Pirmoji architektūra: pusiau žeminių mezolito namų fenomenologija

 

Nėra primityvaus žmogaus – yra tik primityvios priemonės. Idėja yra konstanta, ji galingai veikia iš pat pradžių.

 Le Corbusier¹

 

Gyvendami miestuose, dirbdami pastatuose ir atitolę nuo mus supančios gamtos, mes vis dėlto esame labai priklausomi nuo metų laikų kaitos. Kai rudenį keičiantis orams pradedame ilgėtis šilumos ir tarsi iš naujo atrandame džiaugsmą būti namuose, kaskart išgyvename ne tik perėjimą iš vieno sezono į kitą, bet ir santykio su savo namais pasikeitimą. Galima sakyti, kad kaip tik žiemą mūsų gyvenamasis būstas iš tiesų tampa namais archetipine šio žodžio prasme. Kasmetis „sugrįžimas“ į jaukius ir šiltus namus belaukiant artėjančios žiemos – šiandieniame pasaulyje egzistuojantis tolimas ikižemdirbiškos kultūros žmonių gyvenimo būdo atspindys. Vis trumpėjančios ir šaltėjančios dienos buvo ypač svarbus ženklas žmonėms, gyvenusiems mūsų kraštuose prieš 10 tūkstančių metų. Šių žmonių sukurtos architektūros pėdsakai sistemingai pradėti tirti praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje, o archeologinės žinios dar nespėjo tapti lietuviškos architektūros sampratos dalimi. Įsižiūrėjimas į senovės gyventojų architektūrinį palikimą padeda skleistis nepertraukiamo, tūkstantmečius trunkančio architektūros tęstinumo suvokimui, žvelgiant į pirmuosius pastatus, veriasi galimybė priartėti prie paties architektūros fenomeno esmės, kuri lengviausiai ir gali būti apčiuopiama pačioje pradinėje savo radimosi fazėje.

 

Mezolito žmonių aplinka

 

Pirmieji žmonės dabartinės Lietuvos teritorijoje, klajojantys paskui šiaurinių elnių bandas, neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos. Savo būstą – namus – jie gabendavosi kartu žiemą keldamiesi į pietus, vasarą – į šiaurę, nes buvo tiesiogiai priklausomi nuo žvėrių migracijos. Jų būstas – mobilios kūgio pavidalo palapinės, surenčiamos iš medinių karčių ir kailių. Nomadiškas žmonių gyvenimo būdas ėmė iš esmės keistis apie 8 tūkstančius metų prieš Kristų, kai staiga prasidėjęs klimato atšilimas pakeitė ir Lietuvos teritorijos kraštovaizdį². Tundrą ir miškatundrę pakeitė miškai, kuriuose apsigyveno įvairūs žvėrys. Tai lėmė ir pasikeitusį žmonių gyvenimo būdą, prasidėjo vidurinio akmens amžiaus, arba mezolito, epocha. Keletą tūkstančių metų žmonės gyveno nebe klajoklinį, bet dar ir ne visiškai sėslų gyvenimą, kuris lanksčiai ir kūrybingai prisiderino prie besikeičiančios gamtinio pasaulio aplinkos³. Mezolito laikotarpis, trukęs nuo 8 tūkstantmečio iki 5 tūkstantmečio prieš Kristų, mums paliko ir pačius pirmuosius Lietuvoje, nors ir fragmentiškus, architektūrinių statinių pėdsakus.

Laikas tuo metu tekėjo lėtai, tūkstančius metų žmonių gyvenimas iš esmės beveik nesikeitė, o bene svarbiausias veiksnys, skatinęs progresą, buvo natūralūs gamtos pasikeitimai. Per visą mezolito laikotarpį pamažu šylant klimatui žemė pasidengė beržų miškais, vėliau daugėjo pušynų ir mišrių lapuočių, juos keitė plačialapiai miškai. Šioje turtingoje gamtoje migruojančius elnius pakeitė lokiai, briedžiai, bebrai, šernai ir kiti gyvūnai, gyvenę pavieniui ar nedidelėmis bandomis, daugmaž vienoje teritorijoje. Žmonės, kurių pagrindinė veiklos rūšis buvo medžioklė, ėmė gyventi šalia savo medžiojamų žvėrių. Jie ilgą laiką apsistodavo vienoje vietoje, vėliau traukdavo į kitą, o apsisukus metų ratui vėl grįždavo atgal⁴. Taip susiformavo pagrindinių gyvenviečių ir sezoninių stovyklaviečių tinklas, kiekvienam metų laikui pasirenkant patogesnę vietą, susijusią su tuo, kokios rūšies maisto tuo metu galima pasigauti ar susirasti. Taip apgyvendintos pamiškės (vienuose miškuose klajojo briedžiai, kituose buvo gausu uogų), upių ir ežerų pakrantės, kur skirtingu metų laiku rasdavosi gausiau žuvies. Žmogaus ryšys su gamta, kurioje jis gyveno, buvo nepaprastai stiprus, tiesioginis ir esminis, lėmęs visą jo fizinį, psichologinį ir dvasinį gyvenimą. Vėlesnius tūkstantmečius žmogus pamažu vis tolo nuo pirmapradės gamtos, stengdamasis įrodyti savo nepriklausomybę, tačiau civilizacinės kelionės startiniame taške jis buvo pačiame giliausiame gamtos glėbyje, kur susiformavo žmogiškosios tapatybės pamatas – namai.

 

Žiemos būstas

 

Apie mezolito namus žinome iš vienintelio šaltinio – archeologinių tyrimų. Iš dešimčių senovės gyvenviečių, rastų dabartinės Lietuvos teritorijoje (daugiausia pietinėje šalies dalyje), tik keliose aptikta aiškesnių pastatų liekanų. Iš negausios ir ne visos medžiagos vis dėlto galima susidaryti įtikinamą vaizdą, kaip atrodė pirmieji lietuviški namai. Jų būta dviejų tipų: vieni, manoma, naudoti šiltuoju metų laiku, kiti – žiemą⁵. Pirmieji – vadinami antžeminiais – tai statmenai į žemę įbesti rąstai, formuojantys netaisyklingus uždarus ar iš dalies uždarus tūrius, dengtus vienšlaičiais ar dvišlaičiais stogais. Kaip nusako ir jų pavadinimas, didžioji šių medinių statinių dalis buvusi ant žemės, spręsti, kaip jie galėjo atrodyti tiksliau, sudėtinga. Antrojo tipo pastatai dar vadinami pusiau žeminiais ir manoma, kad jie skirti žiemos laikui. Šių pastatų planas – netaisyklingo apskritimo ar ovalo formos. Taip pasakytina, bandant apibrėžti mums įprastais terminais. Iš tiesų šių namų planas tiek tėra artimas apskritimui, kiek jam artimas riedulio, pušies kamieno, balos smėlyje siluetas. Norint suvokti akmens amžiaus architektūrą reikėtų palikti savo namų, darbo, miesto stačiakampių gretasienių aplinką, gatves, kurias rėmina vienodo pločio šaligatviai iš standartinių stačiakampių trinkelių, ir pasiekti tokią natūralios gamtos vietą, kurioje per žvilgsnio atstumą nesimato nieko tiesaus ir taisyklingo. Mezolito architektūros tikslas pirmiausia buvo ne tvarkingas ir racionalus pasaulis, bet esminis žmogiškosios egzistencijos pamatas – guolis, kuriame prasidėjo, gimė ir augo vaikai. Stacionarus į žemę įgilintas namas be langų, bet su židiniu ir minkštu kailių guoliu atsirado kaip namai, kuriuose gyveno viena arba dvi šeimos, jau atsiskyrusios nuo kitų ir pradėjusios kurti savo intymų ir individualų pasaulį, kuriame užaugę vaikai pradėjo suvokti save kaip priklausančius konkrečiai žemės vietai, kaip turinčius savo namus ar, galėtume sakyti, keletą namų, tarp kurių – savo ryškiausia vietos tapatybe išsiskiriantį žieminį būstą.

Pusiau žeminių pastatų iš seniausio, mezolito, laikotarpio rasta dviejose senovės gyvenvietėse prie Kretuono ežero ir pietų Lietuvoje netoli Senosios Varėnos. Pastarojoje Varėnės senovės gyvenvietėje 1996–1997 metais archeologas Tomas Ostrauskas aptiko trijų žiemoti skirtų pastatų liekanas. Sezoninė gyvenvietė ant aukšto nedidelės Varėnės upės kranto, numanoma, galėjo būti didesnė, bet šiaurinę jos dalį sunaikino 1895 metais nutiesto geležinkelio tilto statybos darbai⁶. Apskritai šio tipo būstų rasta labai mažai dar ir dėl ankstesnės tyrimų metodikos, neįvertinusios trapių, dažniausiai tik grunto struktūroje matomų pėdsakų, kuriuos labai lengvai gali pažeisti ir kiti veiksniai, pavyzdžiui, intensyvi žemdirbystė ar medžių šaknys.

 

Tarp gamtos ir žmogaus

 

Du geriau išlikę pastatai Varėnės senovės gyvenvietėje buvo netaisyklingos – riedulio, vandens telkinio ar kito gamtiško objekto – formos, šiek tiek pailgi šiaurės–pietų kryptimi. Abu jie nedidelės virtuvės dydžio, 5–7 kvadratinių metrų ploto. 6 tūkstantmečio prieš Kristų viduryje, artėjant žiemai, šią aukštutinę upės terasą žmonės pasirinko apgalvotai ir sąmoningai. Vasarinės gyvenvietės statytos atvirose perpučiamose vietose prie vandens, o žiemai ieškota aukštesnių, sausų vietų, kartu per daug nenutolstant nuo vandens šaltinio. Taip pat tai turėjo būti pakraštys lapuočių miško, kuriame veisėsi daug stambiųjų kanopinių ir kitokių žvėrių. Tarp mėgstamiausių mezolito virtuvės patiekalų – briediena ir tauriųjų elnių mėsa. Pastarieji žvėrys labiau mėgo pietų Lietuvos pušynus, kurie ir tuo metu turėjo želti netoliese⁷. Pasirinkus saugią ir sausą vietą, garantuojančią vandenį ir miško atsargas, buvo galima pradėti kurti namus. Nebūtų teisinga nuvertinant ankstyvąjį Homo sapiens manyti, kad mezolito žmogaus žieminis namas – primityvus tarsi paukščio lizdas ar lapės ola. Taip išryškinant gyvūnų ir žmonių būstų išorinį (medžiaginį) panašumą ir ignoruojant esminį žmogiškosios kūrybos pasireiškimo aspektą. Nors žmogus ne prasčiau nei kiti gyvūnai pažinojo gamtos pasaulį, jis nuo pat pradžių skyrėsi nuo to pasaulio. Paukštis tūkstančius metų savo lizdą suko tokiu pačiu būdu, o žmogus stebėjo aplinkinį pasaulį, analizavo ir pasitelkęs savo kūrybines galias jį atspindėjo architektūroje. Pirmieji žmogaus namai atskleidžia ne primityvumą, bet dabar sunkiai suvokiamą žmogaus ir jį supančio pasaulio betarpišką sambūvį.

Mezolito medžiotojas mato paukščio lizdą pamiškėje, lapės olą upės šlaite, šerno guolį – visa tai inspiracija, medžiaga kūrybai. Varėnės namus sudarė dvi lygiavertės dalys – įgilinta į gruntą ir buvusi virš žemės. Vakarinio pastato grindys arba asla įgilinta apie 1 metrą nuo žemės paviršiaus, kiek didesnio rytinio pastato – iki 1,75 metro. Antžeminė dalis turėjusi būti stulpinės arba karkasinės konstrukcijos: duobės sienos perimetru į žemę susmeigti mediniai stulpai turėjo būti užbaigti virš žemės kylančiu kūgio formos arba dvišlaičiu stogu⁸, kuris sutvirtintas vytelėmis ir dengtas lapais, samanomis, žeme. Nedideliame pastate panaudotos visos aplinkinio gamtos pasaulio medžiagos – stabili, šilumą sauganti ir maskuojanti lapės urvo žemė, tvirta ir šildanti, apsauganti nuo vėjo paukščio lizdo šakų struktūra, minkštas ir šiltas šerno guolio pušinės žievės paklotas. Į žemę įsmeigtos kartys atsiradusios įsižiūrėjus į miško medžius. Šiame būste netiesioginiu būdu atsispindėdami nuo aplinkinio pasaulio yra ir kiti mums galbūt neapčiuopiami ar nežinomi gamtos įspūdžiai. Tačiau visa tai – nebe natūralios gamtos dalis, bet žmogaus perkeistas kūrinys. Būdamas iš gamtos ir nepaprastai arti jos, šis architektūros objektas yra tarpininkas tarp gamtiškojo pasaulio ir žmogaus. Filosofas Martinas Heideggeris rašė, kad „pastatai priartina žemę, kaip apgyvendintą kraštovaizdį, prie žmogaus“, taip taupiai nusakydamas fenomenologinį architektūros suvokimą, kurį išplėtojo architektūros istorikas ir teoretikas Christianas Norbergas-Schulzas⁹. Sunku būtų surasti aiškesnį ir nuoširdesnį architektūros objektą nei mezolito medžiotojų būstas, kuris sudėtingą, paslaptingą, pavojingą, didžiulį, neaprėpiamą ir nesuvokiamą gamtos pasaulį paverčia konkrečiai bendruomenei, konkrečiam asmeniui priklausančiais namais.

 

Gyvenimo apvalkalas

 

Pusiau žeminio pastato epicentras yra atviro tipo židinys. Tai, galėtume sakyti, laužavietė, kartais, ypač vėlesniu neolito laikotarpiu, ji buvo išdedama akmenimis, apsaugančiais ir sulaikančiais šilumą¹⁰. Didesniajame Varėnės gyvenvietės name rasti du židiniai – tai nurodo, kad greičiausiai jame gyventa dviejų šeimų. Aplink židinius virė visas žiemos meto gyvenimas – buvo kurstoma ugnis, kepama mėsa ir miško gėrybės (pavyzdžiui, riešutai), ugnies šviesoje gaminami titnaginiai ietigaliai, rėžtukai, gremžtukai, vyko socialinis šeimos gyvenimas, susėdus pusračiu ar ratu apie židinį. Ugnis – šilumos, karščio, šviesos šaltinis, apibrėžiantis ne tik funkcinę, bet ir ne mažiau svarbią emocinę namų šerdį. Visa tai, kas vyksta aplink židinį, iš tiesų ir yra namai. „Gyvenamasis namas yra apvalkalas, apgaubiantis namus“, – rašė architektas Juhani Pallasmaa¹¹. Aiškioje, struktūriškai nesudėtingoje akmens amžiaus architektūroje ši skirtis kone akivaizdi. Mezolitiniame name galima aiškiai matyti tai, kas šiuolaikiniuose namuose apčiuopiama sunkiau, apkrauta papildomomis funkcijomis ir reikalauja nuodugnesnės analizės. Varėnės gyvenamieji pastatai beveik pažodine prasme buvo pastatyti kaip apvalkalas ar kiautas, skirtas apgaubti aplink namų židinį vykstantį namų gyvenimą. Įsivaizduokime būrelį medžiotojų, kurie visą dieną praklampoję po pusnis, sekdami briedžio pėdsakais, galų gale paleidę sėkmingą strėlę ir nudobę žvėrį, pavargę ir sušalę nuo vėstančio ant kūno prakaito traukia atgal į namus. Apie ką jie galvoja, kokios jų mintys, užuodus dūmų kvapą, pajutus židinio šilumą ir pamačius jų laukiančius namiškius? 5–7 kvadratinių metrų žieminiuose namuose, atskirtas nuo bekraštės gamtos, yra mezolito žmogaus gyvenimas. „Architektūros kūrimas yra šventas veiksmas, nes jis atskiria vieną aplinką nuo kitos. Man patinka senoji architektūra, kuri išlieka pajėgi atsispirti, savaip kovoti su išoriniu pasauliu“, – sakė architektas Mario Botta¹². Sunku kaip reikiant įvertinti akmens amžiaus žmogaus, kuris architektūros būdu atskyrė savo pasaulį nuo atšiaurios gamtinės begalybės, kūrybinę jėgą. Šis nuostabą keliantis veiksmas, suteikęs kevalą žmogaus namų židiniui, tarsi įsčias kūdikiui, leido žmonių giminei vystytis ir savo kūrybine galia perkeisti pasaulį. Neatsitiktinai paskutinis akmens amžiaus laikotarpis, neolitas, buvo paženklintas bene didžiausiu pokyčiu žmonijos istorijoje – žemdirbystės ir jau visiškai sėslaus gyvenimo pradžia.

 

Buvimas gamtoje ir izoliacija

 

Visa žmogaus namo koncepcija gali pasirodyti prieštaringa – viena vertus, per architektūrą jis prisiartina gamtos pasaulį, jį naudoja ir perkuria, adaptuoja savo gyvenimui ir poreikiams, kita vertus, tuo pačiu būdu jis atsiriboja nuo gamtos ir savo gyvenimą augina viduje, statydamas namą atskiria vidų ir išorę, čia ir ten, židinio jaukumą ir žiemos atšiaurumą. Ši prieštara neišnykusi egzistuoja ir šiuolaikinėje architektūroje. Ją galėtume apibūdinti kaip nuolatinę įtampą tarp buvimo kartu su pasauliu (gamta, gyvenviete, miestu) ir izoliavimosi, buvimo atskirai, savo privatumo saugojimo. Negana to, šią priešpriešą tam tikra prasme galėtume redukuoti iki neišvengiamos įtampos, kuri egzistuoja kiekviename architektūros kūrinyje tarp interjero ir eksterjero. Ji yra a priori kiekvieno pastato neišvengiama sąlyga, su kuria kiekvieną kartą pastatą projektuojančiam architektui ir architektūroje gyvenančiam, dirbančiam, besiilsinčiam žmogui tenka susidurti iš naujo.

Pažvelkime dar sykį į vidurinio akmens amžiaus medžiotojo namą. Kokiu būdu jame atsispindi ši fundamentali priešprieša? Užeikime į trobelės vidų. Iš neolitinio namo prie Kretuono ežero ir kitų pavyzdžių žinoma, kad įėjimai dažnai būdavo įrengti saulėtoje ir mažiau vėjuotoje pusėje. Varėnės namų įėjimai irgi turėjo būti iš pietinės pusės ir kartu priešingos upės krypčiai, iš kur kylanti vėsa ir drėgmė. Iš ankstyvojo mezolito Rėkučių pastato fragmentų žinome, kad į įgilintus pastatus kartais buvo patenkama pro ankštą koridorių, kuriuo būdavo įšliaužiama į vidų¹³. Pagrindiniai architektūriniai sprendimai, net ir pati apvalaina plano forma skirti sulaikyti ir išsaugoti šilumą. Įsliuogę pro nedidelę įėjimo angą turime nusileisti kopėtėlėmis (ar kitu būdu) iki 1 ar 1,7 metro gylyje esančių patalpos grindų¹⁴. Jų viduryje spragsi laužas, dar vienas – priešingoje, šiaurinėje, pusėje. Grindys išklotos pušų žieve, o atviro židinio šviesa atsispindi statmenų rąstų paviršiuje, kurie banguojančia linija apsupa visą nedidelę patalpą. Nėra langų, todėl tamsu net ir dieną, o darbą ir poilsį lydi židinio šviesa. Atrodytų, kad žmogus visiškai atsiskyręs nuo gamtos, tapęs nuo jos nepriklausomas, net visą gyvenimą reguliuojantis saulės ritmas nebeaktualus – jis turi autonomiškai reguliuojamą šilumos ir šviesos šaltinį. Tačiau kapsulę primenantis medžiotojo namas suteikė žmogui ne atribojimą ir izoliaciją, bet tam tikrą kontakto su aplinka būdą, apibrėžiantį pasikeitusį žmogaus ir gamtos ryšį. Medžiotojo kapsulė pagaminta iš medienos ir lapų, iškasta žemėje ant upės, iš kurios semiamas gyvybei būtinas vanduo, kranto. Pradėjus brėkšti, nedidelė skylutė kraigo viršuje, skirta išeiti dūmams, įleidžia truputį rytinės šviesos, iš kurios užtenka suprasti, koks paros metas. Kai pakyla stiprus vėjas ir pasipila lietūs, žemės ir medienos sluoksnis praleidžia ošimo garsą ir pro nesandarų plyšį stoge nubėga kelios čiurkšlės vandens. Kaip tik tuo metu jausmas, kad turi namus, sustiprėja. Kuo plonesnis sluoksnis, skiriantis namų šilumą nuo šaltojo meto darganų, – tuo didesnis išgyvenamas jaukumo ir saugumo jausmas. Akmens amžiaus žmogaus gebėjimas apsisaugoti nuo vėjo, sniego, šalčio, saulės ar lietaus neatskyrė jo nuo pasaulio, bet sukūrė naują ypatingą santykį tarp jo vienoje pusėje ir žemės bei dangaus kitoje. Nuo pat pradžių būdamas ir revoliucingas, ir prieštaringas, šis santykis, turėdamas architektūros išraišką, iki šių dienų išliko nepraradęs savo pirminės įtampos tarp medžiotojo, žemdirbio, miestiečio, šiuolaikinio žmogaus vienoje pusėje ir miško, lauko, kaimo, miesto kraštovaizdžio, atveriančio kelią į neišsemiamą pasaulio begalybę, kitoje pusėje.

XX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje atlikti archeologiniai tyrimai Varėnės upės ir Kretuono ežero pakrantėse praplėtė mūsų žinias apie mezolito žmonių gyvenimą, atskleisdami pusiau stacionarių žiemos metui skirtų pastatų erdves. Šie trapūs dirvožemyje įsispaudę namų pėdsakai leidžia Lietuvos architektūros istoriją pradėti skaičiuoti apytikriai prieš 10 tūkstančių metų – prieš tiek laiko pradėjo formuotis patirtis, kad turime namus, į kuriuos galime sugrįžti, kurie yra saugus ir šiltas mūsų gyvenimo centras. Jų atsiradimas – tai giliausias supančio gamtos pasaulio patyrimas ir jo suvokimas, kartu tapęs ir besitęsiančio atsiskyrimo nuo gamtos pradžia. Akmens amžiuje išrastas stebinančiai kūrybiškas žmogaus gyvenimo gamtoje būdas – tai, ką vadiname architektūra, – tęsiasi jau visus 10 tūkstantmečių. Iš jų daugiau kaip 9  tūkstančius metų egzistavo medinė ir žemės architektūra. Įgilinti į žemę namai buvo statomi nuo ankstyvojo mezolito iki vėlyvojo neolito apytikriai 5–6 pirmus architektūros tūkstantmečius. Pokyčiai ir naujovės atėjo labai palengva, skiriant laiko įsisavinti ir suvokti tai, kas perimta iš ankstesnių kartų. Akmens amžiaus žmogui reikėjo laiko išmokti gyventi atsiskyrus nuo gamtos, bet kartu išliekant ir neatsiejama jos dalimi, suprasti šį naują architektūrinį santykį, atrasti jo galimybes, kartu naujomis sąlygomis atrandant savo paties besiplečiančias galimybių ribas. Architektūros, kaip kiaukuto, skirto apsaugoti šeimos namus, ir kaip tarpininko, priartinančio gamtos pasaulį, sutaikančio žmogų su jo aplinka, išradimas nenutrūkstamai tęsiasi iki mūsų dienų. Gyvendami šiuolaikybėje, tebesame susiję su pirmąsias žiemas upės šlaito būstuose praleidusiais medžiotojais. Žvelgdami pro savo kambario langą į sodą, gatvę, medžius ar galbūt tik dangaus plotą virš pastatų, susiduriame su begaliniu gamtos pasauliu, nuo kurio jau atsiskyrėme, kad galėtume augti ir tobulėti, tačiau kurio niekaip negalime paliauti ilgėjęsi.

 

 

Tekstas yra Architektūros fondo projekto „Aikštėje“ kuruojamo ciklo „Namai“ dalis.

Projekto strateginė partnerė – Lietuvos kultūros taryba.