Biuro planktono išganymo klausimu
Ida Povilaitė. Homo office. Romanas. K.: Jūsų Flintas, 2021. 288 p.
Kartais žmonės suranda knygas, o neretai nutinka priešingai. Čia būtent tas atvejis. Maniškis gyvenimas nuo sraunių verslo upių nusuko link ramesnių užutėkių, tad išvydęs pavadinime žodį „office“ suraukiau nosį. Ko galima tikėtis iš tokios knygos? Galimi du variantai: a) rašys apie kokią nors sėkmės istoriją, kuri baigsis negerai (arba priešingai), b) rašys apie kokio nors didingo verslininko dvasinius virsmus. Neįkvepiantis skaitymo scenarijus.
Nors hipotezė pasitvirtino, tačiau romano pavadinti banaliu niekaip neišeina. Tai, regis, ir yra tikroji šio teksto radimosi priežastis. Knygą sudaro dvi dalys. Pirma parašyta esamuoju laiku, siužetas pasakojamas pirmuoju asmeniu. Tada perskaitome D. žodį (toks dalies pavadinimas) ir viskas radikaliai pasikeičia. Kitas asmuo, kitas rakursas ir tai, ką manei būsiant romano pabaiga, tampa tik paskata tolesniam pasakojimo vystymuisi.
Pirmoje dalyje autorė nesikuklindama smaginasi nugyvento gyvenimo patirtimi. Regis, dirbta „Senukuose“. Tiksliai perteiktas vienos iš odiozinių Lietuvos asmenybių – Augustino Rakausko – paveikslas. Knygoje jis tampa P. A. (Pagrindiniu Akcininku). Visada maniau, kad šis žmogus vertas atskiros knygos, tad šis noras po truputį pradeda pildytis. Ačiū. Ta pačia proga noriu paprašyti ir paties prototipo: p. Augustinai, labai ilgimės jūsų radijo laidos „Verslumo dvasia“ ir pusės nupirkto laikraščio puslapių su tamstos įžvalgomis ir skaičiukais-senukais. Ten tai būdavo rimtas skaitalas, ne kokie biuro romaniūkščiai.
Knygoje netrunki rasti vadybinio slengo, prekių ženklų linksniavimo ir gana tiksliai nupasakotų epizodų iš verslo gyvenimo. Guviam vadybininkui pirma dalis turėtų patikti, nes neabejoju, kad autorės pinamas pasakojimas neapsiriboja vien „Senukų“ patirtimi ir kiek labiau patyręs biznierius be vargo identifikuos ir kitas verslo aplinkas.
Po pono D. minčių keičiasi viskas: pragmatiškąją realybę užgožia neaiškūs bulgakoviški ir šiek tiek gaveliški personažai, pagrindinė veikėja – verslininkė Evelina Striogė – sutinka patį V. su ištikimu palydovu katinu-begemotu kitoje inkarnacijoje, žodžiu, prasideda įdomybės ir tai, ko niekaip negali tikėtis paėmęs knygą tokiu nuobodžiu pavadinimu.
Autorė skaitytojui sumaniai pamėtėja galimybių atpažinti ir daugiau kitų knygų transformacijų: skaitytoją nuolat lydi J. K. Rowling poteriška išmintis, žiopsojimas į veidrodį nukosėtas iš O. Wildeʼo, bet teisybės dėlei dera pasakyti, kad tai netrukdo. Kiekvienas randa tai, kiek geba rasti.
Antroje dalyje fikcija susipina su šauniais filosofiniais kryptelėjimais. „Dauguma nori tikėt, kad gyvenimo laiką jie kasdien atiduoda ne veltui, tad nesibaigianti laimės siekimo būsena jiems yra būtinybė – dėliojant ir perdėliojant skaičius, kuro, maisto ir šildymo kainas, prognozuojant akcijų prieaugį. [...] Eiliniam kareiviui smagiau kovot su daina, turint didelį tikslą, negu žudyt iš bukos baimės. Kažkas kuria idėjas, kažkas suka progreso variklį, o kažkas turi įtikinti, kad tokia yra gyvenimo prasmė.“
Regis, autorė sutinka, kad gyvenimas persunktas globaliu apgaudinėjimu, tačiau perskaičius knygą nepalieka mintis, kad pabėgti iš šio ydingo rato visgi įmanoma. Knyga iki antiverslo evangelijos netraukia, bet Evelinos Striogės istorija skaitytojui-vartotojui suteikia tam tikrą išganymo pažadą. Esame laisvi rinktis.
Ar yra prasmė skaityti šį romaną, jei esate tyras menininkas ir savo dvasingos sielos nenorite teršti biznio tematika? Taip. Patirsite įtraukiantį skaitymo nuotykį. Ši knyga ne tokia prasta kaip jos pavadinimas.
