Apie bibliotekininko pareigas

Stanisławas Janas Borkowskis (1782–1850) – lenkų mineralogas, literatas, bibliotekininkas ir leidėjas.

Siūlome ištraukų iš 1827 m. parašyto jo veikalo O obowiązkach bibliotekarza (išleisto 1829 m.), skirto tais pačiais metais įvykusiam grafo J. M. Ossolińskio Lvove įsteigtos bibliotekos atidarymui (šiandien ji – garsiojo Nacionalinio  Ossolińskių instituto, arba Osolineumo, veikiančio Vroclave, pagrindas).

Vertėja

Je nʼenseigne point, je raconte.¹ 

Montaigne

Prieš atverdamas viešąją biblioteką, bibliotekininkas privalo atlikti dvi pagrindines užduotis. Pirmoji – techninė: surasti tinkamą vietą saugoti knygas ir rūpintis jų laikymu. Antroji – mokslinė: sistemingas knygų tvarkymas ir bibliotekos katalogų pildymas.

Kiekvienoje patalpoje, jei tik ji sausa ir šviesi, galima laikyti knygas. Vengiant drėgmės, knygas visuomet geriau yra sudėti viršutiniame aukšte. Vitruvijus teigia, kad biblioteka turėtų būti orientuota į rytus, nes į vakarus atsukti langai traukia drėgmę, o į pietus – pernelyg daug šilumos. Toks rūpestingumas man atrodo perdėtas, svarbu tik, kad patalpa būtų sausa, o ar atgręžta į rytus, ar į vakarus, visai neturi reikšmės. Dažnai bibliotekininkas, negalėdamas pats parinkti vietos bibliotekai, turi knygas sudėti ten, kur paliepta. Tokiu atveju svarbiausia pasirūpinti, kad mūrai nedrėktų: neseniai atrastu mūro džiovinimo būdu arba kelissyk ištepant mūrą verdančia alyva. Norint išvengti žalingų drėgmės padarinių, reikia erdvių knygų lentynų ir jas atitraukti toli nuo sienos, kad visur laisvai praeitų oras. Giedromis dienomis langai turi būti atviri, bet vakarėjant užveriami, kad nepriskristų drugių ir šie nelizdentų.

Kenkėjai – taip pat pavojingas knygų priešas, nuo kurio visokiais būdais reikia gintis. Spintos ar bent jau lentynos turi būti padirbtos iš ąžuolo, kurį ne taip lengvai įninka graužti kirminai, arba iš kedro medienos, kurios kvapo nepakenčia kenkėjai. Tinkamiausios knygų spintos man atrodo tos, kuriose įtaisytos vielinės grotelės, nes ir laisvai praleidžia orą, ir galima įskaityti visus knygų pavadinimus, grotelių neatveriant. Nuo knygų kelissyk per metus reikia nupūsti dulkes, palikti jas vėdintis ir ištrinti alūno milteliais. Jeigu knygose pasirodo kenkėjų pėdsakų, reikia jas pritrinti siera, ir būtent kovo mėnesį, kai iš jų pradeda lįsti kenkėjai. Kai kurie dar pataria, jog norėdami apsaugoti knygas nuo kenkėjų knygrišiai vietoj miltų kleistro gamybai naudotų krakmolą; dar kiti pataria į kleistrą įmaišyti potašo, pelynų, o lentynas pabarstyti pipirais, pelynais ir kitomis karčiomis žolėmis.

Prie nepalankių literatūrai sutvėrimų dar priskiriamos pelės ir žiurkės. Esama būdų tais neprašytais svečiais atsikratyti. Be to, pastebėta, kad tos bibliomanės nesiima graužti knygų ten, kur randa užtektinai vandens. Tad nėra nieko lengvesnio, kaip apsaugoti knygas nuo sugadinimo.

[...]

Kai bibliotekininkas jau surado tinkamą vietą saugoti knygų rinkinį, jo laukia nepalyginamai sunkesnis, mokslinis darbas, kurį tobuliau atlikti turi stengtis visą savo gyvenimą. Knygų registravimas ir sutvarkymas pagal tinkamiausią mokslinę sistemą yra svarbiausias ir sunkiausias bibliotekininko darbas. [...] Katalogai, drįstu teigti, yra visos bibliotekos šerdis, be jų ši būtų negyvas, nereikalingas kūnas. Nes kas gi sugebėtų tarp chaotiškos šimto ar daugiau tūkstančių tomų krūvos surasti tą knygą, kurią arba iš pašaukimo, arba iš pamėgimo trokšta skaityti, jeigu jam nepagelbėtų katalogai? [...] Kaip ypatingai senovės žmonės brangino knygų ir knygų rinkinių tvarkymą, mums liudija didis šios srities žinovas Ciceronas, kai, rašydamas Atikui, teigia, jog sutvarkius biblioteką nauja dvasia apgaubė ir atgaivino visą jo būstą. [...] Ne mažiau knygų rūšiavimą vertino ir Cezaris, paskyręs naujai atvertų graikiškų ir lotyniškų knygų rinkinių bibliotekininku mokyčiausią iš romėnų Marką Varoną [...]. Kur tokius žmones išrinkdavo bibliotekininkais, ten, be abejo, knygų rinkiniai bei jų sąrašai klestėjo. Nelaimei, laikas sunaikino tuos katalogus, kurie mums iš dalies būtų atlyginę pačių knygų praradimą, nes tiksliai atspindėtų visos senovės literatūros vaizdą. Matytume, kaip jau anais laikais mokslai buvo išsišakoję ir susigiminiavę, o taisyklės, pagal kurias tvarkytos bibliotekos, būtų pavyzdys, nes neabejotinai buvo praktiškos, kaip ir visa jų literatūra. [...] Net jų lyrinėje poezijoje esama praktinių pamokų, reikalingų gyvenime, tai įrodo Horacijaus odės. [...]

Sudarinėjant knygų sąrašus, didelių sunkumų kelia veikalai, kurie priklauso dviem mokslo sritims [...]. [Jacquesʼo] Delilleʼio „Sodai“ ir Vergilijaus „Georgikos“ priklauso tiek poezijos, tiek žemdirbystės sričiai. Kur juos padėti? Be abejonės, tarp poetų, nes tie veikalai šlovę pelnė poezijos tobulumu. [Michaelis] Denisas² panašiais atvejais pataria vadovautis posakiu A potiori fit denominatio³, tačiau ne visuomet taip lengva nuspręsti, kas yra potius. Vienaip mato teologas, o kitaip filosofas, ir tai, kas yra potius vienam, mažai ką reiškia kitam. Tad nepakanka bibliotekininkui visapusiškai išmanyti dalykus, dar reikia turėti skonį ir, pavadinčiau, tvirtą bibliografinę nuojautą, kad visuomet sėkmingai surastų knygai vietą. [...]

Tvarkos pomėgis taip pat yra reikalinga bibliotekininko savybė. Jis kuo atidžiausiai prižiūrės, kad knygas valytų, per naktį nepaliktų ant stalų, bet kiekvieną vakarą padėtų į vietą. [Naujai] nupirktus veikalus privalo įrašyti į katalogą ir pas save po pusmetį nelaikyti.

Galiausiai, mandagumas ir meilumas, kaip ir visus žmones, taip ypač turėtų puošti bibliotekininką, nes jo pareiga yra pritraukti visus į biblioteką, o ne atbaidyti. Bibliotekos garbė turi būti jo asmeninė garbė, jai liudyti ir didinti privaloma paskirti visus veiksmus, visą laiką, visus vargus ir nemalonumus, viso gyvenimo darbą, ir tik taip tampama vertu savo kilnaus pašaukimo.

Vertė Ugnė Ražinskaitė