Apie atmintį ir akivarus

                                                      tu pamirši mane tu pamirši mane tu pamirši
                                                                ir už tai nenumirsi mielasis už tai kad
                                                                                                             pamirši nemirsi

Donaldas Kajokas

Visada labai bijojau mirties. Kiek tik galiu atsiminti, vaikystėje nuolat apie ją galvodavau, tik tada mirtis atrodė tokia nepažįstama, kad vedama veikiau smalsumo nei vėliau atėjusios baimės fantazuodavau, kaip viskas bus, kas lieka po to ir ką išvis reiškia numirti. Jausdavau net keistą jaukumą, panašų į tą, kai sėdi per liūtį šiltuose namuose ir žiūri pro langą į vakaro prieblandą žinodamas, kad kiaurai permirkti neteks.

Vėliau jau nebuvau tokia užtikrinta, kad per tą liūtį nebūsiu priversta staiga išbėgti į lauką. Mirtis nebekėlė jokio smalsumo, pradėjau jos bijoti. Mintis, kad visi žmonės, su kuriais kada nors kūriau ryšį, mirs, nudiegia bet kur – einant į autobusų stotelę, prausiantis duše, valgant sriubą ar kalbantis telefonu – negaliu jos niekur nustumti ir paslėpti. Tuštumos ir nebuvimo galimybė, labai aiški, visada man prieš akis.

Šiemet supratau, kad egzistuoja dalykas, gąsdinantis labiau nei mirtis. Mano senelis po truputį daug ką užmiršta. Kažkada viename eilėraštyje perskaičiau eilutę „tik miegas tik miegas, mažoji mirtis“. Dabar man atrodo, kad ir atminties praradimas yra mažoji mirtis, gal net ne mažoji. Kiekvieną kartą skambinu seneliui su nerimu, nes nežinau, ar pažins mano balsą. Kai kalbamės, kantriai nuolat kartoju jam tuos pačius dalykus, mūsų pokalbiai pilni aidėjimo ir tuštumos. Nuo to laiko, kai jis pradėjo sirgti, iš galvos negaliu išmesti šeštoje klasėje per lietuvių kalbos pamoką skaitytos Čingizo Aitmatovo romano „Ilga kaip šimtmečiai diena“ ištraukos.

Ištraukoje buvo rašoma, kaip žuanžuanai į nelaisvę paimtus karius paversdavo mankurtais. Ant jaunų belaisvių nuskusto skalpo uždėdavo širi – ką tik nudirtą kupranugario odą – ir paleisdavo vienus klajoti plyname lauke be maisto ir vandens. Kupranugario oda, džiūdama nuo karščio, pradėdavo trauktis ir spausti galvą, o augantys plaukai, neturėdami kur stiebtis, įaugdavo atgal į odą. Taip kankinami belaisviai numirdavo arba tapdavo mankurtais – žmonėmis, praradusiais atmintį. Jie nežinojo, kur gimė ir augo, neprisimindavo nei savo vaikystės, nei tėvo ir motinos. Mankurtai buvo bežadžiai padarai.

Prisimindama tą ištrauką dabar galiu suprasti, kad ji buvo skirta mums, šeštokams, parodyti, koks siaubingas yra mankurto – žmogaus, netekusio istorinės atminties, – likimas, kaip lengva jį valdyti ir priversti veikti saviems tikslams. Vis dėlto tekstas mano galvoje nusėdo kaip košmaro praradus visus savo prisiminimus, o ne istorinės atminties būtinumo žmogaus funkcionavimui ir identitetui pavyzdys.

Atrodo, kad mūsų prisiminimai yra tai, kas mus kuria. Mano senelis nebeprisimena, kur jis gyvena dabar. Paklausus jo, pasako seną namų adresą. Tą, kur gyveno jaunystėje. Prieš save kiekvieną kartą matau tą patį žmogų, bet žinau, kad didelė jo dalis yra prapuolusi negrįžtamai. Daug dalykų, įvykių nebeturi jokios reikšmės ir, galima sakyti, neegzistuoja, nes jis nebegali jų prisiminti. Suprantu, kad nuolatinė užmaršties galimybė prisiminimą ir daro prisiminimu, o tada „viens du trys – nieko neįvyko“, bet tos užmaršties bijau.

Gal todėl jaučiu būtinybę fiksuoti, gaudyti laiką, kad vėliau, jei viskas dingtų, galėčiau kažkuo pagrįsti savo pačios buvimą. Žodyje „pamiršti“ slepiasi ir „miršti“. Lygiai taip pat „prisiminti“ savyje laiko bendratį „minti“, tarsi prisiminimai būtų įminti pėdsakai, įspaudai. Nežinau, ką ateityje prisiminsiu ir ką užmiršiu, kiek mano sąmonė sutalpins dalykus, kurie dabar atrodo nereikšmingi, ar ištrins tuos, kurie šiandien patys svarbiausi, „neužmirštami“.

Tikra esu tik tuo, kad neturiu kantrybės išlaukti, kol sužinosiu, todėl bandau nieko nepamesti savo atminties akivaruose, net ir to, ką jau reikėtų paleisti, nes nieko daugiau neturiu. Dėlioju ten sekretus, po kuriais kišu dienų trupinius, nuotraukas, raštelius, eilėraščius, dienoraščių ir pokalbių skutelius. Kada nors juos atrasiu arba nusivilsiu radusi, ir paaiškės, kad ne veltui kai kuriuos dalykus užmirštame.

●

Rašydama šį tekstą į „Google“ paiešką įvedžiau fear of forgetting („baimė pamiršti“), nes žmonės juk bijo tokios daugybės dalykų, ir tikrai, radau pavadinimą, kurį pamiršti siaubingai lengva, – athazagoraphobia (baimė pamiršti ar būti pamirštam).