Kiek laisvas 1990–2020 m. kinas?

Parodos „Laisvas kinas: 1990–2020“ afiša
Vytauto Abromaičio nuotrauka

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje atidaryta įdomiausia pirmiems trims nepriklausomo Lietuvos kino dešimtmečiams skirta paroda pavadinimu „Laisvas kinas: 1990–2020“ – konceptuali, įdomi, sukelianti debesį minčių. Tuo pat metu šalia ir kita paroda – „33 žingsniai. 1957-1990 m. Lietuvos kino studijos vaidybiniai filmai“, ir jų susiliejimas bendroje erdvėje neišvengiamai sukelia daug sąsajų tarp praeities ir ateities. Gal pusvalandį stovėjau Arūnui Žebriūnui skirtos ekspozicijos dalyje, žiūrėdamas ilgą ištrauką iš 1964 m. filmo „Paskutinė atostogų diena“. Filme garsas nesutampa su vaizdu, tad galima pamanyti, kad jame vaidina ne lietuvių aktoriai, ir tai labiau gerai nei blogai. Filme matyti kalnai, aukštas dangus, vaiski jūra, ir aišku, kad tai nė kiek neprimena Lietuvos, tačiau tai taip pat labiau gerai nei blogai. Įsitraukiau į filmo ištrauką taip, kad pamiršau, ar filmas lietuvių, ar italų, ar rusų, ar rumunų, ar prancūzų, – ir būtent tą akimirką, filmui išlipus iš lietuviško konteksto, pajutau, kad žiūriu tikrai gerą lietuvių filmą.

1990 m. jei ne atsikovojome, tai bent jau pradėjome atsikovoti laisvę, tačiau ją gavus daugeliui buvo neaišku, ką su ja veikti. Paaiškėjo, kad kartais aukotis iki mirties yra paprasčiau nei galvoti, kaip gyventi laisvėje, nes su laisve kai kuriems atsiveria galimybės, o kai kuriuos užgriūva našta. Nutiko panašiai, kaip rašė Ralphas Waldo Emersonas savo esė apie keliones: vyksti iš namų į tolimus kraštus su didelėmis viltimis, tačiau juos priplaukęs ir išsilaipinęs uoste supranti, kad didžiausią problemą – save – atsitempei ten su savimi. Atvykęs supranti, kad nors ir atsidūrei naujoje vietoje, esi tas pats liūdnas, nepermaldaujamas „tu“, nuo kurio ir bandei pabėgti leisdamasis į kelionę. Siekėme laisvės, galų gale ją išsikovojome, tačiau gavus laisvę reikėjo susiorientuoti ir mokytis, kaip joje gyventi, – suprantant, kad žodis „laisvė“ ne tik saldus, bet ir kartus.

Kinas niekada nelaisvas nuo socialinių, politinių ir ekonominių sąlygų, kuriose jis gimsta. Nors Lietuvai atgavus nepriklausomybę buvo galima tikėtis staigaus užspaustos kūrybinės ir idėjinės energijos proveržio, lietuvių kino kelionė nuo 1990 m. atrodo kaip ėjimas klaidų ir bandymų keliu. Nenuostabu, net kyla klausimas, ar galėjo būti kitaip, nes kinui juk reikia ne tik idėjų, bet ir pinigų joms įgyvendinti, taip pat – žiūrovų, kad jis galėtų gyventi. Laisvam Lietuvos kinui šiuo atveju nepasisekė: idėjų gal ir buvo, tačiau neaišku, kiek jų pavyko įgyvendinti, nes trūko pinigų, o į žiūrovus ir atsiperkamumą Lietuvos kinas niekada nesistengė orientuotis. Keista, nes būtent orientacija į žiūrovus – vidaus ar užsienio – galėjo būti vienas iš pusiausvyros tarp kino atsiperkamumo ir kokybiško kino gamybos raktų.

Nors paroda skirta pastarajam trisdešimtmečiui, vaikščiojant po ją kažkodėl apėmė jausmas, kad 1940 m. kažkas buvo negrįžtamai prarasta. Laisvas lietuvių kinas, pradėjęs vystytis 1918 m., nespėjo per dvidešimt metų sukurti jokių šedevrų ir galbūt kaip tik tuomet, kai būtų pradėjęs teikti kokius nors rezultatus, buvo paverstas svetimos sąjunginės kino sistemos dalimi. Lietuvai tapus Lietuvos TSR, kino kūrėjų ugdymas susikoncentravo Maskvos kinematografijos institute, o pats kinas pradėjo orientuotis į sąjunginius meninius, propagandinius, stilistinius ir etinius reikalavimus. Lietuvos kino kūrėjai sukūrė keletą gerų filmų ir daug vidutiniškų, tiesa, iki šiol pritrūkstama drąsos įvardyti juos vidutiniškais. Nors Lietuvos kinas priklausė tai pačiai autoritetingai Rusijos – Eizenšteino, Vertovo, Pudovkino ir kt. – kino tradicijai, jis nepasižymėjo nei Sovietų Sąjungos, nei komunistinio bloko kontekste. Didelė dalis lietuvių sovietmečio filmų paseno ne kaip geras vynas ir kenčia dėl perdėto lyriškumo, silpnos dramaturgijos ir daugiareikšmiško simbolizmo. Geriausi lietuvių filmai – mažiausiai pretenzingi.

„Nelaisvas“ 1940–1990 m. Lietuvos kinas pasižymi poetizuotomis kaimo scenomis, nenatūraliais dialogais, reikšmingais nutylėjimais, literatūriškumu. Jonas Mekas dienoraščiuose svarstė, kad lietuvis – neišvengiamas lyrikas, tačiau bet kokie bandymai literatūriškai poetizuoti kaimo realybę pasmerkti būti nenatūralūs. Ir šio laikotarpio kine lietuvis lyriškas ir poetiškas, kalbantis apie gamtą, bet bandymai realybę poetizuoti beveik visada nenusisekę – prieš akis iškart iškyla iš apysakos „Gyvenimas po klevu“ tiesiai į kino ekraną perkelta metafora, kai pagrindinė herojė sunaikinama po traktoriaus-progreso vikšrais. Taip pat Mekas išreiškė mintį, kad lietuvis labiau ne kuria, bet stebi ir jaučia – būtent dėl to, kad jausdamas paskęsta savo jausmuose. Gal čia slypi atsakymas į klausimą, kodėl tokia stipri ir to meto, ir dabartinė Lietuvos dokumentika, o vaidybinis kinas – silpnas. Geriausiems lietuvių vaidybiniams filmams suskaičiuoti pakaktų abiejų rankų pirštų, nors sovietmečiu buvo stengiamasi savo kūrėjus pritempti iki genijų lygio – juk reikia turėti bent jau genijais įvardijamų žmonių. Mes ir dabar neatsikratę šio komplekso – kai apskritai nėra daug kūrinių ir pasirodo kas nors neblogo ar bent vidutiniško, tai būtina įvardyti ne kaip ką nors vidutiniško, bet kaip proveržį. „Nelaisvas“ lietuvių vaidybinis kinas, kaip minėjau, labiausiai kentė dėl teatrališkos vaidybos, politinės konjunktūros, provincialumo ir dažnai silpnos dramaturgijos. Vieni geriausių to meto lietuvių filmų – trumpametražiai ir dokumentiniai filmai.

Parodos „33 žingsniai. 1957–1990 m. Lietuvos kino studijos vaidybiniai filmai“ afiša

1990 m. Lietuvos kinas gavo laisvę daryti ką nori – išsivadavęs iš Lietuvos kino studijos, bet kamuojamas tam tikrų paveldėtų ligų ir apribojimų. Kodėl lietuvių kinas vis dėlto netapo laisvas? Lietuvoje nebuvo stiprios dramaturgijos mokyklos ir pradinis kapitalas buvo labai mažas. Lietuvos kinas ilgai nebandė ir nenorėjo prisijaukinti plačiosios auditorijos – išliko pretenzingas, daugiareikšmis ir dėl to dažnai nežiūrimas. Lietuvoje iki šiol reikėtų gerai pasiknaisioti ieškant vidurio kelio tarp prasmingo ir pramoginio kino pavyzdžio – pramoginis kinas liko pramogautojams, o snobų kinas – snobams, net tarp snobų ne per daug įvertintas. Lietuvos kinas išliko labiau provincialus nei universalus, dažnai sunkiai suprantamas ne tik Lietuvos, bet ir užsienio žiūrovams, išskyrus tuos visada atsirandančius kelis užsienio kritikus. Laisvame Lietuvos kine per trisdešimtmetį buvo net ir manifestų, tačiau užmojai būdavo per dideli arba pritrūkdavo ryžto manifestus paversti realybe. Nebuvo pinigų, tai ne tik nesukėlė neeilinio kūrybiškumo proveržio, bet ir tapo ribojančiu veiksniu.

Nors Lietuvos kiną vis dar žlugdo blogąja prasme teatrališka vaidyba, jis po truputį perserga savo užsitęsusias ar paveldėtas ligas. Laisvas kinas įžengė į ketvirtą dešimtį, tačiau tik neseniai pradėjome iš tikrųjų vaduotis iš posovietinio kino palikto vakuumo. Kitas trisdešimtmetis atrodo daug žadantis, nors kol kas Lietuva kino atžvilgiu Vakaruose garsėja daugiausia kaip pigi filmavimo aikštelė. Aišku, kai kam pakanka didžiuotis tuo, kad Lietuva pasirenkama filmuoti serialus, kuriuose norima neišleidžiant daug pinigų parodyti buvusią Sovietų Sąjungą ar Rusiją, tačiau ambicijos galėtų būti ir didesnės, nei tiesiog būti antrinės svarbos filmavimo aikštele.

Kad ir kiek galėtume kalbėti apie puikias kino meno galimybes egzistuoti cenzūros sąlygomis, kinui nėra geresnio gyvenimo būdo, kaip tik laisvė, ir geriausia žengti laisvus žingsnius. Lietuvos kine vyksta daug bandymų,  per trumpą laiką jis turėjo daug pasivyti, ir, turint tai galvoje, jam sekasi neblogai – jis pripažintas ir apdovanotas, ypač dokumentika, ir parodoje matydamas per trisdešimt metų Lietuvos kūrėjų, daugiausia dokumentalistų, gautus apdovanojimus negali nesididžiuoti. Ir vis dėlto tuo pat metu kirba mintis: kada pagaliau galėsime nustoti apie Lietuvos kiną sakyti „kaip lietuviams – neblogai“?