Eilės
●
oras skamba nuo balandžių plunksnų
tiesių lyg adatos kurios
įkaitintos nuo tekančios saulės
vėsumos leidžiasi ir padengia žemę
oras skamba nuo skardaus švilpimo
kuris kaip pašaipi kvailystė
maga mano gerklės angoje
atidengti užvertus šulinius
ir kai moterys iš netoliese esančio priemiesčio
ateis pasisemti vandens
kuriuo skalautų nerangų troškimą
jos atras gerai įsitaisiusią piktadarystę
ir tegu šaižus kaip žaibas garsas
perveria apylinkes
tegu senė aprengta vakarykščiais rūbais
ir nuolat lakstančiomis akimis apeina visas
paslaugias duris ir palytėdama per petį
perduoda sparnuotą gandą
kurio užuomazgas brandinu
jautriausiam savo kaktos taške
numatydamas galėdamas pamiršdamas
koks tyras ir aštrus jausmas
įkaitinto oro tankumas
suspaudžia ir praplečia dienos bambagyslę
ir pažadais lyg dovanomis aptekęs
aš turiu čia vieną tokį stebuklą
dėl kurio nieko nejausčiau
nei to nei šito
bet tik vienai minčiai apsėdus
kuri gal panaši į tai
jog žmogus miesto aikštėje
nuo kelių prekystalių iš karto
prekiauja savo sielomis
tik šiai vienai smagiai minčiai
pritariant aš galiu prunkšti į delną
kaip suglumsta žmonės
kai esi vienu stebuklu priekyje
ir mano stebuklas toks menkas
jog popiečio saulei braškant skardiniais stogais
aš įsidedu jį po oda tam kad ten kirbėtų
kaip vis iš naujo brėžiama lygtis
ir mano stebuklas toks menkas
jog naujos dienos išvakarių laukimas
išsilieja kuklioj religinėj ekstazėj
budi kambario tylos dugne
bet oras šlapias nuo balandžio plunksnų
atsainia ranka išbarstytų
lyg pelenai leidžiasi
ant minios tankus švilpimas
arši kvailystė ir adatos smailumas
įkaitę lyg pavasarinis vėjas ar
nerangiai bundanti gamta
papiktinti palaiminti
galų gale apsunkusi nuo minties
kurią nešiojau ant smilkinio daug metų
ir atvirumo minutę atidaviau
ji nukreipusi kursą
kurį žinau esant tiek ir težinau
nuskries nenuspėjama trajektorija
lyg moteris iš priemiesčio
kuri čia buvo pasisemt vandens
Epika. Paradigmatika
ilgai nelaukus kritus Tisifonė
pačiupo deglą, kraujuose įmirkusį,
apsijuosė savo baisų rūbą,
kuriuo lėtai sroveno šiltas kraujas
ir laistė sausą Tito gruntą,
baisingai besirangančia angim,
kurios žibėjo akys klaikios
ir kyščiojo smailus liežuvis.
ir pasišaukusi draugijon Sielvartą,
Siaubą ir Pamišimą – šis nulenkęs galvą
ėjo, kad nuslėptų virpantį savo veidą
ir išsklaidytus veido bruožus,
bepročio juoką išdegusioj akiduobėj,
kur kitados ten būta žvilgsnio,
žingsniu, nelaimę nešančiu,
pas Kadmą ji išsiruošė,
kurio namai nuodėguliais jau virtę
ateinančioms kartoms bylos
nelaimę savo.
