Visų reikalas
Balandžio 19 dieną Švietimo, mokslo ir sporto ministerija pristatė Vidurinio ugdymo sąrangos modelį, pagal kurį dorinis ugdymas – etika ir tikyba – iš privalomo dalyko tapo pasirenkamu. Pirmajame ministerijos pasiūlytame modelio variante nuvertinami humanitariniai mokslai ir menai, o modelis orientuotas į technokratų ugdymą, moralės klausimams, kultūrai neskirta dėmesio. Lietuvos etikos mokytojų asociacija nepritarė šiems pokyčiams ir raštu kreipėsi į ministeriją, Seimo Švietimo ir mokslo komitetą, universitetus, profesorius. Į diskusiją aktyviai įsitraukus įvairioms institucijoms ir intelektualams, situacija ėmė keistis, pasiūlyti nauji modelio variantai. Kai skaitysite šį profesoriaus Algio Mickūno komentarą, galbūt jau bus priimtas ir galutinis sprendimas. Kviečiame kartu pasvarstyti, kokia turėtų būti humanitarinių mokslų vieta Vidurinio ugdymo sąrangos modelyje.
Sigita Šilingaitė
Lietuvos etikos mokytojų asociacija
Išsivadavimo staigmena, netikėtumas – mes laisvi ir visa mūsų dabartis ir ateitis yra mūsų rankose; tik kai esame laisvi, esame absoliučiai atsakingi už savo lemtį, laimes ir nelaimes, be jokių atsiprašinėjimų ir be pasiteisinimų kuriame savo teises ir prisiimame visą atsakomybę už jų išsaugojimą. Dėl to esame pasirengę paaukoti savo turtą ir net gyvybę. Tai Sąjūdžio veikėjų nuostatos – neieškoti naujų pelningų postų, nesistumdyti dėl aukštesnių valdžios pozicijų, nesitikėti pamaldžios kitų pagarbos – tai buvo daroma ne dėl savęs, bet dėl visų. Tai, ką sukūrė etiškai mąstantys asmenys, – tiek antikos Atėnuose, tiek Filadelfijoje, tiek Vilniuje, – nebuvo filosofinė nuostaba jusliškų daiktų pasaulio akivaizdoje arba tapsmas atskiru, pavieniu žmogumi, bet staiga pasirodę fenomenai sukėlė filosofinį siaubą: štai tu, štai aš, jis ir ji, esame atsakingi už savo veiksmus kaip pirmapradžius ir besąlygiškus. Atveriame žmogaus pagrindinį būvį – jo etosą. Pasitikėję savo, kaip žmonių, vertingumu ir net suvokdami žmogišką klystamumą, kuriame neregėtus ir siaubingus fenomenus: visų autonomiją, teises ir ypač atsakomybę. Nepriklausomos Lietuvos kūrėjai, kaip ir kiti autonomijos ir atsakomybės fenomenų kūrėjai, turėjo pergyventi tą siaubingą staigmeną: tą akimirką nukrenta visi pančiai ir grandinės, žmogus tampa tuo, kas yra iš esmės – autonomiškas, subrendęs, teisingas ir atsakingas, nebegalintis teigti, kad kalti yra kiti, atsakingi už jo gyvenimą ir jo klaidas. Bet atsakomybė yra visapusiška, reikalaujanti dėmesio, kaip asmens veikla daro įtaką kitiems, kaip juos pažeidžia, pažemina ir net nužmogina.
Ir štai atsiveria klausimas: koks pilietis yra laisvas ir todėl atsakingas? Dabartinėje globalizacijos erdvėje atsiranda daugybė užsakymų technologijų specialistams. Jie yra reikalingi, kad tęstų pažangą ir kurtų materialinę gerovę. Bet materialinė gerovė – ar biologijoje, ar chemijoje: genetiškai patobulinti pomidorai, agurkai ir net klonuoti kūdikiai – reikalauja įvertinimo, kurio negali atlikti net ir aukščiausio lygio technologijų specialistai. Grynai šioje srityje tai nėra nei jų reikalas, nei atsakomybė. Atsakomybė priklauso kokiam nors užsakovui. Pavyzdžiai iš mūsų Europos: prieš Antrąjį pasaulinį karą Vokietija buvo pažangiausia valstybė technologijų srityje. Jos įgudę chemikai, biologai, architektai vykdė užsakymus, skirtus milijonų žmonių naikinimui. Bet kitų piliečių, kaip nepriklausančių žmonijai, neigimas, jų naikinimas naudojant pažangiausius techninius išradimus nebuvo specialistų atsakomybė ar jų profesinis reikalas. Jie iš viso nesuvokė etoso, kur kiekvieno veikla atsakinga už jos įtaką kitiems. Jie dar nebuvo pasiekę savo ir kitų žmonių absoliučios vertės suvokimo. Visos mokyklos tapo gamyklomis, kuriose klusnus jaunimas buvo „dresuojamas“ perimti autokratinės valstybės funkcijas. Lietuva tą patį patyrė Rusijos autokratinėje imperijoje (pasivadinusioje Sovietų Sąjunga), kur etika reiškė neklystančios partijos kasdien pagal funkcines vertes kintantį nutarimą, kas bus pasmerktas, o kas liks gyvas. Net ir kultūros darbuotojai, pvz., poetai, buvo techniniai funkcionieriai, kuriantys pagal autokratų užsakymą ir jų arbitralios veiklos patvirtinimą, – visa tai veikė be teisių, laisvės, atsakomybės, tiesos ir teisingumo. Imperijos gyventojai negalėjo tapti subrendusiais žmonėmis; jie buvo pasmerkti likti „vaikais“, nejaučiančiais atsakomybės, nors ir turinčiais pareigą vykdyti valdžios įsakymus.
Bėda yra globali. Visur naikinamos programos, turinčios reikalų su teisėmis, atsakomybe ir net su teisingumu ir teisėtumu. Dėl „pažangos“, kuriai reikalingi tiksliųjų mokslų ekspertai, galintys tarnauti industrijoms, prekybai ir naujiems išradimams, galintiems didinti žmonijos „gerovę“. Vadinasi, jaunimas yra treniruojamas tapti techniška „funkcija“ bet kokioje bendruomenėje: Lietuvoje, Rusijoje, Ispanijoje, Kinijoje, Venesueloje – daryti karjerą ir gauti gerą atlyginimą. Šiam jaunimui nesvarbu, kam jis tarnauja: Hitleriui, Stalinui ar dabartiniams autokratams. Kinija samdo gerai apmokamus specialistus iš Vakarų, kad sukurtų tobulesnes priemones „stebėti“ visuomenę. Specialistams nesvarbu, ką diktatūra veikia su tokiomis priemonėmis, – ne jų atsakomybė. Jų etika yra subjektyvi ir net asmeniška. Kiek galima spėti, toks žodis kaip „laisvė“ reiškia „aš galiu daryti, ką tik noriu“. Tokia samprata nesutampa su laisve kaip atsakomybe kitiems, bet yra neatsakinga paleistuvystė.
Ko trūksta, kur stoka? Atsakomybė reikalauja kiekvieno piliečio laisvės, o pastaroji remiasi auklėjimu, per kurį bendruomenė sukuria laisvus, kritiškai mąstančius ir atsakingus piliečius. Būtina suvokti, kad atsakomybė nėra vien pasirinktų funkcijų vykdymas, bet reikalauja teisėtumo, teisingumo, pagarbos kitiems, savo ir kitų laisvės ir teisių palaikymo. Klaidinga teigti, kad mums nėra ko rūpintis viešais reikalais; visa tai yra valstybės rankose. Juk gerai žinoma, kad žmogaus laisvė, teisės ir lygybė nėra kokios nors gamtinės savybės. Jos egzistuoja tol, kol piliečiai jas palaiko ir prižiūri. Ši klaida pasimato, kai piliečiai pareiškia, kad nėra būtinybės kištis į viešus reikalus, nes mes turime demokratiją; ji buvo atkurta prieš trisdešimt metų ir vystosi toliau. Demokratija nėra rinkos, pramonės, prekybos, profesijos savybė: ji yra tol, kol piliečiai joje dalyvauja ir supranta etiškas pareigas ir atsakomybes sau ir kitiems. Kitaip tariant, demokratijos pagrindimas ir būtis tokiose bendruomenėse yra tas pats. Nors atsiranda įvairių interesų, įskaitant ir technologijų mokslus, besiremiančių tikslais, kurių įgyvendinimas priklauso bendruomenės gerovei, demokratinė, etiška bendruomenė tampa savo pačios tikslu ir reikalauja visų piliečių įsitraukimo į jos nepertraukiamą palaikymą. Žmonių ryšių įteisinimas etinėje demokratinėje bendruomenėje kaip tik ir sutvirtina tuos ryšius, ir jos tikslas sutampa su tokiais ryšiais. Pastarieji priklauso etikos klodui. Tai reiškia, kad žmonių autonomijos ir atsakomybės, teisių ir lygybės, teisingumo, teisėtumo, orumo, pagarbos kitiems ir sau šaltinis yra tas pats ir sutampa su jo aktyviu palaikymu. Bet tai reiškia, kad be aktyvaus etinio lavinimo tokia bendruomenė dingsta. Tik šiame klode žmogus atsigręžia į savo esmę kaip subrendęs, viešas, racionalus ir atsakingas asmuo, nepaveiktas materialinių priežasčių. Jei autonomija, atsakomybė, pagarba kitiems ir sau, lygybė būtų natūralios duotys, pagal jas gyventų visa žmonija; istorija liudija priešingai, dauguma natūralistinių ir mokslinių aiškinimų teigia, kad visi žmogaus veiksmai yra nulemti priežasčių. Gali būti, kad kiekvienas turi potencialo tapti etišku, autonomišku ir atsakingu piliečiu, bet be aktyvaus auklėjimo toks potencialas pasilieka neveiklus. Juk etika yra ne tai, ką mes sakome, bet tai, kaip elgiamės. Kaip tik tokio potencialo atvėrimas ir išugdymas sutampa su subrendusio ir atsakingo žmogaus išsivystymu. Toks išugdymas yra mokyklos užduotis ir negali priklausyti nuo „pasirinkimo“. Pastarasis prilygsta manymui, kad subrendusio ir etiško žmogaus auklėjimas sutampa su pavienio asmens noru būti ar nebūti etiškam.
Kyla išrinktų ir paskirtų valstybės tarnautojų veiklos klausimas: jie yra įgalioti dirbti ne savo, bet piliečių vardu. Ir piliečiai turi stebėti, kaip elgiasi tarnautojai. Tai reiškia, kad piliečiai dalyvauja politikoje, nes visos viešumoje diskutuojamos, priimamos ar atmetamos taisyklės, įskaitant ir auklėjimo programas, yra visų piliečių reikalas. Kiekvienas pilietis dalyvauja politikoje, ir negalima sakyti, kad jis / ji neturi kištis į politiką. Jeigu įpareigoti tarnautojai pasirašo sutartį su kita valstybe ar organizacija, sutartis galioja ir reikalauja jos palaikymo. Jeigu tarnautojai vienpusiškai paneigia sutartį, jų elgesys ne tik yra neetiškas ir nelegalus, bet ir pažeidžia visų piliečių teises; juk toks elgesys galioja piliečių vardu. Tokiu atveju piliečiai turi atsakomybę elgtis garbingai ir pareikalauti iš tarnautojų ne tik pasiteisinimo, bet ir buvusios sutarties grąžinimo. Iš principo toks tarnautojų elgesys atspindi pasakymą, kad sutartys nevertos popieriaus, kuriame jos surašytos. Tokie tarnautojai jau nebeveikia laisvoje bendruomenėje, nes jie atsisakė atsakomybės būti teisingi, teisėti, gerbti savo piliečius. Jie nėra pasiekę subrendusio ir atsakingo žmogaus lygio. Mokykla yra vieta, kur jaunas žmogus nuo pat pradžių turi suvokti tokią brandą ir tapti etišku, atsakingu, teisingu politinės bendruomenės nariu ir veikėju.
Vienas reikalavimas yra skelbiamas visur: neapsišvietusi visuomenė negali būti politinė demokratinė, suvokti laisvę kaip atsakomybės pagrindą. Kiekvienas autonomiškas pilietis turi būti auklėjamas taip, kad galėtų racionaliai spręsti viešus reikalus. Visuomenė, kurios pirmasis rūpestis yra viešosios erdvės priežiūra, turi suprasti materialines ir kultūrines eigas, taip pat turi suprasti kitų pasiūlymų logiką, turi įsitraukti į viešas diskusijas ir nutarimus – visa tai reikalauja išsilavinimo. Kitaip tariant, žmogus turi susipažinti su įvairiais moksliniais autoritetais, kad pats išmoktų priimti sprendimus, pasirėmęs loginiu protavimu. Pedagogika yra eiga nuo autoriteto į autonomiją. Išauklėta visuomenė, kuri supranta viešus reikalus, yra viešosios erdvės, asmens autonomijos, atsakomybės ir etikos, dialogo lygybės tęstinumas. Jei žmogus nesuprastų viešojo intereso – negalėtų laisvai ir lygiai, viešai ir racionaliai spręsti reikalo. Auklėjimas turi dar vieną reikšmę: kylant technikos ir net technokratijos lygiui, viešąją erdvę gali užvaldyti biurokratai, kurie ir be visuomenės indėlio skverbiasi diriguoti visiems viešiems reikalams, pasirėmę priežastingumo principu. Čia atsiranda įvairūs reiškiniai: technokratija valdo be visuomenės dalyvavimo, nes manoma, kad technokratai žino geriausiai, ko visuomenei reikia iš objektyvių materialinių gėrybių. Piliečių nedalyvavimas ir politinės erdvės, autonomijos nepriežiūra sąlygoja politinės etikos praradimą. Išnyksta ir žmogus, kaip lygi ir autonomiška būtybė.
