Aš Džeremis Bendiksas, žmogus…

Šešėli̇̀nis

Kieme už namo pamačiau žmogaus šešėlį, bet paties žmogaus – ne. Žengtelėjau jo link, bet šešėlis atsitraukė atgal. Šešėli̇̀nis buvo aukštesnis už mane. Ir dar mėgdžiojosi. Man sumosavus rankom, ir jis mosavo. Man pasileidus bėgti, bėgo iš paskos. Man sustojus, ir jis sustojo. Ir visą tą laiką neišleido nė garso. Užtat jis negalėjo dainuoti, o aš – galėjau. Užtraukiau iš visų plaučių. Paukščiai visu būriu purptelėjo į dangų. Kaimynai ėmė baladoti į savo namų langus. Pagaliau šešėli̇̀nis nusisuko ir šmurkštelėjo savo skylėn.

Pusdeivė

Teta Mertl buvo jau labai sena ir gyveno viena. Daug metų nebuvom jos lankę. Grakšti vila ant kalvos, kurią atminiau iš vaikystės, dabar buvo taip pasibaisėtinai apleista, kad, rodės, gali bet kurią akimirką subyrėti ir virsti laužu. Mes pravėrėme vartus, ir šie kaipmat nulūžo nuo vyrių. Langinių veik nelikę, didžiosios dalies stogo skiedrų – taip pat. Pati teta Mertl atrodė susitaršiusi, ilgi nušiurę plaukai riebaluoti, ji slankiojo su senus laikus menančiu chalatu lyg vaiduoklis. „Namą reiktų kiek patvarkyti“, – pasakiau. „Tai dėl meškėnų, – paaiškino ji. – Jie nori mane pasiimti, todėl kas naktį lenta po lentos ardo namą.“ – „Bet kam jiems taip daryti?“ – „Jau sakiau, jie nori manęs, jie garbina mane. Aš – jų deivė, todėl jie nesiliaus, kol neišeisiu gyventi su jais. Tų meškėnų šimtai.“ – „Šimtai? O Dieve…“ Tą naktį, savaime suprantama, nemiegojau. Tipenau tam senam girgždančiam name nuo lango prie lango. Apie antrą nakties pasirodė, kad kažką išgirdau. Pro virtuvės langą kieme už namo išvydau tetą Mertl, pritūpusi ji vienoje rankoje laikė lėkštę su maistu, o kita glostė stačio meškėno nugarą. Jiedu iš tikrųjų priminė du gerus bičiulius. Ir vien to pakanka šiame pasaulyje.

Labai vėlai, bet dar nepavėlavus

Iš vakarėlio išėjau paskutinis. Palinkėjęs Stefani ir Džaredui labos nakties. Jiedu jau gulėjo lovoje. Iš tiesų tai jiedu mylėjosi, bet stabtelėjo padėkoti už atsilankymą. Eidamas Kelogo gatve, mėnulio pilnačiai apšviečiant kelią, svarsčiau, kas gi tie žmonės iš tikrųjų ir ko gi mane pasikvietė. Visą vakarą jaučiausi it šnipas, siurbiantis beprasmiškos informacijos nuotrupas. Nuostabu, ko žmonės gali pripasakoti visiškai nepažįstamam žmogui. Kelogo gatvės gale pasukau dešinėn į Vindzorą. Po žibintu stovėjo moteris. Atrodė išsigandusi. „Gal reikia pagalbos?“ – paklausiau. Ji padvejojo, ar atsakyti, bet galiausiai ištarė: „Aš paklydau.“ – „Kur jums reikia?“ – paklausiau. „Į Ričardso gatvę, – atsakė, – joje gyvena mano teta.“ – „Ne taip toli nuo čia. Galiu palydėti.“ Ir mudu nuėjome. Mačiau, kad ji dar kiek įsitempusi. Jos autobusas atvažiavęs vėlai, ji tikėjusis, kad teta ją pasitiks, bet niekas nekėlę ragelio, kai jai skambino. Kai priėjome tetos namą, šviesos jame nedegė. Luktelėjau, kol moteris beldė į duris. Ji beldė vis stipriau ir stipriau, bet teta neatsiliepė. „Klausykit, – tariau, – aš gyvenu netoliese. Eime pas mane, iš ten paskambinsim policijai. Jie viską išsiaiškins.“ Jai neliko nieko kito, kaip sutikti. Mudu žengėme tyloje, sodrioje ir nedrumsčiamoje. O kai ji paėmė mane už rankos, pasijutau taip, lyg gyvenimas būtų ką tik prasidėjęs.

Voratinkliai

Kai stiuardesė davė leidimą naudotis elektroniniais prietaisais, lėktuve šalia manęs sėdintis vyras atsilenkė padėklą priešais ir pasidėjo ant jo nešiojamąjį kompiuterį. Pirštai klaviatūra bėgiojo lyg pianisto virtuozo, tačiau, be erzinančio klapsėjimo, daugiau nieko nesigirdėjo. Oro linijų žurnalą aš skaičiau tarsi kokį įtampos kupiną romaną, nors ir žvilgčiojau į kaimyno kompiuterio ekraną, vildamasis ką nors iššifruoti. Tačiau jo darbo sparta buvo ne tokiems kaip aš. Skaičių stulpeliai vos atsiradę kisdavo ir dingdavo. Jaučiausi vienišas ir ilgėjausi seno gero žmogiško ryšio, bet tokio nuvalkioto dalyko jis nebuvo užlaikęs. Man buvo sunku nuspėti net kuo jis užsiima. Kai atnešė užkandžių, jis nekreipė į juos dėmesio. Pripažįstu, nekokie tie užkandžiai, bet aš juos sukirtau ir godžiai žvelgiau į kaimyno. Šis metė į mane suirzusį žvilgsnį, susigrūdo užkandį į kišenę ir vėl įniko dirbti. „Žavu“, – tariau. „Ką?“ – klustelėjo jis. „Jūsų darbas man atrodo žavus. Žinoma, jūs įvėlėte kelias klaidas, kurios vėliau jums neduos ramybės“, – paaiškinau. Jis sužiuro į mane taip, tarsi tik dabar būtų pastebėjęs. „Ką čia paistot?“ – „Nieko. Ne mano reikalas“, – atsakiau, spoksodamas į savo žurnalą. „Kas jūs? Gal šnipas?“ – „Aš – Džeremis Bendiksas, žmogus.“ – „Žmogus? – pasitikslino tas. – Ką gi, sveikinu. Vakar aš žaidžiau golfą Maujo saloje. Tai kas aš tada – kosminės nuolaužos dalelė? Taigi, manęs laukia darbas. Be abejo, čia knibždėte knibžda rimtų klaidų, bet aš vis tiek turiu dirbti, jei nieko prieš.“ Tai išpyškinęs jis sutelkė visą dėmesį į ekraną ir barškino klaviatūrą dar įnirtingiau nei prieš tai. Aš kiek nusnaudžiau, o pabudęs pažvelgiau į kaimyną ir pasakiau: „Ajai.“ – „Ką?“ – nesuprato tas. „Ajai“, – pakartojau aš. „Ką čia vėl paistot?“ – „Nieko, nieko. Tik tiek, kad neatsižvelgėt į Rytų Azijos recesijos efektą ir jos bangą, nusiritusią per Europą, jau nekalbant apie kitus kraštus. Be abejo, tai visiškai ne mano sfera, todėl man derėtų užsičiaupti“, – atsakiau ir vėl užsimerkiau. „Aš dirbu sunkiai, bet tikrai nestatau sienos iš akmenų, kuriuos galėtumėt matyti ir apčiuopti. Aš apgraibomis ropinėju tamsoje. Viskas, ką juntu, tai tik voratinklius ant veido ir dulkes ant delnų. Negirdžiu nieko, tik pelių ir žiurkių krebždenimą. Ar jums aišku?“ – „Ką? – atsiliepiau. – Jūs su manimi kalbat?“ – „Ne“, – nukirto jis ir, belaukiant, kol nusileis lėktuvas, užvožė kompiuterį. „Klausykit, aš juokavau, kai taip sakiau.“ – „Ką sakėt?“ – „Kad aš žmogus.“ – „Ak, šitai, žinoma. Aš priėmiau tai kaip pokštą.“ Nusekiau jį terminalu, sustojome į eilę prie taksi. „Kur važiuojat?“ – po kurio laiko paklausė. „Važiuoju pas tokį vargšą aklą žmogų, kuris retai valgo ir geria, ir kalba mįslėmis, nors ne, ne mįslėmis, jis kalba labai savotiškas nesąmones. Apie Azijos rinką jis turbūt išmano daugiau už mudu abu“, – atsakiau. „Panašu į mano viršininką nusisekusią dieną“, – pasakė jis. „Aha“, – atsiliepiau. „Puiku, galim važiuoti tuo pačiu taksi.“

Vertė Andrius Patiomkinas