Begonijos

Mes, šiandieniniai kaligulos, plaukiojame ne taip giliai, kaip senieji, tačiau tuo pačiu stiliumi. Reikia nuolatos priminti sau ir kitiems, kad geri vyną ne už tūkstantį, o už dešimt tūkstančių, nes liežuvis didelio skirtumo nejaučia. Todėl mes geriame ne vyną, o jame ištirpdytą naratyvą.

Viktor Pelevin, „Slaptosios Fudži kalno perspektyvos“ (vertė Dalia Saukaitytė)

Yra maistas, skirtas kūnui pasotinti, ir yra vadinamasis dvasinis maistas. Apie tai kalbama pasakose. Vienoje jų perspėjama negerti iš avinėlio pėdos – esą tada avinėliu pavirsi. Kitos pasakos personažas suvalgo užkerėtų figų ir jam išdygsta asilo ausys arba ilga nosis. Tos figos ne tik numalšina alkį, bet ir pasakišku būdu pakeičia formas, santykius ir savijautą. Kartais prireikia išgerti jaunystės eliksyro ar gyvybės vandens, ir reikalai pasikeičia iš esmės.

Prisiklausiusios tokių pasakų kurdavome savas ir taip į jas įsijausdavome, kad viskas, kas gyvuoja kalboje, galėdavo tapti kūnu. Šis keistas tikėjimo mechanizmas, prasidedantis žodžiais ir jais grindžiamas, kaip vėliau paaiškėjo, buvo ir tebėra naudojamas įvairiausiose žmonijos gyvenimo srityse, įskaitant religines sistemas, tautų ir valstybių gyvenimą. Juk niekas, pavyzdžiui, negalėtų autoritetingai patvirtinti ar įrodyti, kad naudinga puoselėti tautines valstybes, lygiai kaip būtų sunku įrodyti daugiataučių valstybių gerumą ar naudą. Neįmanoma ir kaip nors objektyviai pagrįsti kurios nors vienos religijos teisingumą ar pranašumą prieš kitas. Tas pats pasakytina ir apie šeiminį gyvenimą ar vadinamąją laisvą meilę, tradicijas ar naujus papročius. Vieni tiki ir aiškina, kad gėris yra viena, kiti gėrį mato priešingose pozicijose. Visą savo tikėjimą pagrindžia žodžiais, pasakojimais, istorijomis, kurios akumuliuoja tam tikrą energiją, stiprina tikėjimą ir padeda žengti istorijos (vadų, valdovų?) ar tiesiog pasakų nustatyta kryptimi.

Tais metais, kai paslapčia nuo suaugusiųjų valgydavome begonijų žiedus, nebūčiau galėjusi tiek daug pasakyti apie tikėjimo teikiamą energiją. Tačiau tikėjimo energijai palaikyti ir nebūtini ilgi ar išsamūs paaiškinimai. Užtenka kelių žodžių, kurie būtų pateikiami kaip neginčijama tiesa. Tad labiausiai mane stebina tai, kad pati be jokio autoritetingo pagrindo sukūriau savo „tiesas“, jas pateikiau draugėms ir netgi įdiegiau į praktiką.

Pradėkime nuo to, kad balkone mama augindavo begonijas. Greičiausiai tai buvo puošniosios begonijos, arba vadinamieji „ledinukai“ (Begonia semperflorens). O balkonai mūsų, šešiamečių ar septynmečių, pasaulio sistemoje buvo bemaž sakralios vietos. Pirmiausia tai buvo virš žemės pakeltos erdvės, kuriose vienu metu buvo ir baugu, ir jauku. Ne sykį įsikurdavome balkonuose kaip atskirose palapinėse, ne kartą išdarinėjome ten pavojingus triukus, apie kuriuos motinoms geriau nežinoti. Sėsdavomės ant balkono turėklų, pavojingai balansuodamos tarp dangaus ir žemės, ar lenktyniaudavome, kuri iš mūsų žemiausiai persisvers per kraštą. Tokie triukai mus įkraudavo kaip kokius akumuliatorius, dievaži. Rizikuoti savo saugumu ar net gyvybe buvo garbingas reikalas, instinktyvi auka. Dabar jos archetipų rasčiau visose religijose, pradedant primityviausiomis ir baigiant šiuolaikinėmis niueidžinėmis. Ką gi, balkonai mums, mergaitėms, sovietmečiu atstodavo bažnyčias – buvo tarytum vaikiškos šventyklų miniatiūros. Natūralu, kad dar būdama vaikas inicijavau ir balkono gražinimo darbus – išbalinau mūro sienos plotelį, pasidirbusi trafaretą, papuošiau jį gėlių ornamentais, išdažiau betonines balkono grindis, taip pat ir balkoną dengiančio šiferio vidinę pusę – tarsi nujausdama, kad būtent toks būdas gali apsaugoti nuo kenksmingo asbesto plaukelių poveikio plaučiams. Šventame balkone viskas turėjo būti gražu, ir ne tik gražu, bet ir magiška!

Nenuostabu, kad mamos auginami „ledinukai“ balkone įgijo magiškų galių: juos perkeitė mano sukurtas pasakojimas. Jų buvo ne vienas! Nes pasirodė, kad pasakojimai linkę daugintis, provokuoti variacijas, pumpuruotis ir šakotis tarytum kokie gyvybingi augalai. Viename tokių pasakojimų buvo aiškinama, kad begonijų žiedeliai yra valgomi ir suteikia sveikatą, ilgą amžių, o gal net ir nemirtingumą. Kitame pasakojime buvo tvirtinama, kad suvalgius begonijos žiedelį, panašiai kaip penkialapį alyvos žiedą, išsipildys noras ar svajonė.

Lyg per miglą prisimenu šiokią tokią baimę, kad „ledinukai“ gali būti šiek tiek nuodingi ar pavojingi sveikatai. Tačiau mito, paslapties trauka, galia kurti naujus pasaulio santykius ir, sakykime, kažin kokia gyvuliška nuojauta vertė rizikuoti. Juolab kad logika tvirtino: vaikams prieinamos gėlės, apie kurių nuodingumą nekalbėjo nė vienas suaugusysis, negali būti mirtinai pavojingos. Taip, žinoma, ir buvo: galiausiai, po daugelio metų, pasirodė, kad begonijų žiedai iš tiesų ne tik valgomi, bet ir naudingi organizmui! Į sveikatą, gėlių valgytojai, ir tik pirmyn, broliai veganai!

O prisiminusi anų dienų pojūčius, tegaliu pasakyti, kad anuomet „ledinukų“ žiedeliai buvo rūgštūs ir visai nebjauraus skonio. Ir kad mano aiškinimais draugės tikėjo neklausdamos, iš kur žinau tokią svarbią norų išsipildymo ar ilgo gyvenimo paslaptį. Galbūt tik tiek tereikėjo, kad būtų pažadintas jų, o ir mano pačios, lotofagų, arba Homero „Odisėjoje“ aprašytų lotosų žiedų valgytojų, genas ar, tarkime, archetipinė atmintis. Kad jį turėjome, galbūt patvirtintų ir faktas, jog valgydamos begonijas jautėmės laimingos, užmiršusios visus rūpesčius. Gali būti, kad balkonas mums atstojo ne tik bažnyčią, bet ir rojaus salelę, kurioje mums, vaikams, buvo suteikta galia kurti panašiai, kaip kuria pasakų dievai ar burtininkai. Mano draugės pasakos ir burtų geidė ne mažiau nei aš, tad joms buvo labai svarbu ir paprasta tikėti mano sukurtomis pasakomis.

O gal jos tikėjo tik todėl, kad tos pasakos buvo kuriamos su įkvėpimo įkarščiu ir kad jomis tikėjau pati? Panašiai kartu su vaikų darželio draugėmis buvome sukūrusios pasaką apie stebuklingas spalvotas vaškines kreideles, kuriomis nupiešti daiktų atvaizdai gali tapti tikrais daiktais. Tos kreidelės mums egzistavo, nors buvo kažkur gerai paslėptos. Neabejojome jų realumu, organizavome žygius jų ieškoti ir kurdavome planus, ką nusipiešime sau, kai tik šias kreideles surasime. Regis, vienu metu netgi žinojome, už kurių durų tos kreidelės paslėptos, bėda tik, o gal netgi laimė – tos durys buvo užrakintos, o juk kaip tik šis nepasiekiamumo elementas ir palaiko tikėjimą anapusybės tikrumu. Greičiausiai nebuvome mačiusios jų atvirų, bet mums tai neatrodė neįveikiama kliūtis – greičiau tik būtinas riboženklis, skyrybos ženklas tarp esamo ir svajojamo.