Motinystė ir kūryba

Motinos dienos proga rašytojų ir poečių klausiau apie motinystės ir kūrybos suderinamumą. Ar įmanoma mažo vaiko auginimą ar jau paaugusio priežiūrą suderinti su intensyvia kūrybine dienotvarke, ką tenka aukoti norint prisėsti prie tekstų – savo naktis, ankstyvus rytus, vaiko miego valandas? O galbūt kaip tik motinystė atneša naujų dovanų arba net nieko itin nepakeičia – kaip paralelinis etapas, duodantis ir atimantis tiek, kiek duoda ir atima kiti neišvengiami gyvenimo vyksmai?

Mintimis sutiko pasidalinti JURGITA JASPONYTĖ, MONIKA BALTRUŠAITYTĖ, LINA BUIVIDAVIČIŪTĖ, VITALIJA MAKSVYTĖ, MARIJA MAŽULĖ, RIMA PALUBINSKIENĖ-JUŠKŪNĖ, AGNĖ ŽAGRAKALYTĖ.

 

 

JURGITA JASPONYTĖ, poetė, dviejų vaikų mama

Kalbant apie motinystės ir kūrybos suderinamumą plačiąja prasme, šie dalykai vienas kitam neprieštarauja, gal net vienas kitą papildo. Nes motinystę irgi galima vertinti kaip kūrybą. Tik ta „intensyvi kūrybinė dienotvarkė“ (ypač kalbant apie kelerius pirmuosius vaiko metus), be abejo, suksis apie vaiką. Jis čia bus saulė. O visoms kitoms žvaigždėms – kas liks. Tiesiog, dėliojantis visa tai kitokia prioritetine tvarka, gali laukti nusivylimai, neįgyvendinti planai ir pan. Vaikai, iš esmės, yra labai didelis gyvenimo patogumas arba treniruotė, nes išmoko neplanuoti arba planuoti, bet prie planų ar rezultatų neprisirišti, būti pasiruošus, kad viskas gali pakrypti visai kita linkme. Ir, kaip teisingai paklausei, bet kokiu atveju kažką paaukosi. Vaiko laiką rašymui, rašymo – vaikui. Mano atveju, manau, būdavo visaip. Naktimis dirbti aš iš esmės negaliu. O su mažu vaiku – juo labiau. Tuo periodu tenka išmokt savo miego nesureikšminti, bet eit miegot devintą, su vaiku.

Su mažąja (Jūre Jotvile) turbūt pasitaikydavo laisvų ankstyvų rytų, nes tik pabudusi ji mėgdavo pati sau kažką veikti, tai galima buvo naudotis šiomis progomis. O šiaip pirmoji knyga buvo sudaroma ir užbaigiama žindant. Taip buvo paaukotas tiesioginis dėmesys. O kad motinystė atnešė dovanų, tai žinoma! Jeigu jau būdama mama išsileidau tas knygas, tai kas man dabar pasakys, ar būčiau jas išleidusi, jei neturėčiau vaikų? Gal ir būčiau, bet tikriausiai kažkas būtų kitaip, būtų kitos patirtys, kiti tekstai. Motinystė yra mano dalis, su visai jos etapais. Tai ji tapo ir mano tekstų dalimi, pasaulėžiūros prizme.

 

MONIKA BALTRUŠAITYTĖ, prozininkė, dviejų vaikų mama

Nuogąstavau, kad tapusi mama kūrybą turėsiu palaidoti, o jos lavoną išsikasiu tik po kelerių metų visą pamėlusį, apipuvusį, apgraužtą kirmėlių. Tada teks ilgai ir nuobodžiai jį gaivinti, prausti, daryti dirbtinį kvėpavimą, širdies masažą ir galbūt kada nors pavyks prikelti. Gal kada nors ir vėl pradėsiu rašyti. Bijodama ateities, kurią paišiau niūriom spalvom, besilaukdama daug dirbau ir rašiau avansu – norėjosi užbaigti tuo metu rašomą kūrinį, suformuoti tešlą, kurią vėliau, gimus dvyniams, galėsiu kartkartėmis ramiai pakočioti, paminkyti, nes juk rašyti tai tikrai negalėsiu – laiko nebus, jį suris vaikai.

Vaikams gimus, viskas iš tiesų stipriai pasikeitė, bet mano baimės nepasitvirtino – laiko darbui ir kūrybai užtenka, o rašyti netgi pradėjau daug intensyviau ir sistemingiau nei tomis bevaikėmis dienomis, kai visas pasaulio laikas priklausė tik man.

Mano mama dažnai mini vieną savo draugę, iš visų jos draugių mažiausiai uždirbančią, bet pinigų trūkumu niekada nesiskundžiančią – viskam jų užtenka ir netgi draugėms dažnai paskolina, kai kokia bėda prispaudžia. Visos tik gūžčioja pečiais ir nesupranta, iš ko ji gyvena.

Pamenu televizijos laidą, kurioje kažkoks gudrus dėdė mokė išlaidaujančias šeimas išmintingai paskirstyti savo finansus, kad viskam užtektų pinigų – ir kelionei, ir remontui, ir kirpyklai, ir vaikų būreliams. Jis pastatydavo ant stalo šešis stiklainius ir liepdavo į kiekvieną įdėti tam tikrą sumą pinigų, skirtą gyvybiškai svarbiam poreikiui patenkinti. Turbūt kažkaip panašiai pajamas paskirsto ir mamos draugė – neabejoju, kad laidą galėtų pravesti kur kas įdomiau nei tas dėdė su savo šešiais stiklainiais.

Matyt, panašus paradoksas ištinka ir laiką – kuo mažiau jo turi, tuo labiau vertini kiekvieną minutę ir sugebi ją išnaudoti tai veiklai, kuri iš tiesų yra svarbi. Žinoma, reikia susitaikyti su faktu, kad nuolat turi kažką aukoti – mamos draugė neperka skudurų ir vengia kavinių, užtat jos šaldytuvas visada pilnas, jos vaikai turi žaislų, o ji – santaupų. Šiandien daug rečiau išeinu susitikti su draugėmis, serialų beveik nebežiūriu, parduotuvėse lankausi retai (čia gelbsti ir karantinas), bet turiu laiko kūrybai, skaitymui ir darbui. Vaikai išlavino airių seterio uoslę, padedančią sumedžioti kiekvieną laisvą pusvalandį, – kai jie miega, kai tėtis išeina su jais į lauką, kai jie būna pas močiutę arba kai dviese ramiai žaidžia. Šitaip laiko užtenka viskam, kas svarbu, ir net tų stiklainių neprireikia. Tegul stovi sau.

 

 

LINA BUIVIDAVIČIŪTĖ, poetė, vieno vaiko mama

Sūnaus susilaukiau būdama 24-erių, ką tik baigusi lietuvių filologijos ir reklamos bakalauro studijas. Diplominį darbą gyniausi „su ant nosies lipančiu pilvu“. Galvoje ir širdyje – tiek nerealizuotų kūrybinių planųǃ Dėstytojų paskatinta, iškart gimus Viltautui, įstojau į literatūros magistrantūrą. Juokauju, kad tai buvo „dieninės-naktinės“ studijos, nes visą medžiagą studijuodavau nuotoliniu būdu, darbus rašydavau savarankiškai, tam aukodama nakties miego valandas. Buvo tikrai įdomus laikas – norėjau viską suspėti: ir sūnų auginti, ir mokytis, ir grožinę literatūrą skaityti, ir šį tą pati parašyti. Lengva nebuvo – iki Viltautui sukako metai, auklės neturėjome, vyras dažnai vykdavo į komandiruotes. Beje, sūnų ilgai maitinau krūtimi, iki 2 metų ir 9 mėnesių, tad natūralu, kad negalėjau itin ilgam nutolti. Kai Viltautui suėjo metai, jau kelis kartus per savaitę po kelias valandas turėjau auklės pagalbą, ją išnaudodavau savišvietai: knygoms, kinui, teatrui, rašymui. Mano pirmoji poezijos knyga pamažu pradėjo belstis, sūnų išleidus į darželį. Bet tada buvo išties sunkus laikas, kai nieko doro nenuveikiau, strigo visi darbai – Viltautas pirmus metus labai sirgo. Atsimenu, kai į doktorantūros posėdį ėjau vos pavilkdama kojas, po klastingos pūlingos anginos atakos (sirgome abu su vaiku). Arba į egzaminą – po bemiegių naktų, sūnui pasigavus laringitą. Vis dėlto pasitarę su medikais ir auklėtojomis nusprendėme tais metais į ugdymo įstaigą Viltauto nebevesti, daryti metų pertrauką. Tuo metu priėmiau, mano galva, labai teisingą sprendimą – kai sūnui sukako ketveri, pusei dienos samdžiau auklę, pati pradėjau lankyti psichoterapiją ir VU bibliotekoje rašyti „Helsinkio sindromą“. Paskui sūnus sėkmingai pradėjo lankyti lauko darželį, peršalimo ligos atsitraukė. Aš, neaukodama miego valandų, galėjau sėkmingai realizuoti savo kūrybinius planus. Dabar Viltautas jau dešimtmetis vaikinas ir tikrai – daug lengviau. Vis dėlto pagaunu save galvojančią, kad kūrybos, straipsnių, recenzijų, apžvalgų rašymas ir motinystė kartais ne visada sklandžiai ir idealiai dera. Kartais pasinėrusi į kažkokį skaitymą ir rašymą blaškausi, atsitraukiu į savo mintis – ir būdama su vaiku. Turiu save disciplinuoti, nuolat priminti, kur ir su kuo šiuo metu esu ir turiu būti. Taip pat nukenčia buitis ir grindų švara. Šiandien galiu nuoširdžiai pasakyti, kad Viltautas yra mano širdies šviesa ir gražesnio veido man pasaulyje nėra. Prisimenu ir išgyventus sunkumus, gal todėl kol kas esu tik vieno vaiko mama. Kalbant apie įkvėpimus – žinoma, vaiko gimimas atneša ne tik rūpesčių, bet ir inspiracijų, kurios gal ne visada akivaizdžiai pamatomos, bet tikrai yra. Be Viltauto nebūčiau, kas esu. Gal ir mano knygų nebūtų.

 

 

VITALIJA MAKSVYTĖ, poetė, keturių vaikų mama

Man motinystė kainuoja. Šiemet švenčiu keturiasdešimtmetį – toks nueito kelio persižiūrėjimo laikas. Iš kur ateinu, kur esu, kur noriu keliauti toliau. Atsistojau tarsi ant kalnelio, o gal dangoraižio stogo, stengiuosi įsižiūrėti. Į motinystės patyrimą taip pat. Tad klausimas labai laiku. Niekada nesvajojau apie tapimą mama ar kiek vaikų turėsiu. Vaikystėje, studijų metais labiau žvalgiausi į profesines, akademines, kūrybines kryptis. Tačiau čia proto dalis. O tuo metu, kol protas planavo, kūnas pasuko savo kryptimi, ir dvidešimt septynerių tapau mama. Tada atradau, kad, be proto ir kūno, dar yra ir širdis, kurioje proto patyrimas ir kūniškasis žinojimas tampa išmintimi.

Anuomet buvau didelė perfekcionistė. Atrodė, kad viską suderinsiu, viskas įmanoma. Disertacija, poezija, visuomeninė veikla, kokybiškas asmeninis gyvenimas. Po truputį prioritetai keitėsi. Dabar sakau, kad keturi mano vaikai – tai keturios parašytos disertacijos, iš viso jau beveik keturiolika metų. Ar jas apginsiu, parodys mano vaikų gyvenimas, jų vėlesnis santykis su manimi, o mano – su jais.

Ar dar grįšiu į akademinį gyvenimą? Nežinau. Kartais atrodo, kad tie trylika metų pakeitė kažką esminio, ko neįmanoma perduoti žodžiais, tik buvimu, ir tada kyla prasmės klausimas: o kam? Kokiu tikslu? Su kūryba man šiek tiek aiškiau, bet ji irgi labiau laukia, nei vyksta. Arba – vyksta labiau pamažu. Nes nėra taip, kad nevyktų. O kad pamažu, nereiškia, jog ne intensyviai. Neturiu griežto grafiko, neturiu kūrybos iškėlusi aukščiau gyvenimo. Užtat turiu keletą dokumentų „Google Docs“: eilėraščių štrichai, pradėto grožinio teksto apmatai, knygos vaikams… Kai ateina mintis, stengiuosi pasižymėti. Užrašų knygelės išsimėto arba būna suplėšomos, prispalvinamos, tad esu persikėlusi į virtualybę.

Šiuo metu namuose įsirenginėju darbo vietą, kuri būtų kaip „uždraustas vaikams įeiti kambarys“. Kai užsimerkiu, matau, kad po truputį ji plėsis, ir ateis diena, kai tai bus tikras mano kambarys, o tuo metu vaikai kažkur toliau nuo manęs kursis savuosius.

Viduje žinau, kad jei norėsiu, dar spėsiu ir papasakoti, ir parašyti. O kol kas kantriai valau nosis, verdu sriubas, kurias nebūtinai kas nors valgo, ir jau dvylika metų kas vakarą skaitau pasakas. Tad kainuoja, tikrai kainuoja. Bet ir dovanoja.

 

 

MARIJA MAŽULĖ, poetė, trijų vaikų mama
Kai susilaukiau pirmosios dukros, staiga supratau, kad anksčiau turėjau visą pasaulio laiką ir jį paprasčiausiai iššvaisčiau. Penkios minutės ramybės, valanda laiko savo interesams ėmė rodytis aukso vertės. Vis dėlto motinystė išmokė kur kas geriau planuoti savo laiką ir jį labiau vertinti.
Rašyti eilėraščius pradėjau paauglystėje, po kiek laiko, jau virš dvidešimties, viską sudeginau (vėliau tėtis pasakė, kad išsaugojo kopijas) ir ilgą laiką visai nerašiau arba tiesiog kažką rašinėjau, bet nežiūrėjau į tai rimtai. Galvojau – gal kada nors.
Gimus trečiajai dukrai man tarsi atsivėrė akys – gyvenu save užblokavusi, visai kaip gyveno mano mama. Pasiryžau žūtbūt gyventi kitaip. Pradėjau kasdien rašyti ir žodžiai liejosi kaip lava iš ugnikalnio kraterio. Prirašiau daug nesąmonių, kažkiek neblogų dalykų. Man nerūpėjo, norėjau tiesiog viską išrašyti. Augindama vaikus jau buvau pramokusi ir su savimi elgtis jautriau, leisti sau augti, perfekcionizmą gerokai apskaldžiau. Užmigdydavau dukrą vežimėlyje ir rašydavau prisėdusi ant suolelio prie upės. Jei ateidavo gerų minčių dar vaikštant, įsirašydavau į diktofoną. Naktį žindydama kūdikį maigydavau telefoną ir po vieną raidę surinkau ne vieną eilėraštį. Sunkiausia buvo kam nors parodyti savo tekstus. Nusprendžiau siųsti tiesiai į redakciją, pasirinkau „Šiaurės Atėnus“. Pamaniau, kad Giedrė Kazlauskaitė nevynios žodžių į vatą ir pasakys, kaip yra. Mano eilėraščius išspausdino Motinos dienos numeryje, kuo labai džiaugiuosi iki šiol. Nors tada pagalvojau ir taip – velniava, vadinasi, visi mano tekstai persmelkti motinystės. Nusprendžiau kuo daugiau rašyti apie kitus dalykus.
Turiu pasakyti, kad maištauju prieš tradicinį motinos įvaizdį. Bijausi, kad buvimas motina mane kažkaip pasiglemš, tikrosios manęs nebeliks. Kai tik pajuntu kirbant kokią mintelę „motinai taip nederėtų“, iškart elgiuosi priešingai. Maivausi feisbuke, rengiuosi provokuojamai, rūkau už kampo. Kartais jaučiuosi kaip paauglė, maištaujanti prieš savo vidinę mamą. Kitais kartais atrodo, kad visuomenėje tvyro šimtai išsikerojusių nerašytų nurodymų mamoms, kokios jos turėtų būti, kad būtų geros motinos. Iš tiesų mamos (ir tėčiai) turėtų paprasčiausiai mylėti savo vaikus ir pasirūpinti jų fizine ir emocine gerove, tik tiek.
Nuolat jaučiu ryšį su savo mama ir močiute, dažnai įsivaizduoju, kaip jos šypsosi, o kartais net kvatoja susiėmusios už pilvų, stebėdamos mano gyvenimą iš kažkur anapus. Man patinka taip fantazuoti. Įsivaizduoju, kaip jos aptarinėja mano kasdienius darbus, vaikų auginimo iššūkius, kaip siūlo nueiti kur nors į galeriją, pailsėti nuo visko, kaip prisimena savo gyvenimus. Manau, kad kada nors ir aš taip sergėsiu savo dukras, į jų galvas bus amžiams įsirašęs mano balsas, girdėtas nuo kūdikystės. Galbūt taip galima racionaliai paaiškinti bendravimą su mirusiaisiais – tie, su kuriais jautėme nuolatinį ryšį nuo mažens, visada lieka mūsų sieloje tarsi fantomai, jie gyvi, kol gyvi mes patys. O ypač motinos.

 

 

RIMA PALUBINSKIENĖ-JUŠKŪNĖ, poetė, trijų vaikų mama

Ar trukdo vaikai ir motinystė poezijai, galima klausti taip pat, kaip ar trukdo poezijai judrios gatvės mieste, prasta kava, nemiga, saulės trūkumas arba perteklius, vėjas, malkų kapojimas, alkis, karas, taika, skruzdžių stebėjimas, internetas ar dar kokia kita mūsų veikla. Patirtys (socialinės, kūniškos, literatūrinės etc.) yra, tarpsta, nusėda, auga kaip kristalai pasąmonėje ir išlipa, išsiveržia kalbiniais dariniais tada, kada joms patogiau.

Kartais būnu kokioje nepatogioje padėtyje ir negaliu rašyti, pvz., vairuoju, žindau, konferencijoje skaitau pranešimą, beveik miegu, kalbuosi su žmogumi, tuomet kartoju mintyse, kad nepamirščiau išdygusios kalbinės užuomazgos, ir, vos radusi progą, rašau. Būna, kad tie kristalai nugrimzta, tačiau vėliau vėl iškyla, jau kitokiais pavidalais.

Tekstas man nėra nei išsirašymas, nei grynasis darbas: jis yra pribręstanti struktūra, man patinkančiu būdu save organizuojanti. Būtent ryšys tarp patirčių, pasąmonės ir kalbos poezijoje man buvo ir yra įdomus. Motinystės, vaikų buvimas poezijos tekstuose yra platesnės feministinės diskusijos klausimas: kaip moteriai ir motinai rašyti, atveriant, priimant visas savo patirtis ir joms leidžiant perkurti kalbą, tas patirtis ne tik problemizuojant, bet ir kuriant teksto estetiką? Man tas klausimas rašant niekuomet nekilo, nes niekada nemaniau, kad poezijoje reikia kokias nors patirčių sritis nuo estetikos ir kalbos atskirti, eliminuoti, kad dalis patirčių ar mąstymo poezijai būtų mažiau tinkama. Teksto estetika, o ne poezijos tema nusako, ar tekstą galima priskirti poezijai. Rašantys ir skaitantys poeziją turi stipriai išreikštą ataugą, anteną, sritį, su kuria ir gaudo jos apsireiškimus: tokį keistą evoliucijos pajuokavimą, suteikiantį nenusakomą džiaugsmą, tos poezijos suradus arba patiems sugebėjus ją savo tekstu pričiupti.

Matau štai pilną salę poetų kokiame PDR, ir jie visi su tokiomis uodegėlėmis sėdi. Motinystė kaip ir bet kuri kita veikla trukdo prozos ir mokslinių tekstų rašymui: tuomet reikia laikytis planų ir kantriai dirbti. Į poeziją tokio principo stengiuosi neįsileisti, nes tekstas tampa sausas, ir mano poetinė antena toje sausroje užstringa.

 

AGNĖ ŽAGRAKALYTĖ, poetė, prozininkė, dviejų vaikų mama

Pirmą knygą išleidau kartu su pirmu vaiku, tad jau septyniolika metų nežinau, ką reiškia rašyti, kai neturi vaikų. Esė rašydavau vienu pirštu baksnodama klaviatūrą, tą tikrai pamenu, nes iki dabar kitaip nemoku, tiesa, baksnoju dviem pirštais, nes kairė ranka jau daug metų laisva nuo vaiko glėbyje.
Eilėraščius, rodos, visus parašiau vaikams miegant. Prozą – kai jie jau išeidavo į mokyklą arba šeštadieniais, kai vaikų tėvas juos išsiveždavo į parką.
Vis prisimenu tolimos giminaitės iš Australijos pasakojimą, kaip vaikystėje jos motina, rašytoja ir televizijos laidos scenaristė, užsirakindavo nuo vaikų vonioje. Rašytoja turėjo aštuonis vaikus ir nuo jų slėpdavosi vonios kambaryje. Galėjai belsti, šaukti, – mama vonioje, mama rašo, mamos nėra, taškas.

 

 

 

 

Klausimus uždavė Eglė Frank, trijų vaikų mama