Kur buvo gera dirbti (3)
Kaptarūnai verti atskiro pasakojimo, kuris apimtų politinius, tautinius, socialinius, žmogiškų santykių, gamtovaizdžio specifikos ir kitus klausimus. Tai vieta, kur nekyla konfliktai tautiniu pagrindu, kur skirtingi žmonės, gerai pažindami vienas kitą, išpažindami skirtingą tikėjimą arba būdami visiškai niekuo netikintys, pakenčia vieni kitus, toleruoja. Jau nejauni būdami ir suvokdami, kad kiekvienam galų gale teks būti nulydėtam į Šalčininkų kapines (taip, ten visi kaptarūniečiai buvo laidojami), dažnai, pakirdę naktį, žiūri į pasiligojusio kaimyno langus, tikrindami, ar nepalikta šviesa jau nebegalint jos užgesinti… Apie Kaptarūnus plačiau esu rašiusi „Krantams“.
Ten, Valės ir Eugenijaus Cukermanų dar sovietmečiu įsigytoje sodyboje, – 1,5 kilometro nuo Lietuvos sienos Baltarusijos link, etninėse Lietuvos žemėse, – esu praleidusi keliolika nepamirštamų vasarų su daugybe įspūdžių iš pažiūros visiškai ramiame kaime. Mačiau, kaip žydi pienės, užliedamos tirštu geltoniu visą pievą priešais rytines įstiklintas gonkas, kaip prie šulinio baltai sužydi iš mūsų sodo čia persodintas šeivamedis, pilnas žvirblių, kaip taikiai, niekieno neprižiūrimos ganosi avys ant žalių kalvelių, tik retsykiais pakeldamos galvas žvilgterėti į ežerą, primindamos van Eycko „Dievo Avinėlio garbinimo“ nesančius, bet galėjusius būti fragmentus, kaip ant papurusių kupstų raudonuoja spanguolės džiūvančioje baloje ir kaip, visai jau netikėtai, pakėlusi galvą už pusplikio, jau apgraužto krūmo kartą pamačiau įdėmiai drėgnomis akimis į mane žiūrintį ramų briedį, bet mūsų akistata truko neilgai – jis, dar keliskart kvėptelėjęs, apsisuko ir nužingsniavo, o rugpjūtį stebėjom, kaip kelios gandrų šeimos būriuojasi, moko savo vaikus skraidymo meno prieš iškeliaujant į svečius kraštus.
Su visais kaimo žmonėmis, lenkais ir lietuviais (jokių baltarusių tose žemėse dar nebuvo), teko susipažinti ir savaip susidraugauti. Ypač mėgdavau dalyvauti „lavkės“ laukimo ritualuose, kur susirinkdavo kone visas kaimas, aptardavo dienos įvykius, sveikatos reikalus, Lentupyje atsiradusių kooperatinių parduotuvėlių gėrybes, „batkos“ paliepimus (pavyzdžiui, sodybas aptvert, neaukštas šablonines betonines tvoreles dažyt linksmom spalvom – balta, žydra, rausva) arba kokie ten pasieniečiai trankėsi keliu kiaurą naktį pirmyn atgal. Tik tos „lavkės“ buvo labai jau skurdžios: vargo kaimo keliuose matęs dengtas sunkvežimis vežiojo per kaimus tik cukrų, degtinę ir duoną. Tą prastą duoną valstiečiai daugiausia pirkdavo gyvuliams, o sau, kas galėjo, kepė patys. Daugiausia senyvi žmoneliai iš paskutinių jėgų dirbo stengdamiesi ūkeliuose užsiauginti savo gėrybių, laikė karves, vištas, aveles. Laukdavo vaikų ir anūkų iš Švenčionių, kur vieni mokėsi, kiti dirbo. Tų gėrybių nubyrėdavo ir mums. Išeini rytą į prieangį, o ten jau stovi kibiras, pilnas kaimo gėrybių – morkų, bulvių, krapų ar agurkų.
Atvykusi vidurvasarį, įsikurdavau šviesiausiame Valės kambaryje dideliame dvigaliame rąstų name su dviem langais per kampą – į rytus ir į pietus. Po vienu augo laukinės oranžinės lelijos ir flioksai, po kitu – išplitę erškėtrožių krūmai. Stalas nedidelis – išskleistas Eugenijaus tėvuko kortų stalas iš prieškarinio Kauno, išklotas bordinės spalvos milu, su grioveliais pinigams! Greta stovėjo senas draugų atvežtas art deco fotelis, prie kitos sienos – vietinio meistro elegantiška pušies medžio komoda su keliais sunkiais stalčiais. Ir kampe – baltas koklinis pečius, rudenėjant ar ankstyvą pavasarį ne tik šildęs kambarį, bet ir skleidęs malonų nugenėtų šakų kvapą ir taip spragsėjęs, kad savaime nukeldavo mintis į jaukų andersenišką pasaulį. Dirbdavau nuo ryto, tuoj po gaivinančių maudynių ežere ir kavos įstiklintose gonkose, bet per pertraukas įsiterpdavo ir ūkio darbeliai, ir išvykos su Vale jos automobiliu į artimiausius kaimelius ar vėl maudynės ežere. Aplankydavom Lentupį, jo mūsiškai barokinę dviejų bokštų Šv. Andriejaus Bobolos bažnyčią, ūkinę parduotuvę, vaistinę ir „kafeinią“, kurioje ant lentynos gulėdavo musių nutupėtos bandelės, o kelis kartus net Pastovį (50 kilometrų gilyn į Baltarusiją, o dar vis lietuviški pavadinimai). O kasdienės maudynės prieš pusrytį bevardžiame ežere (kada išnyko pavadinimas, gal kai lenkai užėmė Vilniaus kraštą ir stūmė iš čia lietuvius kartu su jų vietovardžiais?) ir vėlyvi pietūs su vynu… Ir vakariniai skaitymai iki sutemų apsikeičiant su Vale knygomis… Darbo ritmas buvo natūralus, viskas vyko savaime. Ant didelės senovinės išpaišytos skrynios plokščiu dangčiu pasidėjęs čiužinį būtum galėjęs ir miegoti, kaip kad Sakartvele priimta (užtat ir tie jų vyrai tokie stotingi), bet aš išklodavau rankraščių krūveles pagal temas, ant tachtos svarbią vaizdinę medžiagą – eskizus, fotografijas, ant greta stovinčio fotelio – cituojamų knygų ar žurnalų atvartus ir po truputį bandžiau visa tai sujungti, suvesti į vieną. Ten įgijo kontūrus knyga apie Vitalijų Mazūrą, skyriai apie Jono Vaitkaus ir Gyčio Padegimo šviesiųjų laikų Kauno dramos teatrą, apie Lietuvos lėlių teatro dvidešimtmetį. Niekada nepamiršiu tų palaimingų dienų ir būsenų! Juk neatsitiktinai ten, prie pamatų iš pietų pusės, prie didelio hortenzijos krūmo, laukinė katė atsivedė kačiukus.
Kai 2007 metų pavasarį, po sodo pardavimo, Nidoje įsigijau nuosavą butelį renovuoto buvusio triaukščio antstate, puspalėpėje, bandžiau ir jo erdvę pritaikyti savo poreikiams. Atidavusi duoklę jūrai ar pasivaikščiojimams miške, vakarais mėgau dirbti kompiuteriu. Taip, kompiuteris nurungė rašomosios mašinėlės privalumus ir ėmė dominuoti. Nors ne visuomet buvo lengva su juo susitarti. Pro platų langą – tolimas horizontas į marių ir Parnidžio kopos pusę teikė ramybę ir vis kintantį vaizdą, kuriame aktyviai dalyvavo aukštas dangus, debesų judėjimas ir nuožmūs jų karai; varnų pulkai raižė orą, budėjo ant šlaitinių stogų kraigo, nesivaržydamos tūpėsi ant Švč. Mergelės Marijos – pirmosios katalikų bažnyčios kryžiaus. (Apie architektų Algio Zavišos ir Ričardo Krištapavičiaus kūrinį galvoju parašyti kada nors vėliau.) Itin svarbus vaidmuo šiame dangaus ekrane tenka mėnuliui, ypač žiemą, nesvarbu, pilnatis ar jaunatis už lango kabėtų. Jis, skirtingai šviesdamas, kartais debesų temdomas, akyse keičia vaizdą, peizaže akcentuodamas vis skirtingus dalykus – patį permainingą dangų, medžius ar čerpinius stogus, vis kitaip pateikdamas ir nendrėm dengtą bažnyčią, kurią, aukštų pušų apsuptą, matau savo gatvelės gale, tiesiai priešais langus. Šiuose namuose nesunku susikaupti, ir stalelis palėpėje, po stoglangiu, regis, skirtas rašymui. Ten, lyg iš nieko, atsirasdavo vienas kitas eilėraštis, ten kilo mintis juos sukaupti ir išleisti, ten subrendo sumanymas sudėti knygą iš darbų apie Ibseną lietuvių scenoje ir apie Norvegijoje, kuri čia atrodo dar arčiau mūsų, Ibseno festivaliuose matytus spektaklius. Bet žiemą geriau svetainėje, į saulės ir marių pusę. Valandas čia primena bažnyčios varpai – šiokiadieniais mechaniniai, o sekmadieniais – tikras visu rimtumu kviečiantis į Dievo namus.
