Ant sraigtinių laiptų

 

Jidiš kalba rašęs Kauno žydų rašytojas Kalmenas Zingmanas gimė 1889 m. Vilijampolėje (tuometinėje Slabadoje), mirė 1929 m. Simferopolyje. Leidėjas, redaktorius, knygyno savininkas telkė jaunus laikinosios sostinės žydų rašytojus, 1921–1923 m. leido ir redagavo pirmąjį Kauno žydų moderniosios literatūros žurnalą „Vispe“ („Sala“). Išbandė įvairius žanrus: rašė eilėraščius, dramas, romanus, trumpus apsakymus. Per Pirmąjį pasaulinį karą kaip pabėgėlis atsidūrė Charkove, ten buvo įkūręs leidyklą „Jidiš“ (vėliau ją perkėlė į Kauną), kurioje, be kitų knygų, išleido ir savo poezijos rinkinį „Prie Nemuno krantų“ (Bai di breges fun Nieman, 1917). Utopinio romano „Ateities mieste Edenijoje“ (In der cukunft-štot Edenije, 1918), pasirašyto Ben Jakovo slapyvardžiu, autorius.

Amžininkai Zingmano kūrybą vertino gana skeptiškai. Antai žinomas Kauno rašytojas ir kritikas Natanas Grinblatas jį apibūdino kaip literatūrai nepaprastai atsidavusią, bet – abejotino talento asmenybę. Vis dėlto Zingmano „Ant sraigtinių laiptų“ (Oifn švindltrep), išleistas 1926 m. Varšuvoje, bus bene pirmasis bandymas parašyti modernųjį Kauno romaną. Publikuojamoje ištraukoje galima atpažinti didmiesčio romanui būdingų motyvų atgarsius: vienatvės mieste, socialinės nelygybės ir kapitalizmo kritikos, anonimiškos žmonių minios, miesto kaip saviraiškos erdvės, skurdo, modernumo ir techninės pažangos, nuodėmingo miesto, didmiesčio ir miestelio, miesto ir gamtos antitezės, daugiakalbiškumo.

Vertėja

 

Prologas

 

Jiedu prie kranto. Vakaruose jau taisosi naktis, ant miškingų Aleksoto daubų ir kalvų gula šešėliai, vaikiškai žvelgia tamsiai mėlynas Nemunas, jo paviršiuje lyg ančiukai braidžioja laiveliai, netolimose nuošalėse mirksinčios švieselės skelbia: „Artėja naktis.“

Tylėdami pereina tiltą. Miškas vilioja, apačioje į du vakaro svečius žiūri sraigtiniai laiptai, nuo viršaus – vingiuoti Vasiluvės¹ takeliai ir keleliai. Apsikabinę, sunėrę rankas už nugarų, jiedu išdidžiai žengia laiptais. Valandėlę sustoja ir stebi miestą: kaip jis tįso pavargęs, juosiamas kranto ir upės, tie glosto jo ūžesį, o žmonės, žmogeliūkščiai, atrodo kaip maži juodi vabalėliai. Vėlyvi svečiai kopia vis aukščiau ir aukščiau. Naktis gilėja, užsižiebia žvaigždės, sumėlynuoja Nemunas.

– Pavargau, – kur vedi? Užteks lipti.

– Matai tą kalnelį? Ten galėsim kiek atsikvėpti. Bus lygiai pusė kelio.

– Ir ką pasieksim?

– Vaikeli mano, silpnas paukštuk. Ką pasieksim – nesvarbu. Svarbu – kopti, lipti. Duokš ranką ir eime toliau. Matai, kaip įsisiautėjo naktis? Girdi, kaip ošia medžiai? Regi, kokios gilios ten dunkso griovos? Duok ranką ir netark nė žodžio. Ša, tyliau. Mudu nebetoli, antai Pavėsinės² viršūnė. O, kaip čia kvepia! Ar jauti, brangioji? Eikš, keliaukim! Ak, kaip gera! Eikš, lipk aukštyn! Ateik!..

 

 

VI skyrius

 

Dideliame mieste

 

Pavasario pradžia.

Dangus giedras, širdys atviros, žvilgsniai žvalūs – visi taip lengvai ir švelniai žvelgia į Dievo sukurtą pasaulį ir kartu su upe ir mišku, žole ir gėlėmis šnabžda pavasario vardą.

Sostinės gatvėmis žingsniuoja liekna mergina, išdidžiai pakelta galva, trumpai kirpti plaukai, žvilgsnis įdėmus ir smalsus, stabteli tai prie vienos, tai prie kitos vitrinos ir toliau eina savo keliu. Kur? Ji pati nežino, aplinkui tiek nepažįstamų veidų: sočių, ramių, pasibjaurėtinai patenkintų ir kenčiančių, išblyškusių… O jos galva pilna minčių, lengvų ir rožinių fantazijų: „Rasiu kambarį, šviesų, saulėtą, su langu į sodą. Naktimis į jį žvelgs mėnulis. Mane priims į universitetą, tapsiu studente, turėsiu daug pažįstamų. Namuose nuolat bus pilna jaunimo. Gausiu darbą kelioms valandoms, žinoma, kad gausiu.“ Taip vaikštinėdama alėjomis užlipa ant trotuaro, praeina pro veidrodžiais spindinčią vitriną, valandėlę sustoja, nužvelgia save nuo galvos iki kojų, veidas iš susijaudinimo truputį raustelėjęs, plaukai po pilka vyriška skrybėlaite kiek susitaršę: „Mieste turbūt daug tokių svetimų ir vienišų žmonių kaip aš. Ir, keistas dalykas, nė vienam neužtenka drąsos sustabdyti ką nors iš praeivių ir pasakyti: „Aš – vienišas, tu – vienišas, tai pavaikštinėkime drauge.“ Tuoj nuveja šalin netikėtai atėjusią mintį ir žingsniuoja toliau.

Atsega juodą rankinuką, išima iš jo keletą laiškų: „Šiandien eiti? Rytoj.“

Diena linksta vakarop. Saulė nuvargo šviesdama kvailiems, pilkiems žmonėms – leidžiasi nakvynės į vešlų mišką, kurio papėdėje lyg ištikimas šuo tįso senelis Nemunas ir sergi jį savo tamsiai mėlyna akimi. Ten ilsisi diena, vasaros vakaras kloja kilimus jaunatviškai aistringai ir tyliai nakčiai.

Grįžusi atlapoja viešbučio kambario langą. Nuo Nemuno krantų vidun įžūliai įsibrauna vėjas ir ją sveikina, glosto: „Būk žvali, drąsi, laisva ir laukinė kaip aš!“ – „Būsiu.“

 

– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –

 

Rytas. Ji atsikelia lengva ir pilna įkvėpimo. Sapnavo, kad buvo pas malūnininką G. Tas pasikvietė ją į kabinetą. Nedidelis, storas, riebiu taukuotu veidu žvelgė iš aukšto ir, rinkdamas žodžius, šypsodamas kalbėjo: „Vadinasi, ieškote darbo. Taip, tokia mergina kaip jūs be darbo sėdėti neturėtų. Darbas yra geras ir svarbus dalykas. Spausdinti mokate?“ – „Moku.“ – „Parašysiu jums laišką į brolio kontorą. Įdarbins jus mašininke.“ – „Labai dėkoju.“

 

– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –

 

Nejaugi tai buvo tik sapnas? Taip.

Ji nusiprausia, išgeria arbatos ir vėl eina į gatvę. Pirmiausia reikia susirasti kambarį. Viešbutyje jaučiasi kaip nesava. Koridoriuose apstu visokių žmonių ir žmogystų. Iš kaimyninio numerio sklinda triukšmas. Šiąnakt ten kažkas keistai juokėsi. Taip, ji turi gauti kambarį. Tada – darbą. Po to – stoti į universitetą. Juk čia miestas, ne miestelis.

Papietauja lenkų valgykloje netoli Miesto sodo, surūko papirosą. Sėdi pavargusi ir galvoja, kad prabėgo dar savaitė. Kambario ji nerado. Ieškoti darbo pas „garbingus žmones“ užėjusi nebuvo. Nuo Sodo atsklinda muzika. Nuotaika išsyk pasitaiso. Prie įėjimo grūdasi minia. Ji ten įsimaišo ir kartu su visais nuplaukia į vidų.

Šiandien koncertuoja simfoninis orkestras. Žmonės, seni ir jauni, bet daugiausia jaunimas, spraudžiasi prie muzikantų. Visi apsirengę šviesiai, vasariškai. Skamba Grygo „Ozės mirtis“, šią keičia „Kaukazo eskizai“³. Simfonijos garsai užburia ir toli, toli nugena jos ankstesnes mintis. Muzika teikia laimės, nukelia į kitus pasaulius. Ji užsisvajoja, atsiremia į medį, nukreipia žvilgsnį į jauną smuikininką, kuris kaip tik atlieka savo partiją. Jam netikėtai baigus, pasigirsta aplodismentai. Vejasi, juda rankos, kruta lūpos, – žmonės dalijasi įspūdžiais.

O ji? Su kuo jai pasidalinti? Gal su senu ąžuolu, į kurį atsirėmusi?

Viešbučio kambarin grįžo vėlai, įžiebė elektrą, bet pro langą žvelgiantis mėnulis tarė: „Užgesink, aš čia.“ Ji paklaũsė.

Tada nusimetė palaidinę, tik miegas kažkodėl neėmė, norėjosi, kad šalia būtų koks artimas žmogus. Kaimyniniame kambaryje lyg tyčia tylu (jis turbūt tuščias), langas atidarytas, naktis budri ir atvira. Jos širdis taip pat būdrauja, krūtinė kilnojasi, o šalia nieko nėra.

Nusirengė, tą akimirką troško visai apsinuoginti, žiūrėti į veidrodį ir mėgautis savo mergyste, atsistojusi prie lango flirtuoti su mėnuliu… Uždarė duris, atsisagstė marškinius, nuoga ir sveika kaip naktis atsisėdo ant palangės ir žvelgė į dangų – krito ant pagalvės ir pravirko…

Praėjo dar kiek laiko.

Ji išsikraustė iš viešbučio, gavo kambarį šalutinėje gatvelėje pas našlę, sumokėjo už mėnesį į priekį. Mažo kambarėlio sienas papuošė paveikslais. Ant stalelio pasidėjo jaunystės albumą ir keletą knygų.

Darbas?!

O kas bus, jei darbo neras, graužia ją mintis. Iš viso belikę apie 50 litų. Galimybių prasimanyti daugiau ji neturi. Apie tėvus negali būti nė kalbos. Gerai prisimena paskutinius tėvo žodžius: „Į miestą važiuojama siūdintis vestuvinių drabužių!“ – „Štai kaip? O aš vykstu studijuoti.“ – „Ir kentėti! Badauti!“ – „Tebūnie kentėti! Tebūnie badauti!“

Mieste ji jau porą mėnesių, turi keletą pažįstamų, antai Helfgotas, pašėlęs vaikinas juodomis akimis, laiko save dideliu poetu, dažnai būna ciniškas, turi keistų užgaidų, ir jau daug sykių ji mąstė, kad jo siela graži, tik jis ne tik kažkuo patrauklus, bet ir atstumiantis, – jiedu dažnai vaikštinėja kartu. Helfgotas supažindino ją su Gelboimu, taip pat iš bohemos žmonių. Jaunuolis mėlynomis trūkčiojančiomis akimis, tylenis, kurį kartais apima laukinė ekstazė, toks jai patinka, tuomet ji ima glostyti šviesius susivėlusius jo plaukus. Kas dar?

Su rekomendaciniu laišku ji jau visur buvo. Keista, kad taip nesiseka. Tai šefo neranda, tai jis kaip tik pietauja ar būna išvykęs. Kai galiausiai vieną sutiko, tas keletą sykių perskaitė laišką ir su dirbtine užuojauta tarė: „Ak, gerbiama panele, kur jūs buvote prieš savaitę? Man kaip tik reikėjo žmogaus. Bet jau radau, o jūs juk suprantate, kad ir geriausių norų turėdamas negaliu jo nei iš šio, nei iš to atleisti.“ – „Savaime suprantama. Adieu.“

Diena veja dieną, viena po kitos vysta svajonės, anksti sunoko vasara, degina svilina saulė, kas norėjo ir galėjo, paliko miestą ir patraukė į laukus ir miškus. Jokiu kitu metu pušynai nematydavo tiek atbukusių kvailų veidų kaip birželio vidury. Prie kiekvieno medžio kabojo pririštas hamakas, juose apsivilkusios plačiais spalvotais apdarais gulėjo ponios dvigubais pagurkliais ir abejingai žvelgė į sužaliavusį mišką, išsišakojusius medžius, mėlynuojantį dangų. Miestas ėmė tuštėti, o ji ėjo iš vienos vietos į kitą ir vis girdėjo: „Ponas Sopote“, „Šeimininkas Juodkrantėje. Kai grįš, gal ir priims“, „Vadovas bus rugsėjį“, „Mums nereikia žmonių. Užtenka tų, kuriuos turime.“

Netrukus baigsis vasara, vakarus Nechomė leidžia su Helfgotu ir Gelboimu ant Petrovkės kalno⁴, kartais jie visi kartu, pasiėmę mandolinas ir smuikus, eina nakčia pasivaikščioti į Aleksotą, o kai Helfgotas už dainą gauna porą litų, jie surengia puotą ir apsvaigę kalnuose pasitinka rytą. Taip po truputį įsigyveno į bohemišką aplinką, ją sužavėjo jų drąsa, jų laisvė, tik vienas dalykas – vasara artinasi į pabaigą, ir ji tai jaučia. Jų kompanija ir dar keletas merginų, Helfgoto pažįstamų,  buvo trumpam išvykę garlaiviu į Kulautuvą. Pakeleiviams išsibarsčius po mišką, viena klaidžiodama keleliais ir takeliais, ji atkreipė dėmesį, kad vasaros metas tikrai besibaigiąs, rodės, laukų ir miškų, aistros ir gyvenimo dievas Panas kalbėjo: „Žinokite, vasara baigėsi!“

Gana jau kaitino saulė, o miškas teikė šešėlį. Gana. Grįžkite pas savo žmonas, o žmonos – pas vyrus, lauk iš miškų, gana! Ir miškas nutyksta, vežimas po vežimo, visi prikrauti skudurų ir trintuvių, gultų ir supamųjų kėdžių, traukia atgal į miestą, miškas išsilaisvina iš prikimusių balsų, tišrio⁵ vėjas sklaido per vasarą susikaupusį purvą, o medžiai pasakojasi vieni kitiems atostogų siaubus: „Vos tik pradedame žydėti, jie, žmonės, atvažiuoja čia šaižiai šūkaudami ir karstosi mums ant pečių, krūtinių, kvėpuoti neleidžia…“

Šu šu šu… Šlama tišrio vėjas, krenta lapai, didėja gelsvai žalsvos krūvelės. Iš vieno advokato ji gavo perrašinėjimo darbų, truks keletą savaičių. Uždirbs 60–70 litų, o kas toliau? Namo? Nieku gyvu!

Netruko praeiti ir šventės. Atsiuntė pranešimą iš universiteto. Buvo delsiama dėl jos rusiško atestato: gimnaziją ji baigė Rusijoje audringu revoliucijos laikotarpiu, kai keitėsi valdžios. Pati nuėjo pas rektorių, simpatiškas senukas, priėmė šiltai ir draugiškai išklausė, netgi papasakojo, kad irgi neseniai iš ten grįžęs. Buvęs literatūros ir istorijos profesoriumi Petrograde, pasistengsiąs užtarti, kai komisijoje svarstys jos dokumentus. Suprantąs, kad kitaip būti negalėję, juk neįmanoma, jog ji turėtų baltą atestatą, tais laikais tokių nė nebuvę, o gimti keleriais metais anksčiau ji taip pat nebūtų pajėgusi…

Taip šypsodamas kalbėjo senučiukas profesorius.

O lauke rudenėjo, krapnojo lietus. Į universitetą ji ėjo abejinga, buvo beveik tikra, kad įstojusiųjų sąraše jos nebus, ir – perskaitė: „Nechomė Lichtenštein, 22 metų, žydų tikybos, priimta į Istorijos ir filologijos fakultetą.“

Pasišokinėdama žingsniavo, ne, skriejo gatvėmis, tik kur ji lekia? Kam papasakos apie savo džiaugsmą? Per ištisus pusę metų čia nerado nė vieno artimo žmogaus, ką ir kalbėti apie draugą! Turi pažįstamų, bet iki draugų jiems taip toli!

Kaip liūdna! Ir baisu!

Šlep… Šlep… – klapsi šlapiu trotuaru jos sudriskę kaliošai, ji vilki vasarinį paltuką, krečia šaltis, bet jai dingojasi, kad apsiaustas truputį šildo, ir galvą skauda galbūt nuo nevalgymo, jau savaitė maitinasi tik kartą per dieną, piniginė visai tuščia, mėgino skolintis iš pažįstamų, bet ir tie vargšai, o iš turtingų? Kas jų pažįsta? Ėmė pardavinėti savo knygas, iš to pastarosiomis savaitėmis ir gyvena. Taip, turi mokinį, už tris savaitines pamokas gauna 10 litų, bet valgyti reikia per savaitę septynias dienas!

Prakeikimas!

Pastaruoju metu ji tokia susijaudinusi ir pikta. Draugai nebeatpažįsta – su visais ji kalba grubiai ir atžagariai, o dar dirglesnė tapo nuo tada, kai galėjo gauti darbą, bet atsisakė! Štai kaip viskas įvyko.

Kartą per pietus prieina vienas pažįstamų, duoda laikraštį ir rodo skelbimą: „Vokiečių įmonė ieško jaunų, galinčių dirbti asmenų. Puikiai mokančių vokiečių, rusų ir lietuvių kalbas. Laikinai kreiptis: viešbutis „Central“, 78 kambarys, rytais 10–12 val., vakarais 7–9 val.“

Nuėjo. Ją pasitiko praplikęs vyresnio amžiaus vokietis. Pabalnojo raudoną nosį akiniais, pristūmė jos kėdę prie savosios, ir prasidėjo pokalbis:

– Ar jūs jau ilgai mieste?

– Pusę metų.

– Turite čia tėvų, draugų?

– O kaip tai susiję su reikalu?

– Malonioji panele, jeigu klausiu, vadinasi, susiję. Vokiškai kalbate laisvai?

– Kadaise išmokau.

– Taigi, Kindchen, – ir jis tapo toks mandagus, toks familiarus, kad ji atsistojo ir panoro išeiti. – Bet, panele, nebūkite so dumm, gausite korespondentės darbą, mokėsiu 50 dolerių per mėnesį, neskaitant procentų.

– Kodėl skiriate tokį didelį atlyginimą, juk dar nežinote, ar tiksiu darbui?

– Tai – nesvarbu, jūs – jauna ir, manau, tikrai šauni… – tai sakydamas taip primerkė savo mažas akutes, kad ji neatlaikė įžūlaus, šlykštaus žvilgsnio, spjovė jam į putlų, blizgantį veidą ir vikriai kaip katė išbėgo iš kambario.

 

– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –

 

Pamokų jaunam manufaktūros prekeiviui, kurias vedė triskart per savaitę, ji taip pat neteko, tik dėl visai kitos priežasties. Sykį užsiėmimo metu į kambarį įpuolė susijaudinusi ir iš įniršio paraudusi jaunuolio žmona ir kad ims nesavu balsu rėkti:

– Nenoriu, kad šita begėdė ateidinėtų pas mane į namus, o tu, Jankeli, marš į krautuvę, girdi, skaudžiai už tai atsiimsi. Gana mokytis. Būsi krautuvininku, nestudijuosi su merga.

– Tsss, madam. Jūsų vyras sveikas ir nepaliestas… Man priklauso už savaitę.

– Gausit jūs man.

Taip jinai jau apie porą savaičių vaikštinėja be darbo, nebenori nieko nei regėti, nei girdėti. Guli diena iš dienos savo kambarėly, kurio sienomis varva vanduo. Vos pradeda ką skaityti, meta šalin – jaučia kaži kokią keistą apatiją. Šeimininkė, matydama, kad nuomininkė visą dieną tūno kambary nevalgiusi, labai dažnai atsiunčia savo mažą mergaitę pažiūrėti, ar nieko nenutiko. Ta palieka ant stalelio stiklinę arbatos. Nechomė atsisėda, pažvelgia pro langelį laukan, lyja, ištisas dienas pila, vakare išsigiedrija, o štai ir Helfgotas.

– Kaip sekasi, Nechome? Kaipgi tu atrodai?

– Gerasis žmogau, juk galėjai jau rengti laidotuves, ar parašei nekrologą?

– Ne.

– Aš nemirsiu. Girdi, dar gyvensiu! – ir ji atsistojo vidury kambario, paėmė už abiejų jo trumpo apiplyšusio paltuko atlapų ir pradėjo taip purtyti, kad šis vos išsiprašė:

– Paleisk, kito dabar neturiu.

– Kurgi buvai, gerasis žmogau, visą savaitę neatėjai.

– Buvau parvažiavęs namo, mama sunkiai serga.

Ji skvarbiai pažvelgė jam į akis. Tas šyptelėjo.

– A, melagi, pas mamą buvai?

– Taip, galiu prisiekti, švenčiausia meile prisiekiu.

– Nėra švenčiausios meilės, ji išniekinta, girdi, Benjaminai. Ji išniekinta, tu pats tai padarei.

– Kaipgi, Nechome?

– Išniekinai savo melagystėmis, matau iš akių, kad meluoji.

– Taip, tai – tiesa, buvau namuose, mama pasiligojusi, ir pats susirgęs buvau.

– O, ir tu susirgai, kuo gi?

– Kaip suprasti, kuo? Angina, karščiavau ir…

– Ir?.. Taigi, Benjaminėli, suprantame mes tavo ligas ir tavo sveikatą.

Jisai sėdėjo lyg prie sienos priremtas ir galvojo: „Kas per merga, iš veido pamatė, kad su mano kelione kažkas negerai, jau tie moterų instinktai…“

Helfgotas dar valandėlę pabuvo, bet juto, kad Nechomė žvelgia į jį kažkaip šaltai, tarsi svetima. Nejaugi ji žino, kad dabar jo sielą ir mintis užvaldžiusi Frida, kad naujausios dainos skirtos jai? Kas galėjo papasakoti?

– Nechome, pyksti ant manęs?

– Pykstu? O ko man ant tavęs pykti, aš ant nieko nepykstu. Kur mieliau, ten juk ir leidi laiką, vieną kartą – pas juodukę, kitą – pas blondinę, aš irgi taip darau, viena spalva neįdomu, monotoniška, gyvenimas turi būti spalvotas, ar ne tiesa, Benjaminai?

Jo nuotaika subjuro. Sukrėstas pokalbio, jis pasijuto netvirtai, ėmė svyruoti. Pasiėmė skrybėlę ir kažkaip nevykėliškai tarė:

– Labanakt.

– Labanakt, Benjaminai, saldžių ir gerų sapnų.

Helfgotas išėjo, ji vėl liko kambary viena. Įjungė virdulį, užsikaitė arbatos ir nusprendė truputį pasivaikščioti. Pro langą matėsi žvaigždėtas vakaras. Atrodo, ėmė šalti, ji apsivilko trumpą švarkelį, užsidėjo skrybėlaitę ir gana žvali išėjo gatvėn. Aikštėje tylu. Miesto laikrodis ką tik išmušė dešimtą. Taigi metas vėlus, vis dėlto ją apėmė keistas noras nueiti vienai iki Soboro. Žingsniuoja savo išdidžia eisena, galva pakelta, vienas kitas praeivis stabteli, nužvelgia aistringu vėlyvo vakaro žvilgsniu, tuomet jai norisi, kad kas sulaikytų, užkalbintų, oi su tokiu pažaistų! Net nepastebėjo, kaip atsidūrė Laisvės alėjoje, štai jau prie Sodo, iš priešingos pusės sklinda kavinių šviesos, ir staiga – kas taip prikaustė jos dėmesį? Ką regi ant „Versalio“ slenksčio, ar tai – jis? Sustojo prie vaistinės ir gerą valandėlę bandė įžiūrėti. Taip, ten jis, niekas kitas.

Pradėjo žingsniuoti toliau, bet pamatė, kad ir anas, apsivilkęs žalsvu lietpalčiu ir su plačiakrašte skrybėle, pasuko Soboro link, ji eina, žvilgčioja priešingon pusėn, o tas – į josios, ir Nechomei kyla dvejonės: šiandien susitikti su Levinsonu? Kam? Ji panoro apsigręžti, tik iš kitos, Beikovskio kavinės, pusės kažkas užtvėrė kelią ir familiariu tonu paklausė:

– O, panele Lichtenštein, jau tris dienas jūsų ieškau ir negaliu rasti.

– Kai nori, randi adresų biure.

– Linkėjimai iš namų. Visi sveiki. Motina ir sesuo siunčia nuoširdžius sveikinimus.

– Dėkoju, – ir pertraukė: – Jūs einate viršun, aš – į Senamiestį, jau vėlu, turiu skubėti namo.

– Nieko baisaus, galiu paėjėti kartu, raktą nuo savo kambario turiu, vakaras gražus, o aš išsimiegojęs, taip, eičiau ta kryptimi, kuria panorėtumėte.

– Kuria panorėčiau? Tuomet ta, kuria paliksite mane ramybėje, gaila tokio vakaro. Užsukite kur. Pinigų kišenėje juk turite, užeikite į kabaretą, pasiimkite atskirą kabinetą⁶, išsirinkite dainininkę, pasisodinkite ant kelių – turėsite malonumo. Kas jums iš manęs?

– Nechome, jūs vis dar tokia pat užsispyrusi ir pikta kaip tada, kadaise. Nejaugi miestas jūsų nieko neišmokė? Manote, kad esu tironas, storžievis, blogas žmogus?

– Nei manau, nei galvoju, tik norėčiau, kad paliktumėte mane ramybėje.

– Klausykite, Nechome, girdėjau, jums reikia darbo, galėčiau padėti. Vienas mūsų partnerių čia, Kaune, atidaro kontorą ir ieško žmonių, jei norite, galiu rekomenduoti. Duokite adresą.

– Veltui stengiatės, pone Levinsonai. Galvokite apie kitus, aš verčiau badausiu, bet darbo su jūsų pagalba gauti nenoriu, girdite?

– Kodėl gi, panele Lichtenštein, kuo aš prastesnis už ką kitą, juk nieko blogo galvoje neturiu, tiesiog žmogiškai, kraštietė iš puikios šeimos ieško darbo, o aš apie tai žinau, mano kaip žmogaus pareiga – padėti.

– O tada?

– Kas „tada“?

– Prašysite už tai padėkos, jei ir neprašysite, liksiu skolinga, nenoriu nuo ko nors priklausyti, noriu būti laisvu žmogumi, niekam neįsipareigojusi, kaip tai gera! Verčiau alkti ir būti nepriklausomai negu sėdėti patenkintai ir žinoti, kad kažkas tai padarė už tave, – nes sunku rasti tokių, kurie negalvotų apie kokį nors atlygį. Vienam užteks padėkos, bet jis jos lauks, kitam – malonios šypsenos, ir jis jos sieks, trečiam dar daugiau prisireiks, o aš šiais klausimais labai šykšti, girdite, pone Levinsonai, galiu išlaidauti, išdalinti savo turtą, viską, ką turiu, kai to noriu, tik ne tada, kai turėčiau ką nors duoti mainais. Tokia jau esu, ir niekas manęs nepakeis.

Ji sustojo prie dviaukščio mūrinio namo. Vartai buvo uždaryti, ji ėmė į juos belsti vis smarkiau.

– Pamatysite, niekas neatidarys, norom nenorom turėsite eiti pas mane.

– Pas jus? Matote tą aikštės suoliuką ir mėlyną, žvaigždėtą dangų, tai jų globoje nakvosiu – ne jūsų.

– Nemanykite, panele Lichtenštein, kad turiu galvoje savo kambarį. Paimsiu jums „Versalyje“ atskirą. Juk jūs esate iš tų naujų, laisvų žmonių.

– Būtent dėl to ir nepriimsiu jūsų malonės. Girdite, eina. Labos nakties, pone Levinsonai. Jei važiuosite namo, perduokite linkėjimų mūsiškiams.

Jis ištiesė jai ranką ir tvirtai, tvirtai paspaudė. Įėjusi pro vartus ji pajuto, lyg kažkas būtų iškritęs, tik nesuprato, kas, o pasilenkusi pamatė – dvidešimt dolerių!

Susijaudinusi, kupina įniršio puolė atgal prie vartų, bet jie buvo jau uždaryti. Norėjo dantimis perkąsti spyną, išlėkti gatvėn, pasivyti jį ir sviesti tuos dvidešimt dolerių į fizionomiją. Bet vartai buvo tvirtai užsklęsti, šeimininkė su dideliu raktu seniai atsigulusi, ir jai nebeliko kitos išeities, kaip tik lipti viršun ir eiti į savo kambarį miegoti.

Nekantriai sulaukusi aušros nubėgo į „Versalio“ viešbutį, o patarnautojas mandagiai atsakė:

– Ponas Levinsonas šįryt išvyko. Kitą savaitę atvažiuos vėl.

Ji išėjo nuleista galva ir labai prislėgta. Tas grubus, atsilikęs Levinsonas vis dėlto nugalėjo.

Dvidešimt dolerių lieka man.

 

Vertė Goda Volbikaitė

 

Vertimą remia Lietuvos kultūros taryba