„Pirmosios knygos“ konkurse atmesti visi poezijos rankraščiai

Šiemet – pirmi metai, kai nuo 1994 m. Rašytojų sąjungos leidyklos organizuojamas „Pirmosios knygos“ konkursas dalyviams netaiko amžiaus cenzo. Ir pirmas kartas, kai iš atsiųstų 53 poezijos rankraščių leisti nepasirinktas nė vienas, o konkursas pratęsiamas iki birželio 20 d.
„Komisija perskaičiusi visus 53 gautus rankraščius vieningai priėjo prie išvados, kad nė vienas rankraštis nėra vertas knygos. Turbūt seniai taip būta, bet nė vienas jų nesiekia bent minimalių kūrybiškumo, kokybės kriterijų kartelės. Ją nuleisti, daryti kompromisus – būtų tiesiog nesąžininga nei savo pačių, nei literatūros atžvilgiu. Atsainus požiūris į tekstą, į kalbą kaip instrumentą, jos nevaldymas… Apskritai daugelis rankraščių be aiškios struktūros, vizijos, požiūrio“, – teigiama komisijos komentare interneto dienraštyje „Bernardinai.lt“.

Savo mintis apie susidariusią situaciją sutiko išsakyti poetai Mantas BALAKAUSKAS, Benediktas JANUŠEVIČIUS ir Aivaras VEIKNYS.

Mantas Balakauskas
Gretos Ambrazaitės nuotrauka

Mantas BALAKAUSKAS:

Iš esmės man PK konkursas niekada nebuvo labai svarbus, nes ten, kur konkursai ir komisijos, ten dažniausiai statika ir suformuluotos taisyklės, kaip viskas turi būti. Tai nereiškia, kad per PK nėra išleidžiamos geros poezijos knygos. Ilgą laiką jos pasirodydavo išskirtinai vien per PK. Konkurencija turėjo būti žvėriška. Niekas kitas tiesiog nesiimdavo leisti nežinomo autoriaus poezijos. Dabar yra kitaip ir galimybių daug daugiau, o PK yra tik viena iš galimybių.
Šiais metais 53 rankraščiai ir nė vieno gero? Sveikintina, kad komisija parodė principus, kurių paprastai nerodydavo, ir pratęsė konkursą. Nors iš esmės tai nieko nepakeis ir teks rinktis iš to, kas yra, arba praleisti šiuos metus tikintis, kad bus geriau. Iš kitos pusės nesinori komisija pernelyg pasikliauti, nes ji neretai prašauna.
Daugiausia vis dėlto iš įvairių komentatorių girdėjau ne susirūpinimo, kad taip nutiko, o piktdžiugos ir džiaugsmingo „buvau teisus, jaunimas šūdas“ gaideles. Mes nieko nežinome apie jaunimą, net jei jie ir nesugeba suvaldyt teksto, nesupranta Maironio ir kitų korifėjų. Jie paprasčiausiai yra kitur. Kaip ir apie mus nieko nežinojo ir apie prieš tai buvusius. Jaunimas pasivys, nes visada pasiveja, kad ir kaip rypautumėme dėl nuolat mirštančios poezijos. Poezijos nebus nei mažiau, nei daugiau. Kaip ir poetų.

Benediktas Januševičius
Eglės Frank nuotrauka

Benediktas JANUŠEVIČIUS:

Kodėl apskritai diskutuojame apie Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos „Pirmąsias knygas“? Juk nesiginčijame dėl „Edukologijos“ leistos „Jaunųjų rašytojų kūrybos“ serijos, „Tyto albos“ „Naujų vardų“ ar „Versus aureus“ „Debiutų“? Matyt, kad mums ši serija svarbesnė už kitas. Gal net prestižinė. Seriją leidžia rašytojų bendruomenės leidykla, todėl norėtųsi, kad ji leistų tik geriausius kūrinius.
Labai norėčiau, kad kultūros erdvė būtų savotiška oazė, į kurią įžengus nereikėtų kvaršinti sau galvos, kaip čia išvengti emocinių ar fizinių pavojų, kaip apsiginti jiems iškilus. Juk nuėjęs į muziejų aš nespėlioju, ar kas manęs neapgaus, o žiūrėdamas spektaklį nedirsčioju per petį, baimindamasis, ar kas nesuvarys man peilio į nugarą… Taip pat ir dalyvaujant leidybos konkurse nesinori manyti, kad nugalėtojai jau buvo aiškūs iš anksto, o tavo rankraščio niekas nė neatsivertė. Žodžiu, labai norėtųsi, kad kultūra būtų bent šiek tiek kultūringesnė. Bet ar taip yra? Nesu tikras.
Sunku ką nors prikišti prozos konkursui, nes paprastai pateikiamas koks vienas geras, vidutinis ar bent pakenčiamas rankraštis, tačiau dėl poezijos… Poezijos PK konkursas man primena nacionalinę „Eurovizijos“ atranką. Ir atrodo, kad šansai laimėti labai panašūs. T. y. menki. Tarkim, stebi LRT atranką, įsižiūri į kokį geresnį atlikėją, o išvyksta kitas. Ir dar toks, kurio nei ligi tol girdėjai, nei kada nors išgirsi paskui. Ir jautiesi apmautas. Kartais panašiai nutinka ir su poezijos PK. Atsiranda naujų veidų, jie skelbia eilėraščius periodikoje, skaito vakaruose, laimi kokius jaunųjų prizus, regis, įdomūs ir galėtų jau knygelę išleisti, bet knygelė nepasirodo, o PK serijoje leidžiami kiti, neregėti negirdėti vienos (pirmos ir paskutinės) knygos autoriai. (Pvz., 2008 m. Rašytojų klube teko pristatyti pirmąją poezijos knygą, kurios autorė renginyje nė nepasirodė. Nuo to laiko jos taip ir nemačiau.) Žinoma, taip nutinka ne visada, bet pakankamai dažnai, kad imtų erzinti.
Ir štai dabar apibendrinant nuo 1994 m. leidžiamą PK seriją galima pastebėti, kad joje nėra nei Mariaus Buroko, nei Aušros Kaziliūnaitės, nei Vytauto Stankaus, nei Aivaro Veiknio, nei Ernesto Noreikos, nei Manto Balakausko, nei Simono Bernoto, Tomo Petrulio, Žygimanto Kudirkos ar Mariaus Povilo Elijo Martynenko rinkinių. Jų knygas išleido kitos leidyklos. O juk tai aktyvūs šiandienės lietuvių literatūros lauko žmonės. Tiesa, vieni jų nė nedalyvavo PK konkurse, tačiau kitų rankraščius komisija tiesiog atmetė. Nors, mano nuomone, A. Kaziliūnaitės „Pirmoji lietuviška knyga“ („Nemunas“, 2007) – vienas įdomiausių pirmųjų poezijos rinkinių, LRS leidyklos PK konkurso komisijai taip nepasirodė. Jie rado geresnių. Tik įdomu, ar patys vertintojai dar atmena tų geresnių poetų vardus? Teisybės dėlei pabrėšiu, kad mano išsakyti priekaištai yra skirti ne leidyklai, o vertintojams, t. y. kolegoms. Tačiau jeigu per tris Nepriklausomybės dešimtmečius pirmųjų poezijos knygų būtų išleista tik tiek, kiek jų tilpo LRS leidyklos PK serijoje (po 1–2 per metus), šiandienės lietuvių poezijos paveikslas būtų daug skurdesnis.
Tad ką galiu pasakyti apie šių metų poezijos PK krizę? Galbūt komisija gerai neįsiskaitė, nesuprato ir susimovė. O gal gerų tekstų iš tikrųjų nepateikta? Galbūt tokių nė neparašyta. Kita vertus, dalyvauti tokiame konkurse, kuriam pateikti 53 rankraščiai ir kurio nėra laimėję A. Kaziliūnaitė ar V. Stankus, tiesiog neapsimoka. Ar ne verčiau paieškoti realių galimybių išleisti rinkinį, jeigu jau nuojauta ar vyresni kolegos kužda, kad tam atėjo metas.
Ne kartą spėliojau, kaip man sektųsi šiame konkurse, ir atsakymas kaskart būdavo tas pat: jeigu būtų pakakę užsispyrimo metai iš metų dalyvauti PK konkurse, jame būčiau laimėjęs kokių 34-erių (tikimybė 50 proc.). Tai ar ne geriau eiti tiesiai į nacionalinę „Eurovizijos“ atranką?
Vis dėlto esamoje situacijoje aš matau ir teigiamų dalykėlių. Nereikia prisirišti prie vienos leidyklos, kaip tai buvo sovietmečiu. Kitose galbūt pavyktų išleisti originalesnę knygą. Serijos, diktuojamos dizaino, apimties ribos, gali būti pernelyg ankštos kūrybingam autoriui. Laimė, kad nėra kokybės monopolio, t. y. PK serijoje pasirodžiusi knyga nebūtinai bus įdomiausia (juk ji atrinkta iš to, kas pateikta), ne mažiau dėmesio vertų jaunų autorių rinkinių išleidžia ir kitos leidyklos. Taigi veikliam, sumaniam, nebijančiam reklamuoti savo kūrybos autoriui tokia situacija yra palanki.

Aivaras Veiknys
Nuotrauka iš asmeninio albumo

Aivaras VEIKNYS:

Nežinau, kaip kitiems, tačiau man PK konkursas visada buvo svarbus. Svarbus kaip galimybė bent šiek tiek praskleisti nežinomybės šydą ir pažvelgti į mūsų literatūros ateitį. Aišku, ta ateitis nebūtinai išsipildys arba išsipildys ne visai taip, kaip žada jaunieji autoriai, konkurso nugalėtojai. Tuo labiau kad dauguma jau įsitvirtinusių, vietą literatūros pasaulyje radusių rašytojų savo pirmąsias knygas išsileido kitaip, kitose leidyklose etc. Vis dėlto tam tikras tendencijas, vartant PK serijos knygas, matyti ir jas apmąstyti tikrai galima. Šiais metais situacija, švelniai tariant, apgailėtina: atmesti net penkiasdešimt trys poezijos rankraščiai (paskaičiavau, kad apytiksliai tai būtų trys tūkstančiai mašinraščių), kurie, anot komisijos, neverti knygos. Nemačiau visų tų rankraščių, todėl kalbėti labai sunku, tačiau tai, kad konkursas pratęstas tikintis bent vieno padoresnio autoriaus, kelia didelį apmaudą ir nusivylimą. Tikiu, kad knygos vertas autorius, pratęsus terminą iki birželio 20 d., atsiras, bet kažkodėl tai neguodžia. Pasidžiaugti galiu nebent tuo, kad komisija pasitaikė kaip niekad sąžininga, nenusiteikusi daryti jokių kompromisų nei konkurso organizatorių, nei jame dalyvaujančių atžvilgiu. Nes kalba yra tas kertinis akmuo, ant kurio statoma poezija.
Šiek tiek apie debiutantus. Jau ne vienus metus sukuosi literatūriniame gyvenime, ir kaip dalyvis, ir kaip organizatorius, ir kaip vedėjas dalyvavau begalėje jaunimui skirtų renginių. Taigi turiu patirties. Ir iš tos patirties drąsiai teigiu, kad nebetikiu žmogumi, kuris stovi prie mikrofono ir kažką veblena iš savo mobiliako, tai iš esmės parodo jo požiūrį į kūrybą. Aišku, pasitaiko įvairiausių situacijų, bet… Retorinis klausimas, todėl be klaustuko: ar nebus taip, kad jaunimėliui labai tingisi skaityti kitus autorius (ne tik lietuvių ir ne tik poezijos), o pasitrinti visokiausiuose festivaliuose, pasidemonstruoti, kokie jie šiuolaikiški ir t. t., norisi iki negalėjimo. Štai ir negalėjimas, arba, kaip vienas gyvas klasikas sakė, masturbacija be erekcijos, kai nėra nei idėjų, nei kalbos pajautos, nei formos išmanymo ir valdymo. Vien dažyti plaukai, kerzai ir cepačkos. Žodžiu, kartais pasišneku su savimi bemiegėmis naktimis. Kartą paklausiau: kas šiais laikais yra poezija? Ir atsakiau: viskas, išskyrus pačią poeziją. Čia mesčiau akmenėlį ir į kultūrinės spaudos daržą, kuri, neretai susidaro toks įspūdis, publikuoja viską be jokių atrankos kriterijų. Suprantu, geri poetai beveik arba visai nesipublikuoja. Tačiau galbūt tie gerieji todėl ir nesipublikuoja, kad redaktoriai spausdina viską. Net neabejoju, kad dalis to visko buvo ir atmestuose konkurso rankraščiuose.
O paskutinėje pastraipoje apie tai, apie ką buvau pamiršęs. T. y. apie pernai kilusį skandalą, kai 49-erių autorė PK konkurso organizatorius apskundė Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai dėl neva diskriminacijos dėl amžiaus. Amžiaus cenzas panaikintas, rankraščių net penkiasdešimt trys, kitais metais, tikėtina, bus dar daugiau, o konkurso dalyvių amžiaus vidurkis šoktels iki kokių 50-ies. Šis faktas šiek tiek reabilituoja jaunuosius, tačiau drauge tenka sutikti su LRS leidyklos vyriausiuoju redaktoriumi Sauliumi Repečka, teigusiu, kad tuomet PK konkursas netenka prasmės.