Eilės

 

Iš kito kranto

 

Išlyk, lietau, eilėraštį. Sustiręs

Sekmadienis po liepa sėdi. Nejauku,

Lyg būtum valtimi iš kito kranto atsiyręs

Ne pas savus. Ne kvepiant laužui. Ne laiku.

 

Kaip viskas išslapstyta ir užkalta, užrakinta,

Tik knygų kalnas auga. Kopk, bet nepadės

Dabar nei Šopenhaueris, nei Traklis. Plinta

Ne virusas – gėla gal per ilgai kalėjusios širdies.

 

O pranašo nėra, nebus. Ir tavo valtį

Padegs atėję kaimo barbarai, atims irklus,

Paskui bus paduoti nuodai ir juos reikės išgerti

Žaibams į žemę beriant spiegiančius stiklus.

 

 

●

 

 

poezija nei vyrų nei moterų

ji prisėlina pati

pati įsikuria

išdraikytuose lapuos prie lovos

ji beveik visada

užsmaugia gerklę

ir liepia tylėti

mane matai tik tu

niekam nesakyk

kad smaugiu tave naktį

poezija yra

tamsos baubas

kaklo mėlynė

 

 

●

 

 

Nebuvo duona man gyvenimo karti.

Aš niekinau bedugnę – ne rugius, ir vaiką

Išgelbėjau, bet vieną dieną išlėkiau pati

Skeveldromis – į kitą erdvę, kitą laiką.

 

Turgavietėj dėliojau duženas, bridau

Iki tavęs, o nepasiekusi – grimzdau į miegą,

Kol suvokiau, kad nieko čia nepraradau,

Tik užkasiau giliai rugių lauke į sniegą.

 

 

Joga

 

ištiesink melo pečius

iškvėpk visą pyktį

įkvėpk gerumo

pro vieną šnervę

išpūsk buvusį gyvenimą

pro kitą įtrauk dangaus

kojomis kaip kamuolį

iškelk ir nuspirk mirtį

suglausk rankas

ir susijunk su išėjusiais

pasuk galvą į artimą

užsimerk ir pamatyk save

po to susiriesk kaip kūdikis

suvystytas užmigti

 

 

Benamiai

 

Nuplauks dangum į žarą origamis.

Aukštai tie debesys, o buvo taip žemai.

Benamė aš ir tu seniai benamis,

Ne mes, o mus paliko žmonės ir namai.

 

O kažkada žydėti pačios prašėsi gvaizdūnės,

Pats ir ruduo man riešutų prikrovė pintines,

Ne gyvenau – slydau į daubą nuo viršūnės,

Dabar dauba į saulę kyla be manęs.

 

 

●

 

visi kaukėtieji lygūs

visi ištremti

į gūdžią koronos šiaurę

visi eilėje

įsišvirkšti šiek tiek sveikatos

neištremtos tik akys

pasaulis didelė eilė

ir tu kaskart paskutinesnė