(Nepa)rašytieji Flaubert’o romanai

 

Šiais metais minimas žymiojo prancūzų literatūros klasiko Gustaveʼo Flaubertʼo 200 metų jubiliejus. Rašytojas gimė 1821 m. gruodžio 12 d. Normandijos mieste Ruane, mirė 1880 m. gegužės 8 d. Kruasė kaimelyje šalia Ruano (šiuo metu jis jau tapęs šio miesto dalimi), kur gyveno ir rašė po nebaigtų dėl ligos teisės studijų Paryžiuje. Flaubertʼas laikomas prancūzų realistinės prozos pradininku ir etalonu, neretai – apskritai modernistinės epikos pionieriumi pasaulyje. Apie šio išskirtinio stilisto gyvenimą ir kūrybą rimtas studijas ar esė yra paskelbę tokie XX a. korifėjai kaip Michelis Foucault, Rolandʼas Barthesʼas, Pierreʼas Bourdieu, Jeanas-Paulis Sartreʼas, Vladimiras Nabokovas ar Mario Vargasas Llosa.

Čia siūlome susipažinti su škotų literatūros kritiko, rašytojo Stuarto Kelly knygos „Pražuvusių knygų knyga“ fragmentu – skyreliu (be pavadinimo), skirtu Flaubertʼo iki galo nerealizuotiems kūrybiniams sumanymams.

 

 

Jei kadainykštis Gustaveʼo Flaubertʼo noras prasmegti užmarštin būtų išsipildęs, labai mažai ką turėtume apie jį pasakyti. 1851 m. jam buvo trisdešimt, gyveno jis su vaidinga motina ir spintele, prigrūsta užrašų užrašėlių, rašliavos ir jaunystės kūrinių. Vienintelis rimtesnis ir atkaklesnis literatūrinis bandymas buvo perdėm romantizuota fantasmagorija „Šventojo Antano gundymas“ (La Tentation de Saint-Antoine), kūrinys, įkvėptas Bruegelio paveikslo, kurį prieš keletą metų buvo matęs Genujoje. Sielvartingas eilėraštis proza barokiškai driekėsi it vijoklis iš ankstesnės jo pastabos apie paveikslą: „Gulinti nuoga moteris, Meilė vienam kampe.“

Flaubertʼas perskaitė jį bičiuliui Louis Bouilhet, ir šio atsiliepimas buvo trumpas ir aiškus: „Manau, turėtumei jį sudeginti ir daugiau niekada nebeminėti.“ Flaubertʼas eilėraščio nesudegino.

Nusiminęs išvyko ir be ūpo bastėsi po Šiaurės Afriką, spoksojo į Sfingės miną ir bambą striptizo šokėjos, kurios rankas puošė Korano tatuiruotės. Atgal į Prancūziją parsiblaškė žinodamas turįs ko nors imtis, nors nežinodamas ko. Derėtų pradėti nuo to, ką siūlė Louis: „Nuo žemiško dalyko, kokio nutikimėlio iš buržua gyvenimo.“ Louis net pasufleravo siužetą – Delphine Delamare, vietinės svetimautojos, privestos iki savižudybės, „istorija“. Ši idėja akivaizdžiai buvo įleidusi šaknis į Gustaveʼo sąmonę: Džebel Abusiro viršūnėje viršum kunkuliuojančio Nilo jisai sušukęs: „Eureka! Pavadinsiu ją Ema Bovari!“

Bet grįžus į motinos namus sekėsi ne taip gerai. Pradžios Flaubertʼui visada ėjosi sunkiai; sumanymas užsimegzdavo greitai, bet plunksna išgimdyti jį popieriuje tekdavo per kraujus. Pilvotasis autorius drybsodavo išsikėtojęs savo krėsle bergždžių lapų pajuokai. Atsiduodavo žliumbimo ir masturbacijos priepuoliams. Rašymas jį pykino, tai lyg „išgert vandenyną ir visą jį išmyžt“, leidyba – siaubingas faux pas, „tarsi užpakalio rodymas“. Didžiausio įsikarščiavimo akimirkomis fantazuodavo, jog idealiausia – „būti palaidotam milžiniškam kape su visais niekada neskelbtais rankraščiais, lyg laukiniui su žirgu pašonėje“. Jei būtų pasirinkęs tokį kelią, visi Flaubertʼo veikalai būtų pražuvę kokiam nuošaliam kapo rūsy.

Galų gale po penkerių metų rašymo ir taisymo „Ponia Bovari“ 1856 m. [tęstine publikacija] pasirodė žurnale „La Revue de Paris“, iš pradžių reklamuota kaip vieno tokio mesjė G. Faubertʼo kūrinys*. Redaktorius, jaunystės laikų draugas Maximeʼas Du Campʼas, buvo išsireikalavęs papildomų teksto kupiūrų. Nepaisant to, publikuota versija vis tiek buvo išmarginta santūriais brūkšneliais, lengvai sudirginamas akis saugančiais nuo gatvinių žodžių. Šie praleidimai tapo daiktiniais įrodymais už kūrinį galiausiai iškeltoje byloje [„dėl viešosios ir religinės moralės įžeidimo“] – gudriai autorių gynęs advokatas Sénardʼas tvirtino, esą atsakingai sudėti brūkšniai įaistrino tik nešvankėlius kaltintojus, akivaizdžiai žinančius kur kas nepadoresnių žodžių už brūkšniais pridengtuosius.

Skandalas smarkiai išaugino [1857 m. dviem tomais išleistos] knygos pardavimą. Sunkiasvoris atsiskyrėlis, karštas de Sadeʼo gerbėjas pradėjo karjerą, kuri nuves jį net iki svetingų priėmimų imperatoriškosios šeimos namuose. Po „Ponios Bovari“ ėjo kartaginiška orgija „Salambo“ (1862), „moralinė… mano kartos istorija“; „Jausmų ugdymas“ (1867), kurį, paslaugiojo Du Campʼo nuomone, iš tikrųjų derėjo pavadinti „Vidutinybėmis“; tris kartus taisytas „Šventojo Antano gundymas“ (1874) ir vėlyvieji žėrintieji „Trys apsakymai“ (1877). Ne itin stambus palikimas vadinusiojo save begemotu. Tačiau būta ir kitų raštų, suplanuotų romanų, nutrauktų projektų, nebaigtų epų…

Flaubertʼas rašė nuo vaikystės. Buvo nuspalvinęs iliustruotąjį „Don Kichoto“ leidimą. Reikalaudavo, kad auklė užrašinėtų, ką diktuojąs. Dar besimokant mokykloje šeimos draugai surinko ir įrišo jo jaunatviškų kūrinių tomelį – jį sudarė komedija „Šykštuolis“, elegija apie vietinį šunį ir vaikiškas šelmiškas traktatas „Įstabus žymiojo vidurių užkietėjimo išaiškinimas“. Studijuodamas mokytojui rašė, kad dirbąs prie trijų istorijų, begalė laiko iki „Trijų apsakymų“ pasirodymo. Tuo metu, kai Flaubertʼą supurtė košmariška Bruegelio paveikslo vizija, jis rengė savos Don Žuano versijos apmatus.

Flaubertʼas liūdnai garsėjo savo rankraščių kaupimu, negalėjimu išmesti nė menkiausios rašaluotos skiautelės. Žinome, kad 1871 m., Prūsijos kariuomenei žygiuojant per Prancūziją, apdairusis Flaubertʼas savo sode užkasė dėžę, pilną laiškų, o gal ir – kas žino? – kitokių raštų. Ar joje nebūta ir ketintos rašyti satyros apie socializmą arba juodraštinio Harel-Bey, romano apie tų laikų Rytus, kuriuose europiečiams išsigimstant arabai tobulėja? Praėjus metams po mirties rašytojo namas Kruasė buvo nugriautas. Toji dėžė, kiek žinoma, taip ir liko po žeme. Vieno biografo spėjimu, neatrastasis Flaubertʼo raštų lobis greičiausiai vis dar guli po išsiplėtusio Ruano dokų rajono betonu.

Dar apmaudžiau tai, kad rašytojas kaupė išsamius užrašus romanui apie Antrosios Prancūzijos imperijos [1852–1870 m.] visuomenę, kurios aukščiausieji sluoksniai jį taip širdingai priėmė. Kūrinys buvo apmestas po politinės 1870–1871 m. suirutės, o išlikusios pastabos atskleidžia iškreiptą retrospektyvaus žvilgsnio perspektyvą: ant degraduojančio Paryžiaus užbrėžtas Babilono planas. Planuotasis veikalas būtų papildęs ne mažiau slogios nuotaikos „Jausmų ugdymą“, pasakojimas, kuris būtų demaskavęs „didįjį melą, kuriuo gyvenome“, romanas, knibždėte knibždantis „apgaulingos armijos, apgaulingos politikos, apgaulingos literatūros, apgaulingos garbės ir netgi apgaulingų kekšių“. Beasmenė „Ponios Bovari“ psichologija pranašavo modernizmą, o ar neparašytasis, iliuzijų ir apsigavimų kupinas romanas apie Antrąją Prancūzijos imperiją būtų skelbęs tai, kas dėjosi vėliau? Iš kito veikalo, be abejo, šito ir būtų reikalauta.

Romanas „Buvaras ir Pekiušė“ atėmė didžiąją Flaubertʼui likusio gyvenimo dalį: karčiai saldi, enciklopedinė, galiausiai nebaigta ir potencialiai neįmanoma užbaigti knyga. Du tarnautojai, užsitikrinę padorias pajamas, nutaria revizuoti visą žmonijos žiniją. „Nuvalkiotų tiesų žodyne“ Flaubertʼas katalogavo pačių įvairiausių formų miesčioniškosios opinijos kvailybę. Knygoje „Buvaras ir Pekiušė“ triumfališkai šventė maniakišką potraukį stebėti pasaulį.

Du išgalvoti atviraširdžiai keistuoliai it apsėsti bando klasifikuoti ir sisteminti visatą – lygiai kaip XVIII a. filosofai. Tačiau kiekviename žingsnyje atsiskleidžia kaip komediantų pora, nesugebanti išmintimi besidedančių bobučių pasakų atskirti nuo patarlių perlų.

Pats Flaubert’as šį kūrinį nuolat mesdavo ir vėl pradėdavo iš naujo, o kaupdamas medžiagą perskaitė per 1,5 tūkst. knygų. Darbas, jo teigimu, prilygo „mėginimui sutalpinti vandenyną butelyje“. Ar donkichotiškos avantiūros būta nuo pat pradžių? Galbūt, nors Flaubertʼui būdinga kiekvieną naują sumanymą pradėti be saiko įsigąsdinus dėl pabaigos: kapanojimąsi pradiniuose „Jausmų ugdymo“ skyriuose jis niurzgaudamas lygino su pastanga „supilti į grafiną jūrą“. Užrašuose Flaubertʼas vaizdavosi tik vieną galimą „Buvaro ir Pekiušė“ finalą: ištyrę visas iki vienos žmonijos žinijos sritis, abu buvę raštininkai su džiaugsmu perkasi „registracijos žurnalą ir rašymo priemonių, trintukų, dervos etc.“, užsako pagaminti dvipusį rašomąjį stalą. Juodu vėl imasi tarnautojų darbo, atsikratę baisaus „troškimo reziumuoti“. Užuolankomis net bando sumokėti kompensaciją Melijai, jaunai moteriai, įpainiotai į nerealistiškas jų užmačias.

Flaubertʼas galėjo pareikšti: „Madame Bovary, c’est moi“**, bet niekada taip ir nesiėmė romano, kuris būtų nušvietęs tamsiąją jo paties gyvenimo paslaptį. „Spiralę“ (La Spirale) jis apibūdino kaip „didelį fantastinį, metafizinį, rėksmingą romaną“, teigiantį, jog „laimė slypi vaizduotėje“ – keista minčių samplaika: ar jis turėjo omenyje, kad tikroji laimė pasiekiama poetų romantikų stiliumi – tik per vaizduotę? Ar kad visa laimė tėra paprasčiausia fantazija? Nors pradinį postūmį romanui davė Dantės „Pragaro“ skaitymas 1852 m. ir Flaubertʼo santykių su įnoringa ir ne itin ištikima Louise Colet bangavimai, jo šaltinis sroveno giliau ir anksčiau pačiame autoriuje.

Dvidešimt kelerių keliaudamas namo su respektabilesniu broliu Achilleʼu, Flaubert’as patyrė nepaaiškinamą silpnumo priepuolį. Jį, rodės, sukėlė sudėtingas nejudančio tolimos užeigos žiburio ir švytruojančio artėjančios karietos žibinto žaismas. Tiedu šviesos taškai sukūrė neaiškią trianguliaciją su Flaubertʼo sąmone. Nutikimas sukėlė psichinę „dislokaciją“, sakytum, stengdamasis sutelkti dėmesį į formas, pasitemptum savotišką smegenų „raumenį“. Vaikystėje pasitaikydavo, kad Flaubertʼas „išplaukęs“ iškrisdavo iš pokalbių; čia buvo rimčiau: „auksinė ugnis“, „atsiminimų proveržis“, „geltonas debesis“, „tūkstantis fejerverkų“, „bengališkosios ugnys“. Susmukęs, putota burna, jis kažką vapėjo. Retrospektyviai žvelgiant, Flaubertʼą, ko gero, ištiko kažin kokia epilepsijos forma.

„Spiralė“ turėjo būti „romanas apie beprotybę, tiksliau, apie tai, kaip išprotėji“. Achilleʼas Cléophasʼas Flaubertʼas, romanisto tėvas, buvo Ruano ligoninės steigėjas, taigi jaunasis Gustave’as savo akimis matė skrodimų ir operacijų, trynėsi tarp silpnapročių ir bepročių. Jis, kaip niekas kitas, turėjo autentiškos mokslinės medžiagos grožiniam kūriniui apie ligą rašyti. Bet, kaip pats teigė, „tai yra tema, kuri mane gąsdina“.

„Spiralė“ liko užrakinta Flaubertʼo kūne, taip ir neapsireiškusi popieriaus lape. Ištvirkimas, beprotybė ir nuojauta, kad šie trūkumai ir defektai ne tik glūdi savasties branduolyje, bet ir yra išsikeroję visuomenėje, plačiai išvešėjusios traumos: Flaubertʼas nedrįso imtis tokio tyrimo. Kaip būtų pajėgęs? Kai jo paties autoriaus beasmeniškumo kultas reikalavo, kad autorius mylėtų, kovotų ir girtautų, nebūdamas meilužis, kareivis ar girtuoklis, – kaip šitaip suvaržytas kankinys būtų galėjęs nušviesti kančią? Neapkenčiamuose protarpiuose tarp kiekvieno užbaigto ir bauginančio kito veikalo pradėjimo ši idėja švysčiojo, erzino ir vis būdavo atidedama. „Turėsiu palaukti, kol tie patyrimai ganėtinai atitols“, – rašė jis. Tokia distancija niekada neatsirado.

 

Iš: Stuart Kelly. The Book Of Lost Books:

An Incomplete Guide To All The Books You’ll Never Read. Random House, 2005

Vertė Andrius Patiomkinas