Amžinoji ugnis ir perdegusi lemputė

Linas Umbrasas. Slibino dantys. Eilėraščiai. K.: Kauko laiptai, 2021. 91 p.

Čikagoje gyvenančio poeto Lino Umbraso eilėraščių knyga „Slibino dantys“ sukelia lengvumo ir neįprastumo įspūdį. Ne todėl, kad siekiama nustebinti įmantrybėmis ar šokiruoti, o dėl gebėjimo kasdienybės reiškinius ir aktualijas sujungti su fantazijos plotme. Asociatyvūs ryšiai, būdingi ne vienam šio rinkinio tekstui, primena, kad poezija yra puiki priemonė (kad ir kaip, kalbant apie poeziją, grubiai skambėtų žodis „priemonė“) perteikti savo pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą galbūt pačiam rašančiajam geriausiai suvokiamu būdu. Tai, žinoma, nereiškia, kad autoriaus eilėraščių tikrovė yra solipsistinė ir su niekuo nesugretinama. Priešingai – L. Umbraso poezijai reikia atidos, tad minėtasis lengvumo įspūdis iš tiesų tėra pirminė reakcija į tekstus, kuriuose tarsi sulėtintai vaizduojama tam tikra situacija, neperskiriamai susieta su būsena: „[…] esu alergiškas / katinams / žmona geria / pieną be / laktozės / pasaulis nėra / tobulas / kartais atrodo / kad svarbiausi / dalykai / gyvenime yra / dubuo / ir / apšvietimas“ (p. 54).

Pagrindiniai rinkinio įvaizdžiai – fotografija, ugnis, slibinas arba drakonas. Pastarasis išryškinamas nevienaprasmiškai, mat reikėtų prisiminti, kad, kitaip nei Europos, Rytų Azijos kultūrose drakonas dažniausiai nėra blogio simbolis, o rinkinyje atsisakoma griežtos gėrio ir blogio dichotomijos: tai, kas laikoma blogiu, įsismelkę į paties žmogaus gyvenimą ir „ėda“ jį „iš vidaus“ (p. 21). Kitaip tariant, asmens buvimas yra paženklintas ne tik gėrio, bet ir blogio žymėmis ir to išvengti neįmanoma. Gal todėl subjektas kai kuriuos fragmentus regi tarsi „neišryškintoje / gyvenimo / nuotraukoje“ (p. 55). Atrodo, kalbantysis, persekiojamas laikinumo, mirtingumo jausenų, siekia atsakyti į itin svarbius klausimus arba intuityviai prie jų priartėti: „vasara išeina / smingant kaštonams / spoksant / jų išsiplėtusiems / vyzdžiams // tiesa kaštono / jau seniai / nebėra bet / kažkas vis / dar bumbsi // [...] ar senatvė / ateina tada / kai atsakymų / daugiau / nei klausimų?“ (p. 19–20). Savotišką atsakymą galima rasti paskutiniame rinkinio eilėraštyje: „iš tiesų viskas / paprasta – / ilgesys / užaugins / iš gilės / ąžuolą / ir / nesvarbu / kuriame krante / broli / ten kur / esi / nebelieka / vietos / tuštumai“ (p. 86). Galima sakyti, gyvenimo jėga persmelkia kiekvieną asmenį ir daiktų formas, kurios suyra tik tam, kad vietoj jų atsirastų kažkas nauja. Dėl šios priežasties paradoksaliai „nelieka vietos tuštumai“. Nors ir galima įžvelgti, kad kalbama apie gimtinės ilgesį, asmenų tarpusavio santykiai nėra apribojami ir nulemti buvimo konkrečioje vietovėje. Todėl norisi paminėti eilėraštį, skirtą Eglei Juodvalkei, kuriame, užfiksuojant tam tikrus fragmentus, inkorporuojant nuorodas į poetės rinkinį „Sakalai naktį nemiega“ (2011), išryškinama aukštesnioji žmogaus gyvenimo prasmė: „[...] tu ta kuri šiandien / išėjo nešdama / mirusių / tėvų portretus / auskaruose / o jie buvo su / tavimi / ateinant ir išeinant / metams keičiant / metus ir tavo / kūną / bet ne sielą // pasiilgsiu / ramaus / monotoniško / dudenančio / aštria deimantine / dikcija / tavo balso / kai žodžiai / aiškiai skrodžia / tave / tarsi kulkos / apie kurias / rašei / sakalams / skrodžiant dangų [...]“ (p. 12–14).

Kalbant apie rinkinį kaip visumą, būtina akcentuoti vieną pagrindinių – ugnies motyvą. Ugnis ne tik naikina, bet ir apvalo, tačiau tiek nykimas, tiek apsivalymas sukelia kančią, rinkinyje ji nėra rėksminga ir įkyri, o atskleidžiama subtiliai, pasinaudojant konkrečiais įvaizdžiais ir literatūrinėmis aliuzijomis: „skaitau / kitų / poeziją / ieškau / savęs / ieškau savo / vienatvės / kitų vienatvėse / pabūk su / manimi nors / trumpam / svetimas / vienišume / tu toks / pats slidus / kaip / nepagauta / varlė / apsamanojusiame / sename fontane – / lieka tik / šlapi drabužiai / ir ugnis / godžiai / ryjanti / ko / pati / neparašė“ (p. 76–77). Ugnis susijusi ir su transformacija, savikūros galia bei sakralia sfera: „[...] atėjau nusilenkt / mano Dieve / raudonas kilimas / iki pat obelisko / kritusiems ir / vėl stojusiems / ateinu toks / kokį sukūrei / ir toks kokį / susikūriau pats / jūsų šmaikštumas / žavi / nors jis mane / ir niekina / sududena varinis / trimitas / variniais vamzdžiais / teka visatos / dujos / šalia amžinosios / ugnies / kabo perdegusi / lemputė“ (p. 49–50). Eilėraščio pabaigoje amžinybė supriešinama su laikinumu, šį pavaizduojant kaip perdegusią lemputę, kurią galima laikyti riba tarp žmogiškosios ir dieviškosios kūrybos. Įdomu yra tai, kad subjektas kartais autoironiškai nurodo ribas: „žiūrėjau filmą apie / drakonus / naktį sapnavau / žmoną // kai kurie dalykai / nesusiejami“ (p. 61). Švelni ironija, autoironija ir humoras praskaidrina eilėraščių nuotaikas, priartėjama net ir prie absurdo žaismo (p. 37).

Autorius dėmesį skiria ne tik egzistenciniams klausimams – jis apmąsto subjekto, kaip poeto, tapatybę, nors poezija nėra vienintelė rūpima sritis: kalbantysis yra ne tik poetas, bet ir sutuoktinis, sūnus, tėvas. Itin dėmesį patraukia eilėraščiai, kuriuose išryškinamas tėvo vaidmuo. Šios temos leidžia prisiminti ir Mariaus Buroko rinkinį „Švaraus buvimo“ (2018), kuriame apmąstomas tėviškas santykis su vaikais: „[...] kalbu / į švarias galveles // tikiuosi // kad tiesą“ (p. 25), – taip savo žinojimo ribas aptinka M. Buroko subjektas. Panašiai L. Umbraso eilėraščių kalbantysis yra ne egocentriškas, bet puoselėjantis santykį su sūnumis, atidžiai juos stebėdamas: „kai atkirpau / jus nuo mamos / tave prieš šešerius / tavo brolį prieš / vienuolika metų / taip tik atrodė: / juk negalėjau / atkirpti / ir ne todėl / kad / žirklės / atšipusios [...]“ (p. 56).

Dar viena rinkinio ypatybė yra ne tiek paties subjekto, kiek jo jusliškumo sureikšminimas. Tarkim, tekste „Laukimas“ išryškinama ne kalbančiojo „aš“ ir gavėjo „tu“ skirtis, bet patyrimai, kurie perteikiami, pasitelkiant skonio, regos, lytėjimo jutimus: „[...] viskas / ko prašau // tik užpildyti / delno / dubenį / to / saldaus / rūgštumo // [...] ir alkis / žydi / kaip / sakurų / pažadas“ (p. 31–32). Atsižvelgiant į subjekto juslines patirtis, galima paminėti Jono Meko kūrybą, tiksliau, Ramūno Čičelio teiginį apie rinkinį „Gėlių kalbėjimas“ (1961) monografijoje „Jono Meko „aukso vidurys“: kūrybos filotopinė žiūra“ (2020). Pasak R. Čičelio, „kalba Mekui lieka tik pojūčių registras, kuriam veikiant patiriamos būties akimirkos. [...] Mekui meilė nėra tai, ką reikėtų išsakyti, ją reikia tiesiog patirti rega, uosle, klausa ir kitais jutimais“ (p. 151). Jusliniai potyriai L. Umbraso rinkinyje išryškinami ne tik tuose eilėraščiuose, kuriuose atskleidžiami bendražmogiški santykiai, bet ir užsimenant apie pandemiją („[...] viena ranka / paglostai / savo veidą / kad išlygintum / juoką / ir kaukės / raukšles“, p. 43), klimato kaitą („kai šąla / visatos / atšilimu [...]“, p. 10), net ir savivoka yra susijusi su išoriniais potyriais („šiandien pavasariui / narkozė: / kai balandžio / penkioliktosios / rytą iškrinta / sniegas / švelniai / kandžiodamas / skubančią / gamtą / nejučia atpažįsti / save / prieš kokį / mėnesį / taip pat / be proto / skubantį“, p. 33). Jusliškumas parodomas susitelkiant ir į kalbos savaime galimybes („[...] žemai / ties žemu / lygmeniu / lyg / meniu / riebaluotam / ekranui švysčiojant / rodomajam / pirštui / nuo / pilkumo / pavirstant / pele“, p. 24), tačiau vien tik kalba neužsižaidžiama, o kai kuriuose tekstuose pateikiamos itin mįslingos užuominos, sukuriant keistą poetinę tikrovę.

Subjektas pastebi įvairiausius fragmentus ir geba įsistebeilyti į juos tarsi pritraukdamas fotoobjektyvu. Taip „apžiūrimi“ ne tik realybės fragmentai, bet ir sapnai, kai vienodai svarbi tampa kiekviena detalė, mat, pašalinus bent menkiausią smulkmeną, sugriūtų trapus, kone permatomas eilėraščio statinys. Autorius, galima sakyti, pasitiki elegantišku minimalizmu, nesiekia poetinių raiškos formų įvairovės, nors pasitaiko trieilių, ritmiškų, rimuotų, meditatyvių, „nuraibuliuojančių“ tekstų. Kita vertus, puoselėdamas minimalistinę raišką, kuri, atrodo, gali apnuoginti kiekvieną netikslumą, L. Umbrasas geba pernelyg nenuslysti į banalybes, net ir tais atvejais, kai pasitelkiami įprasti poetiniai įvaizdžiai.

Skaitant knygą žavi paslapties neeliminuojantis eilėraščių kalbančiojo atvirumas, kai subtiliai išreikštą kančią, netgi nuoskaudas, nusivylimus ar nesaugumo jausmą keičia ironiškos įžvalgos, jautriai fiksuojami potyriai ir vaizdai. Pastarieji suteikia akstiną permąstyti atsiveriančio pasaulio grožį, net jei jo reiškiniams lemta perdegti it lemputei. Tačiau gali būti, kad staiga jie įgaus kitą formą arba atsidurs kitoje plotmėje, autoriaus žodžiais, „nežinia / kaip iš tiesų / gali baigtis“ (p. 81).