Balandėliai
Legenda mini, kad balandėliais karius prieš mūšį prie Marienburgo maitinęs Kazimieras Jogailaitis per Trylikos metų karą (1454–1466 m.). Tai padėję jiems pasiekti pergalę.
Rimvydas Laužikas, „Istorinė Lietuvos virtuvė“ (2014)
Negrynumas, nesimetrija vaikystėje man atrodė kilę iš blogio. Dabar svarstyčiau, kad vaikas instinktyviai ieško pusiausvyros ir aiškių struktūrų, į kurias galėtų įsitverti, nes kitaip jaučiasi nesaugus. Kai kada ši savybė išlieka ir suaugus – kaip tam tikras vaikiškumas, saugumo ir priklausymo poreikis. Nuo pat pradžių kūdikis įsitveria į daugmaž simetriško motinos veido atvaizdą. Ne kiekvienas noriai iš šio vaikystės reginio išauga. Harmonijos vaizdinys išlieka tarsi sustingęs namų ir saugiausio ryšio paveikslas, o tėkmė ir permainos, susipriešinimai, pavojai, kovos lieka už saugios zonos ribų.
Gali būti, kad simetrija į mano saugumo sąvoką atėjo per aukštaitiškas lygumas. Jose simetrija reiškia stabilumą. Visai kitaip būtų nutikę, jei būčiau gimusi kalnų trobelėje – ten, kur sienos nėra vienodos, kur grindų horizontalumą išlaikyti įmanoma tik nesimetriškais būdais. Apie tokius buvimo būdus sužinojau gerokai vėliau – jie ilgai nesujaukė mano tyro įsivaizdavimo apie simetrišką grožį.
Pamenu, kaip mama pasiuvo man raudoną kartūninę suknelę su baltomis tulpelėmis. Man patiko baltai apvedžiotos rankovės ir apykaklė, iš esmės patiko ir raukinių juostos, tačiau jos, mano akimis, turėjo vieną svarbų trūkumą – buvo prisiūtos ne horizontaliai, ne vertikaliai, ne simetriškai, o įstrižai. Tai visą suknelę nubloškė sunkiai pakenčiamų daiktų kategorijon.
Panašiai galėčiau pasakyti apie balandėlius. Jie buvo tik pakenčiamas valgis, kurio esmė, kaip man rodėsi, buvo negrynumas ir nesimetriškumas. Nors mano bobutė buvo tikra balandėlių meistrė ir tuo didžiavosi. Jai kėlė pasididžiavimą į kopūsto lapus suvyniotos nedidukės mėsos ir ryžių mišinio porcijėlės, kurias ji pramaišiui su bulvėmis ir morkomis sudėdavo į didelį aliumininį puodą. Ši ištroškinta architektūra turėjo savo vidinius dėsnius. Apatiniai šių klodų sluoksniai ant mūsų stalo patekdavo gal tik trečią dieną. Bobutė neslėpdavo džiaugsmo viso savo kūrinio skalsumu. Kol neturėjo šaldytuvo, puodas būdavo nešamas į malkinę ir dedamas ant plūktų grindų arba paliekamas rūsyje. Senolė beveik visada su savivertę demonstruojančia intonacija sakydavo, kad taip laikomi balandėliai „kuo toliau, tuo skanesni“. Kartodavo šią frazę daugybę kartų – tarsi norėdama įtikinti mus ar užtvirtinti savo pačios įsitikinimą. Nenuostabu – jos žodžiai virsdavo kūnu, tiksliau, jos įkalbėtu skoniu.
Kai daugiau kaip po keturių dešimtmečių panašią dogmą apie balandėlių skonio pokyčius – tiesa, rusiškai – paskelbė kitas balandėlių meistras – kaimynas Tadekas, man nebeliko nieko, kaip tik patikėti, kad būtent taip ir yra: kuo ilgiau laikomi, tuo skanesni. Balandėlių skonį galutinai suformavo kelis sykius skirtingomis aplinkybėmis ir skirtingo mentaliteto bei tautybės žmonių išsakyti tekstai. Panašiais atvejais man sunku atsilaikyti, juolab kad po keturių dešimtmečių balandėlių negrynumas, kaip ir kitoks negrynumas ar nesimetrija, rado vietą mano grožio ir gėrio sampratoje. Tiesiog reikėjo truputėlį palaukti, pagyventi, įsižiūrėti, įsiklausyti, nuvalgyti dantis, pačiai tapti nesimetriškai (nes paaiškėjo, kad skirtingos žmogaus kūno pusės gali senti kiekviena sau, nesilaikydamos jokių simetriškumo taisyklių), ir protas jau nebetroško, kad balandėliai jam pasirodytų trimis grynais pavidalais: kopūstais, ryžiais, mėsa – ir ne bet kokia, o nemalta. Malta mėsa, kuri man, vaikui, neatrodė gryna ir dėl to buvo priskirta blogiems, nesimpatiškiems, neskaniems, galbūt netgi sugadintiems dalykams, galiausiai tapo praeitimi, išblukusiu vaikystės prisiminimu.
Dabar gi net ir įstriži suknelės raukiniai man atrodo ne ką prastesni nei horizontalūs ar vertikalūs. Ir balandėlius vertinu kaip kultūros akciją, nors malta mėsa man iki dabar neatrodo gėrio pavidalas. Kažin kam prireikė tas keistas į kopūstą įvyniotas porcijytes pavadinti švelniu paukščių vardu? Ar kopūsto lapai ir malta mėsa tokie panašūs į paukščių kūną ir plunksnų dangą? Gal šitaip bandyta sušvelninti ar aprengti pabaisiškas skerdimo ir mėsmalės akcijas?
