Frenofagijus ir Frenolestai

 

Ludwikas Sztyrmeris (1809–1886) – lenkų prozininkas ir literatūros kritikas, Rusijos imperijos kariuomenės generolas. Dalyvavo 1830–1831 m. sukilime, buvo paimtas į rusų nelaisvę, 1832 m. įstojo į caro kariuomenę, tarnavo Suomijoje. Baigęs Peterburgo karo akademiją gyveno sostinėje, priklausė 5–6 dešimtmetyje veikusiam lenkų literatų Peterburgo būreliui (Koteria Petersburska). 1841 m. debiutavo kūriniu „Pantofelis. Mano pusbrolio istorija“ (Pantofel. Historia mojego kuzyna), kurį, kaip ir vėlesnius savo darbus, pasirašė pseudonimu. Sztyrmerio kūryba priskirtina fantastikos žanrui, lyginama su Ernsto Theodoro Amadėjaus Hoffmanno ir Laurenceʼo Sterneʼo kūriniais.

Romane „Frenofagijus ir Frenolestai“ (Frenofagiusz i Frenolesty, 1843) vaizduojami Varšuvos Bonifratrų ligoninės (beprotnamio) įnamiai, pasakojamos jų istorijos. Frenofagijus – beprotnamyje karaliaujanti paslaptinga būtybė, mintanti žmonių smegenimis (protu), o Frenolestai – jo tarnai, padedantys jam gauti šio peno. Ponas Maršalka – galingojo Frenofagijaus tarnas, lydintis pagrindinį veikėją kelionėje po ligoninės užkaborius. Nors kūrinio tema ir nėra iš linksmųjų, autorius viską pateikia su komišku atspalviu, jo pasakojime nestinga ir gilesnių psichologinių įžvalgų.

Likimo ironija, kad gyvenimo pabaigoje Sztyrmeris susirgo psichikos liga (diagnozė – „smegenų suminkštėjimas“), o 1880 m. visai išprotėjo. Mirė Lentvaryje, palaidotas Rasų kapinėse.

Vertėja

 

 

Pantofelis publikai

 

– Avouez, Madame, que cʼst une préface?

– Si, Monsieur, mais cʼest la faute de ma Pantoufle.¹

 

Kai tas rašinėlis pateks į tavo rankas, o garbi Publika, mano palaikai jau ilsėsis žemėje, niekas manęs nebeatmins, ir tu net nepastebėsi, jog tau trūksta vieno Pantofelio, nes turi jų tiek daug!

Visą gyvenimą iššvaisčiau, stengdamasis tave suprasti, o keisčiausia iš būtybių! Šiandien jau esu senas, rytoj gal numirsiu, bet žinau apie tave ne daugiau nei šlepetė apie tą, kuris ją sunešiojo.

Mane gali paguosti tik tai, jog ir kiti smalsuoliai ne daugiau už mane sužinojo.

Kad tave suvoktum, reikia gyventi taip pat ilgai, kaip tu gyvuoji, o tavo būties pradas slypi seniausių amžių miglose! Vienas mokslinčius užtikrino mane, kad tu egzistavai net prieš tvaną. Tu nuolat gyvuoji, augi ir stiprėji; nepažįsti ligų, nors visi tavo kūno nariai nualinti gangrenos. Mirtis tik budi prie tavęs kaip haidukas² ir šluota nubraukia dūlėsius, byrančius iš milžiniško tavo kūno.

Nuostabi tavo galia, o garbi Publika! Į tave visi žvelgia kaip į stabą, kiekvienas lenkiasi tau, kiekvienas klausosi tavo žodžių lyg pranašystės. Tavo plojimai, tavo palanki nuomonė sukrečia santūriausio žmogaus širdį. Makedonietis, triuškinęs Aziją savo falangomis, ne sykį pagalvojo apie tai, ką tu apie jį pasakysi Atėnų rūmuose.

Dėl tavęs Kurcijus³ metėsi į prarają, Diogenas sėdėjo statinėje ir Herostratas įžiebė šventvagišką deglą. Dėl tavęs, galingoji būtybe, maivosi teatro scenoje, paikioja cirkuose, kliunkina koncertuose, rašo poemas bei romanus ir visokiais būdais laužo sau galvas, kad tik tave pralinksmintų. Seniau tavo skonis buvo gana paprastas, tenorėjai tik: panem et circenses, šiandien apniko tave kažkoks splinas, kažkokia karštinė, niekas tau nebepatinka, žiovauji ir vis šauki: „Parodykite man ką nors naujo, nes nuobodžiauju!“ O garbi Publika, turėk saiko, nes kada nors gausi džiovą ir mirsi iš nuobodulio!

Tu esi protingiausia iš visų būtybių po saule, tavo skonis – labiausiai išlavintas, požiūris – blaiviausias, tu tokia įžvalgi, kad nuo tavęs neįmanoma nuslėpti jokio pranašumo. Todėl ir didžiausias genijus nuolankiai atiduoda savo mintis į tavo rankas ir ramiai laukia nuosprendžio, įsitikinęs, jog anksčiau ar vėliau atitinkamai jį pagerbsi ir apdovanosi. Bet, turėdama tokį didų protą, kodėl taip skubotai pateiki savo nuomonę?

O garbi Publika, klysti, klastūniškai nuteisi, skriaudi, šmeiži, kliedi kaip studentas, pagautas įkarščio! Nušvilpei „Faidrą“, bet su pasitenkinimu klausaisi lėkštų eiliakalių, įžvelgei ereziją „Tartiufe“, bet garbini šiuolaikinius beprotiškus romanus ir dramas, netikėjai nei Galilėjumi, nei Kolumbu, bet leidiesi vedžiojama už nosies šarlatanų, sofistų ir pusgalvių. O garbi Publika, duodu žodį, tu lengvabūdiškesnė už vaiką, o netgi ir už moterį!

Tu abejingai žvelgei į Miltono ir Kamoinso vargą, vadinai Tasą bepročiu, šaipeisi iš Ruso kančių, tu grumdaisi aikštėse ir su malonumu stebi, kaip budelis karia nusikaltėlį, tave Alkibiado šuns istorija jaudina labiau nei Sokrato mirtis, pasaka apie asilo šešėlį – labiau nei liepsningos Demosteno filipikos, tu esi šalta kaip savimylos mintis, neturi širdies, o garbi Publika, tik akis ir ausis, o viduriuose – bedugnę statinę – smalsumą!

Kažkada nustebęs žiūrėjau, kaip nemirtingas smuikininkas, sveikinamas tūkstančio garbintojų, apsuptas plojimų ir susižavėjimo audros, stovėjo priešais tave, o garbi Publika, šaltas it marmuras, abejingu veidu ar veikiau niekinama mina ir nei žvilgsniu, nei rankų judesiu, nei menkiausiu gestu neatsiliepė į tavo konvulsiškus aplodismentus, prieš kuriuos kiti, jo vietoje būdami, būtų sulinkę lig žemės!

Regėjau tai, kai buvau jaunas, ir nesupratau jo abejingumo; šiandien man atrodo, kad jeigu Pantofelis mokėtų griežti smuiku, tai pasielgtų lygiai taip pat. Dabar, garbi Publika, lik sveika! Palieku tau romaną. Jeigu tau įgris, nerūstauk, tik mesk jį šalin taip, kaip aš, pranuobodžiavęs visą gyvenimą su tavimi, greitai be pykčio tave paliksiu.

 

Kaip aš užėjau į Bonifratrus

 

Ankstyvą rytmetį gėriau kavą, kai man atnešė laiškelį nuo mano leidėjo ir paskutinę sutarto užmokesčio dalį. Tad štai – pamaniau sau, kasydamasis galvą, – mano veikalas pagaliau išleistas, beveik akimirksniu išpirktas ir įvertintas galvotų recenzentų; mano ilgi tyrimai, mano sunkus darbas pagaliau pelnė man daugiau garbės ir pinigų, nei būtų galima tikėtis šiais laikais. Kad taip koks romanas arba poema, arba drama, ar galų gale kelionių aprašymas!..

Tačiau tai – knyga in quarto, dvelkianti, kaip sako, lempų alyva, pilna citatų iš tokių autorių, kurių veikalus bibliotekose jau seniai graužia pelės, o, tai neįminta mįslė! Išvyniojau ritinėlį gautų dukatų, ant staliuko pastačiau iš jų koloną ir patenkintas apžiūrinėjau. Tik nemanykite, kad esu gobšus arba šykštus, o, ne! Patikėkite manimi, tas metalas, už kurį viską pasaulyje galima įsigyti, niekada manęs nedomino, kol tik esu sotus ir apsirengęs. Ir tą akimirką žvelgdamas į auksą anaiptol nemąsčiau apie jo vertę, bet apie ką kita, kas, mano supratimu, visuomet buvo svarbiau nei turtas. Man rodėsi (nes kas tik patenkintam savimi žmogui nesivaidena!), kad tas stulpelis, stovintis ant staliuko, – tai paminklas, kurį dėkingi kraštiečiai atidengė man gražiausioje Varšuvos aikštėje! Smulkmena! Įsivaizduokite laimę žmogaus, kuriam pastatė koloną iš gryno olandiško aukso ad legem imperii!.. Susižavėjęs išvydau žmones iš visos Varšuvos, susirinkusius prie tos statulos ir garbinančius mano nemirtingą vardą.

Šokau ant krėslo, norėdamas iš tos tribūnos skelti kalbą tautai, bet, iš dėkingumo pernelyg susijaudinęs, užkliuvau kulnu ir apsiverčiau kartu su krėslu, nubloškiau staliuką, o su juo ir auksinę koloną, dukatai nulėkė ant grindų!..

Tikriausiai manote, kad kaip filosofas tariau sau: sic transit gloria mundi, ir nustojau krėsti kvailystes, tačiau šįkart neatspėjote. Neabejotinai taip ir būčiau pasielgęs ir nenuvylęs jūsų lūkesčių, jeigu tik auksas būtų nukritęs be garso, ant kokio nors minkšto daikto, pavyzdžiui, ant mano senelės pūkinės antklodės, tuosyk visa drama ir būtų pasibaigusi. Bet, kadangi šalia staliuko duknų nebuvo, tai dukatai nukrito ant kietų grindlenčių, kiekvienas anksčiau ar vėliau paskleisdamas tyrą, skambų, harmoningą garsą; didžioji jų dalis choru pragydo: „Garbė tau, Vikusi⁴!“ – kiti pavieniui, kaskart vis toldami nuo staliuko, kartojo tą patį, o galiausiai paskutinis auksinukas nusirideno po lova, ten dar sušuko: „Garbė tau, Vikusi!“ – ir atgulė ant šono.

Apsvaigęs nuo šlovės, nenustygdamas iš džiaugsmo, čiupau skrybėlę bei lazdą ir išbėgau į gatvę, visai nesusimąstęs, kur eiti, jutau tik nenugalimą norą su kuo nors pasidalinti savo laime.

Paspartinau žingsnį, tartum būčiau lėkęs kunigo mirštančiai motinai. Žmonės traukėsi man iš kelio, vieni – abejingai, o kiti – šypsodamiesi, už tai juos apdovanojau mandagiu linktelėjimu, nes kadaise girdėjau, jog šypsena – tai gera linkintis ženklas. Taip perbėgau keletą gatvių, kol galiausiai, aprimęs ir nuvargęs, kaip skalikas medžioklėje, stabtelėjau, klausdamas pats savęs: kur einu? Mintyse peržvelgiau visus savo pažįstamus ir nepanorau išvysti nė vieno iš jų, nes tie žmonės pernelyg pasitikėjo savu protu, kad patikėtų svetimu, nieko pasaulyje neliaupsino, tik save, ir tikriausiai būtų šaipęsi, jeigu būtų išvydę mane tokį apsvaigintą šlovės. Stovėjau tad gatvėje, paskendęs mintyse ir užkišęs ranką už ausies.

– Apie ką gerbiamasis ponas mąsto? – ūmai pasiteiravo kažkoks žmogus, praeidamas pro šalį.

– Mąstau, kur čia nuėjus, – atsakiau automatiškai.

– Cha, cha, cha! Eikit, gerbiamas pone, į Bonifratrus, – tarė nepažįstamasis, pirštu rodydamas į beprotnamį. – Linkiu garbiam ponui patogios vienutės!

„Esi teisus! – pasakiau sau. – Einu į Bonifratrus! Praverstų kiekvienam mokslinčiui ten apsilankyti, kad imtų šiek tiek mažiau tikėti savo proto galia. Pagaliau, ten bent jau nesišaipys iš manęs, neįtrauks į disputus, neįkyrės savigyra.“ Ir patraukiau į beprotnamį.

 

II. Filosofė

 

– O ar gerbiamasis ponas domisi vokiečių filosofija? – pasiteiravo Maršalka, lydėdamas mane į kitą celę.

– Ne, meldžiamasis! – atsakiau. – Mano galva per silpna tai išminčiai.

– Gaila! Labai gaila! – šūktelėjo mano cicerone. – Štai stovime prie filosofės durų, galėtum šio to pasimokyti. Vis dėlto paklausyk, ką ji ten svarsto pati sau viena. Kas žino, gal koks filosofijos fragmentas tiesiog įkris tau į galvą, kaip mana krito žydams burnon dykumoje.

Išpildžiau jo pageidavimą, bet mano kūną nevalingai nukrėtė drebulys, ir rodėsi, tarsi mano širdį kas būtų apdėjęs ledu.

Jauna moteris, puikios figūros, veido balto kaip lelija, ilgais juodais plaukais, keistai besišypsanti, stovėjo viduryje celės teatrine povyza ir, trindama rankas, monotonišku balsu kalbėjo:

– Ne, ne! Patikėkite manimi, gerasis pone, aš jau keletą metų domiuosi filosofija ir niekas to mokslo neišmano geriau už mane; patikėkite manim, garbus pone, Kantas yra pilnas sofizmų ir absurdų, jo grynojo proto disciplina, kanonas ir architektonika – tiesiog kliedesiai! Transcendentinė logika teturi vieną akį, kaip kiklopas, o grynojo proto dialektika – siaubingiausia painiava, žodžiu, Kantas visiškai neturėjo filosofo gyslelės… O ar skaitė geroji ponia Hėgelio filosofiją? Sakai, kad neskaitė?.. Ak! Kuo gi tad maloningoji užsiimi? Tikriausiai skaitai romanus arba mokai vaikus skiemenuoti, arba skuti bulves!.. Ai, ai, ai, kaip moteriai šiandien nežinoti Hėgelio! Nežinoti! Nežinoti! Nežinoti!.. Hėgelio!

Negalėjau daugiau pakelti to vaizdo. Man širdis plyšo iš gailesčio tai vargšei moteriai, kuri pasuko tokiu netinkamu savo lyčiai keliu ir taip žemai jame nupuolė! Ponas Maršalka žvelgė į mane kandžiai šypsodamasis ir po akimirkos pasiteiravo:

– Ar tai pono žmona?

– Drauge mano! – atsiliepiau. – Jeigu tai būtų mano žmona, arba jau būčiau miręs, arba būčiau įspėjęs ją dėl Bonifratrų.

– Tai gal motina? – vėl paklausė Maršalka.

– O, gink Dieve! – šūktelėjau. – Tada pats pasikarčiau. Žmonai drąsiai galima pasakyti, kad tai – ne moterų reikalas, kad ta abstrakcija apsuks silpną jos galvą, tačiau kaipgi sūnus gali prieiti prie motinos ir lyg niekur nieko pasakyti, kad jos laukia beprotystė?.. Pagaliau, neverta apie tai galvoti. Moterys, ex professo užsiimančios filosofija, užuot išleidusios į pasaulį vaikus, leidžia disertacijas, kurios, tik išvydusios dienos šviesą, numiršta.

– Bene! – tarė Maršalka. – Patinki man, garbus pone, nes mudviejų nuomonės visiškai sutampa. Cha, cha, cha! Kaip juokinga, kai jauna moteris, graži kaip rožės pumpuras, trapi kaip sluoksniuotos tešlos pyragaitis, lengva, daili it silfidė, žmonijos džiaugsmui šaudo iš patrankų, jodinėja ant laukinio žirgo, su burka ir ilgaauliais batais, vartosi kūlio ant karinio laivo stiebų per audrą arba, galiausiai, lotyniškai dėsto transcendentinės filosofijos paskaitas! Iš tiesų, pulčiau ant kelių prieš tokią moterį, jeigu tik jos filosofijos prikimšta galva neužgintų man to malonumo! Bet kiek galima apie tai šnekėti, viso gyvenimo neužtektų, o ir jokia moteris nepatikės, kad turėtų mąstyti kitaip nei vyras.

Ponia, gyvenanti toje celėje, vardu Karolina. Atvežė ją čionai neseniai, bet ji – tokia šneki ir taip mėgsta girtis, kad dar pirmąsyk mane sutikusi išpasakojo visą savo biografiją. Vaikystėje neteko motinos, baigė mokslus pensione ir aštuonioliktais gyvenimo metais ėmėsi šeimininkauti savo tėvo namuose, o šis mylėjo ją labiau už gyvenimą ir todėl leido jai elgtis kaip tinkamai. Sykį draugijoje jaunuolis, kuris ją šiek tiek domino, pradėjo plačiai ir iš pagrindų kalbėti apie vokiečių filosofiją. Karolina nesuprato nė trupinėlio, bet kaip tik dėl to jaunuolio pasakojimas ją be galo sudomino. Vos šis nutilo, kažkoks kitas jaunikaitis su tabakiniu fraku prisėdo prie jos ir be jokių įžangų paklausė, ar ji skaičiusi Hėgelį. Nuo tos akimirkos prasidėjo keistenybės, nes tas ponas tabakiniu fraku buvo niekšas Frenolestas! Karolina išraudo ir, nenorėdama pasirodyti neapsišvietusi, pamelavo, jog kaip tik neseniai įsigijo tą veikaliuką.

„Ak! Skaityk, ponia! Skaityk! – užsidegęs kalbėjo Frenolestas. – Mūsų amžiuje pasaulio civilizacija išsivystė iki neregėtų aukštumų, vien tik moterys pasiliko toli užnugaryje. Tai – didelė nelaimė, o sykiu ir neįminta mįslė. Moteris, kurios galva yra geresnė nei vyro, nes kai tik užsimano, tai didžiausią išminčių vedžioja už nosies, moteris, apdovanota tokiu proto skvarbumu, lig šiol nesuvokia, kad, apleisdama aukštąją filosofiją, išsižada gražiausių perlų savo karūnai, žėrinčiai ant kaktos. Vienas juokas perskaityti keletą knygų, o koks dosnus už tai atlygis! Antai žmonės stebėsis jos išmintimi; skaitysianti visus veikalus, kurie iki tol buvo prieinami tik vyrams, negana to, diskutuosianti su mokyčiausiais krašto žmonėmis ir net pati galėsianti atrasti kokią naują transcendentinės filosofijos sistemą, o tada jos vardas bus tariamas greta nemirtingų Kanto, Fichtės, Šelingo, Hėgelio ir t. t. vardų… O, kaip nuostabu yra moteriai būti filosofe!..“

Karolina klausėsi tų išvedžiojimų didžiai susijaudinusi, taip, kaip kitos moterys – pirmojo meilės prisipažinimo, bijojo ir atsikvėpti, kad tik nepraleistų kokio protingo žodelio, ir, parvažiavusi namo, prašė tėvą, kad gautų jai Hėgelio veikalų. Tėvas, plyšdamas iš juoko, patikino ją, jog to filosofo darbai – pernelyg sudėtingi, kad juos pajėgtų aprėpti silpna moters galva, ir, pakštelėjęs ją į kaktą, pasakė: „Vaikeli, skaityk Bibliją, religinius, moralinius, istorinius veikalus, net ir romanus, tinkamai parinktus, o kai tos filosofijos tau pasirodys per maža, pasiimk Sokratą, Feneloną, Bonaldą, de Mestrą ir pan.; ir apskritai atmink, kad moteris, kuriai gamtos skirtas toks aukštas pašaukimas kaip motinystė, turėtų daugiausiai lavintis tose srityse, kurių žinias vėliau galės įskiepyti į savo vaikų širdis ir protus. Man rodosi, kad visa, ko moteris negali perduoti savo vaikams, yra jai nereikalinga.“

Karolina susiraukė ir atšovė, jog nemėgsta senų knygų.

„Tačiau, – atrėmė tėvas, – filosofija, mano vaike, tai ne suknelė, kurią reikia mainyti pasikeitus madai. Sakau, kad ta nauja vokiška abstrakcija yra tikra bedugnė. Reikia stiprios galvos, kad išlaikytų tokį krūvį. Maža esama vyrų, kurie sugeba suprasti Hėgelį.“

Nekreipdama į tai dėmesio, kitą dieną Karolina knygyne pati nusipirko visą tuziną filosofinių veikalų ir kai knygius, iš džiaugsmo atsikratęs ta preke, žemai nusilenkė duryse, vargšei merginai pasirodė, kad tai pirmasis jos mokytumo įvertinimas. Švaistė paskui dienas ir naktis prie to sudėtingo darbo ir, prisikimšusi į galvą krūvą nesuprantamų frazių, absoliučiai nieko nevertų, subjektyviai miglotų, objektyviai nuobodžių, apie tikrąją keisto žodžio „aš“ reikšmę, pasirodydavo salonuose, kur pusiaumiga publika sapne garbino jos talentą, bet atsibudusi keikė ją. Pradėjo periodinėje spaudoje publikuoti straipsnius ir leido veikalus apie naują moters lemties teoriją, kur aiškiausiai įrodė, jog lig šiolei niekas nežinojo, kas tai yra moteris. Sukdamasi su savo filosofija, kaip Don Kichotas su ietimi, atmušė nuo savęs visus vyriškius, įsiutino visas damas ir, galiausiai, netekus paskutinės klausytojos – kambarinės, kuri pabėgo, – jai teko norom nenorom pasilikti vienudu su Hėgeliu. Dabar jau ne dėl to, kad pasižymėtų, bet iš padūkimo pradėjo skaityti tą veikalą, idant jį sukritikuotų ir pranoktų patį Hėgelį. Ne juokais susimąstė, laužė galvą tol, kol išėjo iš proto, ir tuomet ją atvežė čia, su Hėgelio veikalu po pažasčia.

„Tad štai, – pamaniau sau, – kokios pasekmės būna, kai moteris kiša nagus prie Hėgelio!“

 

Vertė Ugnė Ražinskaitė