Pasiilgę ritualų. Kauno literatūros savaitė

„Kas yra festivalis?“ – per atidaromąjį renginį klausia „Kauno literatūros savaitės“ iniciatorius ir meno vadovas Laurynas Katkus. Ir tuojau pat pats atsako: „Festivalis yra šventė. Gero skonio, žodžio, vaizdo, minties šventė.“

„Kauno literatūros savaitės“ atidarymo akimirka
Jono Petronio nuotrauka

Kad Kaunui reikia literatūros festivalio, prieš keletą metų kalbėjome su poetu Mariumi Buroku ir literatūrologu Pauliumi Jevsejevu (tiesa, abiem vilniečiais). Tuomet, įkvėpti H. P. Lovecrafto tekstų, buvome sumanę būtent Kaune turėsiantį atsirasti ir įsitvirtinti siaubo literatūros festivalį „Tamsumos“, tačiau ekspertai pareiškė: pernelyg nišinis. Ir buvo teisūs. Su literatūros studijų bendrakursiais esame ne kartą pavydėję Vilniui kokybiškų literatūros renginių įvairovės ir gausos ir liūdėję dėl iš Kauno Vilniun nutekančių talentingų literatų. Patys rengdavome susitikimus su rašytojais ir knygų pristatymus bibliotekose, lankydavomės literatūriniuose sambūriuose Kauno menininkų namuose, Maironio literatūros muziejuje ar kur tik užmatydavom vyksiant įdomesnį literatūros renginį. Tačiau, regis, vienintelė tikrai didelė literatūros šventė Kaune – sausakimšą Maironio kiemelį surinkdavęs (tikiu, ir toliau surinksiąs) „Poezijos pavasario“ laureato apdovanojimas. Pati esu organizavusi kitą „Poezijos pavasario“ renginį – almanacho pristatymą. Tuomet pakviečiau almanacho rengėjus, literatūrologus, poetus, užsukome gan aštrią diskusiją, buvo poezijos skaitymų, gyvos muzikos. O paskui sulaukiau klausimo: „Kodėl atėjo tiktai aštuoniolika žmonių?“ Išties atrodo keista: Kaune tiek bibliotekų, rašytojų paveldą saugančių muziejų, ekskliuzyvinio žurnalo „Nemunas“ redakcija, o literatūra šiame mieste vis tiek kažkaip neišlenda iš nišų. Norėjosi kismo, lūžio, emancipacijos ir simbolinį literatūros kapitalą turinčių investuotojų iniciatyvos. Ir šį pavasarį, gegužės 20–23 dienomis, tai pagaliau įvyksta. Du Kauno grandai – Vytauto Didžiojo universitetas ir „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ – surengia tarptautinį rašytojų ir knygų festivalį „Kauno literatūros savaitė“. Ir surengia jį pačiu tinkamiausiu metu – kai užsitęsus karantino kultūriniam badmečiui, anot Rimanto Kmitos, kelissyk pakartojusio šią frazę festivalį atidariusiame renginyje jiems diskutuojant su Ryčiu Zemkausku, „mes esam pasiilgę ritualų“.

Laurynas Katkus
Jono Petronio nuotrauka

„Mes manome, kad Kaunui reikia literatūros festivalio, tęsiančio gilias literatūrines miesto tradicijas ir atitinkančio šiandienos kultūrines ambicijas“, – štai tokią poziciją „Kauno literatūros savaitės“ svetainėje išsako organizatoriai.
Paminėjusi du grandus, svarstau: yra trys pagrindiniai žmonės, ant kurių pečių, kaip ant tų dramblių, laikančių pasaulį, pastatytas festivalis. Tai festivalio vadovė VDU Humanitarinių mokslų fakulteto dekanė, dėstytoja, literatūrologė Rūta Eidukevičienė, meno vadovas rašytojas ir vertėjas Laurynas Katkus ir komunikacijos koordinatorė Neringa Daniulaitienė iš VDU Literatūros kūrybos, kritikos ir komunikacijos studijų programos. Vis dėlto festivalis turi tiek daug partnerių, bičiulių ir svečių, kad veikia vienas didelis organizacijų ir asmenybių tinklas. Galima numanyti, kad kitais metais, kai Kaunas taps Europos kultūros sostine, planuojama įspūdinga šio festivalio programa, ir šis tinklas dar plėsis. Šiemet galbūt žiūrovams yra įvadas, o rengėjams – generalinė repeticija prieš išeinant į didžiąją sceną. Kita vertus, pirmas pasirodymas yra labai reikšmingas, ir svarbu, kaip šį debiutuojantį festivalį priims ir atsimins kauniečiai bei miesto svečiai, knygų mėgėjai ir skaitytojai, rašytojai, literatūros kritikai ir tyrinėtojai. Ar šis festivalis taps tęstinis ir kaip tai keis Kauno literatūrinę istoriją? Ar jis bus įrašytas į literatūros istorijos vadovėlius?
Prieš festivalį kalbuosi su komunikacijos koordinatore Neringa Daniulaitiene. Sako, tiek visokių smulkių darbelių, kad vos spėja suktis, ir priduria įsivaizduojanti, kas laukia kitąmet. Sako neišvengusi klaidų, per skubėjimą supainiojo vardus. Žinau, sakau, skaičiau feisbuke, ir abi juokiamės, nes kas belieka. Smulkmena čia, visiems pasitaiko, tik nedarantiems ne, – bandau guosti. Bet ji į guodimąsi nesileidžia, nes prieš festivalį krūvos reikalų ir nėra kada graužtis. O aš svarstau, kad galbūt tai ir kaina, ir neįkainojama dovana – turėti galimybę prisidėti prie tokios reikšmingos veiklos.

Neringa Daniulaitienė
Jūlians Trofimovs nuotrauka

Per keturias dienas įvyksta dešimt pagrindinių renginių – trys virtualūs internetinėje platformoje „Zoom“ ir net septyni gyvai, kai kuriuos iš jų tiesiogiai transliuoja LRT. Su skaitytojais susitinka keturi lietuvių ir trys užsienio autoriai, pasakoja istorijas, diskutuoja, skaito savo tekstus, juos kalbina gerai parinkti moderatoriai. Įvyksta jaunųjų autorių ir „atviro mikrofono“ skaitymai. Laisvės alėjoje, pro Vinco Kudirkos bibliotekos (tos prie fontano) langus tekstus apie Kauną skaito Nacionalinio Kauno dramos teatro aktoriai. Parengiamas Kauno literatūrinis žemėlapis ir vyksta ekskursija Kauno literatūriniu maršrutu.
Literatūros savaitę „apšildančia grupe“ tampa festivalio partnerės Kauno apskrities viešosios bibliotekos (tos didelės ant kalno) organizuojama akcija – netikėti akli pasimatymai su knyga visame mieste. Keletą dienų prieš atidarymą įvairiose Kauno vietose, akademinėse ir kultūrinėse įstaigose atsiranda atviri staleliai, ant kurių išdėliotos į popierių įvyniotos knygos su trumpomis užuominomis į turinį. Panašių triukų – knygų paslėptu viršeliu – esu jau seniau mačiusi kitame Kauno renginyje, taip pat „Poetinio Druskininkų rudens“ aukcione, kuriame buvo įsigyta laikraštin suvyniota knyga, taip sakant, katė maiše. Visgi mintis gera – be pardavėjo paliktos „katės maišuose“ žadina smalsumą ir sukuria savotišką romantiką. Ant knygų užklijuota trumpa instrukcija kviečia socialiniuose tinkluose pasidalinti nuotrauka ir grotažyme apie festivalį, žinoma, jei rezonuos. Kai kam rezonuoja ir žinia plinta, kai kam ne. Visgi, radęs šias knygas, kad ir užsiliūliavęs nuo karantininio vangumo, esi labai švelniai ir intravertiškai įtraukiamas į festivalio vyksmą.

Festivalio akimirka
Jono Petronio nuotrauka

Pirmasis gyvas kontaktas įvyksta gegužės 20 dienos (ketvirtadienio) vakare. Kauno kultūros centro terasoje rašytoją Rimantą Kmitą kalbins Rytis Zemkauskas. Dėl pandemijos žiūrovai kruopščiai registruojami, dezinfekuojami ir laikomasi kitų saugumo reikalavimų. Vis perstumdomos kėdės, siekiant užtikrinti tinkamą atstumą. Pasirodo, kad norinčių daugiau, nei telpa, tačiau renginys bus tiesiogiai transliuojamas LRT paskyroje. Visą popietę pila liūtis, ir nors terasa įrengta po stogu, transliacijos sprendimas visgi palankus žiūrovams. Rūtai Eidukevičienei ir Laurynui Katkui nuo scenos sakant pasveikinimo kalbas, liūtis praeina ir dangus nušvinta, o Rytis Zemkauskas tuojau pat pasako: „Pradėjo kalbėti organizatoriai, ir pradėjo šviesti saulė, ir čia mes jau turim istoriją. Jei būtų liję, visi būtų atsiminę, kad lijo. O dabar atsiminsim, kad vos pradėjom, išsigiedrijo.“

Rytis Zemkauskas ir Rimantas Kmita
Jono Petronio nuotrauka

Be abejo, Rytis Zemkauskas yra tobulas kalbintojas, išlaikantis diskusiją ir opoziciją, provokuojantis „ar tikrai taip?“ stiliaus klausimais ir kartu švelniai vedantis žiūrovus į gilesnius klodus, šįsyk padiktuotus minčių iš pristatomos knygos „Remyga“. „Šiuolaikinės lietuvių literatūros liūc ir begemoc“ (taip Kmitą apibūdina Zemkauskas) nenusileidžia erudicija ir iškalba. Tarp ištraukų iš romano skaitymų jiedu kalbasi apie miesto simbolius ir miestiškumą: kas yra miestas – gamyklos ir asfaltas ar meno galerijos, teatrai ir universitetas, ar ritualai ir mitingai? Miesto mituose ir legendose, smulkiose pasakojimų detalėse jie ieško istorinės tiesos, ir daug tiesų („o kokia būtų afganistaniečio tiesa, jei jo paklaustume apie Afganistano karą?“ – klausia R. Z.). Rimantas Kmita sako, kad jį, rašytoją, veda pati kalba ir dažnai atveda į nuostabą, nenuspėtus sutapimus, kad ir tokius kaip romano personažo Remigijaus vardo reikšmė – „irkluotojas“, autoriui primenantis Walterio Benjamino aprašytą angelą, skrendantį į priekį, tačiau žiūrintį atgal. Paklaustas apie galimą Kauno miesto personažą, Rimantas Kmita nusistebi, kodėl dar niekas neparašė knygos apie „Žalgirio“ krepšinio komandą, gal ir pats parašys, mįslingai šypteli Zemkauskui: „Pakalbėsim.“ Jų beklausydama prarandu laiko pojūtį. Susidaro įspūdis, kad dalyvauju ne literatūriniame renginyje, o „Pasivaikščiojimuose“, ir net nejaučiu, kad mes čia visi sėdime, o ne vaikštome. Į miestą sugrąžina pabaigos skambutis – Vytauto prospektu pralekiančio (turbūt) policijos automobilio sirena. Ir namo pasuku prisipildžiusi Zemkausko balso jaukumo ir pragiedrėjusio dangaus, bet ir tyliai permąstydama apie „Žalgirį“ ir ritualus, ir tą angelą.

Rimantas Kmita
Jono Petronio nuotrauka

Panašių minčių tąsa išsilaiko ir kitos dienos (penktadienio) virtualiame susitikime – Laurynas Katkus kalbina vieną garsiausių vokiečių rašytojų – Ingo Schulzę. Iš savo kambario stebint kalbančiuosius vieną šalia kito ekrane, nė nesijaučia atskirtis tarp „užsienyje“ ir „čia“. Gal net galima padėkoti technologijų pasaulin mus gerokai stumtelėjusiai pandemijai – pripratome ir taip natūralu virtualybę suvokti kaip konkrečią vietą. Maža to, kalbantieji įsileidžia į savo kambarius, galima apsidairyti bent tiek, kiek matosi už jų nugarų. Turbūt ir jiems būtų įdomu matyti savo klausytojų aplinką (nejučiomis aptvarkau į objektyvą galinčius pakliūti daiktus).
Ingo Schulzė pristato naujausią savo romaną „Padorūs žudikai“ apie meilę moterims ir knygoms. Pokalbis nukelia į nebesamų, pakitusių miestų istorijas, parodo sovietines situacijas užsieniečio akimis, nušviečia skirtumus tarp rytinės ir vakarinės Vokietijos dalių. „Buvo ilgai tikimasi, kad rytai ir vakarai susilygins, suartės. Bet socialiniai skirtumai tarp rytų ir vakarų Vokietijos labai ryškūs, – kalba Ingo Schulzė. – Neturiu nostalgijos ar ilgesio tiems laikams, bet man įdomūs tie laikai. Dabar mes įžvelgiame jau visai kitų detalių. O aš turiu galimybę pavaizduoti kompleksiškumą, pavaizduoti sąsajas, kurių šiaip nebūtų. Parodyti dvilypumą. Pabandyti ištarti dalykus, kurie yra tiesa. Reikia bent jau pasistengti įvardinti dalykus tikraisiais vardais, turėti drąsos.“ Į Lauryno Katkaus klausimą, ar reikia aktualijas įsileisti į literatūrą, prozą, Ingo Schulzė atsako, kad dabar žmonės ir galvoja apie dabar, o istorinis mąstymas – suprasti tai, kas buvo – išnyko.
Galbūt dėl temų istoriškumo, o gal dėl autoriaus balsą pritildžiusio sinchroninio vertimo renginys primena dokumentinę istorinę laidą. Jei ne naratologinių aspektų aptarimai ir romano ištraukų skaitymai (originalo kalba su teksto vertimu ekrane), iš galvos išgaruotų, kad čia literatūrinis renginys ar juolab festivalis. Tačiau šis pastebėjimas jokiu būdu ne kritika, priešingai – literatūra ne tik turi estetinę ar meninę funkciją, bet ir per tekstus parodo tai, kaip ten (ar čia) esanti visuomenė gyvena ar gyveno. Tai kelia nerimą, refleksijas, aliuzijas, patvirtina arba paneigia. Ir gal būtent fikcijos ir realybės sinchronizacija traukia literatūrą iš nišos ir atveda žmogų iki literatūros pažinimo. Renginio laikas baigiasi, ir į nespėtus atsakyti žiūrovų klausimus rašytojas pasisiūlo atsakyti elektroniniu paštu, sako, todėl, kad jam pačiam labai įdomu ir jis nenori likti neatsakęs. Nedažnai susidursi su tokia praktika Lietuvoje, bet argi tai ne dar vienas puikus būdas sumažinti atstumą tarp kūrėjo ir žiūrovo (literatūros ir visuomenės) – bent maža dalimi pabendrauti tiesiogiai, ne per spaudą, moderatorių ar knygos tekstą.
Kirba klausimas: o ar reikia įleisti aktualijas į šio festivalio renginius? Su tokiais pasvarstymais keliauju į jaunųjų Kauno autorių skaitymus „Nauji vėjai“. Jauni žmonės dažnai kalba apie tai, kas aktualu dabar, jiems tai ir yra istorija, gal todėl, kad seniau vykusioje istorijoje jie dar negyveno. Bet, kaip vakarykštę dieną klausė Rytis Zemkauskas, „ar ne per daug norime kitą pastatyti į savo vietą?“ Ar neužtenka to, kad pats festivalio įvykis yra aktualija? „Eilėraščiai rašyti per metus. Ne, dar neskaityti, juk skaitymai nevyksta ir labai seniai neskaičiau“, – vėliau į mikrofoną kalbės poezijos tekstus skaitysianti Monika Staugaitytė.

„Naujų vėjų” skaitymus moderavo Neringa Butnoriūtė
Jūlians Trofimovs nuotrauka

Vakarinis penktadienio renginys Kauno kultūros centro terasoje yra iš dviejų dalių, kaip vėliau pavadinu – rimtosios ir nerimtosios: jaunųjų Kauno literatų skaitymai ir „laisvo mikrofono“ vakaras. Moderuoja literatūros kritikė Neringa Butnoriūtė ir daugkartinis slemo konkursų nugalėtojas Jovaras Kelpšas. Pirmąją dalį tiesiogiai transliuoja LRT. Terasoje prisirinkę įvairaus amžiaus ir stiliaus žmonių, vėlgi norėjusių turbūt daugiau nei patekusių, kad jau buvo pranešta apie stabdomą registraciją.
„Kad renginys yra gyvas, esame labai laimingi“, – sako Neringa Butnoriūtė. Į sceną po vieną lipa Kauno menininkų ir literatų bendruomenės rekomenduoti jaunieji autoriai. Moderatorė juos sodinasi šalia, trumpai pristato ir užduoda klausimus, taip įvesdama juos pačius ir publiką į kiekvieno skaitysimą tekstą. Tekstų žanrai labai skirtingi – poezija, novelė, slemas, repas, prozos miniatiūra. Tekstų temos labai skirtingos – sapnai, karantinas, atmintis, vaikystė, kaimas, miestas meilė. Tokios pat istorijos, kaip ir visų žmonių pasakojamos istorijos, tik vis iš kito požiūrio taško. Džiugu, kad tarptautinis festivalis neapsiriboja vien žymiais vardais ir literatūriniais pasiekimais, o suteikia progą pasirodyti mūsų mieste dar tik augančiai ar dygstančiai literatūrinei kartai – kas žino, gal kuris šių jaunųjų rašytojų ateityje skins premijas ar pateks į kanoną. Taip galim pamatyti ne tik praeities, bet ir galimos ateities istoriją. Beje, uoga ant torto pavadinčiau šiame renginyje tarp skaitymų skambėjusias trimitininko Lino Rupšlaukio improvizacijas.
„Nerimtoji dalis“ – „laisvo mikrofono“ skaitymai, suprask, jokių kriterijų, eina skaityti savo tekstų tas, kas nori – iš lyrinių nuotaikų perkelia į labiau maištingas, kūrybinio aštrumo, akibrokštų ir nestandartų paraštes. Atrodo kaip žaidimas. Žaismingumo dozę prideda ir Jovaro Kelpšo artistiškumas: nė nesuprasi, ar čia buvo kliurka, ar apgalvotas manevras. Išties, renginys labai panašus į slemo skaitymus – prie mikrofono kūrėjai laisvai bendrauja su publika, nesivaržo asmeninių minčių („neturiu pinigų ant „Bolto“, o gyvenu Partizanuose“), tekstus skaito į sceną atsivedę šunį. Tekstuose keikiasi ir drąsiai reiškia „negražias“ emocijas. Iš pradžių pasidaro gaila, kad šios dalies nebefilmuoja LRT, tačiau necenzūruoti tekstai vargu ar galimi visuomeninio transliuotojo eteryje. Tačiau kūryba daug ką legalizuoja. Įspūdį palieka Rūta Vyžintaitė-Lajienė, Agnė Semenovičiūtė (ta su šuniu), Benas Baranovskis, Roberta Stonkutė. Bandau įsivaizduoti šiuos žmones poezijos festivaliuose. Nežinau, ar tokio tipo performansai atitiktų poetinius kriterijus, bet būtų smagu. Tiesą sakant, sušalusi trypčioju terasos gilumoje, planavau seniai eiti namo, bet negaliu. Nes būtent – pernelyg smagu.

„Laisvo mikrofono“ skaitymų nugalėtoja Patricija Gudeikaitė
Jono Petronio nuotrauka

Vis dėlto organizatoriai atkreipia dėmes į tirtančius žiūrovus ir šeštadienio vakarinį renginį iš terasos perkelia į Kultūros centro didžiąją salę. Empatiška reakcija ir greiti sprendimai. Užsiregistravę į renginį informuojami asmeniškai, tik programoje (internetinėje svetainėje) įrašas lieka nepataisytas. Visgi tikiu, kad renkantis žiūrovams koks nors festivalio savanoris stoviniuos ties įėjimu į terasą, pasirengęs nespėjusį susekti informacijos palydėti vidun.
Šeštadienį, kaip ir buvo prognozuota, lyja. Žmonės su skėčiais sustoję klausosi tekstų apie dabartinį ir tarpukario Kauną, kuriuos, sėdėdami ant bibliotekos palangių, pro pravirus langus skaito Kauno dramos teatro aktoriai Martyna Gedvilaitė ir Motiejus Ivanauskas. Šis renginys skirtas plačiajai publikai, žmonėms, vidur dienos tiesiog praeinantiems Laisvės alėja. Jei yra gatvės muzika ir gatvės šokis, tai čia – galbūt gatvės literatūra, tik pačia geriausia prasme. Žinau, kaip kruopščiai buvo atrenkami tekstai, žinau, kokią svarbią modernaus Kauno istoriją pasakoja bibliotekos pastato sienos (ir langai), o aktoriai visada yra geri skaitovai. Iš pradžių programoje pasigedusi pjesės žanro, suprantu, kad ir ši terpė neliko neužpildyta. Tik gaila, kad šitaip lyja.

Festivalio akimirka
Martyno Plepio nuotrauka

Popietę festivalio vyksmas persikelia į tos pačios bibliotekos vidų, kviesdamas susitikti su dviem poetėmis – Kaune gyvenančia Enrika Striogaite (kam gi nepaliko įspūdžio jos knyga „Žmonės“!) ir Kauno išeive (į Vilnių) Indre Valantinaite. „Tai kad mes čia dabar esam susirinkę, kas yra labai retai, yra didžiulė dovana“, – aksominiu balsu sako Indrė Valantinaitė. Renginį moderuojantis literatūros kritikas Ramūnas Čičelis pokalbį plėtoja išsyk dviem kryptimis – apie estetinę distanciją ir miestietį – šis gi neturintis gamtos klodo, tad jam kūrybiniu resursu tampa žmonės. „Žmonės, kurie mums palieka pamąstymų, – patikslina Enrika Striogaitė. – Jų pėdsakas labai didelis, o jie net ir nesužino to.“ Labai įdomu klausytis jos, daug kalbančios, reflektuojančios, nuklystančios į smulkias istorijų dalelytes ir grįžtančios atgal. Indrė Valantinaitė išlaiko estetinę distanciją, gal nenori pernelyg daug kalbėti ar pertraukti. Į jai užduotus klausimus atsako išsamiai, leidžiasi į pasakojimus, gal daugiau eilėmis. Stebint abiejų poečių laikyseną ir kūno kalbą, atrodo, kad jos iš skirtingų planetų, o tuo pat metu abi turi labai panašų srautą, einantį joms iš vidaus ir visiškai apnuoginantį. Poezijos renginyje norėtųsi daugiau poezijos skaitymų, bet aš nesu tikra, kad tai, kas čia vyksta, nėra pati tikriausia poezija.

Susitikimas su poetėmis Enrika Striogaite ir Indre valantinaite.
Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos nuotrauka

Vakarinis renginys (tas perkeltas iš terasos į salę) įspūdingai rimtas ir intelektualus. Scenoje su žurnalistu, literatūros apžvalgininku Audriumi Ožalu ir vertėju sėdi vienas žymiausių, cenzūros nuolat stebimas baltarusių rašytojas Viktoras Martinovičius. Renginio pradžioje paprašoma nefilmuoti ir nefotografuoti, viskas dėl saugumo, jei netyčia būtų paminėtos rusiškos pavardės. Klausydama jų pokalbio tarsi persikeliu į politinės dokumentikos laidą, transliuojamą vakarietiškuose kanaluose. Viktoras Martinovičius pasakoja naujausią savo romaną „Revoliucija“ rašęs dvylika metų, iš pradžių manęs, kad tai bus politinis trileris, visgi, įkvėptas Nietzschės minčių apie valdžios prigimtį, supratęs, kad valdžia apima didesnę sąvoką nei politika ir panaši istorija gali atsitikti bet kur – Lietuvoje, Vokietijoje. „Tai apie paklusimą. Tai apima santykius tarp tėvų ir vaikų, vyro ir žmonos. Net draugystėje yra kas veda ir kas paklūsta, nekalbant jau apie meilę“, – sako jis. Visgi, kaip rašoma „Kauno literatūros savaitės“ internetinėje svetainėje pristatant autorių, su šiuo jo romanu protestų metu masiškai fotografavosi baltarusių jaunimas.

Susitikimas su baltarusių rašytoju Viktoru Martinovičiumi
Jono Petronio nuotrauka

Paklaustas, ar tiesa, kad Baltarusijoje manoma, jog rašytojai žino daugiau nei kiti, Viktoras Martinovičius atsako: „Rašytojas turi labai didelę galią, nes atlieka visuomenės sąžinės vaidmenį. Pranašo vieta dabar yra tuščia, o rašytojas skaito daugiau nei kiti, o tai leidžia aiškiau matyti pasaulį. Daugiau žinau tik apie knygas ir literatūrą. Bet gali atsiversti Seneką ir rasti atsakymą į savo klausimą. Skaitydamas knygą, gali kalbėtis su mirusiais.“
Savo pirmąjį romaną prisipažįsta parašęs rusiškai, tačiau po jo supratęs, kad pasakė viską, ką norėjo pasakyti. Manydamas, kad „žodis, kuris gimsta be pasipriešinimo, nieko vertas“, pradėjo rašyti baltarusiškai, o dabar (iš viso yra parašęs jau septynis romanus) entuziastingai gaivina baltarusių kalbą ir literatūrą. Kalbą jis traktuoja kaip svarbiausią (r)evoliucijos įrankį: „Vėliavą iš tavęs gali konfiskuoti, o kalbos konfiskuoti negali. Galvoti baltarusiškai – tai būdas priešintis tuo, ko iš tavęs negali atimti. Juk negali išimti iš žmonių smegenų kalbos. O kai visi ims ja galvoti, sapnuoti ta kalba, bus didžiulių pasikeitimų.“
Po susitikimo rodomas trumpametražis filmas (rež. Aliaksej Palujan), pastatytas pagal Viktoro Martinovičiaus romaną „Laimės ežeras“. Tai istorija mergaitės, kurią po motinos mirties tėvas atiduoda į vaikų globos namus. Filme vaizduojama Baltarusijos kaimo buitis ir tradicijos, būdingas sovietmečio brutalumas – aptrupėję pastatai, metalinės spyruoklinės lovos, gremėzdiški sunkvežimiai, margu audiniu aptrauktos autobuso sėdynės, metaliniai indai ir į juos samčiu krečiama košė. Tik keli dalykai – vaikų globos namuose dalinami apelsinai, šiltu žvilgsniu žvelgiančios virėjos ar darbų pamokoje pasigaminta stalo teniso raketė suteikia šviesos vaiko dienoms. Filmas labai koncentruotas, aktorių kūno kalba labai išraiškinga, išryškinanti kiekvieną emociją – pyktį, nerimą, beviltiškumą ir apleistumo jausmą.
Sekmadienio popietę jaučiuosi gana pailsusi nuo tokios intensyvios ir refleksyvios turnė per renginius. Negalėčiau įvardinti nė vieno silpno ar nereikalingo renginio, nesukėlusio bent truputėlio vidinio nerimo, pamąstymų – o kaip mes / aš visame tame? Gerai, kad dalis renginių buvo virtualūs, ypač sekmadieniniai, nes jau nebesinori kur nors eiti – karantininis lėtumas suformavo įgūdžius, kurių nepavyksta ignoruoti. Kaip atpalaiduojanti raminamųjų dozė suveikia labai lėtas prancūziškas kalbėjimas su Liuksemburgo poete, dramaturge, prozininke Nathalie Ronvaux (kalbina Ina Pukelytė) – tokia tikra sekmadienio popietė su dar kitokiu mažos šalies literatūriniu pasauliu.
Festivalyje girdime tris užsienio kalbas – vokiečių, prancūzų ir baltarusių, ne veltui festivalis tarptautinis. Net ir nesuprantantiems kalbos turėtų magėti pasiklausyti, kaip ji skamba literatūroje, juolab akimis ekrane sekiojant lietuviško vertimo eilutes. Suprantu tik šiek tiek vokiškai ir tik šiek tiek prancūziškai, gal baltarusiškai daugiau dėl panašumo į rusų kalbą, tačiau mėgavimąsi kitų kalbų skambesiu esu patyrusi poezijos festivaliuose, klausydamasi poezijos latvių, turkų, ispanų kalbomis, ir net jei tuo metu neskaitau lietuviško vertimo almanache arba ekrane, atrodo, viską suprantu, nes jaučiu, arba nesuprantu nieko ir dideliais gurkšniais gaudau, gaudau nepažįstamos kultūros nuotrupas. Tiesa, prozos skaitymai ilgesni negu poezijos ir sudėtingiau išlaikyti dėmesį, bet kad jau mėgaujiesi, gal ir nebūtina visą laiką būti įsitempusiai.
Labiausiai laukiamas virtualus renginys su Sauliumi Tomu Kondrotu, uždarysiantis šių metų festivalį. Laukiamas ne todėl, kad uždarysiantis (nors, jei atvirai, jau jaučiu sotumą), o todėl, kad jame bus Saulius Tomas Kondrotas – modernusis lietuvių literatūros klasikas, Nacionalinės premijos laureatas, „Žalčio žvilgsnio“, „Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą“ bei daugelio kitų magiškų kūrinių autorius (argi reikia pristatinėti?). Sovietmečiu kažkaip ištrūkęs į Vakarus ir šiuo metu gyvenantis JAV. „Mes tada tiek daug kalbėjome, kad pasitaikius pirmai progai reikia iš čia išvažiuoti ir negrįžti, tai aš nė nemaniau, jog reikia dar kažkaip slėpti, kad negrįšiu. Maniau, kad tai akivaizdu“, – apie savo emigravimą iš Sovietų Sąjungos pasakoja rašytojas. Su Sauliumi Tomu Kondrotu (kaip ir finalui dera) kalbasi festivalio rengėjai Rūta Eidukevičienė ir Laurynas Katkus.
Kol dramos teatro aktorius Edgaras Žemaitis skaito Sauliaus Tomo Kondroto apsakymą apie fantastinį mūšį, kuriame kaunamasi ne ginklais, o muzikos instrumentais (tarkim, dūdmaišio garsas ne tik susprogdina ausų būgnelius, bet ir apskritai pribaigia kančiose), įdomiausia stebėti autoriaus veidą. Kaip jis atsidūsta, pasitaiso akinius, užsižiūri aukštyn. Toks apsiniaukęs, žvelgiantis pro mūsų ekranų langus. O paskui sako, kad klausėsi tarsi ne savo parašytą „daiktą“ ir šiurpas per nugarą ėjęs. Apsakymas parašytas Prahoje Kūčių dieną, Leonardui Cohenui dainuojant: „First we take Manhattan, then we take Berlin.“ Tekstas atėjęs staiga visas, ir užrašė viską išvien, beveik be taisymų, iš pradžių angliškai, paskui pats perrašė lietuviškai. Galbūt muzika ir dainos žodžiai galėjo padaryti įtaką šio fantastinio apsakymo idėjai, tačiau apskritai kiek rašytojo gyvenimo ir aplinkos patenka į literatūrą? „Kūriniuose neprisirišu nei prie konkretaus laiko, nei prie konkrečios vietos, kad skaitytojai negalėtų patikrinti“, – juokiasi autorius. „Kas yra realybė literatūroje? – klausia Laurynas Katkus. – Šis apsakymas ir „Ana Karenina“. Ar jie skirtingi?“ Rašytojas purto galvą: „Nefantastinės literatūros nėra, o visas pasaulis yra mūsų sąmonės pojūčių produktas.“ Į klausimą, su kuo galiausiai save pats tapatina, atsako: „Esu iš Rytų Europos. Aš negyvenau Lietuvoje, tik Seredžiuje. Niekad nebuvau daugelyje Lietuvos miestų. Niekada nebuvau Naujojoje Akmenėje.“ Paklaustas apie kalbą, rašytojas pasvarsto: „Kalba? Būtų gerai, kad visas pasaulis kalbėtų viena kalba, ir man atrodo, link ten einama.“
Šis pokalbis sumaišo visas kortas – subtiliai nubraukiama dalis to, kas šiame festivalyje buvo pasakyta apie tikras istorijas ir tiesą, apie kalbos unikalumą ir ta pat kalba kalbančių žmonių bendrumą, net apie miestiškumo ženklus. Norisi tęsti toliau ir aiškintis – tai kaip čia yra iš tikrųjų, tačiau baigiasi pokalbio laikas. Saulius Tomas Kondrotas tarsi atlyžta, atsipalaiduoja, o festivalio rengėjai atsisveikina ir palinki gražaus vakaro. „Pas mane dabar rytas“, – juokiasi rašytojas. Gi tikrai, visai nesvarbu, jog pokalbis vyko lietuviškai, vis tiek jis vyko su kitos pasaulio pusės gyventoju.
Pasibaigus paskutiniam renginiui, pasibaigia ir festivalis. Lieka išgirstas žodis (kalba, balsas), pamatytas vaizdas, paragautas skonis ir atėjusi nauja mintis ir jos tąsa. Galbūt. Belieka laukti ir tikėtis kitų švenčių, per kurias galėsim pakartoti ritualą. Žiūrovai tyliai spusteli mygtuką „atsijungti“. O Saulius Tomas Kondrotas pakreipia „Zoom“ kamerą ir rodo, koks vaizdas už jo lango.