Gerieji kultūros vadybos pavyzdžiai

Gegužę atidaryti Istorijų namai – paroda „Ką slepia sarkofagas? Senovės Egipto mumijų tyrimai“. Dar vaikystėje žinojau, kad muziejuje esama mumijų – tuometinėje ekspozicijoje Naujajame arsenale, į kurį eidavom su klase, stovėjo sarkofagai, bet pačios mumijos, matyt, laikytos pernelyg intymiu, gal net makabrišku reginiu (panašiai kaip ir embrionų kolekcija Medicinos fakultete). Nors žmones domina ir psichologiškai traukia mirtis, tiksliau, tai, kas gali likti iš kūno, įdomiausioji parodos dalis buvo pirmieji lietuvių egiptologai – Mykolas Tiškevičius, Marija Rudzinskaitė-Arcimavičienė, ypač šios tyrinėtojos asmenybė (rengėsi rytietiškai, dėl namuose laikomos mumijos ją vis iškraustydavo iš nuomojamų butų, kol galų gale ji ėmė slėpti tą mumiją po lova).

Parodoje veikia interaktyvi erdvė – kaip atliekami moksliniai tyrimai, rentgenu tiriamos mumijos. Technologijų atrakcijos itin pritraukia vaikus. Eksponuojama krokodiliuko mumija: senovės egiptiečiai balzamuodavo ir gyvūnus (tikėtina, dažniausiai kates). Dėmesį patraukia dvi kūdikių mumijos, kurios po rentgeno tyrimo pasirodė besančios falsifikatai.

●

Naują Lietuvos nacionalinio muziejaus įvaizdį kūrė trys naujosios kartos dizaineriai ir trys pramogų pasaulio atstovai. Sakyčiau, vykusiai, estetiškai. Mes, kultūrininkai, to flirto su „žvaigžduomene“ dar nemokame puoselėti ir net priimti. Užtat džiugina vis didesnis visuomenės įsitraukimas į „The Roop“ palaikymą „Eurovizijoje“ – akcijos (A. Noviko džiazo mokyklos, Kauno dramos teatro, Vilniaus gimdymo namų, vertimo į gestų kalbą ir kt.), trinančios ribas tarp aukštosios ir popkultūros. Net paminklai Vilniuje pasipuošė geltonais atributais ir tai buvo kažkaip gražu. Žvelgiant konservatoriška akimi – viso labo vadyba, bet gera. Ir nureikšminanti statulas, kurioms jau nebedaug kas meldžiasi.