Poezija, užgimstanti iš klausimo
Kornelijus Platelis. Korijantys veidrodžiai. Eilėraščiai. V.: Odilė, 2021. 144 p.
Gražiai išleistas, dailininkės Deimantės Rybakovienės sidabriniu žvilgesiu ir Antikos kūrinių vaizdais papuoštas naujasis Kornelijaus Platelio eilėraščių rinkinys „Korijantys veidrodžiai“ liudija neišsenkantį atspindžių grožį. Atspindžių, veidrodžio motyvai, vis išnyrantys poeto kūryboje, neretai pasitelkiami ne tik literatūroje, bet ir filosofiniuose diskursuose, tad, atsižvelgdamas į veidrodžio daugiaprasmiškumą, autorius nepaliauja kurti įstabios poezijos, kurią, galima sakyti, išprovokuoja poetui-mąstytojui nerimą keliantis klausimas apie atspindžius regėtojo sąmonėje ir kaip jis juos interpretuoja. Taigi pasaulio ir jį atspindinčios sąmonės santykis, kuris turbūt yra tik iliuzija, „Korijančiuose veidrodžiuose“ gvildenamas įvairiausiais rakursais.
Rinkinyje, kaip įprasta K. Platelio kūryboje, kaitaliojamos kaukės ir vaidmenys. Kalbama ne tik iš vyro ir moters, bet ir iš gyvūnų bei augalų pozicijų, tačiau, mano manymu, esama skirtumo tarp kaukės dėvėjimo ir įsijautimo į tam tikrą vaidmenį, kai ne tik užsidedama kaukė, bet ir jaučiama taip, kaip kita gyva būtybė. Beje, 2018 metais pasirodžius poeto rinkiniui „Įtrūkusios mėnesienos“, kuriame gražiai žaidžiama regimybėmis ir besikeičiančiomis kaukėmis, dar nenumanėme, kad kaukės bus tokios svarbios šiandien. Autorius nepraleidžia progos su humoru ir ironija pažvelgti į pandemiją ir karantiną. Ši tema išryškinama paskutinėje – penktojoje knygos dalyje. Pirmiausia norėtųsi aptarti veidrodžio motyvą. „[...] Veidrodis gali apsaugoti, priminti, jog dar esi / nepaisant susitapatinimo su geidžiamais dalykais. / Tąsyk manęs tos plūdenos vos nepražudė“ (p. 101), – štai taip eilėraštyje „Medinė antis“ samprotauja grynakraujis spanielis, genamas savo instinktų ir įpročių. Kita vertus, trūkinėjantis ryšys tarp veidrodžio ir to, kas jame atsispindi, nurodo nepasitikėjimą tikrovės interpretatoriumi, juk sudėtinga kalbėti apie atspindį, jei veidrodis skilęs ar apneštas patirčių, įsitikinimų, neatsiejamų nuo formuojančios kultūros, dulkėmis, tad išryškėja kultūros ir neverbalinio, intuityvaus suvokimo, esančio anapus kultūros, perskyra. Tiesa, kultūrai priešpriešinama ir gamta: „[...] Nors tu, sieliūkšte, matai nelegalą tą, kertantį sienas / su ryšeliu kontrabandinių prekių, ardantį tvarką, / kurią mes abu išpažįstame ir protingai palaikome / žinodami – viskas į medžiagą grįš, susigers į žemę, / ir kultūros toliau derės“ (p. 24). Šiose eilutėse galima išskaityti kūrėjo, pasiliekančio savo kūriniuose, nemirtingumo galimybę, nes kultūra ir menas, nepaisydami bežodės medžiagos ir paties kūrėjo laikinumo, vis iškyla iš naujo, interpretuojami kitų žmonių. Pagaliau ir pati gamta yra interpretuojama stebinčiojo, suvokiančio savo netobulumą: „[...] žiedai netrukus nuvys ir supus, o sėklos sugrįš / į kažkaip keistai atsiskleidusią dirvą ir gal / sugundys ką nors užuot kalbėjus tuščiai / taip pat išsikasti duobutę ir patikėti viską / pirmiausia žemei, o ši gal vėl išaugins / ką nors pagal kalbančio sąvokas / ir būtinumą savo?“ (p. 84). Žmogus, įsisąmoninantis savo laikinumą it pro pirštus byrantį smėlį (p. 107), yra saistomas atminties ir kartais prieš savo valią pasiglemžiamas užmaršties, o gamta, galima sakyti, jau pasiekusi palaimingojo vienio kaip nedalomos ne-sąmonės būvį (p. 100). Tad harmonijos pajauta, vienio ilgesys, kuriame išnyksta visos perskyros, erosas, kaip pažinimo ir grožio geismas, rinkinyje pasirodo įvairiausiais pavidalais, sujungiant asmenines ir kasdienes patirtis su religiniais, mitologiniais, kultūriniais simboliais bei ženklais. Knygoje elegantiškai žaidžiama filosofiniais, literatūriniais, kultūriniais intertekstais, nemažai dėmesio skiriama graikų ir kinų kultūroms, gražiai šmėkšteli Herakleito, Platono, Blaiseʼo Pascalio, Zhuangzi ir kt. idėjos.
Svarbu atkreipti dėmesį į pirmąjį rinkinio eilėraštį „Redaktorei“: „Pakeisiu ką panorėsi, jei man pasirodys – verta. / Žodžiai iškeičiami it bankuose pinigai. / Net jei manai, kad galiu užkalbėti tikrovę, / nesauvaliauju, daryti to nė nebandau. // Mano darbas – ne keisti, o atspindėti. / Veidrodis toks, koks yra, tegu iškorijęs ar skilęs, / keistis gali kiekvienas, ką atspindys paliečia, / kas jame atpažįsta atvaizdą savo paties. // Tad neprašyki ką nors pagražinti ar nutylėti, / neredaguok tikrovės – prieš tavo akis tik tekstas“ (p. 11). Laikomasi teksto ir tikrovės skirties, siekiant atspindėti, o ne keisti. Tai iš tiesų yra labai sudėtingas užmojis. Sudėtingas savo paprastumu, nes ar labai sunku rašyti apie tai, ką atspindi veidrodis? Tačiau pabandžius puoselėti štai tokį rašymo būdą, kai eilėraštyje svarbiau tampa spontaniškai užfiksuotas vaizdas nei įtemptų apmąstymų turinys (nors spontaniškumo svarba rinkinyje nėra paneigiama), galima suprasti, koks vis dėlto aprūkęs žmogaus sąmonės veidrodis, įkalintas „išmoktoje kultūroje“ (p. 15), kai reiškiniai įsisąmoninami per tam tikras suvokimo schemas. Tad, sakyčiau, patirties nuogumas ir kultūriniai, kalbiniai ženklai rinkinyje subtiliai kontrastuoja. Vis dėlto cituotose eilutėse galima įžvelgti susitaikymą su savo sąmonės veidrodžiu ir autentiškumo ilgesį, kai pamatai save tokį, koks esi iš tiesų, viršijantį žodžius. Eilėraštyje „Korijantis veidrodis“ apie tai taip pat užsimenama:
[...] Veidrodis, –
pamenu, sakė senelė, – tai durys į kitą kambarį,
regisi, tokį patį, tačiau šiek tiek lygiagretų,
labiau priklausantį nuo atspindinčios sąmonės
ir teikiantį begalę progų abu juos mistifikuoti.
[...] O korijantis veidrodis –
tai kas kita – jame jau būna pradėję nykti
kito kambario vizijos – tamsios dėmelės iš lėto
plečiasi, liudija laiką, tirpdantį ribą
tarp nusavintų realybių, temdantį jų kerus…
Laukiu, kol ta riba iškorys kartu su veidrodžiu,
ir jame paskutinę akimirką gal it Letos srovėj suribės
mano tikrasis veidas… Žiūrėk, – ji sako iš ten, –
kaip gražiai šis pasaulis spindi,
o tu su tais tauškalais tik painioji ir gaišini
brangų korijimo laiką.
(p. 13)
Galbūt nenusavinti realybės, jos nesuklastoti įmanoma nublizginant savo sąmonės veidrodį, t. y. tik atspindėti, bet nieko nevertinti, nebandyti atskirti sapno nuo tikrovės arba, kaip rašo poetas, negaišinti „brangaus korijimo laiko“, susitapatinti su Akimi: „[...] Ranka supranta daugiau, nors ir seka akį / ar įsivaizduotas tikroves, skendinčias užmarštyje, / ir seka Akis netobulą rankos judesį, kalbančią burną, / savo nebylų atsakymą palikdama mumyse“ (p. 99). Ir visa stebinti Akis, ir gamta viršija verbalinę raišką, be kurios, viena vertus, neišsiverčiame, kai patirdami ir suvokdami tam tikrus dalykus neišvengiamai „prapliumpame sakiniais“ (p. 67), kita vertus, žodžiai riboja: „[...] ant popieriaus veido, tu ženklus skaitai ir sakai: / negi žiedų nektaras gali pavirsti tik jais, / negi saldybė medaus ant liežuvių nebenusileis?“ (p. 73). Atskiriama tiesioginės patirties tiesa ir jos užrašymas. Negana to, žodžiai gali virsti tuščiu plepėjimu arba „užstoti“ tikrovę: „[...] per daug žodžių apie dalykus, / kurių nežinojau, nesuvokiau. / Įžeidžiau dievus / ir demonus savo įvardijimais“ (p. 70). Žodis gali būti netikslus, klaidinantis, nesugebantis išreikšti atsiskleidžiančių reiškinių, kad ir kas jie būtų. Juk žodžių reikšmės gali būti savaip pratęsiamos, patekus jiems į kitą suvokimo ir regėjimo lauką. „[...] Nežinau, kas valdo tuos mūsų / regėjimų laukelius, kas juos daiktais užpildo, / kas diegia į sąmones grožį / ir kokie dievai mus laiko reginčių pusėje“ (p. 31), – svarsto kalbantysis. Tikrovė, kuri „nusavinama“ sąvokomis, teiginiais, gali atsisukti ir prieš interpretatorių, nepaliaujamai klaidindama jį, nors tiksliau būtų sakyti, kad čia būtent ir yra atspindinčios sąmonės kerai, kai visa tik atrodo. Tad ir poetinis vaizdas, kuriame užfiksuotas atspindimo pasaulio vyksmas, gali būti ir pastarojo interpretacija ar, kaip poetas rašo, „savyje užsisklendusia „tikrove“.
„Korijančiuose veidrodžiuose“ susitelkiama ne tik į atspindžio, bet ir į ribos fenomeną, kuris susijęs su sapnais, šešėliais, lyg paralelinėmis tikrovėmis. Eilėraštyje „Metafizika“ (p. 26–27), kuris pradedamas epigrafu iš Ludwigo Wittgensteino „Loginio-filosofinio traktato“, įdomiai išryškinama ribos problema. Kaip žinoma, L. Wittgensteinas „Traktate“ nurodo etinių, religinių, metafizinių klausimų neišreiškiamumą, t. y. kalba nėra pajėgi išreikšti svarbius egzistencinius klausimus. O poetas sukuria įtaigų eilėraštį, kuriame kiek komiškai vaizduoja žmogaus sielą, kurios (jei tokios esama) likimas negali būti apmąstomas remiantis šio pasaulio patirtimi ir logika. Tad K. Platelis (auto)ironiškai primena, kad eilėraštis (o ir apskritai poezija) dažniausiai kalba apie žmogaus mąstymui nepažinius dalykus: „[...] Aš nežinau, kas sielai nutiks po to, kur ji dėsis, / ar ji, kas nors jos, kaip nors pakartos panašų / veiksmą, – klauskit šventikų arba / palikime tai metafizikai“ (p. 27). Šiame kontekste galima paminėti ir tekstą „Dangolaivis“ (p. 16), kuriame tarsi naiviai svarstoma, kaip pasiekti „krikščionišką dangų“. Žinoma, eilėraštyje paminimos ir kitos problemos, tačiau poetas žaismingai demonstruoja ribą tarp regimojo ir neregimojo pasaulių, kuri užfiksuojama ir eilėraštyje „Redaktorei“: „[...] dvasių ir įsivaizdavimų veidrodžiai neatspindi, / kad ir apsčiai į žodžius jų priplukdė troškimų kriokliai“ (p. 11). Veidrodžiai, kurie gali atspindėti regimojo pasaulio kismą, subtilaus pasaulio reiškinių neatspindi. Vis dėlto klausimus apie empirinį pasaulį viršijančias sferas poetas palieka ne metafizikai, o vaizduotei ir sapnams, kurie padeda nepabusti (p. 46). Eilėraščių kalbantysis kartais suvokia save kaip sapnuotoją arba kad yra kažkieno sapnuojamas: „[...] Amžini nemirtingų būtybių sapnai. / Vaizdas graudžiai juokingas. / Todėl dar kiek pasimurkdysiu“ (p. 23).
Skrupulingai gvildenamas sudėtingas egzistencijos, kalbos problemas praskaidrina ironiški, šmaikštūs eilėraščiai, kuriuose pasišaipoma iš šiuolaikinėje visuomenėje vyraujančių klišių, biurokratizmo. Tiesa, juokiamasi ir iš savęs, savotiškai suvedant sąskaitas su savimi, nors neišsisuka ir redaktorė: „Parašyta. Tereikia perskaityti. / Pakeisiu ką panorėsi, jei man pasirodys – verta… / Balsas iš salės: oportunistas, prisitaikėlis! / Žodžiai iškeičiami it bankuose pinigai… / Į mane lekia kiaušinis. Linkteliu, / ir jis ištykšta ant redaktorės, / vedančios renginį, staliuko, trynio saulė / apdrimba jos kostiumėlį… Nejautrūs chamai“ (p. 121). Juokingai vaizduojama situacija, kai cituojamos savo paties eilėraščių eilutės, atspindi ir liūdną tiesą eilėraštyje „Mimezė“: „[...] Mums, menininkams, / pasaulis dažniausiai nebūna draugiškas – / liekame nesuprasti, nors ir siekiame susipratimo…“ (p. 110). Kaip minėjau, pro poeto žvilgsnį nepraslysta pandemija ir karantinas, taip pat jis nevengia aktualijų, susijusių su ekonomika ir ekologija, o skilusio veidrodžio įvaizdis, pasirodantis knygos pradžioje, gali būti suprantamas ir kaip šizofreniškos būsenos, vaizduojamos cikle „Su Ferdinandu“ (p. 122–133).
Apibendrinant galima sakyti, kad kone kiekvienas rinkinio eilėraštis nusipelno atskiros analizės, eilučių, strofų lukštenimo. Tačiau žvelgiant į visumą galima sakyti, kad prie klausimo, kas yra tikrovė ir kaip mes ją suvokiame, lyg prie magneto limpa rašančiojo, kalbančiojo patirtys, įspūdžiai, kaukės ir vaidmenys, primindami žmogiškojo suvokimo ir kalbos nepakankamumą, tikrovės ir suvokėjo neatitikimą.
Pabaigoje norisi pacituoti eilėraštį „Didžioji rudens pilnatis“: „[...] O naktį Ji patekėjo kaip prieš milijoną metų, / tuščia, lyg nebūtų sugėrus tiek žvilgsnių ir tiek poezijos, / buvau jau išgėręs vyno, todėl galėjau / žvelgti į ją pamaldžiai, vadinti deive, nors jokio pavidalo / jos veide nesimatė, tik beprotybės mūsų / visų, į ją žvelgiančių, žvelgusių. [...] Grįžau į kambarį, / mėnesienos užlietą sąmonę“ (p. 49). Eilėraštis žavus ne todėl, kad ieškoma kaži ko naujo, o kaip tik dėl to, kad jis primena, jog poezija, panašiai kaip gamta, neišvengia cikliškumo, kai grįžtama ten pat tam, kad ir vėl pamatytum tą daugelio nužiūrėtą vaizdą, iš naujo keltum klausimą, kol tikrovė sutaps su atspindžiu.
