Apolono šventyklos kolona Prancūzijos prezidento soduose

Senovės graikų menų ir muzikos globėjas, saulės ir pranašysčių dievas Apolonas garsėjo orakulais ir pranašystėmis. Vienas žymiausių orakulų buvo Delfų šventykloje, kur paprasti tikintieji ar oficialios delegacijos iš skirtingų Graikijos miestų atvykdavo klausti dievo patarimo įvairiais asmeniniais ar valstybės klausimais. Pranašystes skelbdavo žynė Pitija: paveikta haliucinogeninių medžiagų ir panirusi į transo būseną, ji spėdavo ateitį. Tačiau Delfai nebuvo vienintelė pranašavimų vieta: dvi šventyklos su dievo orakulais buvo pastatytos Mažojoje Azijoje, Klaro ir Branchidų miestuose. Pastaroji vietovė buvusi netoli Mileto miesto, kur stovėjo Apolono Didimiečio šventykla: jos dydis prilygo deivės Artemidės šventyklai Efese, vienam iš septynių pasaulio stebuklų. Archajiniu laikotarpiu šventykla buvo prižiūrima Branchidų žynių šeimos, nors paveldima žynio pareigybė buvo būdinga senovės Egiptui, o Graikijos žyniai buvo renkami balsuojant arba burtų būdu. Šiandien tiksliai nežinoma, kokiu būdu buvo spėjama ateitis: filosofas Jamblichas (IV a.) rašė, kad transas apimdavo Apolono žynę, laikančią lazdelę, kurią jai davė pats Apolonas, ir taip buvo perduodamos dievo pranašystės mirtingiesiems. Kai kurie istorikai mano, kad galėjo būti traukiami burtai naudojant lazdeles ir taip spėta ateitis. Vienas iš tokių burtų traukimo būdų buvo kauliukų metimas: iškritęs skaitmuo reiškė vieną ar kitą pranašystės tekstą, kurie buvo įrašomi ir sunumeruojami ant lentelių ar akmens luitų. Prie Apolono šventyklos altoriaus Branchidų mieste archeologai atrado švininių kauliukų, dažnai jie laikomi vienu iš įrodymų, kad šventykloje buvo komunikuojama su dievu metant kauliukus.

●

Renesanso laikotarpiu humanistai pradėjo domėtis antikine literatūra, tačiau archeologinio senovės Graikijos atradimo dar reikėjo palaukti keletą amžių. Tiesa, XV a. vienas Ankonos pirklys, svečiuodamasis Graikijoje, sudarė įvairių antikinių skulptūrų ir pastatų eskizų rinkinį, bet jis galiausiai nebuvo publikuotas. 1453 m. žlugus Konstantinopoliui, Graikija tapo Osmanų imperijos dalimi, tad į šalį užklysdavo vos vienas kitas piligrimas, keliaujantis į Jeruzalę. XVIII a. Europa pradėjo pažinti graikų paveldą iš įvairių objektų, atrastų buvusiose senovės graikų kolonijose pietų Italijoje. Atrastos didingos graikų šventyklos Sicilijos saloje, pavyzdžiui, Selinuntės mieste, tuo pat metu suklestėjo neoklasicizmas – klasikinės kolonos tapo madingu architektūriniu elementu Anglijoje ir Prancūzijoje, tačiau reikėjo palūkėti dar šimtą metų, kol architektai pradėjo dalyvauti archeologiniuose kasinėjimuose ir siūlyti graikų šventyklų rekonstrukcijas. Tik tuomet, kai 1830 m. Graikija paskelbė nepriklausomybę, Europa atrado antikinį graikų paveldą.

Po Napoleono ekspedicijos į Egiptą prancūzai, susidomėję senovės menu ir brangiais objektais, siuntė karines pajėgas į Graikiją, norėdami padėti šaliai išsivaduoti iš Osmanų imperijos. Su kariais taip pat buvo siunčiami įvairūs mokslininkai, kaip pavyzdį galima paminėti 1828–1833 m. karinę-mokslinę ekspediciją, kurios metu buvo lokalizuota Dzeuso šventykla Olimpijoje ir pradėti pirmieji vietos archeologiniai kasinėjimai. Graikijai paskelbus nepriklausomybę, prancūzai, taip pat ir vokiečiai, anglai siuntė įvairias misijas: pavyzdžiui, 1861 m. Napoleono III prašymu į Makedoniją buvo pasiųsta prancūzų ekspedicija. Tarp Vakarų Europos šalių prasidėjo konkurencija, kas atliks daugiau kasinėjimų ir kas atras daugiau antikos lobių. Dar 1846 m. Atėnuose prancūzai įkūrė pirmąją archeologų mokyklą užsienyje, nors ji savo veiklą pradėjo tik 1870 m. Šiandien ši mokykla ir toliau aktyviai veikia. Per visą XIX a. į Prancūziją, žinoma, ir į kitas Europos šalis gabentos įvairios senovės graikų skulptūros ir kiti meno objektai: 1811 m. lordas Elginas perkėlė Partenono frizo dekoracijas, 1821 m. Prancūzija nusipirko Milo Venerą, o 1863 m. Charlesʼis Champoiseau į Paryžių atvežė Samotrakės Nikę.

1872–1873 m. prancūzų ekspedicija, vadovaujama jauno archeologo Olivier Rayet, atliko kasinėjimus Mažojoje Azijoje, Mileto ir Branchidų miestuose, minėtoje Apolono šventykloje. Kasinėjimus finansavo broliai baronai Rothschildai, norėdami praturtinti nacionalinius Prancūzijos fondus. Milžiniškos kolonos, jų blokai, kapiteliai ir frizai iš šventyklos dalies, kur buvo atliekamos orakulo pranašystės, buvo atvežti į Paryžių ir atiduoti miesto muziejui: iš viso buvo keturiolika architektūrinių skulptūrų iš Apolono šventyklos helenistinio ir romėnų laikotarpio, tačiau vieną kolonos kapitelį broliai Rothschildai pasiliko savoms reikmėms. 1930 m. Luvre buvo atliekama rekonstrukcija: į vieną erdvę buvo sustatytos skulptūros iš Mileto ir Branchidų, taip pat minėti blokai iš Apolono šventyklos, kariatidės iš Mileto teatro, keli frizai iš Artemidės šventyklos Magnezijos mieste. Atliekant muziejaus rekonstrukciją, nebuvo pasigesta kapitelio, saugoto Rothschildų šeimos.

2016 m. Luvro antikos skyrius pradėjo rengti parodos projektą, skirtą Mileto istorijai, bet galiausiai jis nesulaukė muziejaus vadovų susidomėjimo. Tuomet kapitelio buvo pasigesta, manant, kad baronų šeima jį vis dar saugo. Maždaug tuo pat metu Marigny rūmų Paryžiuje valdyba pradėjo domėtis kapiteliu, pastatytu rūmų sode. Šis kapitelis palygintas su kolonomis, esančiomis Luvro muziejuje, ir identifikuotas kaip objektas, atvežtas iš Apolono šventyklos Mažojoje Azijoje 1872–1873 m. ekspedicijos metu. Kapitelis buvo šiek tiek modifikuotas taip palengvinant jo transportavimą. Po 2018 m. vykusių diskusijų Marigny rūmų administracija patvirtino, kad Gustaveʼas de Rothschildas kapitelį, atsivežtą iš Apolono šventyklos, buvo pastatęs savo rūmų kieme.

1873 m. baronas pradėjo rūmų rekonstrukciją Marigny gatvėje Paryžiuje, tais pačiais metais kaip ir ekspedicija Mažojoje Azijoje. 1971 m. prezidentaujant Georges’ui Pompidou rūmai buvo nupirkti Prancūzijos valstybės administracijos, jiems suteikta reprezentacinė funkcija užsienio svečiams priimti. Šiuo metu pastate įsikūręs Nacionalinis antiterorizmo centras, Prancūzijos prezidento kabinetas ir techninės patalpos. Dar visai neseniai rūmų sodo pietinėje dalyje buvo galima pamatyti marmurinį kapitelį, kuris, kaip buvo manyta, atkeltas iš Tiuilri rūmų. Marigny rūmų sodas buvo ne kartą pertvarkytas, tačiau kapitelis liko beveik nepastebėtas, neįrašytas jokiuose planuose: pirmą kartą paminėtas 1993 m. rūmų sodo planuose kaip stela. 1996 m. darytoje nuotraukoje galime pamatyti, kad Apolono šventyklos kapitelis buvo naudotas kaip atrama gėlių vazonui. 2019 m. kovo mėnesį šis architektūrinis elementas, sulaukęs daugiau nei 2  000 metų, galiausiai buvo perkeltas į Luvro muziejų.

Regis, niekada negali žinoti, kokie turtai slepiasi šalia… Gal kasdien praeiname pro Apolono šventyklos liekanas, tik to nežinome?