Komjaunimo bilietas

 

1967 metų pradžioje senuosius komjaunimo bilietus (su keturiais ordinais pirmame lape) pradėjo keisti į naujus (su penkiais ordinais). Buvo paskelbta, kad naujasis bilietas nebus keičiamas visiems savaime. Kas norės jį gauti, rašys pareiškimą (prašymą), o šį svarstys pirminė komjaunimo organizacija ir tenkins arba ne. Tokiu būdu komjaunimas galės atsikratyti balasto – visiškai neveiklių savo narių.

Vilniaus valstybiniame V. Kapsuko universitete prašymus parašė tūkstančiai komjaunuolių – beveik visi, išskyrus penkis. Gal bandžiusių išsižadėti narystės buvo ir daugiau, tačiau įkalbinėjami ir protinami nepasidavė tiktai penketas užsispyrėlių.

Tai buvo Istorijos ir filologijos fakulteto ketvirto kurso anglistė Inga Bundelytė, antro kurso lituanistės Perpetua Mozūraitytė ir Onutė Baliukonytė, pastarųjų kurso draugas Bronius K., na, ir vienas Matematikos ir mechanikos fakulteto ketvirtakursis (šių eilučių autorius). Kai prašymų terminas baigėsi, jiems liepė atvykti į senuosius rūmus, rektorato dalį, kur buvo įsitaisęs universiteto komjaunimo komitetas.

Toliau pasakojimą galiu tęsti pirmuoju asmeniu. Siaurame laukiamajame sėdėjome ant kėdžių, išrikiuotų viena eile prie ilgosios sienos. Nebuvo kaip įsižiūrėti į kitų veidus. Jų nepažinojau, tik viena iš merginų, graži tamsiaplaukė, man buvo matyta. Visi tylėdami stebėjome duris priešais, už kurių posėdžiavo komitetas. Iškvietė pirmąją – tą pačią tamsiaplaukę. Su ja kalbėjo ilgai. Apie ką, negirdėjome. Išėjo ji staigiai ir, nė žodžio mums nepratarusi, smuko pro kitas duris laukan.

Paskui posėdžiautojai įsibėgėjo, procedūros truko vis trumpiau. Aš likau paskutinis.

Už ilgo stalo sėdėjo keletas žmonių. Manęs paprašė komjaunimo bilieto ir pasodino prie sienos. Vienas iš komiteto narių, gal pats sekretorius (juo tuomet buvo toks P. Vaitkevičius), iš popierių trumpai supažindino kitus su mano asmeniu.

– Tai kodėl nenori likti komjaunimo organizacijoje?

Kiek atsimenu, buvau sugalvojęs gražiai viską pagrįsti nelemtu savo individualizmu, dėl kurio prastai jaučiuosi bet kokioje, net komunistinėje, organizacijoje, tačiau atsakymas išsprūdo nenudailintas:

– Man ji nereikalinga.

Gal dar būčiau pasakęs ką nors intelektualesnio, bet klausėjas tuoj pat atšovė:

– Ir pats jai nereikalingas.

Man beliko gūžtelti pečiais:

– Na, taip.

Tuomet už stalo sėdintieji kiek pamurmėjo tarpusavy, ir posėdžio vedėjas paskelbė raiškiai:

– Siūlau pašalinti už komjaunimo organizacijos ignoravimą ir jos įstatų nesilaikymą!

Nors mano nuomonės niekas nekláusė, tokia formuluotė man tiko, tik įstatų nesilaikymo nesupratau – kurį punktą sulaužiau?

Man išaiškino, kad neprašyti naujo bilieto yra tolygu išstoti iš organizacijos, o teisės išstoti įstatai nenumato. Iš komjaunimo galiu būti tiktai išmestas arba laukti narystės pabaigos (kol sukaks 27 metai).

Po to jie pakėlė rankas už pašalinimą ir atsisveikino su manimi. Išeidamas dar paprašiau grąžinti bilietą.

– Palauk, o vis dėlto gal jis tau yra brangus?

– Ne, bet jis galėtų likti mano archyve.

– Ne, negalėtų. Viso gero!

 

Epilogas

 

Pagal ano meto praktiką, šalinant iš komjaunimo, galėjo pašalinti ir iš universiteto. Bet manęs nelietė, man regis, kad ir kiti laimingai baigė mokslus.

Jau šiais laikais iš Lietuvos ypatingojo archyvo gavęs to posėdžio protokolo kopiją sužinojau, kas buvo jo dalyviai. Galėčiau surašyti mūsų „teisėjų“ pavardes, kai kurios jų skaitytojams būtų pažįstamos. Istorijos pervarta šių veikėjų neapvertė ir juo labiau nepaskandino. Kokia bebūtų valdžia, jai reikia uolių jos politikos vykdytojų, o tokių rasti Lietuvoje niekada nebuvo sunku.

Tačiau ne man juos smerkti. Pirma, jie padarė tai, ko aš norėjau, – išspyrė iš komjaunimo, antra, visi mes, penki „teisiamieji“, ten buvom įlindę patys. Tarp mūsų ir jų, karjeros komjaunuolių, skirtumas tiktai toks, kad, progai pasitaikius, mes iššokome į krantą, o jie su keturiais tūkstančiais universiteto komjaunuolių plaukė sau toliau.

Tiesa, vienas mūsų, antrakursis lituanistas Bronius K., per tą posėdį apsigalvojo. Jam įsūdė griežtą papeikimą už blaškymąsi ir paliko komjaunime.

Ingą Bundelytę, minėtąją tamsiaplaukę, vėliau porą kartų mačiau Klaipėdoje, bet neužkalbinau. Jos gyvenimo nežinau.

Perpetua Mozūraitytė-Dumšienė, dabarties vėjams papūtus, surinko ir išleido savo pirmojo vyro, Antano Kalanavičiaus, poetinį palikimą, parašė apie jį knygą (ši jai pelnė Vaižganto premiją). Ir pati kūrė eiles.

Onutė Baliukonytė (vėliau pasirašinėjusi One Baliukone) dar anuo metu netruko tapti pripažinta poete. Jos komjaunimo bilieto istorija buvo pamiršta, o eilės nedraudžiamos spausdinti:

 

           Tu neik pro šalį. Neik pro šalį. Neiki.

           Didžiulis vėjas, keistas – virš visų.

           Ir laikrodžiuos pelėsiais kvepia laikas.

           Ir man baisu. Ir man labai baisu.

 

Iš rinkinio „Laukinės vaivorykštės“ (Vilnius: Vaga, 1971)