Viena „Odisėjos“ eilutė

 

Latvių rašytojo Vladžio Sparės (g. 1953) apsakymų publikuota lietuvių spaudoje. Pernai į lietuvių kalbą išverstas jo romanas „Piknikas krematoriumo šešėlyje“ (Tu nevari dabūt visu, ko gribi, 2015, vertė J. Banevičius). Šis apsakymas yra iš rinkinio Gājiens ar klibo zirdziņu (Ėjimas šlubu žirgeliu, 2020).

 

Mes pasislepiame ligoninės parke prie betoninės tvoros tarp tirštai priaugusių tankiadyglių erškėčių krūmų, ant kurių kasdien lieka vis mažiau lapų, nes dabar ruduo, lapai krenta, ir glaudžiais pulkais išskrenda strazdai, ir visa tai mane labai trikdo. Aš esu drovi, ir man nepatinka, jeigu kas nors žiūri, net jei tai tik paukščiai, kurie suplasnoję pakyla mums virš galvų į dangų.

Aš Egilą paimu į burną ir tyliai inkščiu, kad jis greičiau baigtų, o jis apgaubia man galvą savo plačiaskverniu dryžuotu ligoninės chalatu.

– Ar nurijai? – klausia jis, kai aš jau atsistojusi ir nuo kelių nubraukusi žemes.

– Tu gi žinai, kad aš visada nuryju. – Išsižioju ir įrodydama iškišu liežuvio galiuką.

Tada jis priglaudžia mane prie savęs, įkiša ranką už pėdkelnių ir glosto, o aš ištirpstu, man linksta kojos, ir jam tenka mane prilaikyti, kad nenuslysčiau žemėn, galiausiai įsikandu jo apatinę lūpą, stengdamasi neaimanuoti, nes ligoninės teritorijoje negalima klykauti.

Paskui mudu ilgai bučiuojamės, iki ausų įsisupę į jo šiurkštų ligoninės chalatą, ir tai būna mūsų ilgiausi bučiniai, iškart po mineto ir paglostymo. Ligoninėje nieko daugiau negalime sau leisti, bet to ir užtenka, nes mums daug nereikia, tiktai meilės.

Aš lūpdažiu uždažau nutrintą lūpą, ir mes tokiu tarsi žvėrių takeliu išlendame iš krūmų, bet, kad ir kaip stengiamės, visada įsiduriame erškėčių dygliukais.

– Dievinu šitų erškėčių kvapą, – sakau aš, mums išlindus laukan, iš pirštų dantimis ištraukusi spyglius.

– Šiuo metu jie nebežydi. – Jis suima mano plaštaką. – Duok, aš tau papūsiu!

– Aš vis tiek užuodžiu. – Žiūriu, kaip jis pučia man į pirštus, ir šypsausi. – Lyg jie žydėtų amžinai.

Tada mes vaikštom aplink kūdrą, virš jos vakaro saulėje meišia uodai, protarpiais liesdamiesi vandens paviršiaus ir susukdami mažus apskritimus. Saulė artėja prie laidos, dangaus pariby jau rašalinis mėlis su aiškiai įžiūrima viena kita žvaigžde prie horizonto, ir mes metam tokius ilgus šešėlius, kad jie ištįsta iki šlaito anapus lūgnėmis apaugusios kūdros.

Kai žvyruotu taku apsukame visą ratą, jis sustoja prie suoliuko kūdros krante, kaire ranka atsiremia į medinę atkaltę ir deklamuoja Homero „Iliadą“ senąja graikų kalba. Jau yra išmokęs 189 eilutes ir, man atėjus, kas kartą atsistoja didvyrio poza, tarsi jam prieš akis vietoj kūdros būtų pilnas žiūrovų amfiteatras, iškelia dešinę ranką ir perskaito kokias penkias naujas eilutes, iškaltas, kol manęs nebuvo.

– Ar nori, kad dar paskaityčiau viską nuo pradžios? – klausia jis.

– Žinoma. – Atsisėdu ant suoliuko, ištaikiusi balandžių neapdergtą vietą, ir klausausi nuo pradžios tos ilgų ilgiausios „Iliados“.

Aš nesuprantu senosios graikų kalbos, bet man patinka, kad jis skaito tuos nenatūralius hegzametrus, patinka žiūrėti į jo rudas akis, kuriose kartais auksu atsispindi vakaro saulė, ir stebėti, kaip jis įsigyvena į tuos Homero herojus, jų kančias, skausmus ir viltis, ir kaip kruta jo gosli, mano įkąsta apatinė lūpa, tardama mirusios kalbos garsus, apie kuriuos niekas tikrai nežino, kaip jie skambėjo, bet aš jaučiu, kad jis ištaria teisingai.

– Ar tu gali paskaityti ką nors ir iš „Odisėjos“? – klausiu aš jam nutilus.

– Tu gi žinai, kad „Odisėjos“ aš moku tik pusę pirmos eilutės, – atsako jis, ir mudu juokiamės, nes tai atrodo juokinga: išmokti pusę eilutės, o antrą pusę pamesti.

– Bet aš išmoksiu ir „Odisėją“, – tęsia jis. – Kai būsiu įveikęs „Iliadą“.

– Tu viską įveiksi, – sakau aš.

Paskui mes lesinam antis, sulėkusias prie kranto ir atplaukusias per kūdrą pasiklausyti Homero, – kaip tik joms aš atsinešiau baltos duonos kepalą. Perlaužiam jį per pusę ir išlesinam tiems rajiems paukščiams, gyvenantiems čia visus metus. Kai antys palesintos, Egilas klausia, ką aš veikiau būdama viena.

– Šią savaitę mes mokėmės čia čia čia.

Atsistoju ir demonstruoju jam šokio žingsnius, keldama baltas dulkes ant žvyruoto tako, garsiai trinksinčio man po kulnais. Aš šoku pantomimoje, o vakarais vedu moderniojo šokio kursus tiems, kam per trisdešimt. Į kursus ateina vienišos moterys, vyrų beveik nebūna, todėl didelei daliai tenka šokti su oru. Fokstroto, rumbos, čia čia čia ritmu moterys dėlioja kojas per girgždantį parketą, o aš strykčioju priekyje rodydama žingsnius arba puolu prie fortepijono ir skambinu, o jos nevikriai trypčioja salėje su suglumusiomis šypsenomis veiduose ir lyg pasiduodant iškeltomis rankomis.

– Kaip tau patinka? – Aš trepteliu kulnu ir staigiai apsisuku apie savo ašį.

– Faina! – susižavi jis. – Bet kas gi mūsų laikais dar šoka čia čia čia?

– O kas gi kalba senąja graikų kalba? – Aš ištiesiu ranką ir trūkteliu jį ant kojų. – Eikš, aš ir tave išmokysiu!

Aš žinau, kad to nereikia daryti, nereikia jo tampyti, ypač šiandien, bet negaliu susilaikyti, nes jo veide protarpiais pasirodo ta susvetimėjusi mina, kuri mane taip gąsdina. Jis klusniai atsistoja, ir mudu šokame, tiksliau sakant, trypčiojame, nes jis tik maskatuoja rankomis ir kojomis.

– Tau reikia išmokti teisingus žingsnius, – pamokau. – Kairę koją priekin, du! Dešinę koją į vietą, trys! Į šoną, priglaust, į šoną, keturi ir viens!

– Aš negaliu įsiminti tų žingsnių, – nusiskundžia jis.

– Tu, ir negali įsiminti?

– Tikrai stebiuosi, kaip tu juos išlaikai galvoj.

Jis atsitraukia nuo manęs ir klesteli ant suoliuko, o aš viena tebešoku priešais jį kaip kokia geiša, garsiai niūniuodama ir rodydama visokias subtilias figūras, kurių esu išmokusi, ištisas valandas treniruodamasi bute prie didelio veidrodžio. Pagaliau ir man nusibosta, tad atsisėdu šalia jo.

Reikliai kryksėdamos, antys vėl artinasi mums prie kojų.

– Joms niekada negana, – sako Egilas.

– Taip pat kaip mums, ar ne? – Aš prisiglaudžiu skruostu jam prie peties.

– Aha, taip pat kaip mums. – Jis atsistoja ir pasilenkęs paima krante gulintį glotnų akmenėlį, nuplauna jį ir atneša man. – Homero laikais čia buvo jūra. Žiūrėk, kaip jį nugludino bangos.

– Nuostabu. – Pakreipiu šlapią akmenėlį prieš saulę. – Aš padėsiu jį ant palangės prie kitų.

Mes renkam spalvingus akmenėlius, kurių randam visur kur – ant kelių, jūros pakrantėje, kur tik drauge vaikštom arba išvažiuojam, ir jis prisimena kiekvieno akmenėlio radimo vietą bei laiką ir ką mes tą dieną veikėm, nes jo stulbinanti atmintis, kartais ji mane net šiek tiek gąsdina.

– Ką skaitai vakarais? – klausia jis.

– Iš naujo skaitau Virdžiniją Vulf, – pameluoju, nes pastaruoju metu nieko neskaitau. – Tu juk žinai, kad ji mano mėgstamiausia rašytoja.

– Taip, žinau. Man ji irgi patinka, bet klausyk. – Jis man skaudžiai suspaudžia dygliais subadytus pirštus. – Jeigu rytoj per operaciją aš mirsiu…

– Tu nemirsi! – Aš aršiai ištraukiu ranką. – Kol esi kartu su manim, tau nieko negali atsitikti.

– …tai žinok, kad aš tave myliu, – vis dėlto užbaigė sakinį.

– Aš ir taip žinau! – sudejuoju. – Kodėl tu mane kankini?

– Man baisu…

– Aš ateisiu rytoj iš pat ryto prieš operaciją. – Abiem rankom suimu jo plaštaką.

– Aš nenoriu, kad tu mane matytum prieš operaciją, – atsako jis, žiūrėdamas pro mane į kūdrą.

– Bet kodėl?

– Todėl, – griežtai paliepia jis. – Ateik po operacijos.

– Gerai, kaip nori, – klusniai viskam pritariu. – Atnešiu tau jogurto, taip?

– Tai atnešk. – Jis pabučiavo man kairįjį smilkinį. – Ir nesijaudink.

– Kur tau nesijaudinsiu. Man irgi baisu. Bet viskas bus gerai. – Aš nubraukiu plaukus jam nuo kaktos ir įsižiūriu į akis. – Tu tik neprisileisk blogų minčių. Nes ir mintys turi jėgos.

– Gerai, – atsako jis. – Žinai, išmoksiu tą „Odisėjos“ pusę eilutės rytdienai, jeigu nori.

– Tikrai?! – apsimetu susižavėjusi. – Žinoma, noriu!

– Po operacijos tau paskaitysiu. – Jis jau šypsosi. – Kad manęs nebekirkintum.

– Aš būsiu čia iškart po operacijos, – pažadu. – Tik tu manęs lauk, gerai?

– Lauksiu.

– Bet jeigu tu miegosi, tai nežadinsiu, taip?

– Taigi žadink! – nusigąsta jis. – Žadink, kai tik ateisi.

– Gerai, žadinsiu. – Jaučiu, kaip man į gerklę kyla gumulas. – Pažadinsiu tave, meiluti.

Tada apsikabiname ir taip sustingstame, mėšlungiškai susikibę, ir aš girdžiu jo alsavimą sau prie ausies.

Pagaliau pakylame nuo suoliuko, nes lankymo laikas baigėsi, jam reikia eiti atgal į skyrių ir prieš operaciją gerai išsimiegoti.

Mes dar akimirką pastovim, kaip visada, petys į petį, žiūrėdami į aptemusią kūdrą ir antis, jos sugulusios žolytėje tvarkosi plunksnas ir ruošiasi nakvynei.

– Tai dabar jau eik! – Jis delnu lengvutėliai priliečia man nugarą, ir aš klusniai nueinu, protarpiais atsigręžusi dirsteliu, kaip jis kėblina į skyrių.

Pakeliui į namus užbėgu į maisto parduotuvę ir nuperku rytdienai du „Bio-lakto“ jogurtus bei šokoladą su riešutais, nes jam labai patinka šokoladas su riešutais, ir dar paimu didelį „Evian“ vandens butelį, nes po tos smegenų operacijos jį, aišku, troškins. Sau nieko neperku, nes žinau, kad šįvakar vėl negalėsiu valgyti. Kai jaudinuosi, nustoju valgyti. Jau visą savaitę beveik nieko nevalgau ir esu nusilpusi. Vakarais apsivelku savo juodąjį triko ir basa treniruojuosi prie didelio veidrodžio, nes taip galiu negalvoti, atsijungiu ir tik dėlioju žingsnius, vieną po kito, vieną po kito iki visiško jėgų išsekimo, o tada krentu į lovą su visu triko ir užmingu košmarišku miegu.

Nusigavusi namo, einu į virtuvę ir padedu jogurtus į šaldytuvą, tada grįžtu į kambarį ir atidarau langą, kvėpuoju vėsiu nakties oru ir žiūriu į ryškiai apšviestus Operos rūmus bei juos supantį parką, tada apčiupinėju akmenėlius ant palangės, jie sausai subarška, o tarp jų yra ir sudžiūvusių erškėčių žiedų, jie čeža tarp pirštų ir dar vis tiek kvepia.

Sudedu akmenėlius į krūvelę, kiekvieną atidžiai apžiūriu ir stengiuosi prisiminti, kur radome, bet nesugebu, nes neturiu jo ypatingos galvos, tik aiškiai žinau apie šį naujausią, Homero laikų akmenėlį, kurį jis ką tik paėmė prie kūdros. Padedu jį prie kitų ir visus sumaišau taip, kad Homero akmenėlio nebegaliu atpažinti tarp kitų mūsų laimingo gyvenimo akmenėlių. Tada rieškučiomis suberiu akmenis kartu su žiedlapiais į savo pilko rudeninio palto kišenes.

Atsisėdu ant sofos krašto ir vieną po kitos kišenes užsiuvu storu siūlu. Tada atsistoju ir sunkų paltą pakabinu ant vagio prie lauko durų. Nirčiai nukandu siūlų galus. Nežinau, ar sugebėsiu jį apsivilkti ir nueiti tuos porą šimtų metrų iki Operos tiltelio per Rygos kanalą, nes taip gerai savęs dar nepažįstu, bet žinau, kad labiau už viską pasaulyje noriu išgirsti vieną „Odisėjos“ eilutę. 

 

Vertė Laimantas Jonušys