Grojančios ir dainuojančios katės

– Tėveli brangus, jau tu pasenai, –

Žiūrėk, ir pakaušis jau plinka,

O vis ant galvos stoviniuoji kvailai,

Sakyk, ar senatvėj tai tinka?

– Aš jaunas maniau, – tarė tėvas tada, –

Kad tai gali protui pakenkti,

Dabar jau žinau, kad ta mano galva

Kaip puodas tuščia – kam dar stengtis!

Lewis Carroll, „Tėveli brangus“ 

(vertė Kazys Grigas ir Julija Lapienytė)

Kažkada suvokiau, kad iš gyvulėlių man labiausiai patinka katės, taip pat šermuonėliai ir kiti kiauniniai padarai. Žodžiu, gražūs, elegantiški ir neprognozuojami plėšrūnai. Vienu metu atrodė, kad savo netikėlišku ir nenuspėjamu elgesiu gražios ir pelės: jų, kaip daugumos graužikų, priekinės kojos trumpesnės už užpakalines, todėl jas smagu stebėti bėgančias žemyn, pavyzdžiui, laiptais. Bet visi graužikai skleidžia šlykštų, kitus savos ar artimos rūšies gyvūnus prišaukiantį kvapą, todėl, pasigrožėjęs jų nenuspėjamu elgesiu, svajoju netoliese turėti budinčią (dežurną, kaip pasakytų rusai) katę – tokią elegantišką, laukinę ir neprognozuojamą. Išoriškai atrodančią tylią, net mielą, bet visados stebinčią aplinką ir pasiruošusią pulti arba bėgti – pagal aplinkybes ir sutikto subjekto pobūdį. Nemėgstantys kačių piktavaliai, norėdami įkąsti mėgstantiems dainuoti, bet neturintiems muzikinės klausos, sako: „Kniauki kaip morčiuojantis katinas.“ O grupę tokių asmenų apibūdina kaip surengusius kačių koncertą. Būsiu atviras – tokių epitetų (kitiems, tik ne sau) negailiu ir aš. Kai, norėdama įsiteikti, miela katytė glaustosi murkdama tau prie kojų ir užvertusi galvą maldaujančiomis akimis ir gailiu balsu ko nors prašo, atrodo, kad tai daro jausdama begalinį taviškės širdies gerumą. Išpildęs jos pageidavimus, būsi paliktas vienas pats su savimi, teks tenkintis nueinančios užpakalio su iškelta uodega vaizdu.

Kostas Poškus. Primadona. 2020

Savaime peršasi mintis, kad jeigu katės dainuoja, tai aukšto intelekto katinai gali ir groti. Bent man taip atrodo. Tikri muzikantai ir dainininkai negali būti be savo ištikimų ir atsidavusių klausytojų, negali jie apsieiti ir be nuoširdžiai jų neapkenčiančiųjų. Pirmųjų gyvenimai neįmanomi be muzikavimo, dainavimo, šokio, poezijos ir kitų dailiųjų pomėgių ir užsiėmimų, iš jų ir nuo jų sklinda nuolatinė gėrio šviesa. Apie antruosius nekalbėsime – tokie jie bjaurūs… Na, gal? Sąlygiškai žmones galima skirstyti į dvi grupes – mėgstančius kates ir garbinančius šunis. Prisimenu nuvalkiotą seną anekdotą apie armėnų radiją: laidos vedėjas pats klausia, pats ir atsako į klausimą, kas protingesni –
šunys ar katės? Aišku, kad katės, nes tuo metu, kai šunys liežuviais lekuodami tempia roges su bepročiu poliarininku į ašigalį, katės ramiai snaudžia ant šiltos krosnies.

Ir čia autorius norom nenorom iš kačių pasaulio priverstas persikelti į visiems mums suprantamesnį žmogiškąjį. Iš tikrųjų jie vienas nuo kito pernelyg nesiskiria, nes, pirma, mes esame pirmojo dalis, norime ar nenorime tai pripažinti (čia galime išmintingai sapalioti apie panteizmą, daosizmą, dzenbudizmą ar dar kokį -izmą); antra, lygindami su anuo, gyvūniškuoju, pasauliu, save iškeliame kaip aukštesnio išsivystymo padarus, imdami patys save etalonu*.

Bet grįžkime prie kačių muzikalumo ir judesių grakštumo. Pastarosios savybės tikrai niekas negali nuginčyti, o pirmąją turbūt geriausiai vertina pačios katės ir jų šeimininkai. Rašydamas šį tekstą ar piešdamas komiksus su susižavėjusiomis kačių kniaukimu pelėmis, gyvai matau tokią sceną: giliu krūtininiu balsu dainuojančią dainininkę apsupusios strykčiojančios, užpakaliukus bekraipančios panelytės. Tą patį matau per krepšinio kėlinių pertraukėles aikštelėse, populiarių, į šmaikštumą pretenduojančių ar labai labai (!) dvasingų pokalbių laidose. Kartais stebiu netgi klausydamasis politinių ar vadinamųjų gyvenimiškųjų aktualijų aptarimų metu. Šie pokalbiai vadinami diskusijomis, nors jomis net nekvepia. Dalyvius vienija tik beviltiškai geros akys ir labai mieli veidai. Beveik kaip reklaminiuose klipuose apie rankelėmis susikibusius senolius ar džiaugsmu trykštančius vaikučius, kurie kartu su taip pat mielais tėveliais tikina, kad įsigyta indaplovė išvaduos iš varginančio (!) indų plovimo ir šeimoje sukurs visišką arkadiją.

Nenorėdamas būti suprastas kaip beviltiškas mizantropas (o toks esu), sakau, kad nėra taip viskas blogai – įtikinamai daromi dalykai įtikina, bet jie retoki. Grįžtant prie kačių pasaulio, mano minėtai antrajai nepatenkintųjų grupei, savaime aišku, be ginčų priskirsime šunis. Tik viskuo nusivylęs, persenęs gali leistis savo nutriušusiu kailiu laipioti praeiviams vabalams ar kaip šuo Džeris visą dėmesį sutelkti į plėšomą šokoladinio batonėlio pakuotę. Taip ar panašiai ir žmonės elgiasi.

Ir čia dedu tašką!