Protingavimai (13)

 

Girtuoklis sako: šiandien negersiu. Pailsėti reikia. Nepailsės jis, tik vaikščios iš kampo į kampą keikdamas savo likimą.

Pavargau. Reikia man pailsėti nuo savo protingavimų. Šiandien nerašysiu, nepaišysiu ir negalvosiu. Gera bus mano mėsai, o aš eisiu iš proto. Nebegaliu. Abstinencija.

 

●

 

Aš labai gražiai ir teisingai moku nupaišyti tuščią butelį.

Save nupaišiau.

– Ne save nupaišei, tik savo raukšles.

Taip pasakė A. K. – menininkas, kuriuo tikiu.

Žmogaus aš nemoku nupaišyti, tik jo paviršių. Mane nuliūdino tai, ką A. K. pasakė. Pradžiugino tai, kad jis man tą pasakė. Kvailiui jis to nesakytų.

 

●

 

Senis, priklausantis rizikos grupei, pasakojo:

– Mano žmona senutė susirgo koronavirusu. Gulėjo lovoje išblyškusi ir bejėgė, o kai išsirėkė ant manęs, pasijuto žymiai geriau. Kitą dieną jau buvo sveika.

Gal koronavirusas yra pyktis, ėdantis žmogų iš vidaus? Gal išrėkti ant kito jį reikia?

 

●

 

Tie žmonės, kurie turi gyvenimo tikslą, neturi užmiesčio sodo.

– O jeigu užmiesčio sodas yra jų gyvenimo tikslas? Neskirstyk, Mikalojau, gyvenimo tikslų į gerus ir blogus. Tau gera, kai gražų paveikslėlį nupaišai, o kitam gera, kai jis gražią gėlytę užaugina.

 

●

 

Mano gyslomis teka geležinkelininko kraujas. Mano prigimtis šiaušiasi prieš žemės ūkį. Kodėl aš turiu važiuoti į užmiesčio sodą, kasti žemę, tręšti ją, sodinti agurkus ir laistyti, kol jie užaugs dideli, pageltonuos ir supus.

– Ne agurkų laistyti važiuok, Mikalojau, į užmiesčio sodą, bet tam, kad tavo žmona laiminga būtų. Jai labai gera, kai tu atvažiuoji į sodą. Kas tau svarbiau, Mikalojau? Agurkai ar žmonos laimė?

 

●

 

Prie savo kapo pasakyčiau tokią kalbą: jis gyveno ir kentėjo mažytę savo kančią. Dostojevskis buvo genijus. Viso pasaulio kančia jame tilpo. Ir mažų vaikelių, ir senelių, ir moterų, ir vyrų. Kaip išmokti kentėti viso pasaulio kančią? Kaip ją papasakoti kitiems? Kaip genijum pasidaryti?

 

●

 

Skaitau Vasari aprašytą Mikelandželo gyvenimą ir galvoju, kaip galėjo tiek daug ir tokių tobulų meno kūrinių padaryti vienas žmogus. Gal jis buvo ne tik žmogus?

Gal Dievo ir žmogaus vaikas? …kai Dievo sūnūs susijungė su žmonių dukterimis, žemėje pasirodė milžinai.

Gal milžinai – tai genijai? Gal jie yra Dievo ir žmonių vaikai? Gal meno kūriniai taip pat yra Dievo ir žmonių vaikai?

 

●

 

Ar aš dažniau eičiau į Žvėryną savo draugo Kastyčio aplankyti, ar Mikelandželo „Dovydo“, jeigu jis ten stovėtų? Kai būnu turguj ir žiūriu į veidus žmonių, kurie manęs nemato ir leidžia būti tuo, kas esu, tai nežinau, ar Luvre man buvo įdomiau. Luvre man norisi šliaužioti.

 

●

 

Tapytojas, gyvenęs JAV ir grįžęs į Lietuvą, pasakė:

– Mes turėjom kūrybinę laisvę – galėjom taškytis dažais, kaip norėjom.

Didžiausią kūrybinę laisvę turi beždžionės. Jos taškosi dažais kaip nori. Jų kūriniai yra visiškai laisvi nuo kompozicijos, spalvinio derinio, siužeto ir mokėjimo piešti, kuris sužlugdo talentą. O svarbiausia – jokių individualybių (šiuolaikinio meno šūkis).

Daug amžių dailininkai siekė kūrybinės laisvės, kurią beždžionės ir taip turėjo.

Tie, kurie abejoja Darwino teorija, sako:

– Jeigu Darwinas teisus, tai kodėl dabar beždžionės netampa žmonėmis? Net nebando.

– Todėl, kad jos nedurnos.

 

●

 

– Mikalojau, bjauru tavęs klausyti. Vis: aš noriu, aš esu, aš gyvenu… Aš aš aš aš aš… Sakyk – noriu, esu, gyvenu… Atsikratyk savo aš kaip blogio.

 

●

 

– Gyvenimas puikus.

– Pamiršai pridėti – man.

 

●

 

Visą gyvenimą ilgiuosi meilės kančių.

 

●

 

– Einu pas gerą žmogų.

– Kodėl jis geras?

– Todėl, kad jis visą laiką girtas.

Tas geras žmogus yra dailininkas. Jis paišo niekam nereikalingus paveikslėlius ir niekam nieko blogo nedaro. Tokia, matyt, jo misija – paišyti niekam nereikalingus paveikslėlius.

Vargu ar girtą kiaulę galima pavadinti gera kiaule. Ji neaugintų lašinių, o voliotųsi mėšle. Lašiniai reikalingi.

 

●

 

Mano brolis Kristupas taip apie mane pasakė: Mikas gali gyventi ir tvarte.

Tai pagyrimas katalikui.

Jėzus gimė tvarte. Neturėsi dvejų marškinių, – tarė Jis savo mokintiniams. O Seneka gražiai paaiškino: Todėl, kad turi vieną kūną. Nieko daugiau, negu pakanka, – nuo seniausių laikų sako išminčiai.

Ir tai yra viskas, ko reikia, kad žemėje būtų Dievo karalystė.

Jeigu aš galėčiau dar ir valgyti tik tai, kas valgoma tvarte, būčiau laisvas ir vargo nematyčiau. Nedidelę duoklę ciesoriui – kūnui savo mokėčiau.

 

●

 

Tobuliausia veikla – dykinėjimas. Kinų ir Oscaro Wilde’o išmintis.

Jėzus, Buda ir didieji filosofai pralaimėjo. Valgykite tik tam, kad būtumėt sotūs, renkitės tik tam, kad nesušaltumėt, ir būsit laisvi. Galėsit dykinėti.

– Mes nenorim dykinėti, mes norim dirbti. Darbas mums šventė. Раб – работа.

Mes norim būti sotūs vergai.

 

●

 

– Mikalojau, norėčiau jūsų paklausti, kaip jums sekasi. Jūs tik nesupykit ir neįsižeiskit.

Aš irgi noriu paklausti klausiančio, kodėl turėčiau supykti ir įsižeisti, jeigu jam aš rūpiu ir jis klausia, kaip man sekasi. Man tai įdomu. Bet paklausti nedrįstu. Bijau, kad jis man pasakys tai, ką galvoja:

– Todėl, kad esi pasipūtęs kvailys.

 

●

 

– Atsiprašyk, net jeigu esi teisus.

– Jeigu būtum neteisus, ar norėtum, kad tavęs teisusis atsiprašytų?

– Ne. Tai mane pažemintų.

Pažemindamas kitą, žmogus save paaukština.

 

●

 

– Atsiprašau, jeigu ką nors ne taip pasakiau.

Nesmagūs tokie nenuoširdūs atsiprašinėjimai.

 

●

 

Gyvenimas – kova. Silpnieji žūsta, stiprieji lieka. Netikiu.

– Vargšelis Mikas, jis visiškai nesugeba pakovoti už save, – taip apie mane sakė mano teta Aldutė.

Tingiu kovoti už save. Man ir taip gera gyventi. Geriau paveikslėlius paišysiu ir protingavimus rašysiu.

Guliu sotus ir šiltas minkštuose pataluose ir svajoju. Tokia mano mein kampf.

 

●

 

Prerijų indėnai rojų vadino amžinos medžioklės šalim.

Jie nevadino rojaus amžinu medžioklės laimikių valgymu.

Nupaišau paveikslėlį ir sakau jam:

– Gera man buvo tave paišyti, ačiū tau. Dabar keliauk su vėju. Man tu neberūpi.

 

●

 

– Aš esu vertingesnis už tave todėl, kad mano kelnės vertingesnės.

Pasigailėjimo vertas gyvenimas, sudarytas iš rūpesčių, kaip apsirengti, kokius batus apsiauti, kokią šukuoseną pasidaryti, ką kiti pagalvos, ką kiti pasakys, kelnės tavo suglamžytos, tu negerbi žmonių, taip, tų negerbiu, aš gerbiu tik tuos, kuriems rūpiu aš, bet ne mano kelnės.

Pagarba kelnėse man nereikalinga.

 

●

 

Aš dar esu netobulas, todėl elgiuosi netobulai ir žmonėms šalia manęs bloga. Jie kenčia ir mane smerkia. Man gera tik ten, kur aš niekam nerūpiu ir mano netobulumas niekam nekenkia – miške, tvarte, troleibuse… Būnu vienas savo kambary užtrauktomis užuolaidomis ir tobulėju. Ten aš laisvas. Darau, ką noriu, nebijodamas kam nors neįtikti.

Tik tobuli žmonės gerai jaučiasi tarp žmonių.

 

●

 

Giedriui Jonaičiui meno kūrinių kurti nereikia. Jis pats yra meno kūrinys.

 

●

 

Skraido skraido stora musė, tupia ant šūdų ir ant manęs, jai jokio skirtumo, ir aš ją užmušiu kuo greičiau, kad anksčiau už mane mirtų, o tai dar į ją reinkarnuosiuos.

 

●

 

Žiūriu televizorių, matau tėvynainius, kalbančius apie save ir savo gyvenimą, ir džiaugiasi mano širdis. Kiek daug Lietuvoje yra žmonių, kuriuos verta beatifikuoti!

 

●

 

Nėra Dievo. Nuskrido Jurijus Gagarinas į kosmosą ir jokio Dievo nematė.

Tokie ateistų argumentai. Dievas – tai senis, sėdintis debesyse su Dievo rykšte rankoje ir baudžiantis žmones už jų bjaurų elgesį. Cha cha cha. Toks ateizmas.

Dievu, sėdinčiu ant debesies, netikėjo nei Aurelijus Augustinas, nei Tomas Akvinietis.

Girdėti girdėsite, bet nesuprasite, žiūrėti žiūrėsite, bet nematysite. Jie tik stengėsi suprasti ir pamatyti.

 

●

 

Ar gali visagalis Dievas sukurti akmenį, kurio negalėtų pakelti?

Kvaili ateistiški klausimai.

Juk tai tas pats, kas klausti: ar gali visagalis Dievas negalėti? Ar gali nemirtingas Dievas numirti? Ar gali Dievas pasikasyti nugarą?

Kažkas gerai paklausė: ar gali Dievas nubraižyti trikampį su keturiais kampais?

 

●

 

Mileto filosofai – pradinukai netikėjo Dievu. Netoli be Dievo jie nukeliavo. Kuo toliau mąstantis žmogus keliauja, tuo labiau jis artėja prie Dievo. Platonas pasakė: kosmosas – tobula tvarka, negali būti tobulos tvarkos be tobulo tvarkdario. Einsteinas palygino kosmosą su laikrodžiu ir pasakė tą patį: turi būti laikrodininkas, padaręs laikrodį.

 

●

 

Religija – narkotikas liaudžiai.

Narkotikai yra blogis, jie daug daugiau teikia skausmo negu džiaugsmo. Jeigu yra toks narkotikas, kuris teikia daugiau džiaugsmo negu skausmo, tai ačiū Tau, Dieve, už jį.

 

●

 

Platonu tikiu. Taip jį suprantu: būtis yra idėja. Dievas suteikė būčiai pavidalą, kurį gyviai savo juslėmis galėtų patirti.

Sau Dievas suteikė žmogaus vardu Jėzus kūną, kad žmonės Jį girdėtų ir matytų.

Aristotelis kalbėdamas apie nemirtingas Platono idėjas sakė: yra nemirtinga katės idėja ir nemirtinga katės uodegos idėja. Jeigu uodegos idėja yra nemirtinga, tai nejaugi mano aš idėja yra mirtinga? Gyvendamas savajam aš suteikiu pavidalą. Įgyvendinta aš idėja yra mano gyvenimas.

 

●

 

Prisikėlimas iš numirusių. Nesuprantu. Koks prisikėlimas? Reinkarnacija? Nemirtingos sielos grįžimas į savo paties mėsą, kuri valgo ir tuštinasi? Kam?

Galbūt Jėzus pasirodė tiems, kurie Juo tikėjo, kad jie nepasakytų: koks gi Jis Dievas, jeigu numirė? Pasirodė taip, kad jie Jį matytų ir girdėtų, kad pirštą į Jo žaizdą galėtų įkišti.

– Ką? Tu matai kažkokį Jėzų? Aš jo nematau. Yra tik tai, ką aš matau, o to, ką matai tu, – nėra, – pasakytų nematantis matančiam.

 

●

 

Kodėl yra būtis, o ne niekas? Leibnizo klausimas.

Iš tikrųjų. Nebūtų būties, nebūtų problemų. Įsivaizduojate. Nebūtų ligų, nebūtų senatvės, mirties nebūtų. Niekada nebūtų bloga. Svajonė tik. Baudžia Dievas žmogų būtimi. Turbūt yra už ką. Galbūt žmonės yra puolę angelai, nutrenkti į pragarą – gyvenimą. Gerai, kad trumpam.

 

●

 

Galbūt genuose amžinybė? Gal juose žmogaus nemirtingumas? Gal nemirtingumo galimybė? Gal genai verčia žmogų veistis ir daugintis, kad gyvi išliktų? Mano prosenelis mirė, bet ne visas. Kai kas liko manyje. O juk aš irgi prosenelis, kai kas, esantis manyje, taip pat išliks. Galbūt amžiams.

Visata miršta ir vėl atgimsta. Pailsi nuo būties.