Pirma moteris ir vaikus! Arba kūnas ir seksualumas

 

Kalbėdami apie engiamas grupes, negalime pamiršti kūno politikos. Istoriškai kūnas buvo ir tebėra socialinio pasaulio metafora, tačiau jis negali egzistuoti kaip paskiras objektas ir todėl yra nuolat pajungiamas tam tikram diskursui. Kūnas kultūrinamas, objektyvuojamas, istorizuojamas, todėl tampa labiau idealiu nei realiu (realią poziciją užimančiu) dariniu, nes bet kokia pozicija ar jos atmetimas yra socialinis reiškinys. Kūnas egzistuoja politiškai ir suprasti jį galime kaip tai, ką turime, t.  y. kaip objektą. Jei kūnas egzistuoja kaip tai, kas esame, jis esti kaip subjektas. Tampantis kūnas yra procesas arba performansas. Tačiau tokiais būdais besireiškiančius kūnus pasitinka skirtinga taisyklių, normų, kategorijų, reikšmių, politinių ir istorinių substratų visuma. Galima sakyti, kad kūnas kaip paskiras biologinis fenomenas neegzistuoja, nes jis iškart istorizuojamas, kitaip tariant, dar negimęs kūnas jau pajungtas kalbai. Jacques’as Lacanas sako tą patį: „Pradėdamas egzistuoti žmogus visų pirma reikalą turi su kalba; ji duota. Jis įtrauktas į ją dar nė negimęs.“

Lytis yra vienas pagrindinių kūno žymėjimo elementų. Žmonės išmoksta lytį, ji tarsi tampa esiniu, kuriam priskiriami tam tikri atributai, praktikos ir vaidmenys. Taigi lytį, lyties vaidmenį išmokstame per vaizdinius ir nusistovėjusius normatyvus, kurie byloja, kaip turi atrodyti ir elgtis, kokias emocijas turi reikšti tam tikras kūnas.

Šiame tekste kalbėsiu apie tai, kaip Vakarų kultūra sukaustė kūnus ir pajungė juos kapitalui: ji pavertė juos produktais ir mito, baimės, draudimų apraiška. Kalbant apie kūnus, norisi aptarti tuos, kurie istorijoje buvo apleisti labiausiai, – kalbu apie moteris ir vaikus.

Knygoje „Lyties dialektika“ (The Dialectic of Sex, 1970) Shulamith Firestone teigia, kad lytis yra klasė, kuri taip giliai įsismelkusi į socialinių santykių struktūrą, jog tapo nematoma. Firestone kritikuoja dialektinį ir materialistinį analizės metodą, istorijai būdingą pradų dialektiką, iš kurios ir kyla klasinė lyties perskyra. Binarinėje kultūroje tariamai egzistuoja du pradai: vyriškasis ir moteriškasis. Tačiau svarbu pabrėžti, kad, Firestone teigimu, binarinė organizacija, egzistuojanti dėl klasinės lyties perskyros, nėra įsišaknijusi gamtoje, bet esti išimtinai kultūroje. Lytis – tai kultūrinis palikimas.

Lytis be kultūros, interpretuoto biologizmo neegzistuoja. Biologizmas čia reiškia istorijos kanono lydimą žmogaus kūną ir kūnų tarpusavio skirtumus. Tai, kas paskatino (lyties) klasinės sistemos vystymąsi, vienos grupės dominavimą kitos atžvilgiu, buvo ne patys skirtumai, skirtingai kultūriškai interpretuotos reprodukcinės sistemos. Reprodukcinės funkcijos lėmė galios paskirstymą biologinėje šeimoje ir disbalansą joje. Šio disbalanso pagrindu suponuojamas hierarchijos principas, kuris lemia psichoseksualinį individų vystymąsi ir jų tarpusavio dualizmą, nelygybę, vertesnės grupės eksploatacinį santykį mažiau vertos grupės atžvilgiu, lemiantį tam tikrą socialinę organizaciją. Toks interpretuotas biologizmas (kultūrai pajungta biologija) suformavo tam tikrų kultūrinių normų, žinių bei ritualų visumą, kurios šerdyje aptinkame moterų ir vaikų priespaudą. Tad branduolinė (nuclear) šeima (tokia heteronormatyvi šeima, kuri išlieka „natūralios“ šeimos kulto pavyzdžiu) tik paskatino psichologines biologinės šeimos nuobaudas (penalties) ir lėmė specifinius psichoseksualinius asmenybės iškraipymus.

Moterys ir vaikai nuolat minimi kartu („pirma gelbėkime moteris ir vaikus“). Ypatingas juos siejantis ryšys visiems gerai pažįstamas: iš moterų tikimasi įgimto gebėjimo ir troškimo rūpintis vaikais, net jei šių jos turėti neplanuoja ar pačios ką tik pasiekė brandos etapą. Tačiau, kaip teigia Firestone, šis ryšys tėra priespaudos išraiška. Tad, norėdami samprotauti apie kūnų išsilaisvinimo politiką ir vaikų padėtį, privalome pasvarstyti apie judėjimus dėl moterų teisių ir laisvių. Jei siekiame kalbėti apie vaikus, turime kalbėti apie moteris ir atvirkščiai. Žiūrint istoriškai, moters priespaudos kaltininkėmis laikytinos biologinės vaikų išnešiojimo ir žindymo funkcijos. Nenoriu teigti, kad vaikų gimdymas yra moterų priespaudos išraiška; tenoriu pasakyti, kad dėl potencialios savo biologinės funkcijos, kuri apibrėžė pusę žmonijos kaip moterų-motinų grupę, „moteris“ ir „motina“ tapo sinonimais: motina netapusi moteris nebuvo laikoma tikra moterimi – moteris yra minėtos funkcijos pasekmė, o vaikai yra apibūdinami ir psichologiškai šio vaidmens suformuojami.

Galios hierarchiją tarp vyro, moters ir vaiko kūnų sąlygoja biologinė šeima. Tokia biologinėje šeimoje vyraujanti hierarchija, sąlygojanti seksualinę priespaudą, destruktyviai atsiliepia vėliau tokios šeimos struktūros kūrėju tapsiančio vaiko psichikai. Socialiai paskirstyta biologinė šeima egzistavo per visą istorijos procesą. Vis dėlto išimtimi galima laikyti matriarchalinės kultūros erą, kurioje moteris buvo įgijusi (ir tai dabar ilgesingai prisimenama) deivės, dievaitės, amazonės, gyvybės teikėjos statusą (visai kaip dievas). Tačiau matriarchatas tėra pereinamasis laikotarpis: nuo gamtos šlovinimo per moterį vyras pereina prie gamtos (ir moters) užkariavimo. Firestone teigia, kad matriarchalinės sistemos nostalgija ir siekis prie jos elementų grįžti nėra atsakymas į moterų (ir jų kūnų) priespaudos egzistavimo klausimą. Matriarchalinė sistema dažnai sąlygoja kultūrinę nostalgiją ir ima simbolizuoti moterų kūnus ir jų laisves. Tačiau ši matriarchato praeities emblema tik skatina lipti ant tų pačių grėblių: nors šlovintos ar idealizuotos (fetišizuotos), moterys nebuvo lygiavertė visuomenės dalis, būti garbinamai nėra laisvė. Idealizavimas ar dievinimas vyksta vyro galvoje, to, kuris turi teisę šnekėti ir būti subjektu, kieno žvilgsnis, vizijos ir troškimai kultūriškai svarbūs. Tokiu būdu tiek matriarchatas, tiek patriarchalinis šeimos modelis (neteigiu, kad kiekviena heteronormatyvi šiuolaikinė šeima patriarchalinė), lėmęs pirmąsias socialines organizacijas, apibūdino moteris kaip kitokią rūšį būtent dėl jų unikalaus biologinio gebėjimo išnešioti kūdikį.

Kalbėti apie vaikų padėtį ir priespaudą, jas suprasti ir pakeisti galima tik atsižvelgiant į moterį ir jos kūną bei socialinę organizaciją, kurioje ji formuojasi. Kadangi moterys ir vaikai didžiąją dalį istorijos priklausė tai pačiai klasei ir buvo asimiliuojami drauge, moterį konstituoja jos motinystė, o vaikas apibrėžia ir atpažįsta save per motiną. Todėl svarbu kalbėti apie moterų judėjimus vaikų teisių ir laisvių kontekste: moterų judėjimai pajėgia išryškinti patriarchalinę branduolinę šeimą kaip organizaciją, kuri struktūravo istoriškai vergiškas vaiko ir moters ekvivalento motinos pozicijas. Tačiau branduolinė šeima radosi gana neseniai, XIV amžiuje. Branduolinės šeimos modelio atžvilgiu moteris pradėta laikyti menkesne: deivės kadencija baigėsi, moteriai beliko viena socialinė funkcija – gimdyti vaikus.

Šalia branduolinės šeimos susikūrė ir naujas „vaikystės“ darinys. Būtų galima ginčytis, kaip drįstama teigti, kad vaikystė yra konstruktas – juk tai toks tyras ir šviesus tyrinėjimų metas. Būtent konstruktas. Pusė vaiko tyrinėjimų uždraudžiami ir net už juos baudžiama, taip suluošinant potencialų suaugusįjį. Vaikas tyrinėja tai, kas arčiausiai jo, t.  y. save. Kaip minėjau, čia irgi veikia istoriškasis biologizmas: ankstyvas amžius pajungiamas kultūrai, tampa „vaikyste“. Vaikystė kupina nuo vaikų atsietų reikšmių, idėjų ir mitų, suaugusiųjų konstruktų, su kuriais vaikai privalo kažkaip tvarkytis. Neteigiu, kad vaikystė neegzistuoja, tik noriu pabrėžti, kad tai, ką laikome vaikyste, ir turiniai, kuriais įkrautas šis suaugusiųjų pramanas, išties menkai susiję su pačiais vaikais.

Branduolinės biologinės šeimos mito kontekste konstruojamas ir mitas apie moteris ir vaikus – abu mitai papildo vienas kitą. Toks šeimos institutas konstituoja moters „moteriškumą“, visiškai atima jį iš pačios moters ir paskiroms moterims pateikia vieneriopą mitą, bylojantį, kokia, jei nori būti priimta visuomenės, moteris turi būti, kaip turi atrodyti, kas jai leistina ir kas ne. Toks mitas tapo standartu. Praeityje tokio standarto neatitikusios buvo atmetamos kaip mažiau moterys, o visos kitos buvo laikomos homogeniška grupe („ech, tos moterys“, „visos moterys tokios“). Toks moterų suvienodinimas ir universali seksualizacija paverčia jas vientisa, menkesne grupe.

Susikuria atskiri poliai – vyras ir moteris, jų binarika veikia kultūrą, kurios buvo įsteigta. Moters tapatybė redukuojama į vyrų kultūros sukurtą mitą apie ją. Kadangi moters seksualumas priklauso vyrui, ji savęs, kaip seksualios asmenybės, neturi teisės reikšti individualiai, nes tėra vyrų kultūros sukurtos erotinės visumos dalelė – tokioje kultūroje apie jos seksualumą nešnekama, nes vyro garbė joje priklauso nuo jo moters priklausymo tik jam. Filosofė Gayatri Spivak teigia, kad nuo neatmenamų laikų moters kūnas buvo vyro garbės šaltinis. Manau, būtų galima teigti, kad moters kūnas jai pačiai priklauso tik dėl moters sąmoningumo. Kūną suprekinančiame pasaulyje tas pats pasakytina ir apie vyro kūną, tačiau šis susiduria su visai kita problematika, todėl šiame tekste šitai nebus plėtojama.

Tad moters kūnas iš jos atimamas. Gilles’io Deleuze’o ir Felixo Guattari knygoje „Tūkstantis plokštikalnių“ išsakyta mintis iliustruoja tai, apie ką kalbu, – autoriai teigia, kad pirmiausia kūnas iš mergaitės pavagiamas: „Liaukis, mergaitei taip elgtis nedera, tu nebemaža, nesimaivyk, nesielk kaip berniukas.“ Taip iš mergaitės atimamas autentiškas jos tapsmas, ir visa tik tam, kad joje būtų įrašoma istorija, binariškumas ir kultūra. Vėliau, filosofų teigimu, ateina berniuko eilė. Berniukui mergaitė yra pavyzdinė struktūra, kuria remiantis kūnas atimamas ir iš jo. Berniukas nukreipiamas į mergaitę kaip į troškimų objektą, kaip priešingą ir jam netapatų organizmą – taip tikrovės pagrindu sukonstruojama fikcija, kūnai ir iš jų kylanti kultūra suklastojama.

Taigi šeima kaip institucija buvo viena pirmųjų socialinių organizacijų, įvairiose kultūrose skirtingai, tačiau vis vien atskyrusi ir apibrėžusi moteris ir vaikus. Firestone rašo, kad terminas „šeima“ (family) pirmą kartą pavartotas Romos imperijoje socialiniam dariniui, kurio galva vyras valdė visus kitus to darinio narius – moterį, vaikus, vergus, – įvardyti. Romėnų įstatymai šeimos galvai suteikė teisę į visų kitų narių gyvybę ir mirtį. Lotyniško žodžio famulus reikšmė yra „namų vergas“, o žodis familia žymi visus vienam vyrui priklausančius vergus. Žinant, kad šeima yra bene labiausiai mūsų kultūroje ginama idėja, šeimos termino etimologija tampa išties kontroversiška. Taigi šeimos kaip socialinio darinio kitimas lėmė ir tebelemia kultūrinius žmonių psichologijai įtakos turinčius pokyčius. Šeimoje moterys ir vaikai tam tikru pavidalu egzistavo kaip vergų klasė, tačiau ilgainiui ši pozicija pakito. Firestone teigimu, atsiradus paauglystės – jauno suaugusiojo – ir, svarbiausia, vaikystės sąvokoms, ėmė keistis net individo gyvenimo cikliškumas ir jo suvokimas.

Taigi vaikystės kaip žavaus ir tyro laikotarpio ir vaiko kaip tyros būtybės suvokimas palyginti nesenas reiškinys. Viduramžiais vaikystė neegzistavo (nereikia pamiršti, kad ir gyvenimo trukmė tuo metu buvo gerokai trumpesnė). Viduramžiais vaiko suvokimas kardinaliai skyrėsi nuo to, kuo vaikus suaugusieji laiko šiandien. Viduramžiais vaikai tebuvo mažesni vyrai ir moterys: ikonografijoje jie vaizduoti kaip maži suaugusieji, kurių socialinė pozicija aiškiai apibrėžta jų klasės ar giminės. Firestone viduramžių vaikus dėl jų finansinio priklausymo įvardija kaip tarnų klasę. Tačiau galima spekuliuoti, kad vaikų įsitraukimas į kasdienį suaugusiųjų gyvenimą buvo užtikrintas ir dėl menkesnės gyvenimo trukmės: vaikai beveik neturėjo žaislų, jų rūbai beveik nesiskyrė nuo suaugusiųjų rūbų, kalbos prie jų niekas netaikė ir jie, ypač mergaitės, greitai būdavo pradedami laikyti suaugusiais (mergaitės tapdavo moterimis, nuotakomis, žmonomis, mamomis). Vaikai nebuvo atskira segreguojama grupė, turėjusi užsiimti specialia veikla, lankyti mokyklą ir laiką leisti specifinėje aplinkoje. Tačiau nereikia pamiršti, kad viduramžiais šeimos samprata buvo kitokia, todėl vaikai buvo suvokiami kaip didesnės grupės ar giminės dalis – kadangi jie priklausė platesnei grupei, jų priklausomybė nuo tėvų nebuvo tokia visiška kaip dabar.

Tad, kaip minėta, vaikystės sąvoka išaugo modernios šeimos dirvoje. Firestone pažymi, kad vaikiškų žaislų atsiradimas, naujo žodyno vaikams apibūdinti susikūrimas, vaikams skirtų žaidimų paplitimas ir kiti istoriniai rodikliai leidžia teigti, kad vaikystės sąvoka atsirado XVII amžiuje. Šio laikotarpio ikonografijoje aptinkama ir motinos bei vaiko santykį šlovinančių vaizdų. Išryškėjo Jeano-Jacques’o Rousseau kurtas ir plėtotas vaikystės kultas. Rousseau idėjos žymi Apšvietos paskatintą moterų ir vaikų tyrumo bei nekaltumo diskursą. Apšvietos epochoje imta nerimauti dėl moterų ir vaikų suteršimo ydomis. Tariama pagarba tebuvo jų atskirties ir priespaudos simptomas. Čia svarbu pabrėžti, kad pagarba žmonėms, grupėms ar jų skirtumams ir panašumams neturi nieko bendra su „pagarba“, kuri tik atskyrė moteris ir vaikus nuo pasaulio, mitologizavo juos.

Moteris ir vaikus sergint nuo purvo ir tikrojo pasaulio, prie jų nesikeikiant ir nesispjaudant, įsivyravo perteklinis mandagumas. Tokia tendencija matoma ir šiandien, pavyzdžiui, kai, susidūrus vyrams, moterims ir vaikams, dėl pastarųjų buvimo pasikeičia bendravimo registras. Nekalbu apie suaugusiųjų flirtą ar šnekos supaprastinimą vaikų atžvilgiu; noriu pabrėžti suaugusiųjų kaip pozicijos sukūrimą „kitos“ grupės atžvilgiu, iš dalies ją diskriminuojant. Toks tariamai pagarbus elgesys tapo vienu veiksnių, palaikančių moterų ir vaikų priespaudą. Moteris privalo šypsotis, džiaugtis, kalbėti negarsiai, elgtis mandagiai, pritarti, nesikeikti ir dar kartelį šypsotis. Taip švietėjiškai moteris buvo (šito atgarsius jaučiame ir šiandien) muštruojama, kad taptų „tikra dama“ (vaikai taip pat privalėjo pasekti šiuo pavyzdžiu). Neretai ir dabar nemandagi moteris laikoma „kale“ arba „PMS-inančia boba“ – viešumoje ji neturi teisės būti nemaloni, užimti daugiau vietos, nukrypti nuo idealaus moters kūno standarto (mados industrijos ir masinės mados sukurtas rūbų moterims dydis 0) ar rodyti daugiau kūno, nei įprasta, – o vyrų nemandagumas laikomas norma ar bent labiau pateisinamas. Imama teigti, kad tai biologinės skirties padarinys („vyrams savo agresiją valdyti sunkiau“). Visgi tai auklėjimo padarinys, skatinantis klausti, kodėl berniukai ir mergaitės taip skirtingai auklėjami. Mandagumas į lyties chromosomą neįrašytas.

Vieniems vaikams suaugus ir tapus vyrais, moterys ir kiti vaikai žemesnėje klasėje priversti pasilikti. Apšvieta tokį skirtumą išryškino dar labiau. Moteriškosios giminės vaikas iš kūdikio patalų įšoko tiesiai į moterišką suknelę. Firestone teigimu, mergaitėms vaikystė negaliojo – jos negalėjo eiti į mokyklą, kuri buvo esminė vaikystės steigimo institucija. Mergaitė, pasiekusi lytinę brandą (10–12 metų), būdavo ištekinama už gerokai vyresnio vyro. Taigi mokykla, kurią galėjo lankyti tik atitinkamos klasės berniukai, įsteigė vaikystę, kuri tapo neatsiejama nuo socioekonominės klasės.

Mokykla disciplinavo vaikus, atskyrė juos nuo suaugusiųjų ir uždarė į specifines amžiaus grupes. Tokiu būdu įsteigus vaikystę, buvo įsteigtas ir suaugusiųjų pasaulis. Ankstyvaisiais viduramžiais skirtumo tarp vaiko ir suaugusiojo beveik nebuvo, atsiradus moderniosios eros mokykloms, vaikystės koncepto atsiradimas sukūrė ir suaugusiuosius. Tačiau „suaugusiojo“ lygį galėjo pasiekti tik tam tikros klasės berniukai, nes žemesnės klasės, tad ekonomiškai priklausomos mergaitės ir darbininkų klasės berniukai mokyklos lankyti negalėjo dar daugelį amžių. Humanistinė tradicija mokyklos formavimuisi itin svarbi, tačiau Firestone sako, kad tikrieji mokyklinės sistemos architektai buvo XVII amžiaus moralistai ir pedagogai, pavyzdžiui, jėzuitai, kurie vieni pirmųjų akcentavo vaikystės nekaltumą ir silpnumą, iškėlė vaikystę ant pjedestalo kaip simbolį šalia ten jau esančio, nuo pozavimo pavargusio, perkreipto moteriškumo simbolio. Disciplina buvo esminis modernaus mokyklinio auklėjimo elementas, panaudotas vaikams auklėti uždarant juos vienoje amžiaus ir lyties grupėje, taip pašalinant juos iš suaugusiųjų pasaulio. Disciplina čia tarnavo ne kaip pozityvus našumo variklis, skatinantis dirbti ir mokytis drauge, o kaip prievolės struktūra, dogmatiškai įskiepijusi moralę, vertybes ir lėmusi psichofiziką. Taip užgimė tendencija, kad mokykla ne tik šviečia, bet ir auklėja bei ugdo vaikų augimą ir brendimą, iki jie taps naudingi ir paklusnūs suaugusieji. Taip mokykloje represinę priespaudos logiką buvo išmokta priimti kaip vertybę (prisiminkime nacistinės Vokietijos hitlerjugendą ar sovietmečio spaliukus, pionierius, komjaunimą).

Taigi vaikai buvo uždaryti savo amžiaus ir socialinės klasės grupėje, mokyklos programa, kaip teigia Firestone, jiems buvo sumaitinta. Disciplina pristatyta kaip moralės dalykas. Šviečiamosios vertybės buvo bausmė, bet kaip tokios atpažintos nebuvo. Mokykla taip prisiėmė užduotį ugdyti vaikystės konceptą, kuris tik padidino atstumą tarp vaikų ir suaugusiųjų. Mokykla ėmė ugdyti požiūrį į kūną – jis ir jo raiškos buvo paprasčiausiai atmesta. Sociologas Anthony Giddensas pažymėjo, kad kūnas socialinėje mintyje iki XX amžiaus tiesiog neegzistavo. Galbūt tai paaiškina Apšvietos humanizmas (suformuota koncepcija, kad žmogus esti kaip idėja) ir René Descartes’o dualizmas, kuris atskyrė kūną nuo mąstymo / idėjų.

Taip jėzuitų ir kitų XV amžiaus moralistų sustruktūruotos mokyklos institucijos suformuota visuotinė vaikystės ideologija apsunkino individualų vaikų virsmą ir mokymosi procesą: vaikai imti štampuoti ir lyginti savo klasės bei amžiaus grupės kontekste – taip buvo nustatoma jų vertė ir dora; šis procesas atėmė iš vaikų galimybę autentiškai atrasti. Atskirtis tarp suaugusiųjų ir vaikų vis didėjo: buvo rašomi traktatai apie vaikystės tyrumą ir vaikų artumą Dievui, vaikai suaugusiųjų akyse rodėsi kaip „Dievo angelėliai“. Tai lėmė įsitikinimą, kad vaikai yra aseksualios būtybės. Bet koks vaikų seksualinio prado pripažinimas būtų reiškęs perėjimą į suaugusiųjų pasaulį. Kad tyrosios vaikystės mitas nebūtų suterštas, bet koks seksualumo pripažinimas vaiką bemat paversdavo suaugusiuoju, tačiau tai moderniaisiais laikais, pasikeitus šeimos kaip pagrindinės mažosios socialinės ir ekonominės struktūros modeliui, turėjo būti atidėta vėlesniam metui. Taigi disciplinuoti vaiką taip, kad jis kuo ilgiau nepriklausytų sau, kad jo kūnas taptų visuomenės ornamentu ir ekonominiu elementu, buvo socioekonomiškai motyvuota veikla. Tokia ideologija veikė vaikų disciplinavimo būtinybės pagrindu.

Mokykla tapo vaikystę įsteigiančia, vaikus disciplinuojančia ir jų vitališkumą užgniaužiančia institucija. Knygoje „Disciplinuoti ir bausti“ (1975) Michelis Foucault komentavo disciplinos veikimą ir žmonių kontrolės bei muštro mechanizmus. Pagrindinė disciplinuojančios valdžios funkcija yra treniravimas. Disciplina treniruoja ne individus, o kūnų mases. Foucault rašo, kad disciplinos sėkmė priklauso nuo trijų elementų: hierarchijos, smerkimo ir vertinimo normalizavimo ir nagrinėjančio stebėjimo. Hierarchinio stebėjimo metu disciplina veikia kaip kažką atlikti priverčiantis mechanizmas. Užgimė naują informaciją apie žmogų produkuojančios stebėjimo institucijos. Tai karo stovyklos, kurių modelis atrandamas kalėjimuose, ligoninėse ir, žinoma, mokyklose. Foucault pareiškia, kad disciplinuojančios institucijos sukūrė kontrolės mechanizmus. Ši mintis atliepia Firestone mintį, kad mokykla – tai struktūra, kuri vaikystę disciplinos būdu įsteigė kaip segreguojančią sistemą, įkalinusią vaikus vienoje amžiaus ir socialinės klasės kategorijoje bei neleidusią jiems gyventi savo ritmu. Vaikus imta visiškai stebėti ir kontroliuoti; seksualumas irgi neliko nuošalyje.

Tobulas disciplinavimo mechanizmas leidžia nuolat viską stebėti. Problema tapo sekimo suskaidymas dalimis. Foucault aiškina, kad gamyklose stebėjimas tapo esmine produkcijos dalimi, nes per stebėjimą besireiškianti drausmė ir disciplina formuoja darbo procesą. Tas pats nutiko mokyklose. Kad rastųsi naudingi sistemos statistai, vaikų stebėjimas ir kontrolė tapo esminiu mokyklinės disciplinos ir ugdymo įrankiu. Viena Foucault mintis sutampa su Firestone analize: Foucault teigia, kad disciplina veikia ne dėl jėgos, o dėl apskaičiuoto žvilgsnio. Firestone cituoja 1612 metais išleistą mokytojų ugdymo vadovėlį „Nurodymai Port Rojalio rezidentams“ (The Regulations for Boarders at Port-Royal): „Vaikai turi būti atidžiai stebimi ir niekada niekur nepalikti vieni… Tokia nuolatinė priežiūra turėtų būti apskaičiuota taip, kad vaikai manytų esą mylimi… Tai privers juos mylėti savo priežiūrą, o ne jos bijoti.“ Šis stebinčios ir apskaičiuotos disciplinos aspektas minimas abiejų autorių, kritikuojančių kalėjiminės mokyklos kultūros užgimimą.

Foucault įvardina normalizuotą vertinimą: visų drausminių mechanizmų šerdyje egzistuoja nedidelė baudų sistema, taikanti laiko, elgesio ir kalbos bausmes. Vaiko padėtis mokykloje puikiai tai iliustruoja: už nedidelį nukrypimą nuo elgesio normos taikoma bausmė – kas neatitinka taisyklės, nukrypsta nuo „gero elgesio“. Drausminimai ir disciplina yra kūnų (kurie buvo suvokiami kaip statistiniai vienetai, produktai ir įrankiai) muštro priemonės. Mokykla akylai stebi, disciplina ugdo, baudžia, apdovanoja ir kontroliuoja visą kūnų veiklą, taip pat ir seksualumą. Tad šiuo aspektu skirstymas pagal pažymius, amžių ir socialinę klasę atliko dvejopą vaidmenį. Tai ir šiandien sukuria spragas tarp įvairaus konteksto vaikų, o jų savybes suskirsto į hierarchijas, kurias mokyklos disciplina baudžia arba apdovanoja. Pasak Foucault, disciplinos metodika mokykloje apdovanoja arba baudžia, suteikdama rangus (simbolius). Už drausmės nesilaikymą rašomi blogi balai, vertinimai už „pavyzdingą“ elgesį, konceptai „geras“ ir „blogas mokinys“ bei atitinkami jų atsiliepimai išties menkai susiję su intelektiniais gebėjimais.

Tad, visai kaip moterys, vaikai turėjo ir tebeturi laikytis vienintelio elgesio modelio. Disciplina apibrėžia elgesį pagal binarinę gėrio ir blogio sistemą ir taiko įvertinimo ir bausmės atpildą. Stebint ir vertinant specifinius bei suvienodintus pasiekimus mokykloje, ugdant moralines vertybes, įsikišant ir formuojant psichofizinį vaikų santykį su savimi, mokykla ir disciplinos muštras tapo neatsiejami nuo vaikystės ideologijos kūrimo ir vaikų kūniškumo (seksualumo) atmetimo. Ši gėrio ir blogio paradigma įgavo naują „natūralu“ ir „nenatūralu“ nuostatą, pastebimą ir šiandien, pavyzdžiui, kai komentuojami vaikų seksualiniai tyrinėjimai ir kintančios, įvairuojančios ir nekonvencinės jų lyties tapatybės.

Taigi Firestone gvildenamas vaikystės mitas glaudžiai siejasi su moteriškumo mitu. Moterys ir vaikai buvo laikomi aseksualiais ir todėl „tyresniais“ nei vyrai. Menkesnį jų statusą išduodavo tariama pagarba: vyrai moterų ir vaikų akivaizdoje nesikeikė ir neaptarinėjo rimtų reikalų. Šiųdviejų grupių nariai buvo laikomi laimingais, iš prigimties tyrais ir gerais, jiems buvo nuolat primenama, kad jie „apsaugoti“ nuo suaugusiųjų gyvenimo rūpesčių. Jie turėjo mandagiai ir džiaugsmingai pasitikti savo kalėjimišką auklėjimą, muštruojantį tiek moteris, tiek vaikus, nesikeikti, nepykti, neplūsti savo lengvo ir tyro likimo ir nuolankiai jį pasitikti. Net teisė keiktis reprezentavo šią priespaudos persmelktą grupių perskyrą. Keiktis galėjo tik grupė, kuriai priklausė pasaulis, taigi ir kritikos bei keiksmų teisė jo atžvilgiu. Tarsi vitrinoje įkalintos moterys ir vaikai turėjo nuolat rodytis verti žavėjimosi.

Pasak Firestone, kadangi klasinė moterų ir vaikų priespauda slypėjo už mielumo signifikantų, su ja tapo kur kas sudėtingiau kovoti. Čia svarbu paminėti, kad priespaudos funkcija nėra tai, ką paskiras individas laiko mielu dalyku (mums daug reiškinių gali rodytis mieli, nesiekiant jų menkinti); tačiau kai specifinė grupė mielumą iškelia kaip sąlygą kitai grupei ir akumuliuoja jį kaip esminį tos grupės egzistencijos modusą, neleidžiantį iš savęs paties ištrūkti, įžengiama į priespaudos erdvę. Moterų atžvilgiu dažnai girdimos tokios frazės kaip „tu graži, kai pyksti“ arba nepaliaujamas baby talk su mažais vaikais gali implikuoti visišką neįsiklausymą į tai, ką šiedvi grupės komunikuoja. Vaiko šveplavimas nėra priežastis jo nesiklausyti; tai, kad moteriai uždraudžiamas tam tikrų savybių ir charakteristikų diapazonas, nereiškia, kad ji sutrikusi – jei iš jos moteriškumo performanso, tariamo moteriškumo jai iškelto kaip sąlygos egzistuoti, išnyra pyktis.

Firestone išryškina, kad moteris ir moteriškumas buvo tapačios idėjos, užgimusios kaip vyro galvoje suformuotas mitas, iškeltas moteriai kaip sąlyga egzistuoti visuomenėje. Didžiąją dalį istorijos moteriai jos kūnas nepriklausė, nes (moteriškumas, seksualumas, aseksualumas ir t.  t.) priklausė vyrui ir tam tikru pavidalu tapo jo garbės šaltiniu. Tad tai, kas buvo laikoma moteriškumu, neapėmė pačių moterų troškimų, norų. Kaip rašo Firestone, moterys ir vaikai turėjo atrodyti taip, lyg džiaugsmingai ir su šypsena priimtų savo priespaudą.

Moterų ir vaikų priespauda ėmė skatinti viena kitą. Žemesnės socialinės klasės vaikai buvo išnaudojami ne kaip tiesiog vaikai, o kaip menkesnės klasės nariai. Firestone teigimu, vaikystės mitas buvo per daug fancy, kad jį būtų galima švaistyti žemesnei socialinei klasei. Tad vaikystės mitologija ir su ja atėjusi disciplina galiojo tik atitinkamos klasės vaikams. Tai lėmė nevienodą klase grįstą seksualumo ir kūno suvokimą bei laisvių skirtybes. Foucault tokią atskirtį komentuoja įsitraukdamas į kolonialistinį diskursą, nužymėdamas skirtumą tarp vienokios seksualumo funkcijos (ars erotica) seksualiai laisvesnėse Rytų kultūrose ir kitokios (scientia sexualis) disciplinos išugdytuose Vakaruose. Čia jis tik išryškina kolonialistinį vakarietišką mitą, kad tik civilizuotieji yra žmonės (ypač savo gyvūnišką seksualinę prigimtį doriniu ugdymu ir disciplina pažaboję aukštesniosios klasės vyrai). Necivilizuotieji (arba žemesnės klasės atstovai) yra ne-žmonės arba mažiau žmonės – jie panašesni į gyvūnus, todėl hiperseksualizuojami. Tad čia išryškėja binarinė atskirtis, vieną grupę struktūriškai formuojant kaip aseksualią ar seksualiai nuslopintą, kitą – kaip hiperseksualią. Ši perskyra išryškėja ir mokykliniame auklėjime, disciplinuojant vaikus ir nuneigiant jų seksualumą (lytiškumą). Čia svarbi Sigmundo Freudo išvada, kad suaugusiųjų seksualumas nedaug kuo skiriasi nuo infantilaus seksualumo. Vis dėlto kai kurių socialinių grupių (ypač vaikų) seksualumas yra neigiamas, įgyvendinant šį seksualumo nuneigimo darbą iki galo mokykloje. Natūraliai linkęs į malonumą, socializuojamas ir disciplinuojamas vaikas netenka šio polinkio, jo malonumo troškimas labai anksti nuslopinamas. Freudas komentavo, kad raidos falinėje stadijoje vaiko seksualumas užgniaužiamas, nes pirmieji jo traukos objektai – mama ir / ar tėtis – uždraudžiami, o vėliau mokykloje įgalinamu vaikystės mitu vaikas apibūdinamas kaip aseksualus.

Taigi psichoanalitikas parodė, kad neurozė ir disciplina neatsiejami nuo vaikystėje vykstančių procesų. O Firestone daro išvadą, kad prievartinis aseksualumas iš dalies atsakingas už didelę vaikų agresiją ir siautulingumą (panašiai ir moterų isterijos atvejai, kurie kontroversiškai buvo gydomi jas masturbuojant). Galima teigti, kad Freudas parodė, jog suaugusiųjų neurozė ir disciplinos muštras yra neatsiejami nuo vaikystės įdiegimo, jos proceso ir mito.

Firstone komentuoja, kad jei egzistuoja kokia nors dalinė seksualinė laisvė ir apskritai laisvesnė vaikų ekspresija, tai ji egzistuoja getuose ir žemesnėje klasėje. Firestone pati daugelį metų mokė vaikus JAV getuose. Ji pabrėžia, kad žemesnės klasės vaikai yra vieni gudriausių, protingiausių, drąsiausių ir originaliausių. Jos teigimu, jie tokie būtent todėl, kad buvo palikti ramybėje. Jų aplinkoje mažiau veikė akylo stebėjimo, lyginimo ir vertinimo muštras, įgalintas per discipliną. Tokie vaikai dažniau ir paprasčiau susiduria su skirtingo amžiaus grupėmis, jie laisviau ir autentiškiau tyrinėja, nes jų esybės ir gyvenimo planas nėra jiems paruoštas iš anksto. Laisviau tyrinėdami, tokie vaikai turi daugiau galimybių patys laisvai ir savo ritmu atrasti. Tik vėliau, susidūrus su dominuojančiu realybės principu, smarkiai besiskiriančiu nuo vidurinės klasės realybės principo, tokie bręstantys buvę vaikai išgręžiami ir sulaužomi. Priespauda ir disciplina produkuoja abejingus, vaizduotės stokojančius ir niekada iš savo ekonominės priklausomybės neišaugsiančius suaugusiuosius.

Kartais peršasi mintis, kad diskusijos apie lytinį švietimą ir švietimas apskritai labiau skirti suaugusiesiems nei vaikams. Palikti vaikus ramybėje – drąsos reikalaujanti užduotis, nes toks gestas tarsi implikuoja nepageidautinus padarinius: ilgą sėdėjimą prie kompiuterio, ankstyvą susidūrimą su seksualiniu turiniu, narkotikų vartojimą, išnaudojimą, nusikalstamumą ir t.  t. Tačiau galbūt kalbant apie vaikus (apie moteris ar kitas mažumas) svarbu pasiekti iki galo žmogišką būvį. Visuomenėje, kurioje neegzistuoja eksploataciniai santykiai, nereikėtų bijoti, kad vaikai bus kaip suaugusieji, o suaugusieji kaip vaikai. Juk yra priežastis, dėl kurios didžioji dalis vaikų nori greičiau užaugti. Bent jau tada jie bus palikti ramybėje ir (pagaliau) turės daugiau galimybių daryti ką nori. Infantilaus seksualumo atpažinimas nereiškia, kad turime leisti išnaudojimą ar traumuojantį elgesį. Svarbu pertekliškai nesuspausti vaikų į disciplinuotą normatyvą ir iškreiptas „tyro vaikiškumo“ idėjas. Saugiai „palikti ramybėje“ vaikai galėtų turėti savo ribas ir erdvę. Šios ribos nereiškia, kad vaikai yra apleidžiami, jos taip pat neapsaugo ir neturi apsaugoti vaikų nuo seksualumo; greičiau apsaugo jų seksualumą – padaro taip, kad jis priklausytų jiems ir niekam kitam. Seksualumo neigimas išugdo traumuotus suaugusiuosius, kurie neatpažįsta savo troškimų, yra praradę savo kūną ir santykį su viena intymiausių, gražiausių ir labiausiai su kitu žmogumi bei su savimi sujungiančių praktikų. Kūnas išreiškia mūsų santykį su pasauliu. Simone de Beauvoir teigia, kad kūnas ir seksualumas yra egzistencijos išraiškos, kad erotinis gyvenimas realizuoja tam tikrus santykio su pasauliu aspektus, būdingus ir kitiems – praktiniam, teoriniam, estetiniam – ryšiams su pasauliu. Santykis su savo kūnu ir seksualumu byloja ne tik apie lytiškumą, bet ir apie vitališkumą, gebėjimą susijungti su savimi, rinktis, tyrinėti, giliau pažinti pasaulį, (galbūt net, jei tai nors kiek įmanoma) gyventi autentiškai.