Iš bloknoto (22)
Vis dažniau mane aplanko dėkingumo jausmas. Tam, kuris palaikė duris įeinant į pastatą, kantriai ką nors paaiškino, užnešė krepšį į trečią aukštą, užleido vietą eilėje į dešimt kartų sumažėjusį centrinį paštą, dabar įkurdintą Totorių gatvėje (naujas reiškinys – kovido eilės), – toks buitinio pobūdžio dėkingumas. Bet yra ir kitoks, tarsi aukštesnės kategorijos, laiko neapribotas, nepamirštamas ir net skaudinantis, kai asmens, kuriam jauti dėkingumą, nebėra, kai nebegali jam pasakyti, išreikšti, kaip labai esi dėkingas už gyvenimo pamokas, už palaikymą sunkią valandą, už suteiktą džiaugsmą, kantrybę, globą ir daugybę kitų dalykų. Beje, labai įdomi rusiško žodžio благодарность etimologija – „dovanoti gėrį“.
Viena iš tų, kam nespėjau pasakyti, kad esu dėkinga už patirtą jautrumą, įsiklausymą ir supratimą, buvo Laimė Gabrielė Lukošiūnienė, neseniai mus palikusi, ligos nukankinta ir, kaip dabar, kovido metais, dažniausiai būna, net nepalydėta į naują jos poilsio vietą… Mes šiais sunkiais laikais susiskambindavom kas vakarą, o kartais ir dažniau, savaip susumuodavom dienos įvykius, mano įspūdžius iš teatro, koncertų ar parodų, kol visa tai dar buvo ir kai persikėlė į virtualią erdvę, ji klausdavo, ar ką nors rašiau, ir paprašydavo perskaityti, net jeigu tai tik juodraštis. Jos pasakojimais pasinaudojau savo „Atminties šuliniuose“ rašydama apie Kauną. Pačios Laimės straipsniai ir interviu – „Mano atminties knygos“, „Goya ir moteris“, „Nerūdijanti meilė Menui, Čiurlioniui ir Gyvenimui“ ir kt. – atskleidžia jos nepaprastą meilę knygai, gebėjimą įsigilinti į temą, lengvą, stilingą minčių dėstymo būdą ir humorą. Prasmingi buvo ir keletą metų spausdinti nedideli jos etiudai žurnalo „Mokslas ir gyvenimas“ paskutiniame puslapyje, supažindinantys skaitytojus su klasikinės dailės kūriniais. Mūsų telefono teatras veikė aktyviai, su aptarimais, spontanišku reagavimu, intarpais ir komentarais, kartais ginčais, iš kurių išsivyniodavo dar viena kita pastraipa mano rašinyje. O kai internete ieškojau tikslesnės informacijos apie jos gyvenimą, teradau parašyta, kad ji yra diplomato Mariaus Lukošiūno motina, gyvenanti Paryžiuje. Tikra nesąmonė! Juk jos taip intensyviai gyventa, šitiek nuveikta!
Po studijų Vilniaus universitete ji ištekėjo ir persikėlė į Kauną, ten dirbo M. K. Čiurlionio muziejaus Dailės skyriuje pas Valeriją Čiurlionytę-Karužienę, bendravo su įvairių kartų dailininkais, muziejui artima inteligentija: Petru Galaune, Petru Stausku, Vytautu Landsbergiu, Petru Klimu ir kitais. Neabejoju, kad tai buvo tarsi antrasis, ją subrandinęs, universitetas, suformavęs poreikį gilintis į dailės dalykus, skatinęs meilę dailei, išugdęs ją kaip savamokslę menotyrininkę, kurios kelis dešimtmečius trukusi veikla Martyno Mažvydo bibliotekoje ir vadovavimas Meno skyriui, viliojusiam įvairiausių specialybių menininkus ir studentus, kelia daugelio žmonių nuostabą ir dėkingumą. Neatsitiktinai Laimė Lukošiūnienė buvo viena iš Lietuvos kultūros fondo įkūrėjų dar Michailo Gorbačiovo laikais ir dirbo ten keletą metų. Savo skaitykloje ji ne tik sukūrė ypatingą kūrybinę, estetinę atmosferą, bet ir iš esmės rūpinosi kuo prasmingiau papildyti turimus fondus. Sovietmečiu kaupti Vakaruose išleistus leidinius nebuvo paprasta, bet dėl jos ryšių, pastangų ir sumanumo fondai buvo tolydžio pildomi ypatingais leidiniais ir prieinami skaitytojams. Be to, ji bendradarbiavo su įvairių kartų ir rangų dailininkais, rengė jų parodas. Pradžioje kukliai, skaityklos erdvėje (net mano sūnus, tik baigęs dailės mokyklą, turėjo progos du kartus surengti darbų parodėles). Prisimenu ir skaitykloje Laimės pakabintą lentą su daug prisegtų lapelių, ant kurių kiekvienas lankytojas galėjo užrašyti parodos įspūdį, padėką ar kokį juoką. Juzefa Čeičytė (jai gegužės 19-ąją suėjo 99 metai!) sūnui parašė: „Tuo keliu einant, galima pasiekti šventyklą.“ O paskui parodinė veikla vis labiau plėtėsi, įtraukiant pagalbininkus, panaudojant bibliotekos galerijas. Laimė kvietėsi valdžios pripažintus ir nepripažintus dailininkus, juos globojo, stengėsi padėti pagal išgales: tarp jų Dalia Kasčiūnaitė, Mikalojus Vilutis, Ričardas Filistovičius. Vėliau – Šarūno Saukos, Algio Skačkausko, Vaidoto Žuko ir daugelio kitų ekspozicijos. Parodas rengiant būta ir džiaugsmo, ir nerimo, ir net didelių nemalonumų… Apie tą Laimės veiklos barą jau rašyta kitų ir pasakota jos pačios. Ir čia vėl grįžtu prie dėkingumo temos. Laimė išėjo į pensiją 2001 metais. Kone dešimt metų vyko didžioji Mažvydo bibliotekos rekonstrukcija. Kai tie darbai pagaliau buvo baigti ir įvyko iškilmingas renovuotos bibliotekos atidarymas su daugybe įžymių svečių, nei Laimė Lukošiūnienė, nei Eglė Marčėnienė, padėjusi tvirtus pamatus buvusiam Muzikos skyriui, nei kiti darbuotojai (ne vadovai) į šventę nebuvo net pakviesti! Išvirkščia demokratija.
Ir man po to nebesinori ten kojos kelti – tose steriliose patalpose nejauku, jose tarsi ištrintas praeities kvapas, knygų nesimato, periodikos skaityklos nebėra, meno ir muzikos skaityklos išdraskytos, jų turtai perkelti į bendruosius fondus; ir atrodo, kad bibliotekai vadovauja nedėkingi žmonės.
Dėkingumas: kone viskas jau užrašyta, prisiminta, paglostyta, įrėžta ir dabar liko tik vaikščioti skaudančiom kojom, brėžti savo gyvenimo likutį, kuris gal jau jokio aprašymo nebevertas. Kai kūnas negaluoja, turbūt ir siela po truputį gęsta, – ne ji dominuoja, ne ji skatina veikti, o tik paprasta būtinybė. Kartais sėdžiu fotelyje nieko neveikdama, nes akys nebegali ilgai žiūrėti į kompiuterio ekraną, reikia pauzės, ir galvoju: kaip gera būtų va taip imti ir išnykti tyliai, nežymiai, kaip tas garas iš kavos puoduko. Bet niekas nevyksta ir pradžioj bukai ir abejingai imi žiūrėti į tave supančius daiktus, į knygų lentynas, rašomąjį stalą, spintutę. Daiktai nuo žvilgsnio ima atgyti, suaktyvėja, ima kažką priminti, pasakoti. Akis užkliūva už smulkmenų, kurių kitas čia atėjęs gal ir nepastebėtų, bet jos kalba.
Rašau, nes noriu sustabdyti laiko griuvimą ir griovimą, pridengti visiško išnykimo baimę. Žinia, jeigu apie kokį daiktą ar reiškinį niekas nieko nežino, tai jo tarsi ir nėra, jis yra bereikšmis, nes kiekvienas daiktas ir net mažytis daiktelis turi savo įdomią ar blankią istoriją, biografiją. Va mano prašymu labai dailiai įrėmintas ir pasportuotas Antono Čechovo portretas, kurį nuskenavau iš caro laikų leidinio, nes po Rimo Tumino „Vyšnių sodo“ norėjau atsidėkodama už patirtą retą teatro džiaugsmą ir pilnatvę jam padovanoti. Ir padovanojau kitą egzempliorių. Ant mano Čechovo rėmelio permesta prieškarinė, labai dailiai nuausta, dar Mamos naudota juosta knygai, o man ji lyg pažymi ir perjuosia mūsų Čechovą, lietuvišką, kurio pjesių gausu mūsų šimtamečio teatro repertuare! Matau spintutėje už stiklo porcelianinę baleriną su pūstu perforuotu sijonėliu, žaliais bateliais ir gėlių puokšte rankose. Ją mano vyresnei seseriai Daliai padovanojo klasės draugė Lionė, mano atminty tokia aukšta tamsiaplaukė romantiška būtybė su balta iš mulinė siūlų numegzta apykaklaite. (Dovanas draugėms mes visos nešdavom iš namų archyvo, nes nupirkti buvo galima tik nepigius kiniškus daiktelius.) Kartą šluostant dulkes balerina nuvirto ir jos galva nudužo. Dabar ji guli atskirai nuo kūno įskilusiame puodelyje iš tėvo rinktos mažų kavos puodelių kolekcijos. Tokių pavienių firminių puodelių pasitaikydavo komisuose. O kinų prekės užplūdo mūsų skurdžias parduotuves, kai Stalinas ėmė karštai draugauti su Mao. Tik tos prekės nebuvo kokie Europos pavyzdžių padirbiniai, kaip dabar dažniausiai pasitaiko, o autentiški, originalūs, grynai kiniškos tradicijos mažmožiai, dažnai net – rankų darbo: įvairių formų vazelės ant juodo medžio padėklėlių su kojytėm, peleninės, papuoštos margaritkom ar net kokia sakuros šakele, į kurią nejauku buvo gesinti cigaretę, mažas indelis stipriam gėrimui laikyti su paauksuotu kamšteliu ir dviem mažutėm skirtingom taurelėm-pialom, kurių viena geriant švilpė, o kita tik su įpiltu gėrimu „rodė“ dugne svajonių mylimąjį. Mėgo kinai visokius juokus ir ilgo, kruopštaus darbo reikalaujančius daiktelius bei puošmenas. Kaip subtiliai padarytos jų vėduoklės iš plonų kaulo plokštelių ir iš specialaus popieriaus, mažučiukai įvairių rūšių ir spalvų paukščiukai iš tikrų plunksnų buičiai papuošti ar pridėti prie dovanos, kokie grakštūs ir tapybiški jų popieriniai saulės skėčiai, aitvarai su nežemiškom būtybėm. Pokario pilkos buities fone tie daiktai atrodė itin egzotiški…
Va ant stiklo lentynos guli gan ilgas perregimas gintarinis peilis su matinio gintaro kriaunom, ant kurių taip ir užrašyta – Palanga ir grafiškai pavaizduotas tiltas į jūrą, kirai danguje, bangos. Dailus prieškario suvenyras, kurį tėvai įsigijo ten atostogaudami. Anuomet tokie – mediniai, metaliniai, dramblio kaulo, va ir gintariniai – peiliai buvo skirti knygų puslapiams pjaustyti (neatidalinti dar pasirodydavo ir pokario metų leidiniuose), mažesni – laiškams atplėšti. Turiu dar juodmedžio peilį iš Afrikos, riterio kardo formos metalinį iš Paryžiaus, man draugų atvežtus, o dramblio kaulo peilis su kiauraraščio rankena jau senokai sulūžo. Daiktai primena juos dovanojusius žmones, primena nutolusį laiką ir primirštus įvykius. Apie juos kalbėti galima vėl ir vėl.
