Lazda

 

Prancūzų prozininko, dramaturgo, humoristo Marcelio Aymé (1902–1967) apsakymas La Canne pirmąkart paskelbtas 1932 m. lapkričio 3 d. laikraštyje „Candide“, vėliau įtrauktas į apsakymų rinkinį „Nykštukas“ (Le Nain, 1934).

 

 

Sekmadienio popietę sutuoktiniai Sorbjė nusprendė eiti pasivaikščioti. Ponia Sorbjė per langą pašaukė abu savo berniukus, Viktorą ir Felisjeną, kurie žaidė gatvėje, svaidydami sąšlavas vienas kitam į veidą. Jie mėgo trankius žaidimus, kurie šiurpino šeimos motinas.

– Bėkit apsivilkti kostiumėlius, – paliepė ji. – Eisim pasivaikščioti. Tokia graži popietės saulutė.

Visi pasipuošė šventadienio drabužiais. Viktoras ir Felisjenas, neslėpdami pasibjaurėjimo, apsivilko jūreiviškus kostiumėlius. Jie svajojo apie vyrišką aprangą, kurios dar teks palaukti iki Pirmosios Komunijos dienos – tada gaus dar ir po tikrą sidabrinį laikrodį.

Tėvas užsisegė kietą apykaklę, priderino peteliškę. Jau taikydamasis vilktis švarką, rimta mina nužvelgė kairiąją rankovę ir tarė žmonai:

– Ką pasakytum, Matilda, jei nusiimčiau gedulo juostelę? Paryžiuje retai kada nešiojamas gedulas.

– Daryk, kaip nori, – sausai atkirto Matilda. – Dar nepraėjo nė poros mėnesių, kai mirė dėdė Emilis, bet, deja, jis buvo tiktai mano dėdė… o tu iš tiesų greitas pamiršti žmones.

– Puikiai žinai, Matilda, ką sakydavo tavo dėdė Emilis: „Kai aš numirsiu, brangieji vaikai…“

– Žinoma, tu neprivalai gedėti mano mirusiųjų, tačiau pripažink, kad aš visad nešiojau gedulą mirus tavo giminaičiams. Tuos aštuonerius metus, kai mes susituokę, aš beveik nenusivelku juodų drabužių…

Nerasdamas, ką atsakyti, Sorbjė apmaudžiai krestelėjo galvą. Atsisakęs savo ketinimo apsivilko švarką. Tačiau nepajuto to dorybingo triumfo jausmo, kurį paprastai suteikia ko nors atsižadėjimas. Jis liūdnai patyrinėjo savo atvaizdą spintos veidrodyje ir atsiduso:

– Tai kad ji, žinai, taip bado akis… Jei bent švarkas būtų tamsios spalvos, tai nieko nesakyčiau…

Sorbjė nebuvo itin elegantiškas. Visą savaitę įstaigoje puikiausiai tenkindavosi padėvėtais ir net sulopytais drabužiais, tačiau buvo pagrįstai įsitikinęs, jog sekmadienis skirtas tam, kad padoriai apsirengtum. Iš tiesų, kaip galėtum ištverti šiurkštų šefo elgesį, jei nežinotum, kad namuose turi išeiginį kostiumą? Tai žmogiškojo orumo dalykas. O juk taip akivaizdu, kad gedulo juostelė menkina kostiumo eleganciją. Tačiau gedulas yra gedulas, jam nepasipriešinsi, ypač kai esi vedęs ir šeimos galva.

 

Tuo metu Viktoras ir Felisjenas žaidė slėpynių po valgomojo stalu, nors jiems buvo prisakyta, kad tas žaidimas ne namams. Ir atsitiko taip, kad ant parketo sudužo vaisių vaza. Išgirdusi triukšmą atbėgo motina ir skėlusi antausį tam, kuris pasipainiojo po ranka, vieną iš berniukų uždarė išvietėje, kad juos išskirtų. Tik tada galėjo ramiai apsirengti, nesibaimindama jokios katastrofos – jie buvo atskirti. Grįžusi į kambarį išvydo krėsle sėdintį vyrą; jis žvelgė į lubas su palaiminga šypsenėle, glostinėdamas kietą ūsų šepetėlį.

– Ko spoksai į lubas? Ką dar gali ten įžiūrėti taip vypsodamas?

– Aš noriu… Įsivaizduok, Matilda, man ką tik toptelėjo viena mintis. Aš noriu…

Jis murmėjo tarytum sapne. Jau nujausdama kažkokią naują paikystę, žmona mygo jį kalbėti.

– Aš noriu, – kalbėjo jis toliau, – pasiimti dėdės Emilio lazdą… Dar niekuomet nebuvau nė pagalvojęs apie dėdės lazdą… Ar tau neatrodo, kad, užuot įgrūdus ją į spintos stalčių, verčiau būtų…

Matilda kietai sučiaupė lūpas, ir jis raustelėjo. Aišku, per daug paskubėjo įsigeisdamas tos lazdos, juk dėdės Emilio kapas dar šviežias, kaip jam nirtulingu balsu ir sudrėkusiomis iš pasipiktinimo akimis išrėžė žmona:

– Vos du mėnesiai… Žmogus, kuris visą gyvenimą dirbo. Net niekada nesinaudojo savo lazda!

– Teisybė…

– Kas teisybė? Kodėl sakai „teisybė“? Nėra jokios prasmės atsakyti: teisybė. Nagi!

– Aš sakau: teisybė. – Ir jo veidas užsivėrė, suteikdamas tam atsakymui mįslingą prasmę.

Matilda pareikalavo vyro pasiaiškinti. Jis švilptelėjo. Ji segėsi keliaraiščius, galvodama apie represijas. Pusę trijų visi susibūrė laiptų aikštelėje. Atrodė, pasivaikščiojimas bus kaip visos sekmadienio iškylos: dvi valandos nuobodulio, pertrauktos tylaus stabtelėjimo atsigaivinti skardine alaus. Tėvas šūktelėjo:

– Pirmyn, nenaudėlių gauja!

Taip buvo įprasta. Uždarydamas paskui save duris, jis apsigalvojo ir kuo nekalčiausia mina, suklaidinusia žmoną, pasakė:

– Pamiršau laikrodį. Leiskitės žemyn, tuojau pasivysiu jus apačioje – tik nueinu ir išsyk grįžtu.

Jis pribėgo prie veidrodinės spintos, ištraukė stalčių ir čiupo dėdės Emilio lazdą. Ant lakuoto medžio koto, apjuosto auksiniu lankeliu, užmauta pageltusi kaulinė rankena vaizdavo buldogo snukį. Sorbjė niekad nė neįtarė, kad lazda dešinėje rankoje galėtų padėti žmogui geriau suvokti savo orumą. Grįždamas pas saviškius, laukiančius jo priešais namus, jis nesileido palaužiamas piktų žmonos išvedžiojimų. Atkirto griežtai, kaip laisvas žmogus ir šeimos galva, nusprendęs apginti vyrišką atsakomybę, kuri buvo jo pareiga:

– Na taip, aš paėmiau tavo dėdės lazdą! Nematau čia nieko bloga. Man trisdešimt septyneri – tokio amžiaus rimtas vyriškis gali leisti sau nešiotis lazdą. Jei nori, kad senio lazda liktų spintoje, aš nusipirksiu kitą ir pažadu, ji nebus koks nors šlamštas.

Matilda susitvardė ir nutylėjo; ūmai ji pabūgo. Iš pradžių jie perka lazdą, pajunta išlaidavimo skonį, įsitaiso meilužių… Pirmą kartą per daugelį metų ji metė į vyrą baugštų, kupiną susižavėjimo žvilgsnį. Ir nors buvo suerzinta jo nepagarbos velioniui, negalėjo nepastebėti pasaulietiško jo atsainumo, su kuriuo jis švytravo lazda. Ji kone švelniai atsiduso; Sorbjė įžvelgė pagiežos protrūkį.

– Jei tau skauda kojas, – tarė, – tai grįžk namo. Aš einu toliau su vaikais; jie nesiskųs…

– Mano kojos čia niekuo dėtos… bet kodėl tu sakai, kad vaikai…

– Netiki, kad aš galiu pasivaikščioti su savo vaikais? O gal nori pasakyti, kad aš – blogas tėvas?

Jis išdidžiai ir kandžiai sukikeno. Viktoras ėjo per kelis žingsnius atitrūkęs nuo šeimos, o Felisjenas už rankos su motina, kuri tvirtai ją laikė. Tai pastebėjęs Sorbjė sausai – juk reikėjo pabrėžti savo autoritetą kokia nors drąsia iniciatyva – tarstelėjo:

– Nesuprantu, kodėl vaikams draudžiama smagintis. Nagi, Felisjenai, paleisk motinos ranką.

– Kai jie kartu, – paprieštaravo Matilda, – pats puikiai žinai, jų neįmanoma suvaldyti. Gali neabejoti, jie susiplėšys kostiumėlius arba dar palįs po mašina… Kai nutinka nelaimė, jau per vėlu…

Sorbjė neatsakė, tik meiliai stuktelėjo Felisjenui lazda per blauzdas.

– Nagi, – paragino, – eik pas brolį. Taip smagiau, nei žirglioti gatvėmis ir pintis motinai po kojom.

Felisjenas paleido motinos ranką ir nulėkė padaryti Viktorui staigmenos: įspirt jam į užpakalį. Viktoras tvojo jam atgal, beretė nuriedėjo į kelio vidurį. Matilda stebėjo tėviškos iniciatyvos padarinius tarsi abejingai, bet ne be pašaipos. Sorbjė ėmė juoktis ir geraširdiškai pasakė:

– Tuodu vaikėzai neįtikėtini. Būtų gaila neleisti jiems į valias išsidūkti.

Vis dėlto jis pripažino, kad jų išdaigoms būtina vadovauti.

– Laikykitės prieš mane per lazdos atstumą ir gražiai sau linksminkitės. Išėjome anksti, tad maloniai pasivaikščiosim; jums bus proga ką nors sužinoti.

 

Šeima įveikė kilometrą gatvėmis ir bulvarais. Tėvas lazda rodė į paminklus ir postringavo – sklandžiai, gerai nusiteikęs, o tai varė į neviltį jo žmoną.

– Čia pilna istorinių paminklų. Ten Luvro parduotuvės… čia Finansų ministerija… Štai Gambeta statula – tai jis išgelbėjo garbę septyniasdešimtaisiais… prisiminkite.

Kiek toliau Viktoras išvydo nuogą moterį ant cokolio ir parodė į ją pirštu.

– O šita, tėti? Kas čia? Ji irgi išgelbėjo garbę?

Tėvas apmaudžiai susiraukė. Niekinamai burbtelėjo:

– Tai moteris… Nagi, nestypsok čia.

Ir lazdos galu stumtelėjo Viktorą. Buvo sukrėstas, kad toks jaunas bernelis klausinėja jį apie nuogą moterį. Bet čia pat susigriebė ir, kumštelėjęs alkūne žmonai, pareiškė žvaliu, vos vos priekaištingu tonu:

– Net labai gerai sudėta moteris. Matyti, kad čia prikišo pirštus tikras menininkas. Tik pažiūrėk!

Mąstydama apie savo netobulumus, vargiai slepiamus korsete, Matilda nutaisė skausmingą, nepritariamą veidą. Sorbjė dar įpylė žibalo į ugnį, garsiai kaip koks smaguris pliaukštelėdamas liežuviu.

– Baisiai gerai sudėta! Juk nesiginčysi? Negali nė svajot apie moterį, kuri būtų geriau sudėta.

Atsakydama Matilda kažką neaiškiai sumurmėjo – ne tiek paneigdama, kiek droviai protestuodama. Sorbjė šūktelėjo, lyg jį būtų apkaltinę melu. Jam atrodė, kad nesąžiningomis kalbomis norima sukompromituoti tą neprilygstamą orumą, kurį jam neseniai suteikė dėdės Emilio lazda. Stvėręs Matildą už rankos, stumtelėjo ją prie statulos papėdės.

– Pažiūrėk į tą klubo liniją, pažiūrėk į šitą pilvo linkį, a? Vos iškilas pilvas, visiškai toks, koks ir turi būti pilvas. O krūtys? Klausyk, pakalbėkim apie krūtis… Ar kada esi mačiusi ką nors dailesnio?

Matildos akyse žibėjo ašaros. Viktoras ir Felisjenas labai susidomėję klausėsi tėvo samprotavimų, ir po užuominos apie apvalumus, kuriuos jis glostė lazdos galu, abu broliai tramdė juoką, kumšnodami vienas kitam į šonus. Matilda veltui mėgino kelissyk nukreipti kalbą, net išreiškė nerimą, vaikams girdint šitaip postringaujant apie tą nuogą kūną. Sorbjė, mėgaudamasis vyksmu, anaiptol jos netausojo ir, užėjęs iš kitos statulos pusės, kone sustugo iš entuziazmo:

– Ir čia tas pat! Lygiai tiek, kiek reikia prisėsti, ne daugiau!

Jo lazda nubrėžė du apskritimus, lyg norėdama pabrėžti savo susižavėjimo objektą. Viktoras ir Felisjenas, jau baisiausiai išraudę nuo vargais negalais tvardomo linksmybės priepuolio, prapliupo gurgančiu juoku, sprūstančiu jiems pro nosį ir purtančiu pečius. Išgąsdinti to priepuolio, žadinančio tėvams nuožmius instinktus, jie tekinom spruko į šalį. Tai paskatino tėvą trauktis nuo statulos. Matilda išklausė jį iki galo, nė nepagalvojusi atsukti jam nugaros. Kaip šešėlis nusekė iš paskos, priveikta tos nuogybės, kurios detalės ją slėgė. Susigriebė raustanti dėl savo krūtinės, per kurios gausą neįstengė įžvelgti net savo batų galų. Pagauta kuklumo tarėsi esanti juokinga, neprilygstanti vyrui, kurio buvo neįvertinusi. Sorbjė netikėtai atsivėrė jai nutviekstas naujos stulbinamos šviesos, gundantis kaip demonas, vainikuotas ištvirkimo aureole. Ji pajuto širdyje randantis maldingą jausmą, klusnumo ir visiško nuolankumo aikštingai sutuoktinio valiai troškulį. Tačiau stengėsi nuslėpti tą jausmų revoliuciją. Oria eisena ir išdidžiu veidu apdairiai tylėjo, palikusi vyrui rūpestį barti vaikus. Didelėmis pastangomis, nuo kurių į skruostus plūstelėjo kraujas, ji užgniaužė kvapą, kad įtrauktų savo perteklinį pilvą, nesumojusi, kad tada atsikiša krūtinė. Beje, Sorbjė to visai nepaisė. Apsvaigintas įkarščio, kurį sužadino ta akmeninė nuogybė, jis kartojo frazes, kurios jam atrodė ypač vykusios, ir drauge mėgavosi prisimindamas statulos formas. Kelissyk Matilda išgirdo jį trūksmingu balsu murmant: „Šlaunis, petys, pilvas, pakinkliai.“ Vienu metu galėjo toptelėti mintis, kad jis taip originaliai mąsto apie virtos jautienos su daržovėm patiekalą, bet kiek patylėjęs pridūrė, prapliupdamas nervingu juoku: „O krūtys, po šimts pypkių, krūtys!“ Jai jau pasirodė, kad meninis Sorbjė jaudulys nėra visiškai tyras. Švytinčiame jo žvilgsnyje, įkarščio kupiname balse buvo ženklų, kurie perspėjo sutuoktinę. Ji nebeįstengė tvardyti tariamo abejingumo ir tarė jam apmaudžiai, bet negarsiai, be pykčio:

– Nežinau, ar tu slėpei savo žaidimėlį, bet kadaise neleisdavai sau kalbėti man apie tuos bjaurius dalykus. Nuo tada, kai nusitvėrei dėdės Emilio lazdą, štai tu toks pasipūtęs. Jeigu vargšas dėdė dar būtų čia, jis tau paaiškintų, kas tai yra sutuoktinio ir tėvo pareigos. Paaiškintų tau, kad nėra nei garbinga, nei išmintinga kalbėti savo žmonai apie kažkokios mergos, netgi akmeninės, krūtis. Turėtum žinoti, tegu ir iš Korvizonų pavyzdžio, kad begėdiškas vyro elgesys žlugdo šeimą. Be to, pasakyk, kurių galų? Taip, kurių galų svajoti apie kažkokios pašalaitės krūtis? Brangusis, prisimink tuos vakarus, dar vakar vakarą: tau buvo tik viena krūtinė pasaulyje… prisimink, tu negalėjai pamiršti, tai neįmanoma.

Matilda bemat suprato savo klaidą. Pagauta švelnaus pavydo polėkio, ji be reikalo atkreipė dėmesį į savo krūtinę. Nesitenkindamas tuo, kad paragavo paleistuvystės malonumų, Sorbjė gardžiavosi, elgdamasis žiauriai ir įžūliai. Jis nužvelgė Matildą su pasigailėjimo pilna pašaipa, o jo lazdos galas nubrėžė erdvėje užgaulių apimčių iškilumus. Jis linktelėjo galvą, o tai reiškė:

– Na, ne, mano vargšele, na, ne, tu visai neatitinki tų formų. Pažiūrėk, palygink…

Tai buvo taip aiškiai pasakyta, kad raudonis siūbtelėjo Matildai į skruostus. Ji pasistengė atsigriebti:

– Galų gale man nusispjaut. Sakau tau tai labiau dėl vaikų ir tavęs paties, nes galbūt nė nesuvoki, koks esi juokingas – juk ir tu nesi pirmo šviežumo nei koks gražuolis. Durininkė man tai sakė dar vakar ryte, kai ėjau pirkti tvarsčio tavo varikozei.

– Žinoma, ta sena kūtvėla, kuri laiptuose dusyk bandė mane pabučiuoti. Tačiau taip jai ir pasakiau: tądien, kai užsimanysiu apgauti žmoną, dailių merginų Paryžiuje netrūks. Su trupučiu patirties, – ir Sorbjė gudriai nusišypsojo, – tik vargas bus, ačiū Dievui, išsirinkti!

Kai jis taip kalbėjo, pro šalį praėjo išvaizdi moteris, ir jos žvilgsnis susidūrė su Sorbjė žvilgsniu. Pagautas ūmaus įkvėpimo, jis su galantiškiausia šypsena kilstelėjo skrybėlę. Kiek nustebusi jaunoji moteris palenkė galvą ir netgi šyptelėjo. Matilda pajuto, kad kraustosi iš proto. Jos ranka suspaudė Sorbjė petį.

– Ta moteris. Kas ta moteris? Niekada jos nesu mačiusi nei pas mus, nei kur kitur. Noriu žinoti, kur tu su ja susipažinai.

Sorbjė atsakė ne iš karto, lyg būtų apmąstęs kažkokią nesėkmę. Įniršusi Matilda neatlyžo.

– Nežinau, – murmtelėjo jis sutrikęs. – Susipažinau su ja… kadaise… Net nebeprisimenu.

Mėgaudamasis panika, šmėstelėjusia Matildos veide, jis nuskubėjo nuvyti Felisjeno nuo lysvės. Šeima paliko Tiuilri sodus ir patraukusi Ruajalio gatve pasiekė bulvarus.

 

Einant pro cukrainę Felisjenas pasiskundė esąs išalkęs, o Viktoras šūktelėjo išalkęs dar labiau negu brolis.

– Mama, noriu valgyti. Tai aš labiausiai noriu…

Suirzusi ji apdalijo juos antausiais. Jie apsižliumbė ir ėmė dar labiau zirzti. Pačios Matildos akys buvo paraudusios ir paburkusios. Praeiviai smalsiai, su atjauta dairėsi į tą motiną sopulingąją, tempiančią du apsiašarojusius vaikus. Sorbjė nenorėjo nieko matyti. Jis žingsniavo šeimos priekyje stangriu žingsniu, rausvais skruostais ir įdėmiom akim, atsigręždamas tik tam, kad nulydėtų žvilgsniu kokį moterišką siluetą. Prieš vienos bulvarų kavinės terasą palūkėjo, kol šeima jį prisivys.

– Eime ko nors išgerti, – tarė, – vaikščiodamas ištroškau. Be to, pamatysim žmonių, moterų.

Matilda metė žvilgsnį į kavinės terasą. Jai sukėlė nerimą rotango krėslai, taurių prabanga, dailus padavėjų apdaras ir metrdotelio orumas. Paprastai sekmadienio popietės pasivaikščiojimas baigdavosi kokioje nors tuščioje kavinėje, trenkiančioje medžio pjuvenomis ir pigiu vynu; rami smuklikė, kaip prielankiai sakydavo Sorbjė, kurioje šeimininkas pats atneša alaus skardinę. Atsidūrus prieš šitą bulvaro terasą Matilda baiminosi užsakymų kainų ir mąstė, kad vyras slysta žemyn grėsminga nuožulnuma. Sorbjė jau stūmė ją prieš save judesiu, kuris turėjo būti natūralus. Ji nepasidavė.

– Žinai, – pasakė, – tai didelė kavinė. Mes niekad neiname į tokias kavines kaip ši. Tu puikiai žinai.

– Kavinė kaip kavinė. Pamanytum, kad tu niekuomet nesi nieko mačiusi. Pažįstu šitą kavinę kaip savo kišenę.

Matilda nuolankiai nusišypsojo ir droviai pakuždėjo:

– Kad bent būtume vienudu, dar suprasčiau… ta fantazija būtų labiau pagrįsta. Kitą kartą…

Sorbjė nekantravo; jam atrodė, kad klientų minią juokina jo žmonos dvejonės.

– Jei nenori užeiti, grįžk su vaikais namo. O aš ištroškęs. Daryk, ką nori.

Nelaukdamas Matildos sprendimo, jis įsmuko tarp dviejų stalų eilių; šeima nusekė jam pavymui. Paskutinėje terasos eilėje pakilo pora, ir laisvą staliuką tuoj užėmė Sorbjė. Jis užsisakė aperityvo sau ir alaus vaikams. Teisindamasi įsopusia galva, Matilda nenorėjo nieko užsisakyti. Nugrimzdę rotango krėsluose, sutuoktiniai sudirgę tylėjo. Sorbjė pats, regis, jautėsi nepatogiai, nerimavo, kokį įspūdį apie jo šeimą gali susidaryti ta dykinėjanti minia. Kelissyk jam pasirodė, kad padavėjas rūsčiai jį nužiūrinėja. Jis tarė Matildai:

– Nagi, užsisakyk ko nors. Kaip tu atrodai iš šalies! Niekas nevaikšto į kavinę tuščiai – tai juokinga.

Galop ji leidosi įtikinama ir paprašė bokalo alaus. Sorbjė dėl to labai palengvėjo, ir jis pajuto, kad jo nuotaika taisosi; prisiminė turįs lazdą, meiliai ir dėmesingai apžiūrėjo jos rankeną.

– Ką nori sakyk, bet lazda – paskutinis vyro aprangos akcentas. Nesuprantu, kaip aš galėjau be jos apsieiti.

Jis kreipėsi į Matildą maloniu balsu. Pagauta dėkingumo ir meilės, ji pripažino:

– Teisybė. Niekad nebuvau pagalvojusi, kad lazda tau taip tiktų. Džiaugiuosi, kad nusprendei ją pasiimti.

Čia į terasą įžengė kažkokia moteris. Jos apdarai, makiažas ir žvilgsnis, kuriuo smaigstė vyrus, vaizdžiai bylojo apie jos profesiją. Padvejojusi tarp kelių krėslų eilių ir pastebėjusi laisvą staliuką už kelių žingsnių nuo Sorbjė šeimos, atsisėdo. Vos pasirodžiusią Sorbjė susidomėjęs sekė ją žvilgsniu. Kai ji atsisėdo, jis be jokio vargo sugavo jos žvilgsnį. Buvo apsikeista šypsenomis ir net mirktelėjimais. Toji paleistuvė pasimėgaudama įsitraukė į žaidimą. Kadangi Sorbjė nesivaržydamas į ją spoksojo, tai tikriausiai piršo jai mintį, kad Matilda – ne jo žmona. Palinkęs virš aperityvo, kad geriau ją matytų, Sorbjė vis šypsojosi ir merkė akį. Matilda negalėjo neatkreipti dėmesio į tą manevrą, bet pykčio ir sumišimo sugniaužta gerkle, neįstengdama drąsiai pasitikti juokingos santuokinės scenos vidury minios, tylėjo. Tačiau kai Viktoras ir Felisjenas smalsaudami, kam skirtos tėvo šypsenos, atsisuko į įsibrovėlę, ji pagiežingai prapliupo:

– Tai pasityčiojimas. Šitaip elgtis savo vaikų akivaizdoje! Ta paleistuvė tikriausiai neturi atsidėjusi nė skatiko!

Gėrovų minia terasoje buvo tokia tiršta, kad padavėjai vos spėjo suktis. Paleistuvė bergždžiai stengėsi atkreipti metrdotelio dėmesį, kad ją aptarnautų. Sorbjė, krypčiodamas galvą, reiškė pasipiktinimą, kad patarnautojai taip begėdiškai elgiasi su gražia moterimi. Galop nebeištvėrė ir pratrūko, gerai apskaičiavęs balso garsumą, o Matilda mygo jį keliu, ragindama nutilti:

– Niekaip neprisišauksi padavėjo. Garbės žodis, šita kavinė virsta tikra landyne! Kai prisimenu, kokia ji buvo!

Gražuolė apdovanojo jį ilga dėkinga šypsena. Kad žmonos akyse pateisintų tą įsikišimą, Sorbjė, pats sujaudintas perdėtų savo pretenzijų, kurios kėlė siaubą Matildai, pridūrė:

– Štai jau ketvirtis valandos laukiu padavėjo, kad užsisakyčiau kokteilį!

Tasai žodis – „kokteilis“ – su nešvankumo, nuogų moterų ir užantspauduotų butelių palyda, kurią jai priminė, galutinai pribaigė Matildą. Prieš jos akis aiškiai išniro vaizdas vyro, švaistančio šeimos santaupas taksi, cilindrams ir rafinuotoms vakarienėms, o ji traukia į lombardą užstatyti paskutinio savo papuošalo, kad pamaitintų išbadėjusius vaikus.

– Padavėjau, mes jus kviečiame. Neįtikėtina, kad šitaip negalėtum prisišaukti padavėjo!

Sorbjė balsas ištirpo pokalbių dūzgesyje. Jaunoji moteris dėkingai, pasipiktinusi linktelėjo. Pagautas galantiško polėkio ir nekantros, Sorbjė per vidurį nutvėrė lazdą, norėdamas galu kaukštelėti į stalą. Kilstelėjo ją ūmai virš peties plačiu mostu…

Ir veidrodinis pano už jo pažiro šukėmis, suskaldytas dėdės Emilio buldogo. Išpiltas raudonio Sorbjė pašoko nuo krėslo. Aplink jį nuskardėjo juokas, kilo komentarų, protestų šurmulys. Jų kaimynas gaižiai skundėsi, kad stiklo šukės sukritusios į jo aperityvą. Žmonės smaginosi kaltojo sutrikimu – šis abiem rankom laikė lazdą, tarsi kažkokį ginklą.

 

Matilda, ką tik buvusi palaužta nevilties, vėl pajuto gyvenimo skonį. Ją atgaivino Sorbjė išgąstis ir priblokšta išvaizda; jos subliūškęs biustas atgavo didybę. Kilstelėjusi krėsle ji leptelėjo vyrui, atšiauriai kikendama ir nepaisydama šios dramos liudytojų linksmybės:

– Penki šimtai frankų! Štai kiek mums kainuoja tavo kvailystės! Dėl bjaurios bobšės, kuri tik ir taikosi į tavo pinigus!

Į nelaimės vietą atskubėjo įstaigos valdytojas. Padavėjas išėjo atvesti policininko. Sorbjė pasisakė pavardę, apibūdino savo socialinę padėtį, pateikė asmens dokumentus. Netikėtai susenęs, sukumpusiais pečiais jis be perstojo lemeno:

– Pone policininke, padariau tai netyčia… tai dėdės Emilio lazda… aš norėjau lazda prisikviesti padavėją…

Matilda stebėjo tą diskusiją kupina pagiežingo džiugesio, žarstydama patyčias. Jau nuolankiu balsu Sorbjė nedrąsiai tarė:

– Nagi, Matilda, tuojau!

Policininkas pasigailėjo susikrimtusio kliento ir per daug nesismulkino. Valdytojas savo ruožtu parodė jam užuojautos, sakydamas, kad nuostoliai nesą labai dideli ir jis galėsiąs lengvai susitarti su draudimo bendrove. Graužiamas nerimo, jis grįžo į savo vietą šalia Matildos, ši jo paklausė:

– Ar nenori užsisakyti kokteilio? Tau tikriausiai reikia ko nors, kad atsigautum…

Jo veidas buvo toks iškankintas, toks nuolankus, kad ji pasijuto padėties šeimininke ir bjauriausiai jį kamavo. Primygtinai kartojo:

– Jeigu jau moki, tikrai gali ta proga užsisakyti kokteilį! Duosi ir man paragauti…

Sorbjė gailiai atsiduso; jo žvilgsnis ieškojo jaunosios moters, per kurią įsivėlė į tą nelemtą nuotykį, tikėdamasis jos akyse meilios užuojautos. Bet toji paleistuvė, supratusi, kad šis nutikimas išsklaidė kerus, nusisukusi šypsojo bugščiam senoliui, ryjančiam ją žvilgsniu.

– Tik pažiūrėk į tą savo kekšę, – pasakė Matilda. – Susirado tokį, kuris vaikšto su dviem lazdom!

Viktoras ir Felisjenas žiaurokai – ir, ko gero, sąmoningai – smaginosi, atkurdami įvykį. Motina mėgavosi jų žaidimu ir kartais pabrėždavo kokią kandžią veiksmo detalę. Sorbjė niūriai pasikvietė padavėją ir apmokėjo sąskaitą. Kai jie pagaliau galėjo kilti nuo stalo, Matilda neskubėjo, gaišavo savo krėsle, pašaukė jį ir nepakenčiamai saldžiu balsu tarė:

– Pamiršai lazdą, mano branguti.

Jis grįžo atgal, nerangiai pasiėmė lazdą ir nusekė įkandin žmonos, stumčiojančios vaikus tarp dviejų gėrovų eilių. Lazda jam trukdė – lenkdamas vieną staliuką, jis nubloškė tuščią stiklinę, padavėjas, laimė, ją sučiupo krentančią. Matilda sukikeno per petį:

– Iš tiesų tu šįvakar atrodai įsisiūbavęs. Nebeišmanai, ką dar sudaužyti, a?

Sorbjė pagalvojo, kad mielai sulaužytų lazdą į žmonos nugarkaulį, bet ta mintis šmėstelėjo tik akimirksnį – jos įkūnyti jis neišdrįso. Leisdamasis nuo terasos su kartėliu pamatė, kaip paleistuvė atsikėlusi persėda prie senolio staliuko. Matilda, kuriai pro akis nepraslysdavo niekas, suvokė padėties komiškumą, bet noras atsigriebti, kirbantis jos širdyje, privertė ją užgniaužti pašaipų toną. Ji įsmeigė žvilgsnį vyrui į akis ir puolė jį šiurkščiu balsu, tokiu įprastu Sorbjė ausims:

– Ar pagaliau man pasakysi, kodėl leidai sau paimt šitą lazdą? Lazdą, kuri tau nė nepriklauso?

Sorbjė neaiškiai numojo ranka. Jis nežinojo… Matildai knietėjo skelti jam antausį.

– Kai kas nors pasiima lazdą, turi tam priežastį. Reikalauju, kad pasakytum, kodėl paėmei dėdės Emilio lazdą!

Ji sustojo, įsitvėrusi jo švarko. Sorbjė suprato, kad kol nepasiaiškins, ramybės nebus. Sąžiningai išnaršęs slapčiausias savo sielos kerteles ir nieko neaptikęs, pasidavė poetiniam polėkiui, vildamasis priveikti žmonos pyktį.

– Ką aš tau galiu pasakyti? Saulė… taip, tikrai, saulė… supranti, kai aš pamačiau, kad toks gražus oras, pajutau tarytum pavasario dvelksmą… Nežinia, kodėl šauna tos pavasarinės mintys…

Matilda pratrūko dirbtiniu juoku, o jis gailiai kartojo:

– Taip, tikrai, pavasarinės mintys… Jeigu tu galėtum suprasti…

Ji stumtelėjo vyrą, kad eitų toliau, lyg jis būtų koks mechaninis žaislas, ir iškošė pro dantis:

– Palauk, bernužėli, aš tau parodysiu pavasarines mintis. Jei manai, kad pamiršau tavo elgesį ką tik…

 

Vykstant tai kvotai, Viktoras ir Felisjenas pasinaudojo tuo truputėliu laisvės. Reikėjo paspausti žingsnį, kad nutvertum juos slampinėtojų minioje. Matilda vienam iš berniukų pasakė:

– Eik, paduok ranką tėvui ir žiūrėk, kad jis tavęs nepaleistų.

Sorbjė klusniai paėmė sūnų už rankos ir paspartino žingsnį. Matilda sušuko jam viršilos balsu:

– Duok jam dešinę ranką, jam skauda riešą… Ką, nesupranti? Tikiuosi, neprikrėsi kebeknės su savo lazda. Tik laikyk ją kairėje rankoje. Juokingesnis dėl to neatrodysi.

Sorbjė perėmė lazdą į kairę ir padavė sūnui dešinę ranką. Lazda vis labiau jam trukdė, tad laikė pasispraudęs ją po ranka; Matildą džiugino baugšti jo eisena. Kadangi vyras taikėsi pasukti gatve į dešinę, ji ramiu balsu, nuo kurio jis sudrebėjo, įsakė:

– Ne, tiesiai! Aš nusprendžiau eiti kitu keliu.

– Jau vėlu… ar žinai, kad jau beveik penkios?

– Ką tik tu visai neskubėjai. O aš dar noriu pasivaikščioti. Eisime atgal Ruajalio gatve ir pasuksime per Tiuilri sodus. Šiuo metų laiku gražesnio pasivaikščiojimo nesugalvosi.

Vos išėjusi iš kavinės ji jau mąstė apie savo kerštą: priversti pažemintą, nugalėtą vyrą grįžti tais pačiais keliais, kuriais jis neseniai taip arogantiškai žirgliojo.

Sorbjė vilko kojas, panarinęs galvą, nusvirusiais pečiais. Jau nebežvilgčiojo į moteris. Buvo vargšas žmogėnas, kuriam terūpėjo jo šlepetės ir laikraštis. Matilda mynė jam ant kulnų, stengdamasi akivaizdžiai palyginti kuklią jo laikyseną ir tą išdidžią savikliovą, kurią jis pirma demonstravo.

– Ar matei tą gražią merginą, kuri ką tik praėjo? Atsisuk… Neseniai tavo žvilgsnis buvo smailesnis…

Tiuilri soduose jie vėl davė laisvę Viktorui ir Felisjenui, bet Sorbjė nė neketino perimti lazdos į dešinę ranką. Jis stengėsi ją pamiršti. Matilda puikiai įsiminė vietą, kur vyras puikavosi savo nepriklausomybe ir elgėsi kaip koks paleistuvis. Ji priminė jam jo kalbas, žiauriai jas komentuodama. Priėjus nuogos moters statulą, jos krūtinė didingai sudrebėjo, ir, niekinamai dėbčiodama į statulą, ji pareiškė:

– Na ką gi! Štai ji, tavo virtuvinė lenta! Neseniai buvai toks sužavėtas… Dabar jau tyli?

Sorbjė liūdnai žiūrėjo į statulą. Matilda tarėsi tame žvilgsnyje įžvelgianti atgailos atšvaitus. Paėmusi dėdės Emilio lazdą, vedžiojo jos galu akmeniniais kontūrais, kuriuos ėmėsi atšiauriai tyrinėti.

– Tik pažiūrėk, kokia perkarusi… pečiai kaip butelio, išbadėjęs pilvas! Reikėtų dvejų akinių, kad įžiūrėtum jos pilvą…

Sorbjė padūmavusiu žvilgsniu, rodės, skendėjo melancholiškose svajose. Matilda suraukė antakius, padėjo lazdą ant statulos cokolio ir, sunėrusi ant krūtinės rankas, atžariai kreipėsi į jį:

– Na?

Sorbjė pakėlė į žmoną užpjudyto gyvulio akis. Akimirką padvejojo, paskui iš jo gerklės išsprūdo bailus juokelis, ir jis sumurmėjo:

– Žinoma, ji per daug mergiška… Graži moteris turi būti stamboka…

Ta įteikli nuomonė, ką tik iš jo išplėšta, tvokstelėjo į Matildos skruostus išdidžiu karščiu. Lėtu, trūksmingu gestu ji įsikirto vyrui į parankę, lyg galutinai jį atgavusi, ir nusivedė šeimą atgal. Viktoras ir Felisjenas čiupo lazdą, padėtą ant cokolio. Laikė ją už abiejų galų ir bėgo tėvų priešaky. Tėvas su palengvėjimu žvelgė į juos, laimingas atsikratęs naštos, kuri dabar jam atrodė nepakeliama. Kažką įtardama dėl šios atvangos, ponia Sorbjė tarė berniukams:

– Grąžinkite lazdą tėvui. Tai ne žaislas vaikams!

Ir kreipėsi į vyrą:

– Jeigu jau ištraukei ją iš spintos, nuo šiol imsi ją su savimi kiekvieną sekmadienį.

 

Vertė Jonė Ramunytė