Premjera

 

– Kas yra teatras?.. – Jolita nutęsia pauzę. – Na, Marija tau tikrai nepaaiškins. Ji tokia Nekrošiaus tipo režisierė: duoda užuominą ar, dar dažniau, iš viso tyli ir kažką mojuoja rankomis ore. Apie Stanislavskio metodą gali pamiršti. Ten bus visi tie „dėmesio ratai“, „psichofizika“, „viešoji vienatvė“. Marija sakys: „Daryk čia ir dabar, kurk personažą, kalbėk personažo balsu, eik personažo eisena, gyvenk personažo gyvenimą, dirbk su partneriu personažo aplinkybėse, etiudo aplinkybėse.“ Tik dabar tau tai nepadės. Bus tokia abrakadabra, prie kurios ilgainiui priprasi.

– Tai ką man jai sakyti? – nesuprantu.

Lipame laiptais į antrą aukštą.

– Nieko nesakyk, – nusijuokia Jolita. – Marijai trūksta bernų. Dabar grįžo iš Paryžiaus su „Juokis, Fransua“, reikalingas dubleris Vijonui Bufonui. Viskas ten apie viduramžius: girtuoklystė, ištvirkavimas, landynės ir mirties bausmės.

– Man tinka, – nusiviepiu.

Įeiname į Teatro salę. Tamsu, tik kažkur iš kampo šviečia durų stačiakampis. Einame per sceną.

– Skersai scenos su lauko batais nevaikštom, – girdžiu gergždžiantį moterišką balsą.

– Atsiprašau, – sako Jolita, – mes čia dėl peržiūros.

– Taip, – girdisi iš tamsos, – bet per sceną su lauko batais nevaikštome.

– Žinoma, – prie scenos nusiaunu batus. „Štai ir padariau gerą įspūdį“, – galvoju.

– Ant stalo tekstas, paskaityk.

Paimu tekstą. Skaitau:

– Myluoju aš storulę ir ją myliu.

Jūs manot, man savęs kaip mulkio gaila?

Visiems užteks putlumo ir jos vylių.

Jos kojos išsiskečia ir štai jau inkščia ji į žirgo taktą.

– Gerai, ačiū, – sako balsas iš salės. – Pasėdėk salėje, pažiūrėsi repeticiją.

Pro šviečiantį stačiakampį pasirodo Vijono personažai. Į sceną įrieda vežimas. Aktoriai dainuoja kažką prancūziško. Balsas iš salės juos stabdo:

– Netikiu. Kur jūsų gyvos akys, kur emocija čia ir dabar? Valkiojate tą vežimą kaip kokie turgaus prekeivos. O tekstas, tekstas!.. Darykite iš centro. Iš centro!

„Na, išties, tikra abrakadabra“, – galvoju. Visiškai nieko nesupratau. Kas tos „gyvos akys“? Kas tas „centras“?

– O kur Tomas? – girdžiu balsą iš salės.

– Marija, jo nėra, – atsako mergina raudono aksomo suknele.

– Maestro vėl nesiteikė pasirodyti repeticijoje?

Tyla ir nejaukumas. Aktoriai muistosi, vedžioja nudelbtomis akimis.

– Gerai, tu, – suprantu, kad kreipiasi į mane. – Kuo ten tu vardu?

– Andrius.

– Gerai, Andriau, pasiimk tekstą ir skaityk. Eik į užkulisius, persiskaityk sau pats ir važiuojam.

– Gerai, – pasiimu jau gerokai paglamžytą mašinėle spausdintą tekstą su visur kiaurai prakirsta raide ė.

Štai ir pirmoji „žmogaus iš gatvės“ repeticija antram pagal svarbą vaidmeniui. Be jokio „dėmesio rato“ ar kitų abrakadabrų. Turiu stebėti save, ieškoti personažui tinkamos emocijos – Vijonas Bufonas, tai  yra Andrius Gyvulys, savo gaivališka paleistuvio ir girtuoklio prasme. Mano aplinkybės – gatvė, smurtautojai, „Rūdninkų“ aludė. Gyvenimas be jokio pastovumo, jokios ateities. Ką turi, prageri dabar, nes rytoj gali būti negyvas, nes vagnorkės nuvertėja dar jų neįvedus į apyvartą, nes santykiai laikini, gaivališki, jokio stabilumo – visiškas pasidavimas gyvenimo srautui.

Marija kentė nuo saviidentifikacijos sindromo. Jai kiekvieną dieną reikėjo daryti scenoje veiksmus, kad sau pačiai įrodytų, jog egzistuoja, vis dar kvėpuoja ir nėra nugramzdinta į užmarštį. Nerimas nebeegzistuoti. Jei apie tave niekas nieko nerašo, nemini tavo teatro, gali susikurti savo mažą pasaulėlį scenoje, kur nerimas kontroliuojamas, kur visos aplinkybės yra tavo sugalvotos, o ne atsitiktinės, iš gyvenimo. Ji buvo žvaigždė sau pačiai. Turėjo keistų fobijų, pavyzdžiui, nemėgo, kai ją liečia. Iš to teatralai tarpusavyje net sukūrė žaidimą „Eik iš mano auros“. Žaidimo taisyklės tokios: paimi storą vielą, 1,5 m ar ilgesnę, ir mojuoji ja prieš save, eidamas į žmonių minią; visi, kuriuos užgauni su viela, jau yra tavo auroje.

Dar Marija nemėgo šviesos ir bendrystės. Kiūtodavo tamsioje salėje, kai visa šviesa krisdavo į sceną, o pasirodymo dieną po spektaklio sugalvodavo kokią nors priežastį, kad nereiktų su visu kolektyvu kur nors eiti ar dalyvauti. Net nusilenkti ant scenos eidavo tik labai prisiversdama. Jos teatro formulė buvo tokia: teatras yra triguba kančia, todėl iš pradžių kankinasi režisierius, kad sugalvotų, apie ką spektaklis, tada ima kankinti aktorius, kad šie perteiktų tą idėją, kurią iškankino režisierius, o jau tada kankinasi žiūrovas, mėgindamas suprasti, ką pirmieji sugalvojo. Mes jai buvome molis, kamuojamas kaltės jausmo, nes kai nesisekė, visada kalti aktoriai. Jos žodyne nebuvo žodžio „nežinau“. 

Jei žmogui pasakai, kad vaidini scenoje, jam prieš akis iškyla toks prasigėrusio inteligento vaizdas. Ir ne dėl to, kad aktoriai yra jautresni nei kontoros buhalteriai ar pasaulis juos spaudžia savo švininiu dangumi. Matyt, pirmapradė problema lieka negebėjimas prisitaikyti išorėje, negebėjimas gyventi su žmonėmis, mokančiais užpildyti mokesčių deklaraciją. Išėjęs už scenos ribų aktorius tampa pilku, kompleksų ir trūkumų valdomu žmogeliu. Tik tai, kas gyvenime yra trūkumas, scenoje yra privalumas. Aktorius panaudoja savo silpnybes scenoje vaidmeniui kurti. Jei esi paranojos kankinamas alkoholikas, scenoje tu – Makbetas. Išeini už durų ir vėl alkoholikas, paranoikas. Kam tai įdomu už scenos? Naujosios Vilnios ligoninei? Taip ir užsidarai, nes pasaulis už scenos svetimas ir šaltas, nesvetingas ir nedraugiškas. Scenoje esi valdovas, o gyvenime – nulis. Scenoje aistros ir romantinės meilės, gyvenime – vienadieniai pasibarškinimai persirengimo kambaryje. Labai jau skiriasi tiedu pasauliai išore ir vidumi.

Marija tuneliu perbėgdavo per miestą į saugią ir tamsią sceną. Jai buvo saugesnė juoda dėžė nei mėlynu kupolu apribotas miestas.

– Ko žmogus eina į teatrą? – dažnai klausė Marija.

– Vaizdų, įspūdžių, – atsakydavo kas nors iš trupės.

– Ne, žiūrovas ateina emocijos, kurios negali sau leisti. Ateina išgyventi to, kas jam vis labiau nepasiekiama. Energija perduodama iš scenos žiūrovui.

O mano nuomone, kurios balsu neišsakiau, teatras yra nuobodulio vadyba. Žiūrovui nuobodu gyventi, tad jis siekia atrakcijų. Kai aktoriai vaidina nuobodžiai, tai ir žiūrovui nuobodu, jei vyksta kažkas netikėto ir stebinančio, žiūrovas atgyja, jo nervas sudirgintas. Štai tau ir visa energija. Bet ką mes čia suprantame – Marijai jau gerokai per keturiasdešimt ir jai jau nuobodžios tos vertybės, kuriomis mes tik pradedame gyventi. Patirčių kardiogramoje aš stengiuosi iššokti į kuo didesnį ekstremumą, o Marijos tikslas – likti kuo arčiau vidurio, kad amerikietiškieji patirčių kalneliai neblaškytų ir laikui bėgant užgestų pasiekę tobulą nirvaną. Ir nieko keisto. Energijos perteklius jaunystėje skatina tą nestabilumą kardiogramoje, bet ilgainiui visas gyvenimas stereotipizuojasi energijos taupymo sumetimais, išsilygina vos kartkartėmis šokteldamas, o kai jau visai nebejuda aukštyn žemyn, tu paprasčiausiai miršti. Buda tai nusakė prieš 2  500 metų, čia irgi ne koks atradimas – energijos tvermės dėsnis. Mes dar tokie vijonai bufonai, o Marija – Sokratas su savo nuodų taure, sprendžiantis klausimą, ar jo savižudybė pamokys atėniečius, ar nebus per daug ironiška ir sarkastiška.

Kai atėjo pasirodymo diena, tai visai kita nuotaika. Tirtėjau iš baimės, batai spaudė, kostiumas tiesiog žliugsėjo prakaitu, grimas varvėjo per vokus ir graužė akis, bijojau susimauti su tekstu ar su judesiu, taip perspaudžiau, kad vos ne falcetu spiegiau visą spektaklį, o po pasirodymo balsą buvau praradęs porą dienų. Marija tik ironiškai kraipė galvą, niekas nieko dorai nepaaiškino. Tik tiek gerai, kad buvau ne vienintelis, kuris per repeticiją viską darė gerai, o kai pamatė žiūrovus, pridėjo į kelnes ir ištikus bendram panikos priepuoliui šuoliavo dvigubai greičiau, nei reikėjo. Mūsų profas Andrius perėmė iniciatyvą į savo rankas kaip laivo vairalazdę, tad antroje dalyje spazmas išsilygino ir finale atsidūrėme visai pakenčiamai. Sẽniai, labiau patyrę aktoriai, sakė: „Kita premjera bus geresnė. Pirma visada atrodo šūdinai.“ Še tau ir trigubos kančios finalas.

 

Antroji premjera

 

– Štai matote penkis pakartus mus,

Kurių per daug nutukę kūnai buvo.

Todėl subjauroti jie pūva

Ir dulkėmis pavirs iš lėto…

– Na ką tu darai?! – balsas iš salės. – Kas čia per intonacija, Valdai?

– Aš nesuprantu. Aš niekada nebuvau pakartas, – teisinasi Valdas.

– Bet tu pajausk. Tave pasmerkė mirti, tau liko kelios minutės. Čia ir dabar. O tu sakai „Ir dulkėmis pavirs iš lėto“ su tokia išraiška, lyg valgytum citriną!

– Gerai, Marija, pasistengsiu.

– O tu ką su ta ranka mali? – čia jau man.

– Kabu ant medžio, Marija, – paaiškinu.

– Tai nekabok kaip kokia makaka, kabok kaip pakaruoklis!

– Gerai, Marija, – neprieštarauju, tuo pat metu galvodamas, kad ir čia ji sugebėjo įterpti mano gamtamokslinį išsilavinimą.

O kliuvo jis jai visur. Mano darvinizmas kliuvo už jos Agni jogos ir šamanizmo. Į aiškinimą apie žmogaus kilmę iš molio ir vandens atsakydavau, kad žmogus yra beždžionė ir jokio de Šardeno omegos taško nepasieksime, nes evoliucionuojame ne kaip atskiros energijos, siekiančios susijungti su Dievu, o Dievas ir yra mūsų sugalvotas, tad jau esame amžinoje jungtyje, kaip smegenys ir fantazija. Filosofai ir filologai lengviau pasiduodavo jos „magiškoms“ galioms, pasakojant apie apskritimo ir kvadrato priešpriešas. Šernas virpančiomis rankomis klausėsi Marijos kasetės su tibetietiškomis gydančiomis mantromis. Man tai buvo baubimas ir tiek, nejaučiau nei magijos, nei sveikatos, niekas nevibravo ir negijo.

Man visa mistika byloja apie aiškių kriterijų nebuvimą. Viską galima paaiškinti labai jau primityviomis kategorijomis – socialiniu vaizduotės žaismu. Tada nebelieka painaus kelio į katarsį, tik racionalus mechanizmas – žmogus ateina į teatrą, sėdi tamsioje salėje ir tikisi Platono olos efekto. Ir raktinis žodis čia yra „tikėjimasis“ arba „lūkestis“. Žiūrovas tikisi, nes jau iš anksto programuoja būsimą kaifą. Jei aktorius – žinomas profesionalas, žvaigždė ir publikos numylėtinis, žiūrovas užsimeta tikėjimą, kad profas jo nemulkins, ir asociacijų grandinę, tekinamą nuo scenos žiūrovui tvarkingomis porcijomis, ne per mažomis, kad nuobodžiautų, ir ne per didelėmis, kad paskęstų informacijos pertekliuje. Visą laiką išlieka labai plona riba: tuoj, tuoj žiūrovas pradės nuobodžiauti ir tada prašom – štai naujas bitas, naujas klausimas. Ir taip tol, kol žiūrovo akys išsprogsta nuo savos galios pajautimo: tai štai kur šuo buvo pakastas! Bravo, aktoriau, labai mandrai tu čia mane maustei, bravo, režisieriau, giliai kapstei ir neleidai nuslysti. O dabar visi kartu, susikabinę už rankų, susijungia į vieningą aplodismentų saliutą, kuris ir išreiškia žiūrovo orgazmą.

– Kaip jaučiasi pakaruoklis?

– Kaip Darvinas pas kreacionistus, – niurzgu sau į rankovę. Dar truputis ir sprogsiu.

– Padarom pertrauką, – Marija išnyksta iš salės.

Visi žino – eis parūkyti į palėpę. Tą ji daro taip pat viena, „viešojoje vienatvėje“. Kad pabrėžtų savo antgamtišką prigimtį, Marija teatre net nesinaudojo tualetu. Tai mes buvome galvijai, kurie šika ir myža, geria ir dulkinasi, o Marija, kaip koks Kastanedos Don Chuanas, transcendentinė – išnykdavo tamsoje ir vėl išnirdavo iš salės tuštumos. Tokie senosios aktorinės mokyklos triukai, kuriuos supratau daug vėliau ir ne iš Marijos, o iš jos kursiokės, irgi teatro primadonos bei pedagogės, sutrikusio žvilgsnio, kai pažino mane parduotuvėje. Mat jos vežimėlyje nebuvo jokių maisto produktų, tik butelis degtinės ir blokas cigarečių – teatralo branduolinis kuras.

Susėdam ant scenos krašto. Ilgai sėdėti negalim – salė ledinė, reikia judėti, kad nesustingtų pirštai.

Pagrindinis aktoriaus amato trūkumas, kad negali teatro stebėti kaip paprastas žiūrovas. Kritikuoji, analizuoji klaidas. Pradedi matyti tai, ko žiūrovas nefiksuoja, – teatro virtuvę: štai jis uždelsė, čia nepataikė į partnerio repliką, o ten iš viso improvizavo, nes užmiršo savo repliką. Matant tas klaidas teatro mistika blunka, ištraukta iš po uždangos atrodo pilka ir neįspūdinga. Bet tuo pat metu teatras yra saugiausias būdas susidurti su savo baimėmis. Kol lankiau teatro studiją, tai buvo tik pusė darbo. Sukurti scenelę, ją suvaidinti, gauti pastabas ir viskas. Dabar atsiranda spektaklio dinamika – negali susimauti scenoje prieš žiūrovus. Čia tau ne kinas, kad galėtum perfilmuoti dublį kita nuotaika, išraiškingesne intonacija, ne, čia jau kaip paleidai, taip ir skrenda. Vienu susimovimu gali sugriauti visą pasirodymą, išmušti kitus scenos dalyvius.

Na ir kas, kad iki kraujo ir automatizmo tobulinai vieną ar kitą veiksmą, o štai dabar susijaudinai ir varei tokiu tempu, nuo kurio pats padusai viduryje spektaklio ir neištempei iki finalo. Prieš pasirodymą gali lakstyti į tuliką kas penkios minutės, graužti nagus; būna, kad žmonės apsivemia ir tada eina į sceną. Blogas tas aktorius, kuris nesinervina, – jis negyvas, neturi emocijų bagažo, iš kurio gali kurti gyvas personažo emocijas. Tada viskas skamba tuščiai.

Ir čia vėl grįžtame prie lūkesčių. Žiūrovas ateina į teatrą tikėdamasis, o aktorius turi pateisinti tuos lūkesčius. Reputaciją gali prarasti tik vieną kartą. Jei scenos liūtas, kurio vardas laiko visą spektaklį, ima ir pasišika, žiūrovas dingsta ne tik iš jo spektaklio, bet ir iš teatro. O tada jau nebesurinksi reputacijos šukių nuo asfalto, nebesuklijuosi. Štai mūsų spektaklio žvaigždė ėmė ir pasišiko – pateko į blaivyklą dieną prieš premjerą. Ryte tik išėjo ir voilà – visas sudrapalintas kaip skuduras, lipk ant scenos skaudančia galva, ištinusia marmūze ir bejėgyste kūne. „Panešiokite mane, kur reikia“, – maldauja mūsų, pasisukęs nuo žiūrovų. Mes nešiojam, velkam spektaklį, draskomės, kiek sugebam. Trūksta per subinę Algelio kelnės, publika žviegia. Algelis vaiposi ir vaidina gėdos bei klounados mišinį. Dekoracija iš plonų vytelių griūna man ant galvos, vaidinu su ja kaip su meiluže, tik kad tekstas: „Myluoju aš storulę ir ją myliu.“ Publika vėl žviegia.

Ne be reikalo aktorių iki XVII a. neleido laidoti bendrose kapinėse, tik už tvoros, kartu su prostitutėmis ir savižudžiais. Teatras atskleidžia pasaulio efemeriją, nepaiso taisyklių, valdžios nurodymų – viską laikyti „savaime tikru“ ir „savaime suprantamu“, nedrumsti abejonėmis, ar tikrai, kas sakoma, yra tiesa. Ar tikrai ši egzistencija tik „dirbk, pirk, mirk“? Jei avys pradės uždavinėti klausimus, ar leisis taip ramiai kerpamos ir pjaunamos? O čia dar tie teatralai su savo egzistenciniu nerimu. Teatras – klajokliai, griaunantys darnią šeimos, vergovės ir valstybės sistemą.

Vijonas – viduramžių anarchistas-nonkonformistas. Tekstai gaivališki ir destruktyvūs, tarsi būtų gyvenęs vakar. Ta pati chaoso ir žmogiško sutrikimo tema, žaidimo tema, beprotybės tema.

Nors šiuo metu beprotnamis vyksta scenoje. Šernas bando taisyti reikalus lipdamas kolona ir krisdamas nuo jos, Valdas atkreipdamas dėmesį į save, o muzikantai improvizuoja laidotuves.

Konceptualizmą sugalvojo visai ne menininkai. Ne Diušanas, mėginęs prakišti Amerikos publikai pisuarą kaip didį meną, ir ne rimti kritikai, apipynę tą pisuarą rimtumo ir meno potencialo liaupsėmis. Konceptualizmą sugalvojo valdžios institucijos, bandydamos prakišti paveldimus rangus. Anksčiau valdovas savo rankomis turėdavo kapoti galvas, nuodyti ir deginti, o kartais net ir pats padėti šaukštą, kaip nutiko Ričardui Liūtaširdžiui, – pavykus įteisinti paveldimus rangus užteko pasakyti žodžiu ar paliudyti ant protėvių kapų, ir visi imdavo tikėti, kaip Diušano pisuaru.

Aktorius griauna pačią rimtumo fabulą – gyvenimo kaip rimto dalyko koncepciją. O tai man velniškai patinkantis požiūrio taškas.

Gyvenimas tik žaidimas, tik scena, o visi dalyviai – aktoriai ir personažai. Viskas turi baigtinį performanso laiką. Ir jokių gilių prasmių, jokių antrų dugnų ar Dievo nušvitimų. Viskas yra iliuzija – šviesa gęsta, garsai tyla, veiksmo pabaiga. Uždanga nusileidžia, žiūrovai ploja ir visi eina namo.