vieš/pats

 

Romano ištrauka

 

Prieš pat įeidamas į Vianos miestelį ant tako netikėtai pamatau gal metro su puse gyvatę ir persigąstu, nes neturiu net lazdos, prieš keliolika minučių išmečiau. Bet ji pasitraukia į šalį neskubėdama ir seksuali. „Geroji gyvatė, – sako Donatas per pirmą vakarėlį mūsų bare, – sugalvojau tau pravardę.“ Stovim ramiai prie baro, gurkšnojam alų ir viskas gražu. Prieš tai surinkome visus svečius ir nusitempėme į rūsį, kurį Olis su chebra išgrafitino ir išpaišė. Jesus donʼt skate. Chronos. Mes maloniai susigrūdę, o Styvas groja savo noizo setą – garsas geras ir įdomu klausyti. Tačiau apšvietimo nėra, tik viena nejauki geltona lemputė virš mūsų. Vakar ruošdamiesi vakarėliui sustatėm blyksinčius šviestuvus, kažkas atnešė raudoną lemputę ir diskobolą – erdvė šauniai švytėjo. Nikis, mūsų šviesos žmogus, po to vos nepersipjovė venų iš savo gyvasties dėl Šiaulių mergaitės, prisidaužė narkotikais, susipjaustė paakius kaip kraujo klounas, išspardė duris, prisigėrė, nualpo gal dešimt sykių ir prirūkęs hero užmigo parai. Jis dar miegojo, kai Styvas paleido rūsį savo kosminiais kilovatais.

 

Ir štai Ispanija, einu vienas be cento į priekį, turiu tik Tomo kuprinę ant pečių, nes neseniai pamečiau savo palydovą. Toks jausmas, kad man bus šakės – sąnariuos kirminai, esu nežinia kur už Logronjo, pušynėlis kvepia. Einant į vakarus daugėja spygliuočių, todėl viskas dar žalia net spalio pabaigoje. Lietuvoje dabar sninga. Iš miesto už manęs išskrenda malūnsparniukas ir gaudžiant autostradai siurbias lėtai virš kalnynų. Mane ima nerimas, esu klaikiai pavargęs po šių keleto dienų Vianoj, kurias praleidau su senuku Gajumi. Pagaliau įėjęs į Vianą ir pravaikščiojęs keletą gatvių, stoviu vienut vienas bažnyčios griuvėsiuose, vakarėja, žiūriu į dangaus skliautą pro nesamą stogo apskritimą ir staiga išgirstu už nugaros klausimą. „Are you okay?“ Atsisuku, o ten jis, žemas, maloni jo aura. Viskas gerai, sakau ir galvoju, kad jo anglų kalba puiki, turiu ką valgyti ir miegosiu palapinėje. Ir iš tikro, turiu keletą džiūvėsių, pusę bagetės ir porą vynuogių kekių, nuskintų pakeliui. Jis pasako už poros kilometrų esant trobelę, kur galėčiau pernakvoti, kad nereikėtų palapinėje. Padėkoju, tačiau kažkaip neišsiskiriam. Gajus (jo vardą sužinosiu vėliau) pradeda raustis kišenėse ir lyg besigėdydamas ištaria, kad neturi pinigų, tik 50 banknotą. Bet! Vis dėlto, sako, jei nori, galim kartu pavakarieniauti. Hmm, aš jau susitariau su kitu piligrimu, kuris irgi neturi pinigų, bet paimčiau ir tave, sako jis ir žiūri šiltomis akimis. Man kyla įtarimas.

– Kokiu piligrimu?

– Mykolas.

Į mano vidų nusileidžia šaltas, tačiau lengvas pavydas. Mykolas sakė, kad sušiku visur ir visada bendravimą su žmonėmis ir juos užparinu. Visus! Visada! Blet, rėkia jis prie vyno fontano, kur miegojom tiesiog ant žemės ir gėrėm vyną dvi paras.

 

Pasistatau palapinę puikioje pievutėje. Aš vienas, musių šimtai, o musyčių tūkstančiai. Ant savęs dabar galiu suskaičiuoti aštuonias muses. Guliu ant žolės tarp septynių jaunų medžių, kaip pagoniškame altoriuje. Vienas žalias, vienas visai be lapų, o kiti bordo bordo, kaip vynas. Priešais akis kalnynas, kurio viršūnes už poros savaičių dengs sniegas. „This is the beginning and the end of the world right here, look at all those patient Buddhas, lookin at us saying nothing“, – sako Džiafis kažkur Dharmos Valkatų sapne nuo kalno. Nusipirkau du vino tinto tetrapakus už porą eurų. Jau greitai leisis saulė ir aš persipjausiu venas, nes nagai neprakerta giliai. O visokie iš nežinia kur atsiradę įbrėžimai ir kraujo takeliai ant rankų – maloniai graužia. Eidamas link čia ir svyruodamas ant nebenešančių nuo nuovargio kojų niekaip negalėjau nustoti dainavęs trijų dainų. „Iʼm Going Slightly Mad!“ „Queen“ – genijai.

„Pixies“ – „Where Is My Mind?“

Ir yra dar toks Kanye Westas, turi gabalą, kuriame tūbom būgnais trimitais ir altais orkestras pučia visiškai sexy beatą, o jis rauna pro gerklę: „Jesus! WALK WITH ME.“

 

Aha, pažiūrėk, štai netikėtai ateina Liusi su Manueliu, visiškai netikėtai, galvojau, jie jau toli priekyje, nes įveikiau vos trylika kilometrų šiandien. Vakar padovanojau jiems po sraigės kiautą, keletą kilometrų už Vianos, kur turėjau nakvoti tą naktį, kai sutikau Mykolą po keleto dienų nesimatymo. Valgiau su Gajum ir juo vakarienę lauke pagrindinėj gatvėj prie staliuko. Visi ėmėme plovą, jie steikus, aš kiaulę, jie tiramisu desertui, aš citrinų šerbetą. Kiaulė gerai, visi nusivylėme plovu, nors jo buvo daug ir prisiėdėm, na, o desertai neteisiami. Išgėrėme po vyno butelį, dar vieną atneškit, sako Gajus, dar vieną. Jis girtas labai nori, kad nakvočiau pas jį. Man įtarimas, jog jis nori paišdykauti. Kas bus, tas bus, galvoju ir išsiskiriant duodu Mykolui telefoną įkrauti, jis prieš tai siūlo Gajui savo nutapytą paveikslą už 500 eurų. G. svirduliuoja, mes einam kartu žemyn tuščiomis miestelio gatvėmis ir aš kažkodėl sekundei užsimanau paskaityti Umberto Eco.

 

Liusi. Maloni anglutė ir tvirtas Manuelis italas. Pamoju jiems, kad ateitų, ir papasakoju apie tris šiandienos dainas, apie sapną ir bažnyčią. Pridedu dar, kad tranzuoju, matyt, rytoj 100 km į Burgosą ir ketinu ten paelgetaut, kol sulauksiu draugų. Pasiūlau vyno, o ji man padovanoja kelyje rastą kriauklytę-sraigytę, mažą ir baltą. „Hey, these small ones, they look like alien ships.“ Ji užrašo mano sąsiuvinyje savo vardą ir telefono numerį, ir palinkėjimą, kurio čia galima necituoti, ir, regis, iš gailesčio ar kokio impulso palaimina mane ir mano kančią vienu banknotu iš mobiliako dėklo. Smegenys tuoj atlaikys. Ir kažkodėl jaučiu, kad šiąnakt nieko savo venoms nepasidarysime. O dangų žiauriai užchemtrailina ir, spėju, rytoj bus dar labiau vėjuota ir gal netgi lis. Pažiūrėk, tarp manęs ir kalnynų praeina šimto turistų grupė, pamojanti man ant miegmaišio lotosiuke, aš atmoju šūktelėdamas: „Hola!“ „Čia dviejų šimtų metų senumo liekanos“, – taria gidas angliškai ir niekas neklauso. Surūkau cigaretę ir atsipučiu užvertęs galvą. Jooo, dangus žostkas, lėktuvai toliau piešia savo baltas uodegas, tuoj nebeliks jokio giedro spoto, tarytum kokiam naujam „Hitmano“ geime ar NFS, ko, galiu drąsiai teigti, nebūdavo prieš dešimt, net dvidešimt metų. Ankstesniuose kompiuteriniuose žaidimuose dangus būdavo pats giedriausias su gražiais puffy clouds, tokiais, kokius mes ir matydavome – plaukiančius dievo gaurus. Išmylėtą tikrą žemę. Realią dienovaizdžio jūrą. Tačiau jau laikas, nes nebematysiu žibintuvėlio akimis. Aš paimu į rankas Liusi sraigytę ir pabučiuoju.

 

Atrodo, visiškai suklydau.

Dangus giedras giedras ir pučia šaltas vėjelis, kuris mane atgaivina. Reikia žiūrėti mažiau blogų filmų. Esu kadaise parašęs trumpą istoriją: joje žmogus besišlapindamas ir žiūrėdamas pro tualeto langą iš antro aukšto pamato į jo kiemą įkritusį mėlyną kamuolį. Žinodamas, jog tai kaimynų vaikų, nusprendžia išeiti į lauką ir jį permesti. Eidamas link Neptūno apskritimo jis pastebi dar vieną kamuolį, įstrigusį alyvų šakose. Vėliau pastebi dar vieną ir dar vieną, ir dar. Užsimano suskaičiuoti – aštuoni. Vieno trūksta, nes planetos juk devynios. Ima atidžiau dairytis ir nesunkiai rožių krūmuose randa mažytį raudoną Marso atspindį. Jis džiūgauja, kad išgelbėjo Saulės sistemą.

Aš, visai nusirovęs nuo kojų, krentu į pievą nebegalėdamas paeiti. Kol ilsiuosi mėgindamas suvokti visą save, netyčia pastebiu tuščią sraigės kiautą. Spiralių spiralė. Ką tik uždaviau kosmosui klausimą ir ją pamačiau. Tai iš toli atėjęs taškutis, išsimaunantis į kelią, į miestą, miestas išsisuka į jūrą, jūra į planetą, planeta į žvaigždes, kuriose mes kažkaip norėtume ir gyvename. Staiga pamatau antrą kiautuką, trečią, ir sumanau, kad reikia suskaičiuoti. Aštuonios, taip ir žinojau, vienos trūksta. Pradedu dairytis po pievą ir randu dar dešimt. Tuo metu mane bevaikštinėjantį basomis ir besidairantį galvą nuleidus į žemę aptinka Liusi su Manu, ir jie toliau atsisėdę labai juokiasi. Suprantu, kad viskas su manimi gerai, ir paėmęs po vieną sraigę nunešu jiems išvengdamas nereikalingų prisistatymų, nušvietęs keletą akių. Mes maloniai pasėdime pavėsyje – trejybė dobilėliuose. Paprašau maišelio, kad galėčiau įsidėti sraigytes, apsikeičiam kontaktais ir jie iškeliauja. Ilgai dar į jas žiūriu.

 

Jau gerai vakarop pasiekiu Logronjo miestą ir suradęs bažnyčią, kurioje priima nakvynės, išeinu basas pasidaužyt po gatves. Už poros valandėlių grįžtu vakarienės, pradžioj netyčia užklydęs į kažkokį susirinkimą, kur atsistojęs storas kunigas parodo man tikrąjį kelią į virtuvę. Susėdame keturiese prie stalo – aš, namų prižiūrėtojai ir ispanas iš Granados. Nežinia kokiam velniui užėjus pasiūlau sukalbėti maldą prieš valgant. Visi iškart sutinka ir aš net susiparinu. Nebesimeldžiu garsiai jau septynerius metus, bet įtikinu save, jog tai smagu. Jie nori lietuviškai.

– Dieve, tu krūtas. Viskas gerai.

– Amen, – jie linkteli galvomis.

Aš to nesakau. Trinta moliūgų sriuba, vynas, bulvės, salotos, tortilija. Po maisto išplaunu indus, nes negaliu sumokėti jokios kitos aukos.

– Ar nori jogurto?

– Ne.

– Tada keliaujam į bažnyčią, – Roberto pabrėžia šiuos žodžius. – Pro mūsų slaptą tunelį, kad uždėtume antspaudus ant jūsų kredencijų.

 

Lipam besisukančiais laiptais, keletas durų, tamsu. Palaukit čia, Roberto žengia į tamsą, lėtai, abejingai. Sprigt. Nušvinta trečdalis salės. Judam paskui jį, sprigt, nušvinta antras trečdalis. Mes turim dvi sėdinčias nekaltas mergeles, sako Roberto. Mmm, sėdinčios nekaltos mergelės. Su vaikais ant kelių, sako Roberto, ir jo rudos akys suspindi tarsi juodam vandeny už didelių akinių. Įeiname į kunigų darbo kambarį, ten stovi kompas, o per vidurį didžiulis iki krūtinės stalas su daug stalčiukų. Šiam stalui du šimtai metų, sako Roberto ir ištraukia antspaudą. Ant sienų kabo įvairūs portretai, ir dar pastebiu du tiršto stiklo veidrodžius, kurie patraukia mano dėmesį. Prieinu arčiau norėdamas kažką pamatyti, net pagalvoju, kad jie čia, matyt, slaptai buria ir daro keistus seansus. Tačiau suprantu, kad kunigai gi čia taip pat ir rengiasi, iš vienos ilgos irgi, matyt, dviejų šimtų metų komodos styro žalios mantijos skvernai, stalčius praviras, turbūt neužsidaro, jame matosi įvairiausios virvutės, audiniai, žydai, konkurencija, mažas drakula, išjojęs ant asilo į blausią mėnesienos patirtį. Paimu nuo stalo atviruką su mediniu Jėzumi, ant kurio veido krenta ryški vakaro saulė. Einam parodysiu pirmąją virginiją, sako Roberto. Mes išeiname iš kriptos ir stovim po aukštais bažnyčios skliautais. Štai ji, rodo Roberto į man persų stilių labai primenančią madoną. Virginija Marija. Jos oda labai tamsi, ji sėdi ant šiokio tokio sosto, mėlynai ir baltai iškilmingai aprengta, iškėlusi dešinę ranką ir rodanti ja į dangų smiliumi ir didžiuoju, o kitus tris grakščiai suglaudusi. Jėzus, visai nepanašus į berniuką, sėdi ant kairio jos kelio su kvaila karališka karūna ir garbanotais mergaitiškais plaukais. Jo kairė ranka padėta ant dėžutės, meno skrynios, išminčių dovanų duoklės; o dešinę ranką jis irgi iškėlęs, tačiau tik smilius pakeltas, o nykštys, atvirkščiai nei mamos, – atlenktas. Tai sudaro gražią raidę L. Ir jie abudu šypsosi. Jie šypsosi tokia šypsena, lyg mums kažko nepasakytų.

– Gotikinė penkiolikto amžiaus skulptūra, kažkur iš Romos imperijos, – sako Roberto ir, regis, didžiuojasi tuo, kad gali mums tai rodyti.

Pavėpsoję keletą minučių nusileidžiame žemyn į kitą kriptą, kurioje papildomai reikia įjungti šviesą. Ant virginijos marijos krenta smarki šviesa, atsispindinti net nuo rubuilio nuogo kūdikio odos. Čia bent galima suvokti, jog tai berniukas, nes tarp stambių jo šlaunų išsikišęs styro margas pimpaliukas. Šiaip, pagalvoju, šita graži, aš irgi norėčiau mokėti taip išskaptuoti medį.

– Barokas, aštuonioliktas amžius, – taria Roberto ir pri-deda, stipriai pabrėždamas žodžius, – hy-per-re-a-lism.

Jo akutės vėl sužvitruoja ir atrodo, jog bet kurią sekundę galingo dievo malonės siūbsniu, kiaurai skrodusi bažnyčios skliautus, į mūsų tarpą nusileis pati šventoji dvasia. Esu konkrečiai pervargęs, mano paties akys merkiasi, o bežiūrint į dievo motiną man tikrai ima rodytis, kad ji gyva, kad kūdikis pajudino kojos pirštą, kad tuoj pradės vykti keisčiausi dalykai. Palieku juodu grožėtis ir pakylu į salę, jos gale randu fotelį ir imu laukti. Jie neužtrunka ir ateina vėžliškais mamutų žingsniais, abu stori kaip kūdikiai, kaip banginiai. Jiems taip beslenkant manęs link viename kampe išvystu šmėklą. Rimtai, ten kažkas yra, einu pasitikrinti. Staiga sušvinta lempos, o priešais mane apsižliumbusi juoda stovi gedulinga Marija, klaikiomis akimis, užsidengusi plaukus vualiu, o kaklą pasidabinusi didele metaline širdimi su daug kryžių. Ji mane taško. Kodėl ji čia, galvoju ir nesuprantu, mėginu įsivaizduoti, kaip prie jos ateina ir medituoja visokie žmonės, visokie senukai, tačiau niekas nesiriša. Marija atrodo tuščia, šalta ir pilna tiktai nebent nevilties, begalinės tarsi pragaro kančios. Dešine ranka ji tiesia į mane savo baltą nosinaitę su gražiai išsiuvinėtomis raidėmis A-m-o-r-e. Man gana. Nebelaukdamas Roberto su Donberto aš grįžtu slaptu tuneliu į lovą.

 

Guliu, o virš mano akių spiralių spyruoklių kvadratai, dviaukštės lovos, armija, miegalai. Atsistoju ir pasiėmęs sraiges patraukiu į tualetą. Atsargiai po vieną, po dvi beriu jas į kriauklę ir atidžiai išplaunu. Iš vienos netikėtai iškrenta tarakonas ir mane nušiurpina. Sprigteliu jį ant plytelių, jis visas dešimt minučių nesujuda net sekundės, kol plaunu sraigių kiautus. Galvoju, trauma, naujas gyvenimas, nauja erdvė, mirtis. Šypteliu mintyse ir susidedu kiautukus į savo kengūros kišenę. Grįžęs į miegamąjį tvarkingai išdėlioju sraiges ant pianino, kad išdžiūtų. Pagroju „Kam skambina varpai“, padovanoju po sąmoningai atrinktą sraigytę Donberto ir kitam ispanui, rūkantiems žolę, ir išsivalęs dantis chloruotu vandeniu atsigulu miegoti, įsisukęs į miegmaišį. Langai atdari, iš gatvės šniokščia girti šūksniai. Mano kūnas sustingęs, mano smegenyse mintis užgožia nepailstamas static spengsmas, ir aš esu balsų absolutely mindraped. Tai trunka gerą kliedesingą valandą, kol sapnuoju.

 

Esu gatvėj, naktis, aplinkui visi mano draugai, tarytum koks karnavalas, pilna žmonių, mes visi keistai apsirengę, su kaukėmis ir be kaukių, karaliai, klounai, damos, kunigai, elgetos, švilpikai, paukščiai, žiogai, lenktynininkai, muzikantai, menininkai, visokie van gogai, san mišeliai, vienas kitas šumacheris, lebronas, don kichotas, ir jie, ir mes, visi šoka šoka, tie, kas turi tūbą trimitą gitarą būgną, groja iš visos jėgos, apspangusios jaunos mergelės tiesia rankas į dangų ir visi iki vieno šlovina Viešpatį Jėzų Kristų. Kas per nesąmonė, galvoju, ir ateistai šoka, ir krišnaitai, ir visokie nihilistai, dievo palaimintieji, kas per, pažiūriu žemyn ir matau, kad ir mano kojos šoka trypia kaip apsėstos, negaliu sustot, kaip nuo ekstazio gatvės muzikos dienoj iššautas beprotis lietaus trenktas vazonas sprogmuo prie salomėjkos, griaudžiant didiems skambalams, trypčiojant tūkstančiais batų dievo tėvo šlovei. Aš šoku kartu ir giedu, garsiai ir aistringai, tačiau jaučiu, kad mano širdies visai čia nėra ir kad mano siela visai neatspindi įsijautusio šokio nirvanos ir džiaugsmo. Man ima darytis gaila visų šalimais, bet nieko negaliu padaryti, pernelyg užkrėtė mane, pernelyg sujaudino, todėl atiduosiu savo duoklę šiam beprotnamio karnavalui.

Dainoms pritilus prie manęs prieina dvi gražios krikščionytės ir kviečia eiti su jomis. Man jos patinka, geros, aš mielai sutinku ir vis dar girti nuo dieviškos palaimos judam į vienos iš jų namus. Ritutė nusirengia pirma, man nieko tokio, galvoju, šiaip nori jaustis laisvai, tačiau tada nusirengia ir Indrė, abidvi žiūri į mane ir sako, mes tuoj tau kai ką padarysime. Viena nutraukinėja man kelnes, kita violetiniais antrankiais mėgina mane prirakinti prie lovos. Aš abejingas ir pasimetęs. Atsisėdu ant sofos ir atsidūstu. Indrė prieina, atsiklaupia, sako, duok man. Nustumiu ją kaip šunį, ji tada šoka ant Ritos ir jos grobuoniškai mylisi. Mano kairėje ant sofutės iš nežinia kur išnyra trečia mergina, itin smulki kaip nykštukas, su nemažais akiniais, protinga atrodo ir miela, ji pakrutina galvą ir taria:

– Aš irgi nesuprantu, kaip jos taip gali.

Tada išsitraukia mažą pypkutę ir duoda man į rankas baltą arbatos puodelį. Panos riaumoja ant lovos, o už langų toli skamba varpai.

 

Publikaciją remia Lietuvos kultūros taryba