdamas „gamtos žmones“, bet tiksliai perteikia ir mažų evenkų grupių, kurioms gresia išmirimas, padėtį be išeities, ir ypatingą jų mentaliteto žavesį bei santykį su gamta. Keliskart teko būti Volkovo aprašytose vietose ir, nors jo knygose neradau nė vieno žinomo pavadinimo, viskas atrodė pažįstama.

„Kartą man teko Bojarinovo paklausti – kaip Bojarinovas ryžtasi keliauti į taigą be šautuvo lokiui? Jis tik patraukė pečiais: nėra buvę atsitikimo, kad žvėris paliestų evenką.

– Mūsų bet kuris vaikas lokį išvarys – su juo tereikia mokėt pašnekėti, paprotinti jį: tas pariaumos, apsisuks ir nueis namolio, su šratiniu šautuvu vaikščioti nepatogu – sunku. Tai rusai imasi su savimi po du šautuvus, mes nemėgstame: eiti turi būti lengva, antraip daug nesumedžiosi.

Tuo, kad lokiai supranta žmonių kalbą ir pasidaro protingas išvadas, kartą mane įtikinėjo jaunas evenkas nuo Akmenuotosios Tunguskos, kur žvėrių ypač daug. Tas Keša netgi tvirtino, kad galima įkalbėti lokį palaukti, kol išsitrauksi šovinius ir užtaisysi šautuvą. Kartą vasarą vaikštinėjome su juo po taigą, visur aptikdami šviežius lokio pėdsakus. Buvo vietų, kur braunantis per sąžalynus nesunku susidurti su žvėrimi akis į akį. Tačiau Keša ėjo nerūpestingai, visiškai įsitikinęs, kad susitikimo su lokiu baigtis tik nuo jo paties noro ir tepriklauso: norės – nuvys lokiuką, ne – palieps sustoti ir nusitaikys į jį iš arti“ (O. Volkov, „Taigos darbymetis“).

– Kitas sovietinis rašytojas – Vasilijus Velička, mums geriau žinomas kaip žmogus, tyrinėjęs GPU nusikaltimus vadinamojoje „mirties saloje“, dirbo partinį darbą tarp evenkų ir netgi jų vardu sukūrė laišką Stalinui. Atrodo, kad Velička apskritai mėgo Stalinui rašyti, bet kuo čia dėti evenkai?

– Velička buvo nuoširdus entuziastas. Kaip kuriantis žmogus, jis karštai tikėjo tuo, ką darė. Pas evenkus jį išsiuntė kaip propagandininką, kad išaiškintų jiems, kas yra sovietų valdžia. Jis su evenkais studijavo „Internacionalą“, vertė juos rytais daryti mankštą, mokė atskirti „proletariato vadų“ veidus. Ataskaitoje apie „klajoklinės politmokyklos“ darbą, kurią Velička išsiuntė į Novosibirską, aprašyti visi jo „pasiekimai“. Tarkim, ataskaitoje pasakyta: „Visus vadus, išskyrus Engelsą, pažino iš portretų. Net vaikai pažino Leniną, Staliną ir Kalininą.“

Tačiau Velička buvo protingas žmogus, jis suprato, kad evenkams primetamas jiems svetimas gyvenimo ir tvarkymosi ūkyje būdas. Partiniai valdininkai Novosibirske nesuprato, kuo skiriasi evenkai ir selkupai, valdininkams abeji buvo taigos žmonės ir tiek. O tai, kad selkupai – sėsli medžiotojų tauta, o evenkai – klajokliai, tarsi ir nesvarbu. Tegul jie visi dirba viename tarybiniame ūkyje ir teikia naudą sovietų valdžiai. Tada Velička ir sumanė parašyti vadui evenkų vardu. Šis laiškas išliko, maža to – Stalinas jį perskaitė, jame matyti pieštuko žymės, paliktos Stalino ranka. Laiške buvo įdomi instrukcija, kaip naudoti pypkę, kurią evenkai išsiuntė Stalinui dovanų su prierašu, na, tabako tu tikriausiai turi savo, o jeigu pypkė užsiterš, tai ten yra tokia skylutė, tu ją pakrapštyk su pagaliuku, ir pypkė vėl veiks. Nepaisant nieko, laiškas suveikė: evenkams buvo leista organizuoti jų gyvenimo būdą atitinkantį elnininkystės tarybinį ūkį.

– Trečiojo dešimtmečio pabaigoje Novosibirske atsirado kino studija, vadinta „Holivudu už Kamenkos“. Ten filmavo „blokbasterius“ ir etninį kiną, tarp jų ir filmus, kuriuose dalyvaudavo evenkų medžiotojai ir šamanai. Su kuo siejamas šios tautos atstovų pasirinkimas kino herojų vaidmenims?

– Iš tiesų, tais laikais, kai partija dar nekėlė griežtų reikalavimų kino menui, o kūrybinis entuziazmas išgyveno pakilimą, rasdavosi daug įdomių eksperimentinių darbų. Akivaizdu, kad Sibiras buvo patrauklus vietine tematika, todėl ir kilo idėja ne tik sukurti filmą „apie vietinius“, bet ir pakviesti pagrindinius vaidmenis atlikti šių tautų atstovus. Vienas iš tokių sėkmingų projektų buvo filmas „Tungusas iš Chenyčiaro“, pagrįstas tikrais įvykiais. Trečiajame dešimtmetyje Vakarų Sibire vyko aktyvūs žemėtvarkos ir vandentvarkos darbai. Vienas iš šios ekspedicijos dalyvių Inokentijus Šuchovas publikavo straipsnį, kuriame aprašė susitikimą su tungusu Kanteljanu ir paminėjo du įdomius epizodus. Pirmasis – labiau humoristinis: tungusas paprašė ekspedicijos narių „rašto“ dėl Arangaso upės nuosavybės su sąlyga, kad rusai ten neis žvejoti, ir labai nuliūdo, kai jam pasakė, kad to padaryti nepavyks.

Antrasis epizodas vaizdavo dviejų „nuosavybės teisių“ – rusiškos ir tungusiškos – susidūrimą. Kai Kanteljano šeimai ėmė trūkti atsargų, šis pasisavino svetimas. Pagal evenkų etines normas tai buvo leistina, tik reikėjo palikti savo ženklą (tamgą⁵) – įsipareigojimą grąžinti skolą, tai Kanteljanas ir padarė. Vis dėlto, rusų medžiotojų požiūriu, tai buvo vagystė. Remdamasis šiuo epizodu, Novosibirsko rašytojas Michailas Nikitinas sukūrė proletarišką istoriją, kaip rusai gina vargšą tungusą, kurio šeima badauja, nuo vietinio turtuolio – buožės.

Filmą pagal Nikitino scenarijų iš dalies filmavo Novosibirske, kur tungusus vaidino vietiniai kinai, ir „tikroje aplinkoje“ – Turuchansko rajone, kur tungusų vaidmenis ir atliko patys tungusai. Filmavimuose netgi dalyvavo šamanas, tiesa, ne tungusų, bet ostiakų, o kinematografininkams tokios subtilybės nerūpėjo. Kritikai vėliau kalbėjo, kad pagrindinio vaidmens atlikėjas jaunas tungusas Kevebulis buvo apskritai genialus aktorius.

„Iki šiol prisimenu jo liūdnas akis, tokį ilgesingą žvilgsnį kadro repeticijų metu, kuris vadinosi „alkis Kevebulio čiume, nėra žvėries“. O kaip įtikinamai žvelgė jis į „savo sūnelį“! Mes net pamiršdavome, kad sūnelis – statistas, kinas iš Novosibirsko turgaus, ir kad Kevebulis dar net nebuvo suspėjęs vesti. Jis pasižymėjo ypatingu medžiotojo dėmesingumu, nenumaldomu noru ir svarbiausia – talentu…“ (Viktor Vatolin, „Holivudas už Kamenkos: filmų atsiradimo ir gamybos įgyvendinimo Sibire apybraižos“).

Deja, šis neeilinis žmogus, puikus senųjų pasakojimų žinovas, anksti mirė. Filmas „Tungusas iš Chenyčiaro“ imtas rodyti, jį nusiuntė į kino festivalį Vokietijoje, nupirko amerikiečiai, kur buvo rodomas pavadinimu „The Law of the Siberian Taiga“ ir sulaukė nemažai žiniasklaidos dėmesio, vien „The New York Times“ išspausdino dvi jo recenzijas. Vakarų kino kritikų įspūdžiai buvo nevienareikšmiški. Amerikiečiai puikiai įvertino Kevebulio vaidybą, tačiau pažymėjo, kad filme pernelyg daug sovietinės propagandos. Ironiška, bet filmo kūrėjų tėvynėje, priešingai, filmą kaltino „Jacko Londono mėgdžiojimu“ ir tuo, kad nepakankamas dėmesys skiriamas klasių kovai tarp vietinių gyventojų. Gaila, bet filmas neišliko. Liko tik keli jo montažo lapai ir keli reklaminiai plakatai. Tačiau „evenkų kino“ istorija tęsėsi studijoje „Lenfilm“, kurioje dirbo režisierius Rašelis Milmanas. Ši studija nusprendė ekranizuoti evenkų legendą. 1930 m. šalies ekranuose pasirodė filmas „Keršytojas“ – apie didvyrį, kurio širdį dengia lokio kailis.

Svarbiausiu filmo epizodu tapo evenkų šventė ikonipko, dabar kone tapusi evenkų kultūros „vizitine kortele“. Pirmieji ją užfiksavo būtent filmo „Keršytojas“ kūrėjai – šventės dalyvius vaidino patys evenkai ir jie, žinoma, vaidino labai įtikinamai. Tai buvo jiems pažįstamas ritualas, ir jie puikiai suvokė, ką daro. Filmo kūrėjus taip įkvėpė nufilmuota medžiaga, kad jie atsivežė šamaną ir dar kelis žmones į Leningradą, Marso lauke pastatė šamanišką čiumą, jame įrašinėjo atliekamų šamaniškų ritualų garsus – jie turėjo idėją sukurti garsinę filmo versiją. Tačiau ši idėja nepasiteisino, filmas buvo apkaltintas ideologiniu nenuoseklumu. Autoriai bandė scenarijų priderinti prie laikmečio reikalavimų, jie sumanė vaidmenį komisaro, kuris leidžiasi į Sibirą, kad paskelbtų vietiniams apie ateinantį naują teisingą gyvenimą be išnaudotojų. Bet šamano linija buvo tokia stipri, kad komunistinė ideologija atrodė pritempta už ausų, „liaudies masių“ vaidmuo buvo išreikštas silpnai, ir galų gale filmas buvo apkaltintas ideologiniu nenuoseklumu. Deja, iš šio filmo taip pat liko tik keli scenarijaus variantai ir apie šimtą bandomųjų nuotraukų.

– Keleriais metais ankstėliau, 1924 m., Tolimuosiuose Rytuose įvyko tungusų sukilimas. Rusijos pilietinis karas jau buvo pasibaigęs, ir tada prasidėjo gana galingas tautinis sukilimas prieš sovietų valdžią. Leonidas Juzefovičius romane „Žiemos kelias“ šio įvykio priežastimi įvardijo mokesčių institucijų veiksmus, kurie pavertė absurdu Lenino tezę, teigiančią, kad „socializmas – tai kontrolė“.

„Šįkart sukilo Primorės tungusai. Jie visada gyveno pagal savo gimininius įstatymus, o dabar valdžia apdėjo mokesčiais jų elnius, šunis ir netgi kiekvieną medį, nukirsdintą dėl urasos⁶ ar dėl tošies valčiai, o tai tungusams reiškė tą patį, kaip mokestis už orą, kuriuo kvėpuoji. Kailių registravimo taisyklės tapo visai absurdiškos: tūkstančių varstų taigos plotuose medžiojantis medžiotojas privalėjo tuojau atvykti į Ajaną arba Nelkaną, surasti valdžios atstovą (tas galėjo būti girtas arba be ūpo, arba išvykęs su reikalais), pateikti leidimą medžioklei drauge su kvitu, įrodančiu, kad už tokį leidimą sumokėta, ir sumedžiotų žvėrių kailius, nuo kurių priekinės dalies derėjo iš anksto pašalinti gyslas ir gysleles, kad būtų patogiau ant jų uždėti antspaudą, tada, padedamas žmogaus, mokančio tungusų kalbą ir gebančio rašyti rusiškai – o toks derinys nedažnai pasitaikydavo, – užpildyti anketą ir tiksliai nurodyti, kurioje vietoje ir kurio mėnesio kurią dieną sumedžiotas vienas ar kitas žvėris, ir dar sumokėti rinkliavą – penkis procentus nuo hipotetinio kiekvieno kailio įkainio. Kailį parduodant vėl reikėjo pereiti analogišką, beprasmišką ir miško gyventojus varginantį biurokratinį labirintą. Neviltyje atsidūrę tungusai kovą užėmė Ajaną, suėmė dešimtis milicininkų bei sovietinių įgaliotinių ir paskelbė Ajano ir Nelkano rajoną nepriklausoma Tungusų respublika…“ (Leonid Juzefovič, „Žiemos kelias“).

Istoriniuose raštuose, skirtuose šiam sukilimui, pasakojama, kad sukilėliai įtvirtino valstybinius simbolius, tarp jų ir vėliavą, ir kreipėsi į Tautų Sąjungą, prašydami pagalbos. Skamba keistokai. Jau užsiminėte, kad tungusams buvo reikalinga valstybingumo idėja.

– Iš tiesų. Jiems artimiausia tauta, turėjusi įsivaizdavimą apie valstybingumą, – jakutai. Patys tungusai nieko panašaus neturėjo. Ir, ko gero, neapsieita be jakutų ir rusų įtakos. Manau, kad patys tungusai dorai nesuprato, ką jie daro ir už ką kovoja. Jie mokėjo prisitaikyti ir tai jiems leisdavo be vargo rasti „bendrą kalbą“ su kitomis kultūromis, kartu neprarandant savitumo. Tarkim, jie lengvai krikštijosi ir priimdavo krikščionybę, nevertindami to kaip neištikimybės šamanizmui. O viskas taip buvo dėl to, kad rusų gyvenvietėse valdo „rusų Dievas“, ir jeigu jam reikia, kad evenkai apsikrikštytų, tai kodėl gi ne? Manau, kad su šiuo sukilimu ir „savo valstybės“ paskelbimu nutiko panaši istorija. Bet reikia pasakyti, kad numatytą tikslą jie tada pasiekė – mokesčiai buvo apriboti.

– Kokie tradicinės evenkų kultūros elementai, jūsų akimis, svarbūs šios tautos išgyvenimui dabartiniais laikais?

– Kalbant apie tradicinės kultūros atgimimą nereikia galvoti apie archajišką paveikslą: čiumai, dengti tošimi, elnių kailių drabužiai ir duona, kepta pelenuose, kaip tai darė protėviai. Tai nėra kultūros atgimimas, o greičiau jau veikimas New Age stiliumi, artimas naujųjų pagonių praktikoms – šie vaikšto su šakelėmis ant galvų ir garbina Perkūną, o paskui sugrįžta prie civilizacijos patogumų. Svarbiausias kultūros atgimimo rodiklis – gebėjimo permąstyti įvykius per savo istorijos ir tradicinių vertybių prizmę ir jų išsaugojimas. Ir esminė problema – prarasta vietinių tautų pasaulėžiūra, lygiateisiška žmogaus ir kitų gyvų būtybių sąveika, kuria buvo pagrįstas šamanizmas. Mūsų „auksinės elgesio taisyklės“ nukreiptos tik į žmones. O šamanizmą išpažįstantis šią taisyklę projektuoja į santykį su visu pasauliu, visais jame gyvuojančiais padarais, ir jo papročių imperatyvas skamba taip: elkis su pasauliu taip, kaip norėtum, kad pasaulis elgtųsi su tavimi. Šioje papročių sistemoje visos negandos, kurios mus ištinka, – karas, badas, epidemija, visuotinis atšilimas, – viskas yra gamtos „atsakas“ į žmogaus veiksmus. Kai evenkų kūrėjas – Okšeri – sukūrė pasaulį, jis sukūrė ir mušun dvasias, turinčias prižiūrėti tvarką. Tačiau, žmonėms ėmus pamiršti jo nustatytą tvarką, žudyti gyvūnus tik dėl užgaidos, teršti gamtą, jų išmestuose daiktuose ir be apeigų paliktuose gyvūnų kauluose ėmė rastis piktos chitalaš dvasios. Jos nedalyvavo susitarime tarp Okšeri, žmonių ir pasaulio, todėl nepaklūsta jokiems įstatymams. Jų tikslas – išnaikinti žmones. Niūroka, bet daugeliu atžvilgių teisinga.

 

sibreal.org

Vertė Jurgita Jasponytė