Eilės

 

eskizas

 

pieštukas slydo popieriaus

paviršiumi lyg kalnų slidininkas

amputuota koja be šalmo akinių

viskas įmanoma šaukė jis

akino sniegas lyg rampų šviesos

 

buvo per daug paviršių

juose iškilę skenduoliai paskutinį

kartą pasižiūrėti į save gyvus

skrendančius su gervėm į pietus

 

kur jūsų rankos

šaukė žvaigždė iš cefėjo žvaigždyno

jis berankis kitas beausis visi mes

be kūno dalių lūžusiais raktikauliais

suskaldytais gyvenimais sukapotais

sakiniais išbyrėjusiom raidėm

dėliojam save iš naujo

 

 

kasdienis

 

kas rytą jis išlipa iš lovos ne ta koja

galvoje pilna šachmatų figūrų kurios

vaikšto neteisingomis kryptimis

todėl ne tuo žvilgsniu žiūri į žmones

 

eina gatve išverstomis palto rankovėmis

paslaptingas lyg voiničiaus manuskriptas

neįskaitomos mintys svajonės

 

jei būtų vienas iš mūsų tikriausiai

kalbėtų žmonių kalba gal stambiomis

kupiūromis ar kortomis yra daug būdų

kalbėti ir dar daugiau tylėti

 

jei jam atiduočiau savo kūną balsą

gebėjimus apsikeisčiau gyvenimais

net mano šuo nesuuostų

 

 

išvien

 

šėlom tiek dienų ir naktų

kol visi likom savimi patenkinti

tapom genijais ir virtuozais

badalamentis ir hiparchas sėdėjo

prie vieno stalo netrūko poetų

trubadūrų nei gulbės pieno

 

šėlom kaip rudenio vėjai plynėj

buvo taip tuščia taip nyku

teptukais batutomis ir kalavijais

mojavom ir niekas nekrito lygioj kovoj

 

nes visi buvom po vieną

kiekvienas turėjom savo lauką

savo vėją ir savąjį badalamentį

 

 

sankryža

 

nebeatseku savo pėdsakų

kur aš ėjau su kuo susikibusi

lyg ostijos pilnatys juose ištirpusios

kaltė ir vienatvė paukščių išlestos

 

iš kieno pėdos žymės atsigėriau

kuo virtau save lyg vaiką maitindama

šitiek burnų išsižiojusių

nebeatrenku

iš kurios burnos vėjai siaučia

į kurią žiedlapiai krinta

dabar jos visos vienodos

 

kuo skiriuosi nuo vilniaus benamio

raktus nuo visų suolų turinčio

vaikštau ant pirštų galų po senamiestį

plėvele užsiklojusį bijau prižadinti

 

per daug vietos mano buvimui

garsai veidai ir ribos išnykusios

sankryžoj vilnonį pledą pakloji

sakai gulkis mieloji

iki ryto

 

 

būsena

 

sustojęs laikas

sulipę daiktai į vienatvę

žmonės į daiktus pavirtę

pakelia nuneša patys save

iš vieno kambario kampo į kitą

 

kambariai nesiskiria nuo savaičių

metų laikai nuo sienų jos trupa

skilinėja gyvesnės už žmones

jos gimdo vaikus švenčia šventes

kurių nėra kalendoriuje

 

visi pilki keičia tik formas

nėra ką prakalbinti sustingusią tylą

lyg panakotą galima pjaustyti

 

langai nudabinti voratinkliais

tarsi naktines užuolaidas kažkas tyliai

praskleidžia tik tam kad atspindys lange

paliudytų juos esant šiapus

 

 

atlydys

 

tiek daug klausimų

ir nė vieno sugrįžtančio paukščio

pilnos liūdesio gatvės nuotoliniu

būdu susirenka žmones

 

jie kaip medžiai nuogi

išardę vilnonius apsiaustus

tyliai barška

nuo žemės lapus rinkdami

 

kas sušluos nesapnuotus sapnus

suplėšytus laiškus

kur dėti tuos vakarus

kurių nepraleidom kartu

trūksta kaskart vis daugiau

 

vis daugiau pasimato

tarsi sniegas nutirptų

nuo parko skulptūrų veidų