Vaikystės burtažodžiai Vilniaus galerijose
Kasubaworks.com nuotrauka
Iš vaikystės pamenu jausmą – gebėjimą atsidurti bet kurio, kad ir mažiausio, prietaiso ar instrumento viduriuose. Iš vidaus apžiūrėti jo konstrukcijas, kurios, realybėje telpančios į delną, siektų lubas. Pralįsti pro smeigtuko galvutės dydžio ertmes kaip pro tunelius, ant prisukto varžtelio prisėsti kaip ant taburetės. Tereikėdavo ištarti burtažodį ir magija prasidėdavo. Todėl, net burtams pasibaigus, niekas nebūtų įtikinęs, kad neklajojau radijo imtuvo viduriuose ar laikrodžio mechanizme. Vaikščiodama po Aleksandros Kasubos parodą „Formuojant ateitį. Erdvinės Aleksandros Kasubos aplinkos“ Nacionalinėje dailės galerijoje jaučiausi panašiai. Atvirkščiai nei vaikystėje – didžiuliai pastatų kompleksai, atrodantys kaip iš pasakos, stovintys kažkur už jūrų marių, kurių galbūt gyvenime taip ir neišvysiu, parodoje eksponuojami sumažinti iki lėlių namelius primenančių maketų. Tik burtažodis tinka tas pats.
Šalia rodoma Emilijos Škarnulytės audiovizualinė instaliacija „Daugdara. Dedikuojama Aleksandrai Kasubai“ sukelia teleportacijos jausmą – erdve ir laiku. Dviejų menininkių kūrybos dialogas (2018 m. E. Škarnulytė lankėsi A. Kasubos Akmenų kalvos rezidencijoje Naujojoje Meksikoje, JAV), išreikštas videoprojekcijoje vienas kitą užklojančiais vaizdų sluoksniais, tampa fonu ir kontekstu į ekspoziciją užsukusiems lankytojams, metantiems didžiulius savo pačių šešėlius – projekcijas, įsikomponuojančias į dviejų menininkių kūrinių sintezę. Net apima pavydas žiūrint į vaikus – nors jiems kūrinio prasmė kol kas paslėpta, jie dar gali nevaržomi lakstyti po salę, suaugusiesiems čia pat skrupulingai fiksuojant savo projekcijas išmaniaisiais telefonais. Juk pasiekus tam tikrą amžių bet kuriam stebuklui būtinas įrodymas.
Vaikštant po Petro Repšio retrospektyvinę parodą Nacionalinio muziejaus Naujajame arsenale, akis užkliūva už pažįstamų vaikystės knygos „Našlaitė Elenytė ir Joniukas aviniukas“ (1971) iliustracijų. Kiek vaikystėj prie šios knygos medituota, iki smulkmenų žiūrinėtos detalės, kol sapniški P. Repšio piešinių vingiai įtraukdavo į pasaką. Dabar tai sukelia ilgesį to nesugrąžinamai prarasto laiko, kai iškišęs liežuvį valandų valandas žiūrėdavai knygų iliustracijas ir tau priklausė visas pasaulio laikas.
Mane jau išeinančią muziejaus darbuotoja mandagiai, bet ir primygtinai kviečia apžiūrėti ir nuolatinės ekspozicijos salės. Paprastai muziejuose stebina du dalykai – įtarumas, kai kasoje pateiki spaudos darbuotojo pažymėjimą, ir veik mielai teroristinės agitacijos aplankyti kitas sales, kai laiko, o ir jėgų dažnai vos užtenka tam, ką esi suplanavęs. Vis dėlto pasiduodu žaidimui per penkias minutes perbėgti visą ekspoziciją, juolab paskutinį kartą čia buvau irgi vaikystėje – su klase. Mano dėmesį patraukia mumijos sarkofagas, prisiekiu, jo anksčiau čia tikrai nemačiau, o gal tiesiog tai neužsifiksavo atminty. Grįžusi su drauge dar pajuokauju, kad smagu būtų nusivesti vaikus į Nacionalinį – bent jau pažiūrėti mumijos ir štai, tarsi lydekai paliepus, po mėnesio naujose Nacionalinio muziejaus erdvėse T. Kosciuškos gatvėje – Istorijų namuose – atidaroma paroda „Ką slepia sarkofagas“, suteikianti galimybę visas Lietuvoje esančias Egipto mumijas pamatyti vienoje vietoje. Į parodą susiruošiu su vaiku – jau praaugusiu ankstyvos vaikystės naivųjį „viskas įdomu“ periodą ir bežengiantį į gotiškai temstelėjusią paauglystę, kai iš principo pradedama neigti viskas, kas įdomu ir smagu gimdytojams. Todėl mumijomis ir istorijomis apie jas domiuosi pati viena, mano atžalai tuo tarpu prašapus virtualybėje. Ekspozicijos pristatymas skrupulingai apgalvotas – joje vaikams skirtos specialios lentelės su pateikta glausta informacija, išdėstyta jiems suprantama retorika ir kiek didesniu šriftu. Dėl menko apšvietimo – iš pagarbos lankytojui ir eksponuojamiems mirusiesiems – kiek nukenčia skaitymo galimybės pirmoje salėje, užtat antroje – įgarsintos Mykolo Tiškevičiaus (1828–1897), kolekcionavusio mumijas ir net gavusio leidimą pačiam kasinėti Luksore, ir egiptologės Marijos Rudzinskaitės-Arcimavičienės (1885–1941) dienoraščių ištraukos, garsiniu fontanu besiliejančios ant klausytojo iš palubėje įtaisytų kolonėlių. Ypač įdomi ir paveiki M. Rudzinskaitės-Arcimavičienės gyvenimo istorija – egiptologija ir mumijos buvo tapusios jos gyvenimo centru; iki veik groteskinių situacijų, kai už savo pinigus įsigytus eksponatus, pačios parsivežtus iš Egipto ar pirktus iš kolekcionierių, nerasdama jiems tinkamų eksponuoti erdvių ir niekaip nesutardama su muziejais, ji laikė pas draugus palėpėje ar net namie (sarkofagą su mumija dėl vietos stokos jai teko slėpti nuomojamo butelio palovy).
Parodos „Ką slepia sarkofagas“ eksponatas
Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotrauka
Parodos „Ką slepia sarkofagas“ Istorijų namuose nereikėtų lyginti su kitų šalių muziejuose sukauptomis gausiomis ir turtingomis mumijų kolekcijomis, bet ją verta aplankyti dėl Lietuvos mumijų kolekciją sukaupusių asmenybių ir, žinoma, istorijų, kurios kai kam gali pasirodyti net įdomesnės už pačius eksponatus.
Išėjusi į kaitrią ir žydinčią gegužės popietę, užsigalvojusi prasilenkiau su draugais, jų neatpažinusi. Smagiai pasijuokiame – jie eina pietauti į lauko kavinę, o aš susivokiu, kad užtemdytoms ir vėsioms muziejaus salėms skyriau paskutinę šiltą šių metų gegužės dieną, meteorologams jau pranašaujant ateinančią vėsumą ir lietų.
Eidama mąstau apie M. Rudzinskaitės-Arcimavičienės atvirlaiškį, siųstą iš Egipto broliui Dionizui Rudzinskui. Iškeliavusi viena į nesaugų Egiptą, su visiškai nedaug pinigų, ji rašo, kad yra laiminga ir gyvena gerai kaip niekada – lyg pasakoje.
