Knyga su blizgučiais
Mozė Mitkevičius. Nesuskambėjęs pragaras. Psalmių mąstymai. V.: Alma littera, 2020. 304 p.
Kaip „7 meno dienose“ kažkada gražiai pasakė Jonas Ūbis, viešąją erdvę prieš didžiąsias šventes užpildo „cukriniai kunigėliai“ (smagi asociacija su „cukriniais avinėliais“). Nors turėtos omenyje lietuviškos televizijos, panašūs dalykai šiandien jau dedasi ir knygų rinkoje. Bet Mozė Mitkevičius nėra cukrinis (šiek tiek jį pažįstu). Cukrus – veikiau leidyklos pretenzija. Blizgis, prašmatnus popierius, brangios knygos kvapas, anaiptol neatsiduodantis Gerojo Ganytojo avimis. Ketvirtame viršelio puslapyje nėra net baisiojo „Knygų klubo“ logotipo. O kur pragaro disonansas?.. Angliška pavadinimo paantraštė, lotyniški skyrių pavadinimai… Bereikšmė eklektika. Viršelis labai gražus, bet Bachą irgi priskiriu pretenzingumui. Nebent autorius pats vargonuotų.
Knyga kaip prekė, žinomumas ir galia yra aktyviai funkcionuojanti realybė ir kasdienybė. Dažniausiai tai net ne knygos, o nepigūs, gamtą teršiantys daiktai (leidybos rinkoje dar vadinami „naujienomis“), kurių turinys nebūtinai bus pirkėjo suvartotas kaip skaitymo medžiaga. Bet turėti kunigo, pas kurį buvai išpažinties ar kuris krikštijo vaikus, knygą tampa šiokiu tokiu narcisistiniu savo paties svarbos patvirtinimu. Be abejo, dažniausiai veikia tik pakuotė, pastatyta į sekciją, – instinktas turėti. Tačiau – ne visus (Ernestos Pauwels recenzija „Bernardinuose“: tikinti recenzentė itin jautriai ir kruopščiai perskaitė visą turinį ir, kaip buvo galima tikėtis, nepasakė nieko kritiško). „Pagiriamosios“ recenzijos irgi reikalingos, nes per informacijos triukšmą knyga nepasiektų tų, kuriems jos labiausiai reikia.
Knygos intencija – paskatinti tikinčiuosius skaityti psalmes, guostis jomis, suprasti jas kaip mišių liturgijos dalį. M. Mitkevičius gražiai mąsto apie pyktį, psalmininko nukreiptą į nedorėlius, nusidėjėlius ir kvailius, pasiremdamas gausia teorine medžiaga, kurios, neabejokime, per studijų metus surinko daug. Kiekvienas „antiherojaus“ tipas išsamiai nagrinėjamas, priartinant jį prie šiuolaikinio ateisto ar indiferento atitikmens: „Pašaipūno ar kvailio vardas Biblijoje nėra siejamas su intelektu. [...] Kvailys Biblijoje yra žmogus, kuris neigia Dievo buvimą arba, nors ir pripažįsta Jį esant, akiplėšiškai skelbia, kad jam Dievo nereikia. Šaipūnas dargi kėsinasi į Dievo vietą, pats pasiskelbdamas dievu“ (p. 17). 22-ojoje psalmėje akcentuojama teisaus žmogaus rauda, bet neminimas istorinis kontekstas: senovės žmonės galėjo būti daug emocingesni, ryškesnio bipolinio kontrasto (giliai gal ir sunku prisikapstyti, bet pakaktų pasiremti Johanu Huizinga). Prie 8-osios psalmės interpretacijos pritrauktas net Gilgamešo epas, bet sąsaja su Jėzumi gan dirbtinė. Yra gražių pasažų „iš gyvenimo“, pvz., p. 22 arba 60 – juose neįmanoma neįžiūrėti kunigo Juliaus Sasnausko įtakos. Tie epizodai gaivina sausoku disertacijos stiliumi išdėstytą faktologiją.
Man asmeniškai įdomiausia ir aktualiausia knygos dalis – mąstymai apie kaltę (p. 108) ir nuodėmę (p. 111), kietaširdiškumą (p. 114). Jaudinančios temos, kurias daugelis tikinčiųjų yra išgyvenę praktiškai – tą nuostabų virsmą, pažiūrų ar elgesio pasikeitimą, apsisprendimą pasikeisti. Vis dėlto, kai sakoma, kad Dievo veidas yra kryžius ir reikia medituoti kryžių, tai skamba taip „girdėtai“, kad kaip tik Jo ten ir nebeįmatau (p. 80–81). Tikintiesiems tradiciškai siūloma aukoti savo kančią Jėzui, tapatintis su kryžiumi, bet, kai gerai pagalvoji, tai dvelkia katalikiška tuštybe. Kas toks yra žmogus, kad tapatintųsi su Dievu?.. Be to, Žmogaus Sūnus buvo kitos epochos asmuo, kurio neištiko šiuolaikiniam žmogui būdingos priklausomybės ir psichozės, kuriam neteko laidoti savo vaikų, kuris nebuvo neįgalus (nors tai banaloki pavyzdžiai, bet vis vien). Tai kiek kitokios rūšies kančia: ontologinė, ne socialinė, tad automatiškai susitapatinti gali būti nelengva. Tik ar psalmių autoriai ligi to prisimąstė?.. Ar tikrai psalmėse girdimas panašus siūlymas? Skaitant šiek tiek erzino ta „teisinga“ katalikiška pakraipa, judaistinę mintį be jokių komplikacijų konvertuojanti Vatikano naudai.
M. Mitkevičiaus kūrybos „Malda prie šv. Kryžiaus“ (p. 54) – kūrybiškiausias, bet ir plakatiškiausias epizodas knygoje. Užtat gražiausias eseistinis intarpas – apie Birutę ir Vytautą (p. 237): suklūstu, kai padvelkia beletristika, o teorinė dalis mano širdies, deja, nepaliečia. Drįstu spėti, kad „Nesuskambėjęs pragaras“ labiau veikia kaip savigalbos, bet ne moderniosios teologijos knyga. Nepaisant net fakto, kad ji parašyta daug „zgrabniau“ ir galėtų pretenduoti į monografiją.
Dėl to ir gaila. Daugumos savigalbos knygų turinys – banalybės. Jos padeda tik tiems, kurie ir taip gyvena laikydamiesi tam tikrų dvasinių ar psichologinių nuostatų. Abejoju jų poveikiu netikintiesiems, skeptikams ir „kvailiams“. O tikintieji lygiai taip pat perka tiek A. Toliato, tiek M. Mitkevičiaus knygas. Esmė net ne tai, kas jose parašyta. Bandau įsivaizduoti realius, ne nominalius skaitytojus, kuriems tarp abiejų autorių tekstų yra daugmaž lygybės ženklas. Ir kurie, nusipirkę knygą, ne pasideda ją į lentyną, bet iš tikrųjų perskaito. Ar pajunta skirtumą?.. Ar tiesiog priima kaip neginčytinas autoriteto paskelbtas tiesas, net jei nelabai supranta? Manoma, kad šiandien krikščionybei gali pakenkti kitos ideologijos (suprantama, atmetant prielaidą, kad pati krikščionybė yra daug galingesnė ideologija), bet, man rodos, labiausiai jai pakenkti gali popsas.
