Poezijos vertimai
Edith Södergran (1892–1923) – švedakalbė suomių poetė, kelių poezijos knygų autorė, 1916 m. debiutavusi rinkiniu „Poezija“ (Dikter). Laikoma švedakalbės literatūros moderniosios poezijos pradininke, nors poetinis talentas ir įtaka vėlesniems poetams pripažinti tik keli dešimtmečiai po poetės mirties nuo džiovos.
Žvaigždės
Kai ateina naktis,
aš stoviu ant laiptų ir klausau,
sode spiečiasi žvaigždės,
o aš stoviu apsupta tamsos.
Paklausyk, su trenksmu nukrito žvaigždė!
Neženk į žolę basom;
mano sodas šukėmis nusėtas.
Paskutinė rudens gėlė
Esu paskutinė rudens gėlė.
Buvau sūpuota vasaros lopšy,
stovėjau sargyboje nuo šiaurės vėjo,
liepsnų raudoniai žymėjo
baltą mano skruostą.
Esu paskutinė rudens gėlė.
Esu mirusio pavasario jauniausia sėkla,
tokia lengva, kaip ir prieš mane numirus;
mačiau nuostabų žydrą ežerą,
girdėjau mirusios vasaros širdies dūžius,
mano žieduose tik mirties sėklos, nėra jau kitų.
Esu paskutinė rudens gėlė.
Mačiau gilius rudens žvaigždžių pasaulius,
stebėjau šiltų tolių širdžių šviesą,
juk šitaip lengva žengti tuo pačiu keliu,
aš užversiu mirties vartus.
Esu paskutinė rudens gėlė.
Žvaigždėta naktis
Nebūtina kančia,
nebūtinas laukime,
pasaulis tuščias kaip ir tavo juokas.
Žvaigždės krinta –
šalta ir maloni naktis.
Meilė šypsosi per miegą,
meilė amžinybę sapnuoja…
Nebūtina baime, nebūtinas skausme,
pasaulis yra mažesnis už nieką,
iš meilės rankų į gilumą nuslysta
amžinybės žiedas.
Meilė
Mano dvasia buvo dangaus žydrynės kostiumėlis;
aš palikau jį ant uolingo jūros kranto
ir nuoga žengiau tavęs link, panaši į moterį.
Moters kūne prisėdau prie tavo stalo,
išgėriau vyno taurę ir uodžiau visokių gėlių aromatą.
Tu matei mano grožį, buvau panaši į tą, kurią regėjai svajonėse,
pamiršau aš viską, pamiršau, kaip man gimė vaikai, kaip atrodo tėvynė,
nes tik tavo glamonės man kvapą palaikė.
Su šypsena pakėlei tu veidrodį ir prašei į save pažvelgti.
Mačiau savo pečius iš dulkių, jie iro,
mačiau savo nykstantį grožį ir nieko netroškau, tiktai išnykti.
Ak, laikyk tvirtai mane nesančią savo rankose, kad aš nieko daugiau netrokščiau.
Mes, moterys
Mes, moterys, taip arti esam žemės rudos.
Mes klausiam gegutės, ko ji iš pavasario laukia,
rankomis mes apglėbiam nuogos pušies kamieną,
saulėlydžio mes prašome, kad parodytų mums kelią.
Kartą mylėjau aš vyrą, netikėjo jis niekuo…
Atėjo jis šaltą rytą su užgesusia ugnim,
išėjo jis į sunkią dieną su užmarštim galvoje.
Jei mano vaikas negyvens, gyvens jo…
Miško šviesi dukra
Ar ne vakar tai buvo,
kai miško šviesi dukra vedybas šventė
ir visi laimę jautė?
Ji buvo ta lengvutė paukštė ir tas skaidrus šaltinis,
ji buvo tas paslaptingas takas ir tas besijuokiantis krūmas,
ji buvo ta apsvaigusi bebaimė vasaros naktis.
Ji buvo drąsi ir juokėsi nevaržomai,
nes buvo ji miško šviesi dukra;
ji pasiskolino gegutės instrumentą
ir dainuodama nuo ežero iki ežero straksėjo.
Kai miško šviesi dukra vedybas šventė,
jokių nelaimių žemėje nebuvo:
miško šviesi dukra nepažįsta ilgesio,
ji šviesiaplaukė, ji barsto visas svajones,
ji išblyškusi, ji prižadina visus troškimus.
Kai miško šviesi dukra vedybas šventė,
stirksojo krūmai laimingi ant smėlėtos kalvos
ir pušys didžiavosi stačiom atkrantėm,
ir kadagiai džiaugėsi saulės ploteliais,
ir smulkios gėlytės baltom apykaklėm puošės.
Tada miškai sėklas žmonių širdyse pasėjo,
spindintys ežerai jų akyse paskendo
ir balti paukštukai be perstojo pleveno pro šalį.
Vertė Kristina Tamulevičiūtė