Rondo

Jürgas Amannas (1947–2013) – šveicarų rašytojas, dramaturgas, eseistas, literatūros kritikas, talentingas persikūnijimo meistras, palikęs daugybę premijas pelniusių įvairaus žanro kūrinių.

Jo kūryboje dažnai vaizduojami gyvenimo nesėkmių lydimi, nesugebantys prisitaikyti ir beveik visada pralaimintys keistuoliai, individualistai, nevykėliai. Dauguma tekstų turi autobiografinių bruožų. Amanno kūrybai didelę įtaką darė Franzas Kafka, jo disertacijos tyrimų objektas, ir žymus šveicarų rašytojas Robertas Walseris, kurio biografiją yra parašęs.

Už apsakymą „Rondo“ 1982 m. pelnė Ingeborg Bachmann premiją, vieną prestižiškiausių vokiečiakalbėje literatūroje.

Emil Nolde. Rami jūra. 1936

Ir, taip sakant, bėgdamas iš namų nejučia vėl atsidūręs namuose. Vėl stovėjęs prie durų, kurias, jam atrodė, bus uždaręs visiems laikams. Užtrenkęs. Užspyręs. Jis skambinęs. Rašo, aš skambinau. Rašo, aš vėl stovėjau prie tų durų, prie tų pažįstamų, labai gerai pažįstamų medinių durų, kurių vyriai taip sunkiai varstėsi, kurias taip sunku buvo darinėti. Rašo, aš vėl skambinau, spaudžiau skambučio mygtuką, mygtuką virš lentelės, kurioje tarytum visai amžinybei išgraviruota mūsų pavardė. Ir laukiau, kol motina atidarys duris. Bet motina durų nedarė. Neatidarė dar nei po antro, nei po trečio skambučio. Kad ir kaip klausiausi prie durų, prisispaudęs visu kūnu, pridėjęs ausį, – neišgirdau viduje jokio garso. Ir iš motinos, kuri jam visada buvusi priebėga, esą nesigirdėję ničnieko. Taigi po to, rašo jis, tai yra po to daugkartinio skambinimo, tikriau sakant, po sekundžių sekundes trukusio triukšmingo skambinimo neatitraukiant rankos nuo mygtuko, nuėjau aš už namo. Už mūsų solidaus, didelio, dviaukščio, nuo darganų apsaugoto, gerai išsilaikiusio vadinamojo karo laikų namo. Per sodą, kuriame aš taip nemėgau darbuotis, bet vis tiek pjoviau žolę, karpiau gyvatvorę, ravėjau piktžoles. Arba skyniau uogas. Žolė buvo nupjauta, piktžolės išravėtos, vaismedžiai ir vaiskrūmiai paramstyti nusimanančių rankų. O tarp krūmų, ant skardžio, žydėjo lelijos. Jis, žinoma, tikėjęsis, kad, esant tokiam orui, tokiai vasarai, tokiai saulės šviesai, bus atdaras langas. Bet visi langai esą buvę uždaryti, langinės užkabintos iš vidaus, žaliuzių lentelės nustatytos įstrižai, saugantis vasaros ir saulės, užuolaidos užtrauktos. Taigi esą nieko nesimatę, išskyrus tų lentelių vienodai supjaustytą sodo vaizdą ant stiklo. Ir nieko nesigirdėję, išskyrus beprasmišką paukščių švilpavimą medžiuose ir žvyro girgždesį po padais. Dar stuktelėjimus nuo langinių atsimušančių akmenukų, kuriuos jis mėtęs į antro aukšto langus, kur buvo miegamieji, bei duslų dunksėjimą krentant į žolę. Jis vėl sugrįžęs atgal, pasukęs už kampo ir vėl prisiartinęs prie įėjimo. Dabar jau durys buvusios plačiai atidarytos. Tarpdury, prieangio prietemoj, ratukuose – motina. Jis rašo, mano motina. Ji sėdėjusi giliai įkritusi į pagalves, palinkusi į priekį, smakras ant besikilnojančios krūtinės, išsikraipę pirštai – ant stipinų. Ji neva žiūrėjusi į jį. Tyrinėjusi. Neišleidusi iš akių. Lėtai, kad beveik nebuvo galima įžiūrėti judesio, suko ji ratus. Lėtai riedėjo atbula. Lėtai dingo namo tamsoj. Aš nusekiau jai iš paskos, rašo jis. Pasisveikinau. Jai rūpėjo, kur aš buvęs. Aš nieko neatsakiau. Tik prasispraudžiau pro ją ir vos neapverčiau jos ratukuose, tos, kuri man užkirto kelią, kuri man užstojo įėjimą, tada nuskuodžiau laiptais į viršų, per tris pakopas, į savo kambarį, kuris vis dar buvo mano vaikystės laikų kambarys. Kurį jis, kiek prisimena, tylomis vis dar vadinąs savo kambariu. Net ir būdamas kitam pasaulio krašte. Kuriame jis ir dabar neva pasislėpęs. Aš pasislėpiau savo kambary nuo savo motinos, rašo jis, užtrenkiau duris, pasukau jose raktą, atsirėmiau į jas nugara. Užsikimšau ausis, rašo jis, bet, aišku, girdėjau kiekvieną garsą. Kambarys esą buvęs tamsus. Užtamsintas, rašo jis, kaip ir visas namas, tomis langinėmis. Susirgusi motina esą ėmusi vengti namuose šviesos, ėmusi ir dieną laikyti uždarytas langines ir pamažu priėjusi iki to, jog nebeskyrusi dienos nuo nakties, šiandienos nuo rytojaus, vasaros nuo žiemos. Ji visada dūksuodavo. Dūksavo net ir gražiausiomis dienomis, net ir puikiausiu metų laiku. Vieną akimirką jis pajuto savaime suprantamą impulsą prieiti prie lango, atidaryti jį, išskėsti ir iš visų jėgų trenkti langines į namo sieną, kurią jis, beje, prieš kelerius metus dar pats buvo dažęs, dėl motinos, norėdamas sutaupyti pinigų; bet kitą akimirką jam esą pritrūkę jėgų. Man pritrūko jėgų, rašo jis, nepaaiškinamai, nesuprantamai dėl ko, ir man pačiam, net nebūnant savo namuose, pritrūko jėgų, kurių tam net nereikia. Ji, žinoma, mane šaukė. Aš neatsiliepiau. Ji, žinoma, siuntė kartkartėm savo dejones. Aš nesijudinau. Ji rėkė. Aš tylėjau. Per daug jau gerai buvo pažįstami man tie garsai. Per daug jau dažnai užguldavo jie mano ausis šitomis skausmų tonacijomis. Pastaruoju metu, rašo jis, jau buvo beveik vėl bepriprantąs ir prie tos tamsos. Jis esą nuėjęs nuo durų, į kambario vidurį, atsigulęs ant lovos, kuri buvusi šviežiai apvilkta, užmerkęs akis. Retkarčiais esą dar prasiskverbdavęs pas jį aukštyn kūkčiojimas. Paskui viskas neva nutilę. Aš gulėjau ant nugaros, rašo jis. Buvau pavargęs. Su malonumu būčiau užmigęs. Rankomis grabinėjau sienos rieves, kaip kažkada vaikystėj naktimis. Jutau vis stiprėjantį norą pasiduoti. Atmerkti akis, pakilti nuo lovos, prieiti prie durų, pasiklausyti. Bet atlaikiau. Atlaikiau, rašo jis, nepasidaviau pagundai, kad ir kaip ji mane spaudė, kuo ilgiau name viešpatavo tyla, kuo daugiau praėjo laiko, – nepasidaviau. Nėjau prie durų. Nesikėliau. Likau užsimerkęs. Į vakarą staiga pasigirdęs trenksmas. Stiprus trenksmas. Ir vėl tyla. Tada iki viršaus atsklido dejonė. Dabar jis pašokęs, rašo jis, lyg būtų šito ženklo laukęs. Perskrido kambarį, pasuko raktą duryse, išlėkė į koridorių, nuskuodė žemyn. Ten gulėjo ji, motina, laiptų apačioj. Bejėgiškai susirietusi. Ratukai apvirtę. Pagalvės užvirtusios ant jos. Ji norėjo, kad nugabenčiau ją į lovą. Dabar, rašo jis. Tuoj pat, rašo jis, nori ji, kad nugabenčiau ją į lovą. O kur tėvas? – klausiu, rašo jis. Miega, sako motina. Dabar? Šituo metu miega? Jis gi visada miega, kai man jo reikia, pasakiusi motina. O tą juk žinai. Vis tiek jis sakosi pašaukęs tėvą. Tėve, šaukiau, kur tu? Tėvas neatsiliepė. Dar kartą, tėve, kur tu, kur tu esi? Jokio atsako. Pasirodo, jis iš tikrųjų miegojo. Jis tą žinojęs, bet tąsyk negalėjęs patikėti. Paprasčiausiai nenorėjęs patikėti. Tai buvo nesuvokiama, bet taip buvo. Taip buvę. Taigi, jis pastvėręs motiną už pažastų, vargais negalais pasodinęs ant grindų, ištiesinęs nugarą. Ji buvusi sunki, apsunkusi, bet dėl suvargusios išvaizdos jis nesitikėjęs tokio svorio. Ištiesinta, rašo jis, ji vis dar buvusi galinga moteris. Nors ir nukarusia galva. Nors ir vedama. Nors ir krintanti. Vėl ir vėl – į jo glėbį. Jis ją atrėmęs į sieną. Atnešęs ramentus. Jis žinojęs, kur ji juos visad laiko paslėpusi. Dabar ji jau ir vėl buvo sudribusi, nuslydusi nuo sienos, vargana krūvelė – ant grindų. Sėdėjusi ant grindų, nusvirusiais pečiais, palinkusi į priekį, naštą savo pačios perkėlusi ant delnų. Padėk man, rašo jis, įsakiusi jam. Prilaikyk mane, paprašiusi. Aš nebegaliu viena pati pastovėti. Kojos manęs nebelaiko. O tavo tėvas palieka mane likimo valiai. Bet jis ją juk prilaikęs. Jis jai juk padėjęs. Žinoma, pasakęs jis, aš tau padėsiu. Aš tavęs nepaliksiu likimo valiai. Tau tik reikia laikytis manęs įsikibus. Remtis į mane. Kas gi blogo gali nutikti? O pats jis kojomis nustūmė pagalves į šoną. Nuspyrė ratukus. Stokis, rašo jis, pasakęs jai. Ji dabar turinti atsistoti, neva pareikalavęs iš motinos. Ir jo motina atsistojusi, greičiau, negu jis būtų galėjęs iš jos tikėtis, greičiau ir lengviau, negu jis būtų kada nors galėjęs įsivaizduoti. Jos veidą, žinoma, buvo iškreipusi skausmo grimasa. Ji, žinoma, vėl ėmusi aimanuoti. Norėjusi griūti. Bet jis greitai pakišęs jai po pažastim ramentus ir, jo nuostabai, ji stovėjusi. Nepaleisk manęs, prašiusi ji. Bet jis ją paleidęs tik akimirką. Tik tą akimirką. O paskui tuoj vėl šokęs į pagalbą. Padėjęs jai kopti laiptais kiek galėjęs. Ėjau jai iš paskos, rašo jis. Lėtai, kantriai, pakopa po pakopos. Stūmiau ją. Pasilenkęs kėliau jos kojas, kurios buvo ir suliesėjusios, ir prisikaupusios vandens, to tipiško senatvinio skysčio, vieną po kitos, stačiau vieną koją pirma, paskui kitą, tuo pat metu ramsčiau savo pečiais siūbuojantį kūną, kuris vis norėjo kristi laiptais aukštielninkas, kuris, regis, neturėjo nei kaulų, nei raumenų, nei stuburo, ramsčiau klubus, griebiau už pasturgalio, stūmiau ją pirmyn. Ir taip, rašo jis, atėjo naktis. Ir tada, pusiaukelėj, jis galėjęs pagaliau šituose apniukusiuose namuose uždegti šviesą. Ji leidusi. Išvargusi linktelėjusi galvą. Prakaitas, įgavęs spalvą, žliaugęs jai iš nutriušusių plaukų kakta ir skruostais per kaklą ant drabužių. Akys buvusios giliai įdubusios. Moteris, kuri buvo jo motina, šnopavusi ir šnirpštusi. Taip, kad jos trūkčiojantis šnopavimas ir šnirpštimas, pagalvojau aš, rašo jis, pagaliau juk turėsiąs prižadinti tėvą. Bet tėvas nesirodė. Aš nebegaliu, išstenėjo motina. Gali, atsakiau aš. Neišeina, dejavo ji. Išeina, buvo mano atsakymas. Ir taip pamažu pirmyn, rašo jis, žingsnis po žingsnio – į naktį, pusę valandos, valandą, dvi, jis nebežinąs kiek, jis visiškai praradęs orientaciją. Viską aplinkui užmiršęs. Nieko aplinkui nebematęs. Pagaliau jie atsidūrė laiptų viršuje. Koridoriaus gale. Jos kambaryje, kurio siena buvo ir mano kambario siena. Vienudu. Durys už mūsų užsitrenkė. Jis išsigandęs. Jis pagalvojęs apie tai, kaip kažkada, kai dar tėvas pas ją miegojęs, prieš kokius dvidešimt metų, girdėjęs pro sieną arba pro šilumą į abi puses atiduodančio židinio sklendes prasiskverbiančius garsus, panašius į motinos vaitojimą. Ji stovėjo vidury kambario, kuris buvo jų miegamasis, šalia pusės vedybinės lovos, likusios jai, kurios masyvūs, tamsūs medžio rėmai vis dar dominavo. Šitam keturkampy, rašo jis, tarp tų lentų ji mane pagimdė. Kojomis į priekį. Štai apie ką aš tuo metu pagalvojau. Antklodė buvo atklota, paklodė nešvari. Matėsi gulėjusio kūno įdubimai. Ant pagalvės – kraujo pėdsakai. Kraujo iš nosies likučiai tikriausiai, susimaišę su sudžiūvusiu sekretu. Buvau, rašo jis, priverstas kovoti su atsiradusiu pasišlykštėjimu, kuris, atrodo, darėsi stipresnis už meilę motinai. Su pasibjaurėjimu. Su antipatija, kurią jis tik didelėmis pastangomis galėjęs nuslėpti nuo motinos. Oras buvęs troškus. Slegiantis ir alsus. Pritvinkęs vaistų kvapo. Dezinfekuojamųjų skysčių ir kamparo. Jo vos neišvertę iš kojų šitie kvapai, šitas oras. Tučtuojau jis esą nuėjęs prie lango, kuris, kaip ir visi kiti namo langai, žinoma, buvęs uždarytas, norėjęs jį atidaryti, atitraukti užuolaidas, atverti langines, įleisti nakties oro. To padaryti nebuvo leista, rašo jis. Jau beeidamas lango link, jis buvęs motinos šūksmo sustabdytas. Stok, sušukusi ji. Jis sustojęs. Langai liks uždaryti. Bet čia reikia bent kartą išvėdinti, pasakiau, rašo jis. Čia nebus vėdinama. Nebus tol, kol mano valia, pasakiusi motina. Nes priešingu atveju ji šąlanti. Bet aš uždusiu, pasakęs jis. Tu neuždusi, bet aš sušalsiu, atsakiusi motina. Jis nusileido. Nes nieko nebuvo galima padaryti. Jis nesipriešinęs motinai. Atsisuk, paliepusi jam. Jis atsisukęs. Pažiūrėk į mane, įsakiusi. Bet jis nežiūrėjęs į ją. Jis spoksojęs iš pradžių į grindis, paskui į tėvo kambario duris. Dabar nurenk mane, pasakiusi motina, lyg tai būtų visiems savaime suprantamas dalykas pasauly. Nes aš pati jau nebegaliu. O tavo ponui tėvui dabar svarbiau sapnai. Aš pasvirduliavau, rašo jis, į priekį, tik kelis žingsnius, tada vėl atgal, po to – vėl į priekį, pro šalį, per plauką nuo jos, link tėvo durų. Ten sustojau, rašo jis. Atsirėmiau į sieną. Priglaudžiau ausį prie medžio. Klausiausi. Girdėjau, kaip tėvas apsivertė nuo vieno šono ant kito. Jis knarkė, rašo jis. Iš tiesų, jis knarkė. Iš tiesų jis miegojo teisuolio miegu. Nurenk mane, pakartojo motina. Aš paklebenau durų rankeną, rašo jis, bet durys buvo užrakintos. Eikš, pasakė motina, tėvas nenori, kad mes jam trukdytume. Aš nusisukau. Su malonumu būčiau dabar išlaužęs tas duris, pridaužęs tėvą, jo išsisukinėjimą, jo miego troškulį su malonumu būčiau išmušęs jam iš galvos. Bet, užuot tai padaręs, rašo jis, aš padėjau motinai nusirengti. Jis atitraukęs nugaroj užtrauktuką. Atsegęs apykaklę. Ramentus, kai ji nėrėsi iš dešinės ir iš kairės rankovės, jis pakaitom prilaikęs. Sijoną, kurį ji su didžiausiu vargu nusivilkusi, pakėlęs nuo grindų ir pakabinęs į, kiek jis atsimena, jau seniai nebenešiojamų sijonų prigrūstą spintą. Apatinį sijoną, kuris buvęs su mezginiais, numovęs drauge laikydamas dar ir ramentus per galvą ir per iškeltas į viršų rankas ir numetęs ant lovos. Paskiausiai nusegiau nuo jos kaklo grandinėlę. Pusnuogė stovėjusi ji prieš jį, rašo jis, tik su apatinėm kelnaitėm ir korsetu, tarytum kokia nukryžiuotoji, pakibusi ant ramentų. Jis nusisukęs, kreipęs žvilgsnį į šoną, kiek tik buvę įmanoma. Bet juk man dar reikėjo, rašo jis, užmesti ant pečių naktinius marškinius ir nutempti juos per rankas ir per ramentus žemyn, per priekį, krūtinę, iki pat riešų, o tada, kai ji jau bus įlindusi į rankoves, iš po marškinių ištraukti ramentus, užsagstyti sagas. Tada turėjau ją paimti už alkūnių, nuvesti prie lovos ir ten paimti iš jos ramentus. Šitaip, rašo jis, žinoma, norom nenorom turėjęs prisiliesti prie jos apatinių, kurie nebuvę iš švariųjų, nebuvę ir iš madingųjų, to nebuvę galima, rašo jis, visiškai išvengti. Motina atsisėdo ant lovos krašto. Padėk ramentus, pasakė, rašo jis. Aš atrėmiau ramentus į naktinį staliuką. Matai ten tepalą? – paklausė. Ten, ant naktinio staliuko. Ar šitą? Ne, tą kitą. Bet staliukas buvęs visas apkrautas indeliais, tūbelėmis ir buteliukais. Paimk bet kokį, pasakė ji, juk svarbu, kokios rankos, o ne koks tepalas. Paėmiau vieną tepalo tūbelę. Sėskis ant lovos, pasakė ji. Čia, šalia manęs. Jis atsisėdęs šalia jos ant lovos krašto. Ji pasisukusi į šoną. Atkišusi jam išriestą nugarą. Įtrink mane, įsakiusi jam. Jis išspaudęs tepalo ant delno ir po susivėlusiais plaukais ėmęs trinti sprandą. Ji surikusi. Ar trinu per skaudžiai? – paklausęs jis. Tepalas per šaltas, pasakiusi ji, bet jis juk mane sušildys. Taigi, jis tęsęs toliau savo darbą, trynęs motiną toliau. Žemiau, pasakiusi ji. Ir taip, pakišta po naktiniais marškiniais ranka trynęs jis nugarą žemiau. Atsagstyk man marškinius, apnuogink pečius, įtrink nugarą kaip reikiant. Jis atsagstęs marškinius, apnuoginęs ir įtrynęs pečius. Palauk, pasakiusi motina, leisk man nusisegti korsetą. Ji pabandžiusi po marškiniais nusisegti korsetą. Padėk man, pasakė ji, rašo jis, aš negaliu, manęs pirštai neklauso. Taigi, jis ėmęs knebinėti korsetą, atseginėti kabliukus, traukti metro ilgumo varsčius iš kilpų ir galų gale atlaisvinęs po marškiniais korsetą. O dabar ištrauk jį, pasakiusi motina. Ir jis, vos nesudraskęs marškinių, ištraukęs jį. Gerai, pasakė ji, padėk korsetą ant lovos. Ir jis padėjęs korsetą ant lovos. O dabar trink toliau, pasakiusi motina. Ir jis trynęs toliau, trynęs riebalus, nuo kurių sklidęs į nosį trenkiantis įkyrus kvapas, į perdžiūvusią, supliuškusią, tuščiais kapšeliais nutįsusią odą. Bet ji vėl pasakiusi – žemiau. Jis trynęs žemiau. Dar žemiau, reikalavusi ji. Jis paklusęs jos reikalavimui. Trynęs nugarą dar žemiau, iki klubų, iki sėdmenų. Tada marškiniai, rašo jis, nuslydo iki alkūnių. Na, užteks, pasakė motina. Taip, užteks, pasakiau aš, rašo jis. Jis atsistojęs. Nusiplūkęs, nusikamavęs, vos atgaudamas kvapą padėjęs iki galo išspaustą tūbelę atgal ant naktinio staliuko. Gaudęs orą. Jo žvilgsnis užkliuvęs už korseto, styrančio ant lovos šalia plonos medžiagos apatinio sijono. Tai šitą daiktą nešioja mano motina, pagalvojau aš, rašo jis. Lyg atspėjusi, apie ką jis galvoja, vienu žaibišku judesiu nubraukė ji korsetą kartu su apatiniu sijonu ant grindų. Bet jam vis tiek liko kažkas visiškai svetimo, nepažįstamo. Nusisuk, rašo jis, pasakiusi motina. Bet kol jis tai spėjęs padaryti, vienu greitu judesiu nusimovusi ji po marškiniais apatines kelnaites, nutraukusi jas blauzdomis žemyn ir nusviedusi ant kampe stovinčios kėdės. Didžiulis, ištampytos medžiagos skarmalas, praradęs formą, su gerai pažįstamais drėgmės kontūrais gerai pažįstamose vietose laikėsi ant sutrūkinėjusios gumos juosmens. Tada ji atsigula, rašo jis. Atsigula ant nugaros. Aš, rašo jis, turiu ją paimti už kojų, apmautų elastinėmis kojinėmis, ir apversti ant lovos. Ir aš tai darau, rašo jis, pastveriu ją už kojų ir apverčiu. Tu turi išskėst mano kojas, sako ji. Ji negalinti gulėti suglaustom kojom. Dėl sąnarių. Taigi, aš išskečiu jos kojas. Paimu už kulkšnių ir išskečiu. Numauk man kojines, sako ji. Ir aš turiu numauti jas. Tas storas, elastines kojines, kurios kaip guminė oda yra aptempusios jos kojas. Aš stoviu kojūgaly ir pradedu tempti jas. Bet nežinau, nuo kurios vietos pradėti. Ar man reikia čiupti jas prie motinos tarpupirščių, ar pabandyti tą guminę odą tempti nuo kulnų? O gal nuo šlaunų arba nuo kito galo, ten, kur jos baigias, pastverti įkišant į jas pirštus ir išverčiant į blogąją pusę nutempti žemyn? Bandau abiem būdais, pakaitom, vis pradėdamas iš naujo. Bet kojinės nepasiduoda. Kad ir kaip bandau, vienu ar kitu metodu, kojinės nenusimauna. Neslysta, nesileidžia išverčiamos, nepaklūsta mano pirštams. Ai, šaukia motina. Man skauda, tu mane draskai. Aha, jai skauda, aš ją draskau. Aš draskau savo motiną. Prilipęs prie tų kojinių, kurias noriu numauti. Bet kojinės laikosi tvirtai ant kojų. Išsitempia, ištįsta, visiškai suplonėja, bet nepasiduoda. O pasiduodu aš. Jaučiu, kaip jėgos mane apleidžia. Ieškau atramos savo silpnumui. Įremiu kelius į lovos kraštą. Bet mano kūnas linksta į priekį, virš lovos, virš jos kojūgalio lūždamas linksta prie jos kojų, prie išskėstų motinos kojų, ir jeigu aš nepaleisiu, jeigu aš tuoj pat tų elastinių kojinių nepaleisiu, būsiu tų elastinių kojinių nutemptas tarp motinos kojų, tarp išskėstų motinos kojų, jaučiu vis stiprėjantį traukimą, aš dar ginuosi, dar priešinuos, bet pabaiga jau čia pat, ji artėja, griūna ant manęs, apsvaigina, jau juoduma, juoduma prieš akis, aš nebežiūriu tenai, bet matau ją, matau skylę, matau juodą skylę. Mano keliai sulinksta, nebeatlaiko kūno, ir aš griūnu aukštielninkas. Bet prieš tai, kol akys užsimerkia, kol prarandu sąmonę, kol krintu į tą juodą skylę, dar spėju pamatyti, kaip motina pašoka iš lovos. Kaip ji atsistoja. Kaip palinksta virš manęs. Kai aš pabudau, rašo jis, gulėjau savo lovoj, ant nugaros, apklotas vilnone antklode. Šalia, remdamasi ramentais, užsimetusi ant galingų pečių chalatą, stovėjo tarsi milžinė mano motina ir žiūrėjo į mane iš viršaus. Aš jaučiausi liguistai. Buvau apakintas. Saulės šviesa spigino man į akis, skverbėsi pro plačiai atvertus langus į kambarį, krito ant sienų. Lauke girdėjosi paukščių čiulbėjimas. Kas atsitiko? – paklausiau, rašo jis. Nieko, pasakė motina. Nieko neatsitiko. Rytas išaušo. Keltis tau reikia. Aš jau paruošiau pusryčius. Aš atsikėliau, rašo jis. Ir dar kaip atsikėliau. Nusipurčiau nuovargį. Nusviedžiau vilnonę antklodę. Nustūmiau motiną šalin. Taip, kad jos ramentai su trenksmu nukrito ant grindų. Puoliau laiptais žemyn. Vos nepargrioviau koridoriuje stovinčio tėvo su pižama. Atplėšiau lauko duris. Užtrenkiau jas. Bėgau neatsigręždamas, rašo jis. Ir iki šiol vis dar bėgu.

Vertė Jadvyga Klam