Linda

 

Inga Ābelė (g. 1972) – viena ryškiausių Latvijos rašytojų, Baltijos Asamblėjos ir kelių Latvijos literatūrinių apdovanojimų laureatė. Rašo dramas, kino scenarijus, romanus, apsakymus, noveles ir poetinę prozą. Jos kūrinių išversta į prancūzų, danų, švedų, slovėnų, čekų, anglų, makedonų, rusų ir lietuvių kalbas. Rašytojos etninės šaknys susietos su latgalių, kuršių ir lyvių gyventais kraštais. Siūlome novelę iš novelių romano „Balta suknelė“ (Balta kleita, 2020).

 

 

Dievas sergsti savo paukštelius.

Taip visados kartodavau, žiūrėdama į paukščius keliauninkus. Dabar iš dangaus žvelgiu į Ainą ir Ilmą, savo dvynes dukras.

Ainai ant išskustos galvos styro trumpas, ryškiai nudažytas plaukų kuokštas, jos rankos tatuiruotos, o veterinarės praktika sėkminga. Ilma yra smuikininkė ir dirigentė, ji pati jau turi du vaikelius ant rankų. Jos, kaip ir visų mūsų giminės moterų, lūpos tarsi raudonos bangelės. Burnos „šiūpeliukas“, taip jas pavadino vienas fotografas.

Aina kieman išneša lėkštę su bulviniais blynais, viduryje patėkštas šaukštas rūgščios grietinės, ant jos – raudonųjų serbentų drebučiai. Bruknių jos kol kas nerinko. Dar tik rugpjūtis. O rytoj irgi išauš diena.

Ilma paima lėkštę ir klausia:

– Kaip galima pardavinėti grietinę, nesvarbu, už kokią kainą? Juk pati geriausia grietinė būna iš meilės, kurią karvė skiria savo veršeliui. Ar įmanoma meilę įkainoti?

Pamenu, kai dukros dar buvo mažos, kartą guldžiau jas miegoti ir, lipdama į antrą aukštą, Ilma tamsoje man pasakė – laikykis už mano plaukų! Taip ji ir pasakė, ta mažoji būtybė. Ir ji laikėsi už plaukų, tamsoje baltai švytinčių lyg upė, besipliuškenanti mėnesienos sidabre. Vaizdelis toks – tarsi mūsų kalė būtų pastiebusi savo uodegą, lyg Lovisa iš Mėnulio būtų ištiesusi delną, lyg senasis, aklasis katinas būtų leidęs atsiremti į savo kaulėtą, žuvies ašaką primenantį sprandą, lyg motina Marė būtų pasiūliusi stiprią, bet jau nejautrią ranką, lyg… Mes visada esame drauge, bet aš norėjau pasilikti viena. Vienatvė – tai apsivalymas, aš troškau nusiprausti, pašalinti iš savo esybės per daugelį metų susikaupusias šiukšles – laiką ir skubėjimą.

Šaltomis rudens naktimis eidavau į pasimatymus. Klausydavausi, kaip keliaujantys paukščiai klykaudami nušniokščia per jūrą. Taip pat kaip Lovisa su Mare, aš irgi ilgėjausi jūros. Mano ilgesys visada būdavo greta ir kartu toli, kaip toji rožė, kuri auga prie Stūrų Papos namo sienos.

Ten auga rožė, kurią pasodino Lovisa, ten yra prieangis, kuriame sėdėdavo Marė ir lupdavo nuo obuolių žievę. Tenai yra išrantyta stakta. Kai dukros augo, jas reikėdavo nuolat matuoti. O vieną dieną aš pasičiupau vaikus ir sprukau nuo kirvio į Kajciemą prie Sarumo ežero, kurs dukroms atrodė rūsti ir gūdi vietovė.

– Lovisos ir Marės kalba irgi yra jūra, – raminau jas. – Ainažiai, Kuivižiai, Kirbižiai, Pabažiai, Korgenė, Gauja, Sarumas… Ar judvi žinote, jog Sarumas su Astara buvo sutarę pabėgti dėl to, kad žmonės nesutiko jiems duoti vardų?

– Kas yra Astaras?

– Anksčiau Burtniekų ežeras buvo Astaras, kur dabar prie Valmieros liūnas, raistas. Jau prieš septynerius metus ežeras buvo sumanęs šią vietą palikti, todėl naujojoje vietoje septynerius metus regėdavo juodą kiaulę knaisiojantis. Ko ji ten rausėsi ir kas ten iš tikrųjų dėjosi, nepavykę sužinoti, o nuvaryti irgi negalėję. Todėl vieną dieną Astaras šniokšdamas, ūždamas atlėkė oru ir nukrito ton vieton, kur kiaulė knisosi. Juodoji kiaulė buvo ežero valdovė, ji pirmiausia atėjo vietą paruošti, ar aišku? Ilgai ežeras naujojoje vietoje kaukė…

– Kodėl jis kaukė? – pasidomėjo Ilma.

– Ežeras kaukia tada, kai neturi vardo.

– Ar jam dėl to skauda? – mieguistu balseliu iš tamsos pasiteiravo Aina.

– Skauda jam, dukrele, labai skauda… Vieną sekmadienio vakarą kažkokia moteriškė nešėsi mažą dukrytę į pirtį, ši ir paklausė, ko tasai Astaras kaukia. „Tai, vaikeli, ne Astaras – tai Burtniekas.“ Ir, žiūrėk tu man, nuo tos akimirkos ežeras nustojo kaukti.

Kai dukros atsiguldavo, jos prašydavo pasakų, aš sekdavau tas, kurias buvau girdėjusi iš Lovisos. Apie laivo vestuves, kai šis pirmą kartą susitiko jūrą ir davė jai vardą amžiams. Apie laivų dvasias, kurios regi ateitį ir prieš kuriam nors laivui nuskęstant jį palieka. Apie ledinius batelius numirusiems nekrikštytiems vaikeliams ir apie moteris paukščius. Aš gulėjau viduryje tarp dvynių, mokiau jas keistų žodžių.

– Senais laikais moterys buvo sparnuotos. Ne paukščiai, o moterys rudenimis skrisdavo už jūrių marių žiemos miegu miegoti. Vyrai pasilikdavo vieni. Per Kalėdas vyrai tiek būdavo išsiilgę moterų, kad eidavo į kopas jų žadinti. Nešdavo aukas Jūros motei – cukrų, ragaišį ir degtinę, viliojo ir kvietė namo dainomis.

– Ar jiems būdavo sunku?

– Sunku! Todėl vyrai primokė paukščius, kad pavogtų iš moterų sparnus. Kol moterys jūroje maudėsi, paukščiai pagrobė jų sparnus. Taip moterys buvo priverstos likti namie per žiemą.

– Ar joms buvo sunku?

– Joms reikėjo sunkiai dirbti visą ilgą ir tamsią žiemą. Moterys pasiskundė Dievui. Šis ateityje uždraudė moteris skriausti. Nuo tų laikų moteris vadina jumāllind – Dievo paukščiais. Dievas globoja savo paukštelius.

Kambaryje stojo tyla – dukrų alsavimas buvo tolygus ir ramus. Tai ne jos, o Dievas per jas alsavo.

Arm – ramybė.

Arm – ir meilė.

Keliuosi, eidama link durų už kažko užkliūvu. Kambaryje nuaidi garsus trenksmas. Jos sukrunta, o aš mėnesienoje lieku stovėti lyg balta šmėkla, nejudėdama spoksau pro langą į lauką. Kai dvynukės atsidūsta, vėl panirdamos miego upėn ir nuplaukdamos ja sapnų laiveliu, lieku laisva. Išdrįstu iš kambario išeiti sodan ir klausytis tamsoje skrendančių paukščių.

– Ir kam aš būsiu reikalinga su tokiu prakauliu veidu, sugrubusiomis rankomis? – iš baimės stingdama paklausiu veidrodžio.

Pilnas kambarys mėnesienos. Ko noriu megzdama, ko siekiau užrašinėdama žodžius? Iš paskutinių jėgų, mingančiomis akimis, ko aš dar noriu?

Gauti tą rožę, kuri šiuo metu ten, toli Kuržemėje, prie pietinės Stūrų namo sienos.

Lind – paukštis.

Ilma – pasaulis.

Aina – žolė.

– Mudvi nieko neprisimenam apie tą namą, Li, mudvi išvis neturime jokių prisiminimų iki dešimties metų, – būdamos paauglės, abi man aiškino.

Bet jos juk buvo šalia, kai jų tėvas prieš mus užsimojo! Aš viską prisimenu, o jos – nieko. Juk Dievas savo paukštelius sergsti.

Labai trumpą laiką jos mane vadino mama. Kai ūgtelėjo ir pradėjo tarpusavyje šnekėtis, aš joms tapau Linda, paskui tik Li, o dabar paukščiu.

Dvynukės žinojo, kad ir kur tai nutiktų, pamačiusi keliaujančių paukščių trikampius, Li visada stabtelės. Sustabdys mašiną net judriausio eismo kelyje, įsijungs avarinį signalą ir išlips, varikliams gaudžiant, padangoms šnarant, – sustings rūpesčio šaukiama, surauks antakius ir žvilgsniu lydės išskrendančius paukščius.

– Ar matot, priekyje skrenda patsai stipriausias!

Jos stebėdavo, kaip pirmasis vadovauja trikampiam skrendančiųjų būriui, girdėjo susiklykaujančius paukščius, regėdavo jauniklius, galinga srove neriančius į priekį, akimirksniu sujaukiančius nusistovėjusią tvarką. Kaip jie klykaudavo, kaitaliodavosi, kaip jie trankydavosi vienas į kitą!

– Į jūrą, į jūrą! – Linda šaukdavo paukščiams pavymui.

Ir pridurdavo:

– Dievas pasirūpina, kad nepritrūktų jėgų. Jeigu kuriam pritrūktų jėgų, jis paprasčiausiai pasiliktų ant žemės.

Ilma šokdavo ginčytis:

– Galbūt nepasiliks, gal kiti jo palauks? Jie juk kur nors apsistoja pailsėti!

Mergaitės širdis virpėdavo viltimi, nors ji nujausdavo tai, ko žinoti dar negalėdavo – kad dangus nelaukia. Tie pirmieji mato tik kelią, tik pirmieji jaučia švilpiantį kraują savo sparnuose ir girdi džiaugsmingą klykavimą aplinkui. Galbūt motina buvo teisi? Kelias yra stipresnis už paukštį. To, kuris vienas palieka žemai tyloje, kiti, kelio pakerėti, nepastebi.

Vieną sykį jos žaidė paukščius. Reikėjo vardinti sparnuočius, kokie tik šaudavo galvon, o paukščių vardai džiaugsmingai skleidėsi, atplazdėdami nuo lūpų. Vyturys, gervė, vanagas, gulbė, kėkštas, genys, kielė, pempė, meleta, šarka, varna, kranklys, kovarnis, garnys, gandras…

– Kokie paukščiai šiandien esate? – paklausė Linda.

– Kurg… – sušuko Ilma.

– Kurg… Eggilmav, ol, kul*, – pasakė Aina.

Paskui atėjo diena, kai širdis įsiaudrinusi plaka, tačiau dangus, tarsi milžiniškas paukščių narvas, aklinai uždarytas.

– Kas judvi šiandien esat?

– Paprasti paukščiai.

– Jumāllind. Palik mudvi ramybėje, Li!

Netoli nuo namų yra žirgynas, kur dirba mama, aplinkui ganyklos, tokios plačios, kad jas vos aprėpia akys. Ilma su Aina po pamokų slampinėja palei aptvarą, žirgai tiesia link jų savo laibus kaklus virš elektrinio piemens. Išprašę kišenėse sukauptas duonos kriaukšleles, jie apsiramina, priglaudžia šiltas nosis prie mergaičių plaukų, žvelgia į tolius ir alsuoja. Visi kartu alsuoja ir žvelgia į tolumas.

Sirmiibbi – širmas žirgas.

Paskui nutinka taip, lyg laikas sustotų vietoje ir jos austų vis tą pačią mintį, lyg jos būtų susitelkusios, lyg nukristų nuo akių laiko raiščiai, o ant kūno ištirptų oda, ši rūsti klaida, kuri atskiria. O paskui palieka taip, lyg kitų aplinkui daugiau nebebūtų, kai visa susijungia į viena, kai viename taške susikerta žvilgsniai ir akys.

– Ibbi.

Tik žirgams reikia sergėtis, kad per daug užsimiršę neprisiliestų prie elektrinio piemens laido. Tą akimirką nežmoniškas skausmas lieptų atsiskirti ir nušuoliuoti į tolumas, atgal į saugią izoliaciją.

Prie žirgyno yra stulpai su aukštos įtampos laidais. Ant vidurinio stulpo – gandralizdis. Keičiasi rudenys, žiemos ir vasaros, gandrai parskrenda ir išskrenda, peri vaikus virš grėsmingųjų linijų. O kartą Ilma su Aina pamatė vieną jauniklį gulintį ant tako.

Vāldalind – baltasis paukštis.

– Reikės eiti užkasti, – priėjusi sako Linda. – Jis šiandien išskleidęs sparnus įsipainiojo į laidus. Akimirksnis ir suliepsnojo it deglas.

Kritusiojo krūtinė pilkai aprūkusi, galva smarkiai atlaužta. Sesės palinko prie paukščio nuoširdžiai jo gailėdamos.

– Jumāllind. Per daug neverkit! Tasai, kuriam priklauso dangus, negali numirti. – Linda eina pasiimti kastuvo.

Viena vizija vis dėlto įsakė Lindai pasiduoti, ją ji laikė savyje, neišleido. Tai mintis apie tai, kaip žilos senatvės sulaukę mirs jos vaikai, tada, kai jos pačios seniai jau nebebus šiame pasaulyje. Ji nežinojo, apie ką iš tikrųjų ši vizija pasakoja, tai buvo per daug skausminga, beprotiška, kad tai protu suvoktų, bet, paviršutiniškai pažvelgus, ten matėsi pritemę kambariai ir žilos galvos, laiko nuzulinti veidai, prakaulūs, lyg būtų išvagoti geležiniu kaltu. Šioje vizijoje buvo Lindos pradžia ir pabaiga. Pirmojo riksmo jėga iš anapus laiko ir išsikapstymas tuštumon pro laiko džiungles – visas praradimas, nebūties ramybė. Dėl to galėjai verkti, už tai galėjai dėkoti. O galėjai viską daryti vienu metu.

Paskui ji susmuko ir nutilo kaip Marija su Kristumi glėbyje. Ji tepajėgė tik melstis, be garso krutindama lūpas. Esi su mumis, Jėzau, taip, kaip ir Tavo Motina buvo kartu su Tavimi Tavo kryžiaus kelyje!

– Per Jį aš būsiu su jumis, mano vaikai, net nebūdama aš būsiu su jumis.

– Lyvių kalboje nėra žodžio Kristus, – mergaitės suabejojo. – Tu, Li, mus tokio žodžio nemokei!

– Yra toks žodis. Jumāllind.

Kokia kalba apie Kristų pasakoti žmogui, kurio širdies dar nėra palietusi meilė?

Galbūt tai reiškia – būti žiedu Dievo rankose. Būti rože, kuri amžiais gyvena prie Stūrų namo sienos. Kalba ir rožė, jos abi yra kažkokia teisybė, kurios neįmanoma sužinoti, nes apie ją net neįmanoma paklausti.

– Tu mums pasakojai apie ledinius batelius, apie laivų dvasias, apie Jūros motę, bet tokių krikščioniškų vertybių ten iš viso nėra.

– Mergaitės, aš iš tiesų nežinau, kas yra krikščioniškos vertybės. Yra bendražmogiškos vertybės. O pasakojimas apie Kristų yra pasakojimas apie įvykį Alyvų kalne, kur kažkas alyvų sode laimėjo pačią sunkiausią kovą, visiškai priimdamas save ir savo likimą. Prieš mane nėra nieko tokio, ką galėčiau panaudoti teorinėse diskusijose. Man Kristus yra kaip ir judvi, kai gimėte, – mažas, drėgnas vaikelis, kurį priglaudžia prie krūtinės ir kuris užauga Dievo Sūnumi. Jį tokį išgyvenusi aš daugiau Jo vardo nekartosiu be reikalo – lygiai taip pat kaip ir jūsiškių. Lovisos ir Marės kalba – Aina, Ilma, ar girdit, kaip tai skamba? Lai pasaulis pasiima tai, kas jam priklauso, o kas yra mano, tas man lai priklauso.

Gal jau yra kokie nors požymiai, iš kurių galima pasakyti, kad toji iš tiesų yra mūsų giminė, mąstė ji, žiūrinėdama senas fotografijas kartu su skaidrėmis, aštrius veidų bruožų atspindžius. Lovisa, Karlis, Emaras, Uldrikis, Marė. Pritemsta rudens vakaras ir atspindžiai išblėsta. Ar ši akimirka fotografijoje išvis kada nors yra buvusi?

Tik prie Stūrų namo sienos ir šią valandėlę auga rožė.

– Tau ilgu be Lovisos? – paklausė Aina, skvarbiai sekdama Lindos veidą. Linda linkteli galvą.

– Kokia ji buvo?

– Tu juk žinai – močiutė buvo tylenė.

– Taip, megzdavo be paliovos.

– Dar tie daržai, – pridūrė Ilma.

– Nieko kito nenorėdavo, tik pasėdėti kur nors kamputyje ir megzti. Tiek daug ji sau neleisdavo, kad pasiimtų virbalus eidama į viešas vietas, tačiau kartais ir taip nutikdavo.

– Lysves jai irgi patikdavo ravėti. Tiek išravėdavo, kad daržas atrodydavo it išlaižytas. Man nuo to baisu.

– Ji būdavo tokia tyli, – atkartojo Linda.

– Na jau ne, – Aina šokosi priešais. – Kartais baliuose elgdavosi nešvankiai ir triukšmaudavo. Svaigalai ją iš kažko išlaisvindavo. O ji juk būdavo baikšti. Tokia pat kaip ir tu, Li. Širdies gilumoje ji būdavo baili lyg triušis. Nesugebėdavo priimti sprendimų, jei ir priimdavo – amžinai abejodama. Todėl ji burnoje laikydama porą gurkšnių vyno iš baimės nesugebėdavo jo nuryti…

– Taip, bet štai ką aš jums noriu papasakoti – ji visada prisidegdavo pypkę su angliuku, kurį pirštais išsiimdavo iš krosnies, – pertraukė Linda. – Ugnis man nieko nedaro, sakydavo ji, nes esu kalvio duktė! Judvi juk žinot, kad ji pati nusprendė numirti. Paprasčiausiai atsisakė valgio, sudžiūvo kaip skalelė. Aš buvau šalia, kai ji mirė. Ne tą pačią valandėlę, bet prieš porą dienų ar net dieną prieš jos mirtį aš ją aplankiau. Kai įsibroviau su savojo pasaulio dvelksmu, ji ilgai į mane žiūrėjo ir svarstė, o gal sugrįžti atgal. Bet ji daugiau nebenorėjo. Su tuo nieko nebegalima padaryti. Toksai gyvenimas.

– Jos vyras nusišovė Kuržemės kalėjime?

– Na, taip. Karlis neturėjo kitos išeities, suprantate?

– Keista.

– Kas – keista?

– Keista yra nusišauti, kai nėra kitos išeities.

– Kas judviem čia atrodo keista? Žmogus žino, kas bus, jei jis paklius priešui į nagus, tad ir nusišauna, kad to nebūtų.

– O tu pati supranti, ką pasakei? Yra pasakojimas apie jo žmoną, kuri visą laiką burnoje laikė vyną, kad išgyventų. O tu dabar sakai, kad senelis kovojo ir nusišovė, nes neturėjo kitos išeities.

– Nematau čia prieštaravimo, čia ta pati opera. Ateidama čionai tu juk nežinai, ką gyvenimas palieps tau daryti.

– Tu irgi atsisakai valgio. Tu pasidarei labai prakauli. Saugokis, Li!

– Aš tik nenoriu to, kas per daug.

Kai ilgus metus neverki, puikiai gali pajusti kelią, kuriuo ateina ašaros, – palei smilkinius aukštyn pakyla melsvas rūkas, o širdis apšąla, paskui pakaušį persmelkia kažkokie nematomi kanalai, ir tada į akis staiga priplūsta karštis, lyg pienas į krūtis.

– Mama, kodėl mes negyvename prie jūros?

– Kas moka atleisti, gyvena prie jūros. Kas to nemoka, valo arklių mėšlą.

– Aš taip nemanau, – sako Aina. – Tu arkliams valai šūdus iš meilės. Tu jiems patarnauji, tik aklas gali šito nepastebėti!

Paskui ateina diena, kai niekas daugiau nebeturi prasmės, nes dangus užvertas aklinai, jūrą nupūtė rytų vėjas, krantai išdegę juodai, o pati lenkiesi iš vidaus išorėn suodžiais apskretusi – rankos bejėgiškai velkasi iš paskos žeme lyg arklai, lyg varveklių sparnai…

Ar ir tada Dievas savo paukštelius sergsti? Vieną rytą langas paliekamas atidarytas ir Linda ištrūksta laukan. Už jūros – miegoti žiemos miegu.

– Koks paukštis tu šiandien esi, mama?

– Jumāllind. Paprastas paukštis. Netrukdykite man…

 

           Tšitšorlinkizt, tšitšorlinkizt,

           niumāigailzōnūzā,

           tšitšor, tšitšor!

           Nitēgmaggōndpitkāūnda –

           iestōiezō, pāvastpāvvā

           tšitšor, tšitšor!

 

           Čičior, paukščiai, čičior, paukščiai,

           laikas kilti aukštyn,

           čičior, čičior!

           Jūs gan ilgai miegojot –

           per naktis, per dienas,

           čičior, čičior!

 

Jau rugpjūtis, pradėjo pūsti pasatas. Plazda vėliava ir lapai, juda šilų viršūnės ligi pat Rygos horizonto, skrenda baltieji garniai virš Sarumo, šunys nepiktai iššiepia dantis vienas prieš kitą ir ritinėjasi žaisdami.

Prie mano kapo jos nėra atėjusios, pasakoja viena kitai, kad neapkenčia. Ir laidotuvėse laikėsi atskirai. Nesuspėjau pasakyti, kad atleisti dar nereiškia išteisinti. Žmogus negali išteisinti, tiktai Dievas gali. Gal kada nors pačios supras.

Jumāl – Dievas.

Aiga – laikas.

Tuo metu kažkur Kuržemėje prie Stūrų namo lėtai lapus numeta rožė.

Kieme liepa. Liepoje – šaka. Sėdžiu ant šakos, sukinėju uodegą, džiaugiuosi jomis.

Dievas sergsti manuosius paukštelius.

Ilma išneša lėkštę su bulviniais blynais. Aina atsisėda čia pat ant žolės ir godžiai valgo. Lėkštė jos rankose šilta, tą aš žinau. Ilma ką tik ją ištraukė iš orkaitės. Ilma vilki pačios nusinertą megztinį su bumbuliukais, jai ant rankų – chna ornamentai. Gražu, pagalvoju, gražu.

Ir tada Ilma klausia:

– Kaip galima pardavinėti grietinę, nesvarbu, už kokią kainą?

Aina mąsliai atsako klausimu į klausimą:

– Ar egzistuoja absoliuti teisybė?

Ilma atsidūsta ir taria:

– Ar tau Bacho neužtenka?

 

Vertė Edmundas Untulis