Paauglių literatūra – tai kita literatūra

Su rašytoja DAINA OPOLSKAITE kalbasi Giedrė Kazlauskaitė

– Perskaičiau tavo naują knygą paaugliams „Kur dingo Edvinas Kratas?“. Skaitau visas tavo knygas paaugliams, labai patinka pasakojimo plastika. Ar sutinki su mintimi, kad patys rašytojai į vaikų ir paauglių literatūrą žiūri ne itin rimtai? Ar pati rašydama jauti, kad tai būtų tarsi „paprastesnis“ kalbėjimo būdas? Tokia „nerimta proza“, kurios rimtieji kolegos nė neskaito?

– Man gal labiau klostosi įspūdis, kad paauglių literatūra – tai kita literatūra ir, ko gero, ji iš esmės rūpi tik su ja susijusiai auditorijai (pradedant paaugliais, mokytojais, vaikų literatūros specialistais ir pačiais rašytojais, kurie paaugliams rašo). Turint galvoje rašančiuosius suaugusiesiems, šiokia tokia atskirtis tikrai juntama, kartą girdėjau net sakant: kitas levelis. Man rašyti paaugliui smagu, ko gero, kaip tu pastebėjai, ir pačią pagauna ta pasakojimo plastika, kurią aš labiau pavadinčiau stiliaus grynumu. Man regis, kad jaunam žmogui reikia labai aiškiai pasakyti, kas ir kaip. Siekiu tiesaus, atviro kalbėjimo, nors teko girdėti, kad esą reikalinga subtili raiška. Nežinau. Pati vaikystėje, paauglystėje skaičiau knygas, kurios užbūrė mane tokiu kalbėjimu, tai buvo labai geri vertimai iš ukrainiečių, vengrų, rumunų vaikų literatūros, knygos apie vaikišką ir paauglišką kasdienybę, bet taip gyvai parašytos! Tas knygas saugoju iki šiol, iki šiol tebedaro įspūdį suplyšusios, nušiurusios… Kalbos paprastumas keri, nors kartais pati stabteliu prie savo tekstų ir pasižiūriu: juk taip paprastai rašau…

– Irgi esu pasiilgusi to „nušauto siužeto“ – skaičiau godžiai, su pasimėgavimu, gal kad esu „apsinuodijusi“ perdėm pretenzinga suaugusiųjų proza. Traukia ir socialinės temos – šioje knygoje aiškiai kalbi apie patyčias mokykloje, neįgalumą, tėvų ir vaikų santykius. Pribloškia, kad vienas veikėjas, Ugnius, mėgina pasikalbėti su tėčiu, bet nepavyksta. Tėvai nemoka bendrauti su vaikais ne apie suplyšusius kedus?

– Socialinis fonas dabar labai gajus. Patyčios ir kalbos apie jas jau yra tapusios duona ir druska, jų tema eskaluojama taip plačiai, kad kyla pavojus joms atsirasti ten, kur jų dar nėra. Taip pat populiaru kalbėti apie visokias socializacijas, emocinį ugdymą. Labai nenorėjau parašyti knygą, kuri atsidurtų mokyklų psichologų ar socialinių pedagogų lentynose, bet ši knyga, ko gero, kaip tik tokia ir joje išties nestinga vertų aptarti situacijų, būtų galimos įdomios diskusijos. Ugniaus personažas tvilko mane pačią, bet jo pokalbis su tėvu labai autentiškas. Pati esu patyrusi, ką reiškia kalbėtis su savo vaiku, kai nori kalbėtis ir ketinimai yra patys geriausi, bet… ne visada pavyksta. Kai kurias ribas labai sunku peržengti ir… tada lieka kalbėtis tik apie suplyšusius kedus.

– Patyčių temos nelaikau mados reikalu – tokios aktualijos, tokia visuomenė, toks gyvenimas (pvz., medikų savižudybės dėl mobingo darbe). Rašydama šią knygą, palikai darbą mokykloje. O juk tai institucija, kurioje paaugliai su visais savo psichologiniais niuansais matosi kaip ant delno. Atkreipiau dėmesį, kad veikėjai, norėdami sužinoti, kiek valandų, vis žvilgčioja į mobilųjį telefoną. Man, senoviniam žmogui su laikrodžiu ant rankos, tai beveik nesuvokiama. Turbūt mokykloje atidžiai fiksuodavai tokius ir panašius kartų skirtumus?

– Gyvenau su tuo. To neįmanoma nepastebėti. Kur ten – telefoną tenka ir paimti, jei pamokos metu žvilgčioja į laikrodį ar šiaip maigo. Tekste tai atsiranda organiškai, nereikia nei planuoti, nei pritempti.

– Iš veikėjų bene labiausiai patiko gėlių pardavėja Marina, rusiškai deklamuojanti Puškiną. Gal esu sentimentali, bet sujaudino tas slaviškas nuoširdumas, pasiūlymas dovanoti Edvinui gėlę. Ar personažus „vagi“ iš savo pažįstamos aplinkos, ar daugmaž sukuri iš įvairių elementų, kad prototipai savęs neatpažintų?

– Ir man pakanka sentimentalumo. Jaudina paprasti dalykai, gražios smulkmenos. Belieka viltis, kad jie nėra praeinantys, atgyvenę, kad palies ir jaunąją kartą. O personažais niekada nepaverčiu sutiktų žmonių. Pakanka vaizduotės jiems sukurti, sudėlioti kaip mozaiką iš įvairių elementų, na, nebent praverčia vienas kitas išgirstas žodis ar išvaizdos detalė. Kai kurie charakteriai iškart prisistato labai ryškūs, turi netgi visą savo gyvenimo istoriją.

– Prieš skaitydama knygą, pranešime spaudai pamačiau, kad pagrindinis veikėjas – Michaelo Jacksono gerbėjas. O Viešpatie, pagalvojau, negi bus apie pedofiliją? (Deja, Jacksono vardas man asocijuojasi visų pirma su tuo.) Bet nieko panašaus knygoje nėra. Šiaip smalsu – ar paaugliai vis dar klausosi Jacksono muzikos? Mūsų laikais klausydavosi, bet tuo metu jo pedofilijos skandalai buvo visuotinai laikomi mitu. Vaikinai vengdavo žavėtis homoseksualiais atlikėjais (pvz., Eltonu Johnu, George’u Michaelu, Freddie Mercury), kad patys nebūtų palaikyti tokiais. Dabar turbūt kone atvirkščiai, palaiko LGBT? Jaunimas tolerantiškas žvaigždėms?

– Iš tiesų su Michaelu Jacksonu rizikavau. Bet ne dėl pedofilijos temos – ilgai svarsčiau, ar jo muzika vis dar galėtų būti įdomi, ar tokios klausosi.

O dėl požiūrio į LGBT – dabar tai tikrai nėra tabu net mokykloje, požiūris daug laisvesnis. Taip pat jokia paslaptis, kad pasitaiko draugaujančių merginų ar vaikinų porų arba visi žino, kad tokių yra. Visai neseniai turėjau įdomų pokalbį apie tai su savo dukra ir iš jos supratau, kad niekas tokių bendraamžių neniekina, nežemina. Kur kas skaudžiau yra patiriama socialinė atskirtis, skurdas.

O žvaigždėmis jaunimas, be abejo, žavisi, bet tokiomis, kurių muzika žavi, ne kas kita.

– Kartais autoriai ar vaikų literatūros specialistės, pristatinėdami knygas vaikams, turi tokio dirbtinoko infantilumo – net intonacijose, tarsi kalbėtų vaikų darželio auditorijai. Tai savaip žavu, net neketinu to smerkti (ir pati taip kalbuosi su dukra ar katinu), bet neatrodo, kad tu labai stengtumeisi įtikti paaugliams tokiais būdais. Pvz., neįsivaizduoju tavęs sakančios: „Žiauriai fainai!“ Kalta lituanistika?

– Matai, kaip? Hm, „žiauriai fainai!“, tu teisi, gal ir ne manoji raiška. Tikriausiai dabar turėčiau sunerimti dėl to ir pasidaryti kokias nors išvadas, nes juk reikia mokėti bendrauti su šia auditorija. Iš tiesų labiausiai gyvenime niekam nesiekiau įtikti. Net rašydama knygą paaugliams nesiekiu jiems įtikti. Noriu kalbėtis su jais – atvirai, iš tikrųjų apie tai, kas svarbu, kas gražu, kas skauda. Taip pat man labai svarbu orumas, pagarba, o familiarus bendravimas kažkaip… kerta per pakinklius. Ar dėl to kalta lituanistika? Kas žino.