Stichijų valdžia

 

Rusų ir amerikiečių poetas bei eseistas Josifas Brodskis (1940–1996) šį tekstą anglų kalba parašė 1980 m. 100-ųjų Fiodoro Dostojevskio mirties metinių proga. Pavadinimu „Dostojevskis: rašytojas miesčionis“ (Dostoevsky: A Petit-Bourgeous Writer) esė pirmiausia išspausdinta amerikiečių žurnale „Stand“ 1981 m., o Brodskio esė rinkinyje „Mažesnis už vienetą“ (Less Than One, 1986) ji publikuota būtent šiuo pavadinimu – The Power of the Elements. Verčiant šį tekstą sudėtingesnėms, abstraktesnėms vietoms tikslinti naudotasi ir autorizuotu vertimu į rusų kalbą (vertėjo Aleksandro Sumerkino teigimu, jo verstą Власть стихий autorius tiesiog perrašęs).

Šiais metais minimas didžiojo pasaulio literatūros klasiko Fiodoro Dostojevskio (1821–1881) 200 metų jubiliejus.

 

 

 

Podraug su žeme, vandeniu, oru ir ugnimi pinigai yra penktoji stichija, su kuria žmogui tenka skaitytis dažniausiai. Tai viena iš priežasčių, – galbūt net pagrindinė, – kodėl šiandien, praėjus šimtui metų po Dostojevskio mirties, jo veikalai išlieka aktualūs. Turint omeny šiuolaikinio pasaulio ekonomikos kryptį, t. y. visuotinį skurdinimą ir gyvenimo lygio vienodėjimą, šį rašytoją galima laikyti pranašišku reiškiniu. Nes geriausias būdas išvengti klaidų prognozuojant ateitį – tai žvelgti į ją per skurdo ir kaltės prizmę. Būtent šia optika ir naudojosi Dostojevskis.

Aistringa rašytojo gerbėja Jelizaveta Štakenšneider – Sankt Peterburgo aukštuomenės dama, kurios namai praėjusio amžiaus 8–9 deš. buvo kuo tikriausias literatų, sufražiščių, politikų, menininkų etc. salonas, – 1880-aisiais, taigi metai iki Dostojevskio mirties, savo dienoraštyje rašė:

 

[...] bet jis miesčionis. Taip, miesčionis. Ne bajoras, ne seminaristas, ne pirklys, ne atsitiktinis žmogus, kaip dailininkas ar mokslininkas, o būtent miesčionis. Ir štai šis miesčionis – giliausias mąstytojas ir genialus rašytojas. [...] Dabar jis dažnai lankosi aristokratų ir net didžiųjų kunigaikščių namuose ir, žinoma, visur laikosi oriai, o vis dėlto jame prasimuša miesčioniškumas. Prasimuša tam tikruose bruožuose, kurie pastebimi intymiame pokalbyje, o užvis labiausiai jo kūriniuose. [...] vaizduojant didelį kapitalą milžiniška suma jam visąlaik bus šeši tūkstančiai rublių.

 

Tai, žinoma, ne visai tikslu: į Nastasjos Filipovnos židinį „Idiote“ skrieja kur kas didesnė suma nei 6 tūkstančiai rublių. Kita vertus, vienoje iš labiausiai širdį veriančių pasaulio literatūros scenų, įsirėžiančių į skaitytojo sąmonę, kapitonas Snegiriovas iš „Brolių Karamazovų“ į sniegą sutrypia ne daugiau kaip du šimtus rublių. Vis dėlto esmė ta, kad anais laikais su tais 6 tūkstančiais rublių (nūdien atitinkančiais 20 tūkstančių dolerių) galėjai metus padoriai pragyventi.

Socialinė grupė, kurią ponia Štakenšneider – savojo laiko visuomeninio susisluoksniavimo produktas – vadina miesčionija, dabar įvardijama kaip „vidurinė klasė“, tad šią grupę apibrėžia ne luominė kilmė, o metinių pajamų dydis. Kitaip tariant, minėtoji suma nereiškia nei beprotiško turto, nei akis badančio skurdo, o tik žmoniškas gyvenimo sąlygas, t.   y. sąlygas, kurios ir daro žmogų žmogumi. 6 tūkstančiai rublių – tai piniginė vidutinio, normalaus pragyvenimo išraiška, ir jeigu tam suprasti reikia būti miesčioniu, tada valio miesčioniui.

Nes normali, žmogiška egzistencija yra būtent tai, ko siekia didžiuma žmonijos. Rašytojas, kuriam šeši tūkstančiai yra didžiulė suma, vadinasi, funkcionuoja toje pačioje fizinėje ir psichologinėje plotmėje, kaip ir visuomenės dauguma. Kitaip tariant, gyvenimą jis aprašo bendrosiomis paties gyvenimo kategorijomis, nes žmogiškoji egzistencija, kaip bet kuris natūralus procesas, linksta į saiką. Ir atvirkščiai – rašytojas, priklausantis aukštuomenei arba žemesniems visuomenės sluoksniams, neišvengiamai pateikia kiek iškreiptą gyvenimo vaizdą, nes abiem atvejais į gyvenimą žvelgia iš pernelyg nutolusių taškų. Visuomenės kritika (o tai – gyvenimo pravardė) tiek iš viršaus, tiek iš apačios kūriniui gali suteikti patrauklumo, tačiau tik aprašant ją iš vidaus gali gimti moraliniai imperatyvai.

Negana to, pati vidurinės klasės rašytojo padėtis gana nesaugi, todėl verčia jį įtemptai sekti, kas dedasi žemesniuose sluoksniuose. Kita vertus, tai, kas vyksta aukščiau, dėl fizinio savo artumo jam neturi dangiško žavesio. Bent jau kiekybiniu atžvilgiu vidurinės klasės rašytojas susiduria su didele problemų įvairove, o tai išplečia jo auditoriją. Šiaip ar taip, ir šia priežastimi paaiškintinas Dostojevskio, lygiai kaip ir Melville’io, Balzaco, Hardy, Kafkos, Joyce’o, Faulknerio, skaitytojų rato platumas. Atrodo, kad 6 tūkstančius rublių atitinkanti suma yra didžios literatūros laidas.

Tačiau problema ta, kad gauti šią sumą daug sunkiau nei „pasidaryti“ milijonus ar likti neturtėliu, mat dėl normos konkuruojama labiau nei dėl kraštutinumų. Minėtosios sumos, lygiai kaip ir pusės ar net dešimtosios dalies, įgijimas atsieina gerokai daugiau dvasinių pastangų nei kokia lengvo praturtėjimo schema ar, kita vertus, bet kokio pavidalo asketizmas. Tiesą sakant, kuo kuklesnė geidžiama suma, tuo daugiau emocinių sąnaudų ji pareikalauja. Todėl suprantama, kodėl Dostojevskis, kurio veikaluose žmogaus psichikos vingrybės vaidina tokį esminį vaidmenį, 6 tūkstančius rublių laikė kolosalia suma. Jam ji reiškė kolosalių žmogiškųjų sąnaudų, kolosalios niuansų įvairovės, kolosalios literatūros atitikmenį. Trumpai tariant, jam tai buvo ne tiek tikri, kiek metafiziniai pinigai.

Visuose jo romanuose, beveik be išimties, vaizduojami sunkioje padėtyje atsidūrę žmonės. Tokia medžiaga jau savaime laiduoja įtraukiantį skaitymą. Tačiau didžiu rašytoju Dostojevskį padarė ne neišvengiamos siužeto vingrybės ar išskirtinis giliamintiškumas ir gebėjimas atjausti; tokiu Dostojevskį padarė jo naudojamas instrumentas, o tiksliau, fizinė naudojamos medžiagos sandara, t. y. rusų kalba. Kuri pati, – kaip, beje, bet kuri kita kalba, – labai primena pinigus.

Kalbant apie vingrybes, rusų kalba, kur veiksnys dažnai lyg niekur nieko įsitaiso pačiam sakinio gale, o esmė glūdi ne pagrindiniame, o šalutiniame sakinio dėmenyje, joms yra nepaprastai paranki. Tai ne analitinė anglų su alternatyviuoju „arba / arba“, tai – šalutinės nuolaidos ir žodelyčio „nors“ kalba. Tarsi keičiamas banknotas, bet kuri šia kalba pareikšta mintis tuoj pat virsta savo priešybe, ir nėra rusų sintaksei mielesnio užsiėmimo už abejonės ir saviplakos formulavimą. Rusų kalbos daugiaskiemeniškumas (rusiškas žodis sudarytas vidutiniškai iš trijų keturių skiemenų) pirmapradę, stichišką žodžio atspindimų reiškinių prasmę atskleidžia žymiai geriau už bet kokį racionalų paaiškinimą, todėl rašytojas, užuot plėtojęs savo mintį, kartais visa galva panyra į netikėtai užklupto žodžio eufoniją, o tai jo samprotavimus nukreipia nenuspėjama linkme. Dostojevskio raštuose juntame nepaprastą, kone sadistinio intensyvumo trintį tarp temos ir kalbos metafizikos.

Iš rusų kalbos gramatikos netaisyklingumo jis išspaudė maksimumą. Dostojevskio sakiniai pasižymi karštligišku, isterišku, savitu tempu, o leksinis jų turinys – tai iš proto varantis beletristikos, šnekamosios kalbos ir biurokratizmų susiliejimas. Tiesa, jis visada rašė skubėdamas. Kaip ir jo herojai, Dostojevskis dirbo, kad sudurtų galą su galu: prieš akis visą laiką šmėžavo kreditoriai ir galutiniai leidėjų terminai. Vis dėlto kaip terminų spaudžiamas rašytojas jis itin dažnai nukrypdavo nuo temos, ir tuos nukrypimus, drįsčiau teigti, labiau diktavo pati kalba, o ne siužetas. Skaitydamas Dostojevskį supranti, kad sąmonės srautas liejasi ne iš sąmonės, o iš žodžio, kuris keičia sąmonę arba nukreipia ją kita vaga.

Ne, jis nebuvo kalbos auka; tačiau knaisiojimasis po žmogaus sielą gerokai peržengė rusų stačiatikybės, kuriai save priskyrė, ribas: sintaksė, daug labiau nei tikėjimas, nulėmė tokio intereso pobūdį. Bet kokia kūryba prasideda asmeninio tobulinimosi, šventumo siekiu. Anksčiau ar vėliau, – o paprastai gana anksti, – rašytojas atranda, kad jo plunksna pasiekia daug geresnių rezultatų nei siela. Šis atradimas labai dažnai sukelia nepakeliamą vidinį susidvejinimą ir iš dalies jam tenka atsakomybė už tam tikruose nenuovokiuose sluoksniuose literatūrai priskiriamą demonišką reputaciją. Iš esmės tai į naudą, nes serafimų nuostoliai beveik visada reiškia mirtingųjų laimėjimą. Be to, bet koks kraštutinumas jau savaime nuobodokas, tad gero rašytojo kūrinyje visada girdime dangiškųjų sferų dialogą su pragarmėmis. Jei tas susidvejinimas nesunaikina žmogaus ar jo rankraščio (kaip Gogolio „Mirusių sielų“ 2-osios dalies atveju), būtent iš jo gimsta rašytojas, užsibrėžęs tikslą mažinti atstumą tarp savo plunksnos ir sielos.

Šičia visa Dostojevskio esmė; nors plunksna nuolat stūmė jo sielą už išpažįstamo tikėjimo – stačiatikybės – ribų. Nes būti rašytoju neišvengiamai reiškia būti protestantu arba bent naudotis protestantiškąja žmogaus samprata. Tiek rusų stačiatikybėje, tiek Romos katalikybėje žmogų teisia Visagalis ar Jo Bažnyčia, o protestantizme žmogus pasmerkia save asmeniniam Paskutiniam teismui, kuriame pats sau jis daug negailestingesnis už Viešpatį ar net Bažnyčią – jau vien dėl to, kad (jo įsitikinimu) pažįsta save geriau nei tiedu ir nenori, o tiksliau, negali sau atleisti. Kadangi joks autorius nerašo vien tik savo parapijiečiams, literatūriniai herojai ir jų poelgiai nusipelno teisingo teismo. Kuo nuodugnesnis tyrimas, tuo įtikinamesnis kūrinys, o juk rašytojas visų pirma ir siekia būtent įtikinamumo. Literatūroje Šventumas ne itin vertinamas: štai kodėl nuo Dostojevskio vienuolio atsiskyrėlio sklinda dvokas.

Žinoma, Dostojevskis buvo nenuilstantis Gėrio, t. y. krikščionybės, gynėjas. Bet, geriau pagalvojus, vargu ar kada būta geresnio velnio advokato. Iš klasicizmo jis buvo išmokęs nepaprastai svarbaus principo: prieš pateikdamas savo įrodymus, kad ir koks teisus ar doras jaustumeisi, turi išvardyti visus priešingos pusės argumentus. Nėra taip, kad vardydamas priešininko argumentus gali persimesti į kitą pusę; tiesiog pats jų išskaičiavimas itin įtraukia. Pagaliau galima neatsitraukti nuo pirminės savo pozicijos, tačiau, išdėstęs visus blogio argumentus, Tikėjimo postulatus išpažinsi labiau nostalgiškai nei uoliai. Tai savo ruožtu irgi didina įtikinamumą.

Bet ne vien dėl įtikinamumo šio rašytojo herojai su kone kalvinistiniu atkaklumu apnuogina savo sielą skaitytojui. Kažin kas dar spaudžia Dostojevskį išversti jų gyvenimą į kitą pusę ir išnaršyti kiekvieną vidinę nešvarių sielos baltinių raukšlelę ir klostę; tai nėra ir tiesos paieškos. Mat jo inkvizicijos rezultatai atskleidžia daugiau nei Tiesą; jie parodo patį gyvenimo audinį, ir tas audinys nėra gražus. Jėga, verčianti Dostojevskį tai daryti, tai jo kalbos besotystė, kuri galiausiai pasiekia tokį tašką, kai nebepasitenkina Dievu, žmogumi, tikrove, kalte, mirtimi, begalybe, išganymu, oru, žeme, vandeniu, ugnimi, pinigais; tada ji stveriasi savęs.

 

Vertė Andrius Patiomkinas