Mažais žingsneliais nueitas ilgiausias kelias

 

Prancūzų pianistė HÉLÈNE PAPADOPOULOS rengia netradicinius muzikos projektus ir originalias koncertines programas. Pianistės šiuolaikinio repertuaro interpretacijos keičia ir gydo klausytojų sielas. Johanno Sebastiano Bacho muzika įkvepia ją bendradarbiauti su kitais šiuolaikiniais kompozitoriais ir kurti naujas muzikines kalbas. Pokalbyje aptariama, kokią prasmę muzika suteikia kasdienybei ir kaip šiais sudėtingais laikais gali palengvinti visuotinį nerimą.

 

– Kaip koncertuojanti pianistė, gyvenate įtemptu ritmu. Užklupęs karantinas turėjo iš esmės pakeisti Jūsų kasdienybę. Į ką pastaruoju metu telkiate dėmesį?

– Karantinas pakeitė mano kasdienybę, nebeliko kelionių, koncertų, bendravimo su publika. Bet nemanau, kad tai mane iš esmės pakeitė kaip muzikantę. Kaip pianistė kiekvieną dieną siekiu iš naujo suvokti ir apibrėžti pačią grojimo fortepijonu ir koncertavimo idėją. Bandau atrasti būdus, kaip būtų galima naujai susieti muzikos atlikimą ir kūrybą. Pandemijos situacija patvirtino mano įsitikinimą, koks stiprus meno poveikis žmogui ir pasauliui. Tikiu, kad šiuo metu muzika gali nušviesti ir sušildyti žmonių sielas. Karantino metu daug skaičiau, ypač Albert’o Camus knygas. Kiekvieną dieną mano galvoje skambėjo jo žodžiai: „Jei pasaulis būtų paprastas ir aiškus, menas neegzistuotų.“ Karantino pradžioje šie žodžiai mane išgelbėjo – situacija buvo tokia neaiški, negalėjau suprasti, kas vyksta. Labai jaudinausi, kad pandemija niekada nesibaigs. Tuo metu, atrodė, nieko daugiau negalėjau daryti, tik groti Bachą. Tik jo muzika man suteikė ramybės, joje radau viską, ko tuo metu reikėjo gyvenime. Mokiausi skambinti jo tokatas, kuriose slypi begalinis grožis, laisvė, išradingumas ir struktūra. Grojimas yra labai fiziškas veiksmas, kuris paveikia smegenis, vidinę jauseną. Muzika leido man patikėti, kad viskas bus gerai. Tikiu, kad ir klausytojai koncertuose tai patiria.

Manau, akivaizdu, kad po pandemijos pasaulis nebus, koks buvęs, ir dėl to šiandien svarbu ieškoti naujų klasikinio koncerto išraiškų. Naujas galimybes siūlančios šiuolaikinės technologijos vis dėlto negali pakeisti fizinio dalyvavimo koncerte ar kitame kultūros renginyje. Šiuo metu bendradarbiauju su keliomis institucijomis, tokiomis kaip IRCAM Paryžiuje ir CNMAT Berklyje, kurios naujomis muzikos ir technologijų sąsajomis grindžia ateities koncertus.

– Kaip šis bendradarbiavimas su muzikos institucijomis keičia Jus kaip muzikantę ir Jūsų darbą?

– Bendri projektai su mokslininkais ir muzikologais įpareigoja aiškiau suformuluoti savo projektų koncepcijas. Iš tiesų pradedi kitaip žvelgti ir mąstyti apie muziką, kai susiduri su skirtingais požiūriais, idėjomis, įžvalgomis. Kai drauge su kitų sričių atstovais nagrinėji tas pačias muzikines temas, jie siūlo kitas minties kryptis. Dažnai taip pamatau anksčiau nepastebėtus dalykus, jie tampa svarbiais, o kartais net esminiais pasirodymo elementais. Istoriniai ir kultūriniai kontekstai praturtina bendrą muzikos suvokimą. Taip pat suprantu, kad šiandieniniame pasaulyje svarbu pasinaudoti technologijomis. Net ir dabar galime dalyvauti koncertuose, kurie vyksta kituose pasaulio kampeliuose. Nors gyvi koncertai yra svarbi ir nepamainoma patirtis, juos papildo šios naujos koncertinės patirtys.

– Kaip galėtumėte apibūdinti savo, kaip muzikantės, gyvenimo būdą?

– Manau, šiandien pasaulis iš muzikanto reikalauja įgūdžių. Žinoma, reikia talento, gabumų, svarbu būti gerai įvaldžius savo instrumentą. Tačiau šalia to reikia save disciplinuoti nuolatinių kelionių metu, planuoti laiką, mokėti efektyviai perduoti kūrybines idėjas kitiems žmonėms socialiniuose tinkluose.

Didžiausias iššūkis man yra išlaikyti savo, kaip pianistės, tapatybę. Atlikėjas stengiasi kuo tiksliau atkurti kompozitoriaus sukomponuotą muzikinį tekstą, perteikti jo intenciją, ketinimus. Bet tai perkandęs turi rasti vietos savo paties kūrybingumui. Kito kompozitoriaus muzikoje atlikėjas turi rasti save, atsižvelgdamas į savo kilmę, patirtį ir asmenybę.

– Ar laikui bėgant keičiasi Jūsų santykis su Bacho muzika ir jos suvokimas?

– Visada domėjausi Bacho muzika; mane dar vaikystėje palietė jos grožis. Vėliau, kuo labiau gilinausi į jo kūrybą, tuo labiau pradėjau žavėtis genialiu formos jausmu, išradingumu, laisve. Grodama Bacho muziką, kiekviename takte turiu būti intelektualiai, emociškai ir fiziškai įsitraukusi. Ji iš manęs pareikalauja visų sugebėjimų. Kadangi kiekvieną dieną gilinuosi į jo muziką ir kaskart joje randu vis naujų elementų ir jų realizavimo būdų, dėl to ir mano Bacho muzikos supratimas nuolat kinta. Šiandien aiškiau matau kiekvieno kūrinio struktūrą, mažiau bijau išbandyti naujus dalykus ir kurti. Atlikdama skirtingų kompozitorių kūrinius, naudoju skirtingas technikas. Pavyzdžiui, kai mokausi Schuberto kompozicijų, siekdama išryškinti skambančias melodijas, svorį į pirštus perkeliu nuo pečių, ko nedaryčiau atlikdama Bacho muziką. Šio kompozitoriaus kūrinius mokausi skambinti mūvėdama specialias pirštines. Kadangi kūriniai struktūros požiūriu labai daug reikalauja, turiu vienu metu viena ranka skambinti du vienas nuo kito nepriklausomus balsus. Kad tai geriau suvaldyčiau, mūviu pirštines.

– Esate baigusi klavesino studijas. Kuo jos praturtino?

– Gebėjimas skambinti klavesinu pirmiausia atvėrė platesnes repertuaro galimybes. Mano mokytoja Aline Zylberach ne tik įskiepijo meilę šiam instrumentui, bet ir pagilino mano suvokimą apie kiekvienam muzikantui svarbius grojimo aspektus – artikuliaciją, frazavimą, interpretaciją. Kadangi klavesino ir fortepijono techninės galimybės skiriasi, skambinimas klavesinu man taip pat padeda geriau suprasti Bacho muziką.

– Kaip formuojate savitą kūrinio interpretaciją?

– Mano vaidmuo yra atgaivinti muzikinį tekstą, parašytą ant popieriaus. Pati muzika pateiks visas idėjas. Tačiau kūrinio interpretacija kyla iš kelių dalykų derinio. Pirmiausia iš pačios muzikos, jos struktūros, harmoninio išdėstymo ir pan. Taip pat iš stiliaus: artikuliacijos ar muzikinių ornamentų formulavimo, atlikimo praktikos. Mums visiems pasisekė gyventi tokiu metu, kai turime neribotą prieigą prie įvairių šaltinių – muzikos įrašų, filmų, knygų. Galimybė bet kuriuo metu klausytis didžių fortepijono meistrų, tokių kaip Vladimiras Horowitzas ar Rosalyn Tureck, yra nepaprastai įkvepianti. Į mano grojimą įeina visi dalykai, kuriuos išmokau ar patyriau gyvenime.

– Kokie dalykai suformavo Jus kaip pianistę?

– Ta pianistė, kokia esu šiandien, yra visų mano gyvenimiškų patirčių suma. Kiekviena perskaityta knyga, kiekviena pažintis ir koncertas apibrėžia ir nulemia mane kaip atlikėją. Mano tėvas matematikas vaikystėje pasiimdavo mane į savo keliones ir aš turėjau galimybę ištisas dienas praleisti muziejuose, žiūrėdama į paveiksluose mirgantį šviesos, spalvų ir tekstūros žaismą – šiandien jį randu ir kuriu muzikoje. Mano mokytojas Jeanas-Marcas Luisada supažindino mane su kino pasauliu – šis taip pat tapo neišsemiamu mano kūrybos šaltiniu. Pavyzdžiui, neseniai, besimokydama Bacho tokatą BWV 910, supratau, kad užmezgiau ryšį tarp painių melodinių linijų ir aštraus Maxo Ophülso filmo „Karuselė“ (1950) virtuoziškumo. Visa tai prisideda prie naujų repertuarų ir programų idėjų. Dėl visų šių patirčių tvirtai tikiu, kad ilgiausias kelias iki tapimo pianiste buvo nueitas mažais, kartais net nepastebimais žingsneliais.

– Kuo Jums unikali Bacho muzikos grojimo patirtis?

– Bacho muzikos mokymasis ir grojimas man yra viso gyvenimo darbas. Daug laiko paskyriau šio kompozitoriaus muzikos istorinei, muzikologinei ir atlikimo praktikai. Kai groju, apie visa tai kalba pati muzika.

Tikiu, kad muzikinės vertybės yra nepavaldžios laikui ir todėl egzistuoja konceptualūs ryšiai tarp praeities, šiandienos ir ateities muzikos. Mano nuomone, Bacho muzika yra vienas giliausių tokių vertybinių pavyzdžių.

– Kaip savo kasdienybėje puoselėjate kūrybiškumą?

– Mano kūrybiškumas gimsta rutinoje. Kiekvieną dieną anksti keliuosi, skambinu pianinu, studijuoju partitūras, mokausi, skaitau knygas, rašau. Vakarais lankausi kavinėse, teatre, kine, bendrauju su kitais žmonėmis. Daug keliauju ir kelionėse juntama laisvė padeda man palaikyti kūrybiškumą. Dažnai net lėktuve gimsta pačios geriausios kūrybinės idėjos. Taip pat turiu įvairiausių muzikantės ritualų. Pavyzdžiui, prieš kiekvieną koncertą visada valgau makaronus su pesto padažu!

– Kokią patirtį savo grojimu siekiate suteikti klausytojams?

– Kai groju, klausytojui kartu su muzika perduodu savitą pasaulėžiūrą. Dėl to tikiuosi, kad mano grojimas gali padėti klausytojui pamatyti ir suvokti tai, apie ką jis anksčiau nebuvo pagalvojęs, suvokti ir išgyventi gyvenimą šiek tiek kitaip. Tačiau specialiai daryti įtakos klausytojui nereikia, nes jis pats jaučia muziką, skambesys savaime kuria poveikį žmogui. Prisimenu kiekvieną savo koncertą ir jie visi man yra ypatingi. Man tikrai pasisekė, kad per kiekvieną pasirodymą patiriu kažką unikalaus. Paprastai būdama scenoje jaučiuosi esanti tinkamoje vietoje tinkamu laiku – jaučiu harmoniją su muzika ir aplinkiniais žmonėmis.

 

Kalbėjosi Ona Jarmalavičiūtė