Poezijos vertimai
JACQUES PRÉVERT
(1900–1977)
Kraujo daina
Pasaulyje telkšo kraujo klanai bekraščiai
kur tas pralietas kraujas dingsta
ar žemė jį plempia ir svaigsta
tuomet ta girtuoklystė keista
sumani… nuobodi… tokia
Žemė nė kiek neapsvaigusi ne
žemė keliauja tiesia žingine
ji be atvangos stumia savo ratus savo keturis metų laikus
lietus… sniegas…
kruša… oras gražus…
ji blaivininkė
vos kai kada žemė sau leidžia išspjaut
vulkaną mažą nenaudėlį
Žemė juk sukas
sukas su savo medžiais… su savo sodais… su savo namais…
sukas su savo bekraščiais kraujo klanais
o visi gyvi padarai sukas su ja ir srūva kraujais…
Žemei vis vien
ji keliauja o visi gyvi padarai staugte staugia
Žemei vis vien
ji keliauja
ji vis sukas
o kraujas vis teka…
Kur tas pralietas kraujas dingsta
kraujas žudynių… kraujas karų…
kraujas vargų…
kraujas kalėjimuose kankintų…
kraujas vaikų, tėčio ir mamos, be sąžinės muštų…
Ir kraujas iš varguolių lūšnose kaktų…
ir kraujas stogdengio
kai stogdengys paslysta ir nukrenta nuo stogo
O kraujas tekąs ir besiliejąs čiurkšlėmis
kai gimsta kūdikis… naujagimis…
motina šaukia… vaikas verkia…
kraujas teka… žemė sukas
žemė vis sukas
o kraujas vis teka
Kur tas pralietas kraujas dingsta
kraujas sumuštų… pažemintų…
savižudžių… sušaudytų… nuteistų…
ir kraujas tų kurie miršta šiaip… atsitiktinai
Eina gyvasis gatve
su savo kūnu ir krauju
staiga jis miršta
jo kraujas išsilieja
gyvieji surenka kraują
išneša kūną
bet kraujas užsispyręs
ir ten kur gulėjo mirusysis
jau įsigėrė įjuodęs
sukrešėjusio kraujo pėdsakas…
gyvenimo rūdys kūnų rūdys
kraujas rūgsta lyg pienas
lyg pienas kai jis sukas
kai jis sukas kaip žemė
kaip žemė kuri sukas
su savo pienu… su savo karvėmis…
su savo gyvaisiais… su savo mirusiaisiais…
žemė sukas su savo medžiais… su savo gyvaisiais… su savo namais…
žemė sukas su vestuvėmis…
laidotuvėmis…
su kriauklėmis moliuskų…
kariuomenių pulkais…
žemė sukas ir sukas
su savo bekraštėmis kraujo upėmis.
Kur einu, iš kur ateinu
Kur einu, iš kur ateinu.
Kodėl aš šlapia.
Nagi akivaizdu.
Juk lyja.
Lietus tai lietus,
Einu po lietumi, o paskui.
O paskui – nieko.
Eikite savo keliu,
Kaip aš einu savuoju.
Man patinka po purvą braidyti.
Lietus mane prajuokina,
Juokiuos aš iš visko visko visko.
Jei lengvai susigraudinate,
Verčiau jau grįžkite namo.
Verkite ir gailėkitės savęs,
O mane palikite.
Palikite, palikite, palikite, palikite.
Nenoriu girdėti jūsų balso aido,
Eikite savo keliu,
Kaip aš einu savuoju.
Mylėjau vienintelį žmogų,
bet jūs jį nužudėt,
mušėt lazdom ir trypėt…
kol jam galą padarėt.
Mačiau, kaip teka jo kraujas,
teka upelin,
teka upeliu.
Eikite savo keliu,
kaip aš einu savuoju.
Žmogus, kurį mylėjau,
krito veidu į purvą, gyvybę prarado.
Ak, kaip galėčiau jūsų nekęsti,
nekęsti jūsų be proto… be proto… be proto.
Gailitės manęs,
jūs man tokie geri,
net tokie labai geri, patikėkit manimi.
Jūs geri… geri, kaip žiurkei geras šuo ją sugavęs…
bet vieną dieną… diena ateis, kai ta žiurkė iššieps jumssavo dantis…
Eikite savo keliu, gerieji žmonės… žmonės geradariai.
Paskutiniai sakramentai
Vargo plačiuos vandenuos jis skendi
Vanduo plūsta
Skurdaus jo kambario sienomis
Išblyškęs apleistas ir pasmerktas myriop
Paliegėlis
Šešėly naktinės lempelės
Vėjo šokinamos ir sūpuojamos
Šlapios sienos kampe
Išvysta
Gyvą ir nuostabią šviesą
Mylinčių akių palaimingą liepsną
Ir jis girdi
Labai aiškiai girdi
Šį pasaulį palikdamas
Spengiančioje miruolio kambario tyloje
Pačius švelniausius sugrįžusios meilės žodžius
Tariamus tikru taip mylėtos moters balsu
Ir akimirką kambarys spindi
Kaip net rūmai niekada nespindėjo
Gaisras
Šaukia kaimynai
Jie atskuba
Bet nieko neranda
Nieko tik vienišą žmogų
Purvinuos pataluos
O jis šypsos
Jam nė motais žiemos vėjas
Kambarin besiveržiantis
Pro plytelių
Įskilusių dėl skurdo ir laiko
Plyšius.
Krikštas danguje
Šią gatvę
kadais ją vadino
Liuksemburgo gatve
nes toks sodas buvo
Ginemerio gatve
šiandien vadina ją
nes toks pilotas
žuvo kare
Vis dėlto
ši gatvė
juk gatvė ta pati
juk sodas tas pats
vis dar tas pats
Liuksemburgas
Su terasomis… baseinais… statulomis
Tame sode medžiai
medžiai gyvi
Tame sode paukščiai
paukščiai gyvi
Tame sode vaikai
visi vaikai gyvi
Kiekvienas savęs klausia
klausia išties
ką čia tas pilotas beveikiąs po mirties.
Meteoras*
Tarp drausmės įstaigos grotų
apelsinas
žaibu
įskrido ir
akmeniu
išvietės kriauklėn įkrito
O kalinys
visas šūdu aptėkštas
ekstazėje tirpsta
visas džiaugsmu nušvitęs
Ji manęs nepamiršo
Aš dar vis jos širdy.
* Vertėja skiria šį tekstą šviesaus atminimo Mildai Bliumenzonienei, kalinių globėjai.
Gegužės mėnesio daina
Asilą karalių ir mane
Rytoj mirtis ištiks
Asilas mirs iš alkio
Karalius ‒ iš nuobodulio
O aš ‒ iš meilės
Dienų skalūne
Kreidinis pirštas
Mūsų vardus išrašo
O vėjas tuopose
Juos šnabžda
Asilas
Karalius
Žmogus
Saulė juodu šifonu
Štai ištrina mūsų vardus
Gėlas vanduo iš žolynų
Smėlis iš smėlynų
Rožė iš raudonų rožynų
Kelias iš juo keliaujančių pradinukų
Asilą karalių ir mane
Rytoj mirtis ištiks
Asilas mirs iš alkio
Karalius ‒ iš nuobodulio
O aš ‒ iš meilės
Gegužės mėnesį tai nutiks
Gyvenimas yra vyšnia
Mirtis – jos kauliukas
O meilė – visas vyšnios medis.
Paprasta kaip labas
Meilė ryški kaip diena
meilė paprasta kaip labas
meilė nuoga kaip ranka
tokia tavo ir mano meilė
kam posmuot apie didžiąją meilę
kam suokt apie didingą gyvenimą?
Mūsų meilei gera gyventi
ir jai to pakanka.
Meilė yra labai laiminga išties
ir net šiek tiek pernelyg… galbūt
ir kai užtrenkiam jai duris
ji taikos įsmukti pro langą.
Jei mūsų meilė išeit panorėtų
iš kailio išsinertumėm kad ji nepabėgtų
koks be jos mūsų gyvenimas būtų
lėtas valsas be muzikos
niekada nesijuokiantis vaikas
niekieno neskaitomas romanas
mechanika nuobodi
be gyvybės nemeili!
Švelnus ir pavojingas meilės veidas
Švelnų ir pavojingą
meilės veidą išvydau
po dienos alsios vakarą vieną
Jis atrodęs nelyg strėlę
įtempęs šaulys
nelyg skambintojo
arfa vaizdinys
Žinau, kad nebežinau
Žinau, kad nieko nežinau
Visa, ką žinau:
jis sužeidė
mane strėle
o gal muzika
Visa, ką žinau:
jis mane sužeidė
sužeidė tiesiai į širdį
ir amžiams
Deginančia liepsnojančia
meilės žaizda.
Didinga ir raudona
Didinga ir raudona
Virš
Paryžiaus
Didžiųjų rūmų
Saulė žiemos spindi
Ir nyksta
Kaip ir ji mano širdis išnyks
O visas mano kraujas pasilies
Pasilies ieškoti tavęs
Mano meile
Mano groži
Jis tave ras
Ten kur esi
Matote, ką norite matyti
Nuoga mergina jūroje plaukia
Vyras barzdotas vandeniu eina
Kuris stebuklas gražiausias pats
Iš paskelbtų stebuklų katras?
Mano liūtuke
Mano liūtuke miela
Įdrėskei ir supykdei mane
krikščionių nelaisvėj palikau tave
Nors buvai man labai miela
Prašau atleidimo
mano liūtuke miela.
Vertė Monika Nemanytė
