Tarp identiteto politikos ir konspiracijos teorijų

 

Kančios beprasmiškumas, o ne kančia – štai tas prakeikimas, kuris iki šiol tvyrojo virš žmonijos.

 Friedrich Nietzsche

 

Su kiekvienu reikšmingu vyraujančios nuotaikos pokyčiu taip pat kinta žmogaus santykis su skausmu. Šis santykis jokiu būdu nėra duotas, veikiau jis išvengia sąmonės.

Ernst Jünger

 

Susvyravus krikščionybės autoritetui ir žlugus Sovietų Sąjungai, pagrindinius kančią įprasminančius pasakojimus Vakaruose ištiko krizė. Kitaip nei manytų konservatyvūs apokalipsės šaukliai, didžiųjų pasakojimų nuopuolis pažadino ne beprotišką hedonizmą ar moralinį aklumą, o jausmų gležnumą ir iš jo kylantį nesuvaldomą resentimentą¹. Būtent šį jautrumą, nepasitenkinimą laikau vyraujančia mūsų laikų kančios forma.

Kaip žirgams uždedami specialūs akidangčiai, kad jie mažiau matytų, mažiau reaguotų, o dėl to ir mažiau baidytųsi parodose ar lenktynėse, taip ir didieji pasakojimai aprūpino žmogų tam tikrais psichiniais saugikliais² (tikslais ir idealais), kurie jam suteikė kryptingumą, susiaurino matymo lauką, paversdami didžiąją dalį kančios ir skausmo menku foniniu triukšmu. Šiandieninio žmogaus problema visų pirma ta, kad jis neturi pagalbinių priemonių nematyti, pamiršti, nereaguoti ar net aktyviai ignoruoti.

Todėl visiškai nesvarbios šiuolaikinės tvarkos gynėjų (pvz., Steveno Pinkerio knyga „Proto amžius“) optimistiškos nuorodos, esą objektyviai situacija gerėja, skurdas mažėja, pragyvenimo lygis auga ir t. t. (kaip ir pritempti bandymai iš priešingos stovyklos vaizduoti šiuolaikinę situaciją kaip objektyviai blogą). Skurdas, diskriminacija, net prievarta savaime nesukelia nepakeliamos kančios, kaip ir technologinė pažanga, geresnis pragyvenimo lygis nereiškia, jog žmonės automatiškai bus patenkinti.

Derėtų skeptiškai vertinti abiejose minėtose stovyklose dažnai išsakomą mintį, kad egzistuoja tiesioginis ryšys tarp materialinių sąlygų ir kančios. Omenyje reikia turėti paprastą faktą: žmonės noriai prisitaiko prie blogų sąlygų, jeigu kančia pristatoma kaip neišvengiama ir yra prasmingai paaiškinama. Tokiu būdu ji įgauna atramą ir tampa pakeliama. Šiais laikais, nykstant pagrindinėms prasmės atramoms, atsiduriame tokioje situacijoje, kai gyvenimo sąlygos Vakaruose gerėja, tačiau nepasitenkinimas, erzulys ir kitų kaltinimas niekur nedingsta, veikiau kaip tik auga.

Čia iškyla praktinė problema: kaip augantis nepasitenkinimas ir jį lydintis resentimentas gali būti suvaldyti? Kas pakeis įprasminimo pareigas prarandančius (ir praradusius) krikščionybę bei komunizmą? Žvelgiant į šiuolaikinio pasaulio politines ir ideologines tendencijas, nesunku pastebėti, kad krizės ištiktus pasakojimus palaipsniui pakeičia identiteto politika ir konspiracijos teorijos.

 

●

 

Resentimentas nėra identiteto politikos ir konspiracijos teorijų šaltinis ar esmė. Šiuos du pasakojimų gaminimo būdus siūlau suprasti kaip priemones, kuriomis resentimento žmogus naudojasi savo kančiai numalšinti ir pagiežai išlieti. Per istoriją šiam tikslui jis manipuliuoja idėjomis, praktikomis, religiniais įsitikinimais taip, tarsi būtų visur įsiskverbti ir prisitaikyti gebantis organizmas. Identiteto politikos sudaromos sąlygos tam itin palankios. Čia yra viskas: ištisa akademinė interpretavimo mašina, aiškinanti priespaudos ir kančios subtilybes, vienareikšmiškai apibrėžtas priešas, kuriam galima suversti kaltę, galimybė deklaruojant gerus ketinimus užsiimti raganų medžiokle. Per greitą įsižeidimą ir jautrumą čia galima pristatyti kaip svarų moralinį-politinį faktą. Svarbiausia, kad visa tai atliekama socialiai priimtinu ir pripažintu būdu.

Prisidengęs vyraujančiomis moralės normomis, resentimento žmogus nukreipia nepasitenkinimo sukeltą pagiežą į tuos, kurie neatitinka šių normų, į tuos, kurie nėra „deramai“ socializuoti (cancel culture ir moralizmo apskritai ištakos). Apie šiuolaikinei „liberalizuotai“ kairei būdingą moralizavimą, kaltinimą, siekį ekskomunikuoti ir pasmerkti politiškai nekorektiškus individus jau išsamiai ir įtaigiai parašyta pačios kairės atstovų (žr. Marko Fisherio tekstą Exiting the Vampire Castle).

Jei identiteto politiką suprasime kaip atstumtų grupių išsilaisvinimo ar pripažinimo siekį remiantis konkrečia tapatybe, tada nesunkiai pamatysime, kokiu mastu resentimentas tampa tokio siekio kliūtimi. Trumpai tariant, resentimento žmogus anaiptol netrokšta laisvės. Politizuota tapatybe jis remiasi ne siekdamas išsilaisvinti, bet pateisinti ir įtvirtinti savo aukos statusą (tai kažkas panašaus į pripažinimo siekį, bet kartu labai nuo jo skiriasi). Jam reikia pasakojimo, įtaigiai parodančio, kodėl jis kenčia, įsižeidimas, nuoskaudos, skriaudos turi būti nuolatos atkuriami ir palaikomi, žaizda neturi užgyti. Jos draskymas ir demonstravimas tampa politiniu aktu. Arba, kaip teigia filosofė Wendy Brown, „politizuota tapatybė tokiu būdu išsako save, reiškia pretenzijas tik įtvirtindama, iš naujo pareikšdama, dramatizuodama ir įrašydama savo skausmą politikoje; ji nepateikia jokios ateities – sau ar kitiems, – kuri galėtų triumfuoti prieš šį skausmą“³.

Tuo noriu pasakyti, kad resentimentas nėra vienintelis išsilaisvinimo ir pripažinimo siekiančių judėjimų bruožas, kaip dažnai bando vaizduoti juos diskredituoti norintys konservatyvūs kritikai. Identiteto politika apima įvairius neišvestinius interesus ir siekius. Tačiau resentimentas joje šiais laikais atlieka lemiamą vaidmenį. (šis dvilypumas gali būti užuomina, kodėl tokie judėjimai kaip MeToo, Black Lives Matter greitai perauga į sunkiai suderinamą su pirminiais išsilaisvinimo siekiais raganų medžioklę, pagiežingą smurtą ir t. t. Emancipacinių judėjimų didžiausias priešas yra ne seksizmas ar rasizmas, o juose pačiuose glūdintis resentimentas.)

 

●

 

Artimą paskirtį turi ir konspiracijos teorijos, šiandien virstančios dar viena resentimento žmogaus priemone. Žinoma, kančios malšinimas jų pagrindine savybe buvo ne visada. Evoliucinės psichologijos požiūriu⁴, konspiracijos teorijos apie tikrus, piktavališkus sąmokslus mūsų protėviams padėjo atpažinti realias konspiracijas ir taip užtikrino jų išlikimą. Tačiau būtų naivu apsiriboti evoliuciniu paaiškinimu. Konspiracijos teorijos turi ir politinę dimensiją. Tereikia prisiminti, kokiu mastu jautrumas konspiracijoms buvo pasitelktas valdančiųjų propagandos ir manipuliacijų tikslams pasiekti (konspiracijos teorijų naudojimas Sovietų Sąjungoje, nacistiniuose režimuose, makartizmo laikotarpiu). Šiuolaikinis valdančiųjų populistų bandymas pasitelkti konspiracijos teorijas tėra švelnus tokio pritaikymo atgarsis.

Šiais laikais konspiracijos teorijos vis dažniau įgauna priešingą panaudojimo būdą. Ieškodami už savo nepasitenkinimą atsakingų veikėjų, ar tai būtų slapta valdžia, ar driežažmogiai (o gal tarp jų nėra skirtumo?), valdomieji susikuria šiaudinę baidyklę, ant kurios gali be rizikos išlieti savo pyktį ir kurios kenkėjiškumu galima paaiškinti įvairias bėdas. Konspiracijos teorijos pasitelkiamos ne kaip nuovokumo reikalaujanti išlikimo strategija ar valdančiųjų įrankis, o kaip mažiau rafinuotas valdomųjų opijus.

Reikia atsispirti tribalistinei pagundai skirtumą tarp identiteto politikos ir konspiracijos teorijų suprasti kaip skirtumą tarp politinės kairės ir dešinės. Veikiau tai skirtumas tarp dviejų pasakojimo gaminimo būdų. Vienas jų politiškai ir akademiškai pripažintas, kitas ne. Nors identiteto politika yra vyraujanti liberalios demokratijos politinė raiška, vis dėlto ji suteikia priemones įprasminti resentimentą tik mažumoms. Tariamoji „dauguma“ priversta ieškoti kitų būdų.

Iš čia kyla tokių figūrų kaip Jordanas B. Petersonas visuotinis populiarumas. Pasitelkdamos konspiracijos pasakojimus, jos nusavina ir įprasmina resentimentą tų žmonių, kurie neranda savo vietos akademiniu žinojimu grįstame kančios aiškinime. Šiuolaikinių negalavimų priežastimi čia kaip tik paskelbiami liūdnai pagarsėję, akademinėje bendruomenėje lūkuriuojantys „postmodernūs neomarksistai“. Petersono kritikai, akcentuojantys jo filosofinį neišprusimą, nepastebi, kad jis atlieka greičiau socialinę, o ne intelektualinę funkciją. Jis panašesnis į Claude’o Lévi-Strausso aprašomą šamaną, kuris privalo kenčiančiam gentainiui pateikti aiškias jį kamuojančio blogio apraiškas. Arba į Nietzschės šventiką, kuris aproprijuoja daugumos resentimentą, perkeldamas kenčiančiojo kaltinimą iš išorės į patį individą: prisiimk atsakomybę, nekaltink kitų!

 

●

 

Paradoksas: „dauguma“ turi verstis marginalizuotais pasakojimais, o „marginalizuotos“ grupės – vyraujančiu žinojimu. Tai, kad konspiracijos teorijas plėtoja marginalizuota dauguma, nereiškia, jog ji negali įgyti politinės galios. Šiuolaikinis populizmas, autoritarinių lyderių iškilimas ir t. t. patvirtina faktą, jog liberali demokratija negali pasiūlyti pasakojimo, atliepiančio daugumos resentimentą.

Anksčiau minėta istorinė skirtis tarp konspiracijos teorijų kaip valdančiųjų įrankio ir valdomųjų narkotiko konceptualiu požiūriu nėra tokia radikali. Tirono ir resentimento žmogaus interesai iš esmės sutampa, arba, kaip teigia Gilles’is Deleuzeʼas, „tironui reikia palaužtų sielų, taip kaip palaužtoms sieloms reikia tirono“⁵. Resentimento žmogus mielai pasitiks tironą, jeigu šis jam paaiškins, kas kaltas dėl jo nesėkmių, bėdų ir visų gyvenimo vargų. Tironas mielai pasitiks triukšmo ir įniršio apimtą minią, kad ją paverstų savo galios pamatu. Savo ruožtu šiuolaikinė liberali demokratija tokią minią paruošia. Autoritarizmu grįsti režimai visada viliojo savanoriškai tarnystei pasiruošusią daugumą ištisu idėjų ir praktikų instrumentarijumi disciplinuoti ir įprasminti kentėjimą (priespauda, muštras, visiškas susvetimėjimas savo kūno atžvilgiu kai kuriems gali tapti ne problema, o kaip tik išeitimi).

Politinė kairė ilgą laiką buvo autoritarizmui alternatyvus resentimento bankas. Tačiau kairė seniai atsisakė bandymų nusavinti resentimentą ir juos pakeitė veiksmingų alternatyvų nenumatančia, o todėl ir daugumos resentimento mobilizuoti neįstengiančia kritika⁶. Patogiau yra akademinio žargono persmelktais tekstais dramatizuoti ir išradinėti bėdas nei parodyti, kodėl apskritai verta kentėti. Pirmasis aspektas greičiau atgraso eilinį žmogų, o antrasis net banaliais atvejais (Petersonas) mobilizuoja. Žlugus fiksuotiems resentimentą aiškinusiems pasakojimams, atsiduriame tokioje padėtyje, kur dėl įprasminimo monopolio varžosi įvairios interpretacijos. Manau, mintis, kad šiuolaikinė kairė šioje kovoje nefigūruoja, nėra pernelyg kontroversiška („klasikinė“ kairė pralaimi ne tik naujajai autoritarizmo bangai, bet ir identiteto politikai).

Dėl to identiteto politika ir konspiracijos teorijos nėra vieninteliai būdai įprasminti kančią. Pavyzdžiui, šį vaidmenį taip pat dažnai atlieka populiarioji psichologija. Kalbėdama apie toksiškumą, kenkti pasiruošusius ir empatijos stokojančius narcizus, psichopatus ir t. t., ji atliepia vis augantį kančios ir nesėkmių paaiškinimo poreikį autoritetingai pagrįstais pasakojimais (moderni demonologija nusivylusioms namų šeimininkėms). Būtų įdomu išsiaiškinti, kokiu mastu prie psichinių negalavimų paplitimo prisideda ne biologija ar blogos socialinės sąlygos, o žmonių noras, kad psichologai, tie naujieji kunigai, suteiktų žmogui etiketę, jį įrėmintų ir taip jo bėdoms suteiktų rimtą – mokslinį – paaiškinimą. Tačiau psichologija neturi ir neieško politinės ir ideologinės motyvacijos. Tad identiteto politikos ir konspiracijos teorijų lauke plėtojami pasakojimai dar kurį laiką išliks svarbūs ir reikšmingi generuojant politinio ir kasdienio gyvenimo pasekmes.