Prima Aprilis. Apie ką burba medžiai miške naktį balandžio pirmąją

  

Balandžio pirmosios naktį iškrito sniegas.

Sapnavau, kad gyvenu po žeme, kažkokiuose didžiuliuose tuneliuose. Ir ne vien aš, tai atrodė kaip ištisas požeminis miestas ar bent nemaža gyvenvietė. Toks tarsi išsiplėtęs, šiuolaikiškas Pogrindis, kaip tas iš kadaise garsaus Emiro Kusturicos filmo.

Nesijaučiau patogiai šiame Pogrindyje ir man kilo nenugalimas noras iš ten ištrūkti. Šiuo tikslu kreipiausi į Slovėnijos konsulatą, kurį radau viename iš daugelio požeminių betoninių bunkerių ir kuriame, kaip tuoj pat paaiškėjo, dirbo mano geroji pažįstama, dabar, pasirodo, einanti konsulės pareigas. Kalbėjomės su ja apie senus gerus laikus, kai visi vis dar galėjo išeiti į lauką, tiesiog šiaip sau, be priežasties, turėdami tokį norą, – ir netgi ne tik išeiti, bet ir keliauti kažkur toliau, net į tokias tolimas ir įmantrias vietas kaip Liubliana, Skopjė ar netgi Priština, jei tik kam nors šautų į galvą tokia keista užgaida. Pažįstamoji konsulė pasirodė esanti labai paslaugi ir maloni, ji iškart ėmėsi tvarkyti man dokumentus, bet netrukus iškilo netikėta problema – paaiškėjo, kad turiu Indijos pasą.

Tokia storoka maža knygutė tamsiai mėlynais viršeliais, apvyniota kažkodėl gumyte. Pamačiusi ją konsulė nuliūdo ir pasakė, jog kadangi esu, kaip pasirodo, Indijos pilietis, tai, deja, viską keičia, nes šiems pasams yra reikalaujama speciali apostilė, o šiuo metu jos bunkeryje, t. y. konsulate, nėra ir kada ji bus pristatyta iš išorės – tiksliai nėra žinoma. Taigi taip sėdėjome ten dviese ir liūdėjome, iš to liūdesio atkimšę butelį makedoniško vyno „T’ga za jug“, kurį Goranas man prieš tai lyg ir numatydamas šią akimirką buvo atsiuntęs per „WhatsApp“ programėlę, tad atsispausdinome jį 3D spausdintuvu, esančiu konsulato patalpose. Gurkšnojant gardų vyną konsulei kilo mintis, kad ji gali mane įtraukti į specialųjį sąrašą humanitarinio karinio konvojaus, kuris netrukus turėsiantis iškeliauti į viršų.

Pamaniau, kad tai puiki idėja, ir kad tinkamai atšvęstume šią progą, atkimšome dar vieną vyninės „Popova Kula“ butelį, kurį dar turėjau pasilikęs atsargai „Viber“ paskyroje. Kariškiai – netrukus paaiškėjo, kad tai belgai ir suomiai, – pasirodė esantys visai šaunūs vyrukai, jie vilkėjo madingos šlapio betono spalvos uniformas, kaukes, tvirtai prigludusias prie veido, šalmus ir turėjo žibintuvėlius. Jiems šypsantis, ant šių kaukių atsirasdavo šypsenos holograma, kuri atrodė labai gražiai, nors kartu ir kažkaip liūdnokai. Visi kilome į viršų kažkokiu didžiuliu metaliniu liftu, tai užtruko gan ilgai ir mums bevažiuojant suomiai pasakojo kažin kokias senas istorijas, sakmes apie degtinės kontrabandą iš legendinės ūkanotos ir paslaptingos Viro žemės, plytinčios kitoje Siaurosios jūros pusėje. Į ją kadaise plaukdavo gražūs dideli balti laivai, pavadinti jūros dievybės Siljatallingi vardu, ir gabendavo daug gyvybės suteikiančio skysčio pavadinimu Viruvalge. Belgai apsimetė graikais ir suomiais netikėjo – ką jūs čia, ponai, aiškinate, Siauroji jūra neegzistuoja, kaip ir jokios Viro žemės nėra, ko gero, per daug „Netflix“ filmų visokių esate tamstos prisižiūrėję ir tiek. Tuo tarpu lifte darėsi vis vėsiau, plienines kabinos sienas aptraukė šerkšnas, nuo belgų kaukių ėmė blėsti holografinės šypsenos. Aš virpėjau nuo šalčio, o kažkas lengvai ir ritmingai bilsnojo į lifto sieną iš vidaus. Stojo nejauki tyla.

 

●

 

Pabudau staiga ir pirmas dalykas, kurį pamačiau, buvo atviras langas į terasą – pro jį į kambarį švelniai krito didelės pūkuotos snaigės. Matyt, langas nebuvo iki galo uždarytas ir jį paryčiais atvėrė stipresnis vėjo gūsis. Už lango, ant terasos užtvaros, tupėjo kikilis ir snapu ritmingai stukseno į medinius turėklus. Nenoriai atsikėliau iš lovos ir priėjęs uždariau langą. Kikilis nuskrido link netoliese tamsuojančio miško. Buvo ankstyvas rytas ir man norėjosi miegoti toliau, bet kažkaip nebuvo noro vėl atsidurti nei požeminėje karalystėje, nei metaliniame lifte į laisvę. Taigi liko tik pasitikti ateinančios dienos blyškią aušrą, kuri atnešė vėjo ir sniego.

Vėjas ūžė per šakas ir medžių viršūnes dešinėje, o kairėje galėjau įsivaizduoti, kaip nematomame, bet netoliese esančiame oro uoste kyla lėktuvai. Pažvelgiau į laikrodį – šis laikas įprastai yra rytinių skrydžių pikas – Frankfurtas, Kopenhaga, Varšuva, Amsterdamas, Kijevas, Oslas, Londonas, Stokholmas, Ryga, tam tikromis savaitės dienomis (kas žinotų, kuri jų šiandien yra) ir Lvovas, Tel Avivas, Paryžiaus Bovė, Kutaisis, Bergamas ir kiti miestai. Šiandien iš oro uosto pusės buvo tylu ir tuščia, didžioji dauguma skrydžių nebevykdoma daugiau nei dešimt dienų.

Pastarąjį kartą tuštuma oro uoste buvo atsiradusi beveik lygiai prieš dešimt metų, 2010 m. balandžio viduryje, kai Islandijoje išsiveržė Ejafjadlajokudlio ugnikalnis, o vėjas nupūtė vulkaninius pelenus toli į pietus ir vakarus nuo salos, taip įžemindamas didžiąją skrydžių dalį virš Europos ir šiaurės Atlanto.

 

●

 

Tuomet buvau Izraelyje ir Amžinajame mieste turėjau galimybę stebėti minias žmonių, kurie buvo įstrigę Šventojoje Žemėje šiek tiek ilgiau, nei turbūt planavo iš pradžių. Barzdoti stačiatikių šventikai iškilmingai vedė ištisas piligrimų velykines procesijas, nešinas vėliavomis ir ikonomis, su visais smilkalais ir giedojimais, garsiai meldėsi už tolimosios šiaurės ugnikalnio atneštų negandų pabaigą ir laimingą visų maldininkų sugrįžimą į savąją gimtinę. Taip jie žygiavo nuo Šventojo Kapo šventyklos per visą Via Dolorosa iki senamiesčio pakraščių ir toliau iki pat Getsemanės sodų bei Alyvų kalno. Pastarąsias kelias dienas praleidau kasdien važinėdamas pirmyn ir atgal iš Jeruzalės į Ben Guriono oro uostą, norėdamas gauti kokių nors žinių apie galimą bet kokių skrydžių į Europą atnaujinimą, – tuo metu tikėtis prisiskambinti oro uosto karštąja linija buvo mažų mažiausia naivu, taip pat oro linijų biurai tiesiog neatsakinėjo į visus lyg lavina juos užgriuvusius telefono skambučius.

Oro uostų uždarymo banga ėjo iš šiaurės į pietus – iš pradžių Skandinavija, paskui Baltijos šalys, po jų Vidurio Europa, o toliau palei Dunojaus ir Karpatų linijas į pietus nuo Alpių – lyg šiaurės šešėlis palaipsniui keliavo toliau ir uždengė saulėtus pietus. Galiausiai vieninteliai Europoje vis dar veikiantys oro uostai liko Malaga, Gibraltaras, Malta, pora Sicilijos oro uostų ir Larnaka bei Pafas Kipre. Na, dar Rusijos oro bendrovė „Utair“ vis dar skraidė iš Maskvos Vnukovo oro uosto į netoliese esančias Baltijos šalių sostines, o ukrainiečių „Donbassaero“ (taip, kažkada būta ir tokių oro linijų) skraidė iš Kijevo Borispolio oro uosto į Vilnių. Abiem atvejais skrydžiai buvo vykdomi mažais turbopropeleriniais lėktuvais nedideliame aukštyje, o tai esą buvo garantija, kad ugnikalnio dūmų dulkės nepateks į lėktuvo variklius.

Visa tai mažai tereiškė, bent jau žvelgiant iš tuomet buvusios perspektyvos – turint norą palikti Izraelį ir vėliau kažkokiu būdu pasiekti Šiaurės Europą. Vieninteliai vykdomi skrydžiai ir keltai į artimiausią Kiprą buvo išparduoti gerokai į priekį. Šiaip ar taip, kuo galiausiai būtų galėjusi padėti galimybė patekti į Kipro salą? Šioje situacijoje Izraelis pats pasirodė esantis tarsi sala, nes sausuma iš jo buvo galima išvykti nebent į Jordaniją ir Egiptą, nors ir tai buvo tik teorija – nes ir vėl tai niekaip nebūtų padėję pasiekti Europą.

Viešbučio, kuriame buvau apsistojęs Jeruzalėje, Jafos gatvėje, fojė buvo surengtas spontaniškas iš įvairių šalių atvykusių europiečių, staiga pajutusių interesų bendrumą, susirinkimas. Susirinkusieji karštligiškai svarstė įvairius variantus, kurie, pasak diskusijų dalyvių, turėjo leisti jiems palikti Izraelį sausumos keliais. Realiausias, pasak daugelio, buvo pasiūlymas išsinuomoti autobusą ir juo vykti į Jordaniją, o iš ten – į Europą.

Kažkuriuo metu diskusiją šiek tiek atvėsino kažkieno (visai teisingas) komentaras, kad juk sieną su Jordanija galima kirsti tik pėsčiomis. Kiek nuliūdęs, po akimirkos būrelis suaktyvėjo iš naujo, nes kažkas pasiūlė išsinuomoti du autobusus – vieną Izraelyje iki sienos, o kitą jau Jordanijos pusėje nuo sienos. Stovėjau ten kampe ir klausiausi, kol galų gale uždaviau klausimą – kurią šalį jie pasirinks tolesniam tranzitui į Europą, palikę Jordaniją? „Draugišką“ Siriją, kariaujančią su Izraeliu, ar apskritai paėmus saugumu garsėjantį Iraką?

2010 m., kitaip nei dabar, visi atvykę į Izraelį vis dar gaudavo pasienio tarnybos antspaudus į savo pasus. Šių antspaudų turėjimas iš tikrųjų sudarydavo rimtą kliūtį patekti į daugybę arabų šalių ir ne tik, į ką aš ir bandžiau atkreipti diskusijos dalyvių dėmesį. Na, jie gi turi padaryti mums išimtį dėl esamų aplinkybių! Tiesiog privalo į tai atsižvelgti! – sušuko vienas iš diskutuojančiųjų, aukštas, susijaudinęs prancūzas, o likusi kompanijos dalis pritariamai murkė. Taip, taip, jie privalo, tikrai atsižvelgs, kurgi ne, sumurmėjau daugiau sau nei visiems kitiems ir patraukiau iš fojė laiptais aukštyn. Kambaryje vis dar turėjau butelį atšaldyto „Goldstar“ alaus, iš privalumų dar buvo nedidelis balkonas, iš kurio atsivėrė vaizdas į Ziono aikštę ir Ben Yehudos promenados fragmentą. Buvo pilnatis ir didžiulis mėnulis žemai kabojo virš plokščių Amžinojo miesto stogų.

 

●

 

Dabar lėktuvai vėl nebeskraido visoje Europoje, oro eismas sustabdytas net Larnakoje, Maltoje ir Malagoje. Išeinu į terasą su savo kompiuteriu, perskaitau vieną kitą žinutę internete, kokį nors juokelį apie dabartinę situaciją, kuris turėtų praskaidrinti karantino nuobodulį ir liūdesį.

Man pasisekė, manau. Šiomis aplinkybėmis turiu savo mažą privačią TRS – terasą, kuri stebuklingai virsta Aeroporto di Trieste Ronchi dei Legionari. Iš čia pajuntu vėją nuo Adrijos jūros, o nuo netoliese Slovėnijos pusėje esančių Julijos Alpių viršūnių pustomas sniegas tolygiai pasiskirsto po grindų lentomis.

„Sėdėjau pačiame ilgojo il Molo Audace gale, žiūrėjau į švelnias bangas, saulę, kuri iš lėto leidosi į Adrijos jūrą, švyturį, kuris savo pavadinimu – Faro della Vittoria¹ – priversdavo susimąstyti apie didžiąsias karines pergales, jis, didelis ir paslaptingas, tuomet dar nemesdavo savo šešėlio į vis labiau tamsėjančius įlankos vandenis. Anksčiau įsivaizdavau šį švyturį esant vieną iš Habsburgų epochos palikimo paminklų ir turėjau nusivilti, kai sužinojau, kad jis buvo atidarytas tik 1927 m., nors ir dalyvaujant pačiam Italijos karaliui Viktorui Emanueliui III. Grakštus bokšto statinys, kurio aukštis siekė 68 metrus, stūksojo virš Grettos kalvos ir buvo pastatytas ant austrų gynybinio forto Kresič liekanų, tuo turėdamas aiškiai paženklinti italų ginklo pranašumą ir pergales viename iš kruviniausių Didžiojo karo mūšių – Isonzo (slovėnų vadinamos „Soča“) upės slėnyje. Panašiai kaip ir mūšyje prie Piavo upės, kurį Gabriele d’Annunzio entuziastingai ir poetiškai pakrikštijo La bataglia del solstizio². Bet kuriuo atveju, šis švyturys turėjo tarnauti kaip visiems matomas pergalės kare, kuriame iš esmės nebuvo vienareikšmių nugalėtojų, paminklas.

Baugiai klykavo žuvėdros, tolumoje matėsi aiškūs, lyg iškirpti iš tamsaus popieriaus lakšto ir priklijuoti ant tamsiai mėlyno fono, lyg vaikiškoje karpymo aplikacijoje, didelių konteinerinių laivų siluetai. Per vidurį ši aplikacija buvo perbraukta purpurine juosta – saulė vis labiau leidosi į jūrą. Didelė žalsva bronzinio angelo skulptūra stovėjo pačioje švyturio viršūnėje, ištiestoje rankoje angelas laikė deglą, tuo tarpu purpurinė juosta iš vaikiškos aplikacijos jau gyveno savo gyvenimą, švytėjo horizonte ir darėsi vis mažesnė, vis tamsesnė.

Įlanka iš lėto virto tamsiu, nesuvokiamu ir nežinomu padaru – tai šen, tai ten jo viduje viena po kitos užsidegdavo nedrąsios švieselės-kibirkštėlės, maži laiveliai, žvejų valtys, keltai, jachtos, mažos vietovės ant įlankos krantų – visa tai pamažu paskęsdavo tamsoje, abiejose šio savotiško jūros amfiteatro pusėse.

Kairėje, toli, prie horizonto linijos, labiausiai nutolusioje į jūrą nuo Istrijos pusiasalio pusės Triesto įlankos dalyje, siaurame kyšulyje į naktį panirdavo slovėniškasis Piranas, o kiek arčiau – vis dar itališkoji Muggia. Dešinėje bangos švelniai glostė tamsoje nematomus Barcolanos ir Grignano paplūdimius. Kažkur ten, toliau už jų, paslėptas bangų ūžesio ir egzotinių augalų šnibždesio parke, bolavo šviesus siluetas – savo uolėtame kyšulyje amžinoje jūros sargyboje stovinti Miramaro pilis.“³

Taip rašiau apie Triestą mažiau nei prieš dvejus metus. Dabar sėdžiu terasoje, žiūriu į mišką ir galvoju apie šį miestą, apie žmones, kurie ten yra, užsidarę savo namuose, mintyse, prisiminimuose. Galvoju apie visus tuos žmones, kurie yra daugelyje kitų Italijos ir visos Europos miestų, visoje Europoje, kuri susitraukė kaip moliuskas savo kiaute.

 

●

 

Šiandien mano pasaulio vizija yra susitraukusi iki mąstymo, skaitymo ir pasivaikščiojimo miške.

Įdomu, kad drauge su viskuo, kas mums nutiko per pastarąsias savaites, daugelis iš mūsų pamažu – o kartais ir nepastebimai – pradėjo prarasti ryšį su realiu pasauliu. Nesąmoningai pradedame apsiriboti fragmentiška, savaip suprantama, kišenės dydžio mus supančios tikrovės vizija. Tai pasireiškia įvairiai, pavyzdžiui, aš pradedu suvokti, kad nebežinau, kas vyksta mieste, kuriame gyvenu, – nes einu tik į artimiausią parduotuvę ir į šalia esantį mišką, o televizijos nebežiūriu jau seniai.

Kiekvieną rytą ir vakarą stebiu paukščių, kuriuos galima išvysti netoliese – tokių kaip kėkštai arba geniai, – gyvenimą. Juos galima ne tik išgirsti miške, bet ir kartais pamatyti atskrendančius prie arčiau namų augančių alksnių ir beržų – dažniausiai tai kikiliai, kovai, kuosos, šarkos, volungės, ką ir kalbėti apie žvirblius bei zyles.

Mano pasaulis susiaurėjo, susitraukė iki kompiuterio ir telefono ekrano dydžio, sumažėjo iki virtualių pokalbių su žmonėmis, kurie, kaip ir aš, yra kažkur įstrigę, – ir visai nesvarbu, ar šis „kažkur“ yra nutolęs 1   000 km ar viso labo 2 km nuo vietos, kurioje rašau šiuos žodžius.

Miškas ir kompiuterio ekranas – kaip dvi skirtingos sąmonės būsenos – yra vieninteliai du tikrovės matmenys, kuriuos naudoju ir kurie man liko kaip apčiuopiama tikrovė.

Na ir, žinoma, prisiminimai, kurie kartais užklumpa sapnuose, o kartais taip pat keistai susiduria su realybe.

 

●

 

Paskutines sausio dienas praleidau Zagrebe. Be kita ko, turėjau ten pokalbį su kroatų rašytoju Miljenko Jergovićiumi – prieš pat man išvykstant į Liublianą. Gražaus „Palace“ viešbučio kavinėje Zagrebo centre, Josipo Strossmayerio aikštėje, žiūrėdami pro langus į Zrinjevac parką, kartu su Miljenko gėrėme arbatą ir šnekučiavomės. Apie tai, kad pasaulis tapo mažesnis, visi esame arčiau vienas kito, ir būtent dėl to šiame pasaulyje skleisti blogį dabar tapo daug sunkiau.

Kai sužinojau apie miestą prieš kelias dienas ištikusį žemės drebėjimą, pradėjau žiūrėti į padarytos žalos nuotraukas. Pasijutau nejaukiai, atpažinęs gatves, kuriomis neseniai vaikščiojau, pastatus, į kurių jugendo stiliaus fasadus žvelgiau tuomet – Ilica, trg Žrtava fašizma, Masarykova, Gundulićeva.

Negalėjau atsikratyti minties, kad privalomojo karantino sąlygomis vyksta ne tik bendras šio apčiuopiamo pasaulio – parduotuvių, kavinių, oro uostų – uždarymas, bet ir užsidarymas savyje – savo aureolėje, problemose, kurios neperžengia mūsų kiemo ribos. Plinta ne tik ir ne tiek virusas, bet ir nežinojimas bei nejautrumas „kitų“ problemoms. Tarsi stebuklingos lazdelės piktosios fėjos rankose mostelėjimu mes visi buvome perkelti į alternatyvios uždarumo ir diena iš dienos didėjančių apribojimų realybės pasaulį, vyrauja principas „dabar visi esame kiekvienas už save“. Tai netgi galėtų būti suprantama, bet vis dėlto greitis, su kuriuo šis principas įgyvendinamas, kaip ir visuotinis pritarimas būtent tokiai aplinkinio pasaulio suvokimo prizmei suteikia daug peno apmąstymui.

 

●

 

Kroatiją užklupęs žemės drebėjimas buvo 5,3 balo pagal Richterio skalę, jo epicentras vos 7 km į šiaurę nuo Zagrebo. Tai buvo galingiausias žemės drebėjimas šalyje nuo 1880 m. Pačiame miesto centre nukentėjo daugybė istorinių pastatų, o atskiri rajonai liko be elektros ir vandens. Nemaža dalis gyventojų buvo sužeisti arba liko be pastogės, vienas žmogus – penkiolikmetė – dėl patirtų sužalojimų mirė. Sukrėtimai buvo jaučiami ir netoliese esančioje Slovėnijoje, kur, laimei, didelės žalos išvengta.

Uždarytų sienų ir galiojančio karantino akivaizdoje Kroatijos Respublikos vyriausybė savo pareiškime turėjo konstatuoti, kad šalis „vienu metu susiduria su dviem krizinėmis situacijomis, o galimybės kovoti su jų padariniais iš esmės prieštarauja viena kitai“.

Instinktyviai pradėjau galvoti apie visus savo draugus Kroatijoje ir Slovėnijoje, vėliau susisiekiau su kiekvienu iš jų. Kiek vėliau pradėjau ieškoti daugiau informacijos naujienų portaluose ir nustebau, kad, be Kroatijos ir Slovėnijos žiniasklaidos, kitų šalių spauda iš esmės tylėjo, lakoniškai apsiribojusi tik pagrindine informacija šia tema.

Suprantu, kad dauguma žmonių Europoje turi teisę nesidomėti tuo, kas vyksta Kroatijoje. Tačiau Kroatija nėra kažkokia tolima, mažai žinoma šalis kur nors toli Azijoje, tarkime, Kambodža (tai toli gražu nereiškia, kad neturėtumėte domėtis Kambodža, su visa pagarba šiai šaliai). Bet, be kita ko, tai bent jau šalis, kurioje milijonai europiečių nuo Skandinavijos iki Apeninų noriai leidžia atostogas. Taigi, jei šiandien mums nerūpi Kroatija, kaip ir iš esmės viskas, kas neturi žymos #COVID19 (su tam tikromis išimtimis iš šalies vidaus politinės scenos sensacijų ir „skandalų“ iš vietinių „žvaigždžių“ gyvenimo), – kas iš tikrųjų mums ir ypač mūsų žiniasklaidos erdvei vis dar gali rūpėti? Ir kam dar mes galime likti abejingi rytoj? Tragedijoms kaimynų šalyse? Kaimyniniuose miestuose? Savo rajone? Kur tiksliai yra susvetimėjimo riba esant „išskirtinėms“ sąlygoms, kai viską galima pateisinti „karantinu“ ir bauginančiai skambančiu žodžiu „epidemija“?

Aš vis dar tikiuosi, kad tai nėra vien retorinio pobūdžio klausimai.

 

●

 

Kitą naktį sapnavau Liublianą – tiksliau, vietą, kur Gradaščicos upelis įteka į Liublianicos upę netoli Trnovske nabrežje. Sėdėjau ten po tiltu ir žiūrėjau į gretimą pylimą, vadinamą Krakovski nasip, bei Hradeckio tiltą, kiek toliau gerai matėsi pilies kalnas. Upė tekėjo ramiai, šalia nebuvo nė gyvos dvasios.

 

●

 

Vietoje, kur gyvenu, netoliese yra oro uostas, į kurį dabar beveik nebeskrenda lėktuvai, šalia dar yra miškas, vadinamas Burbiškėmis. Turint šiek tiek fantazijos, šį pavadinimą galima nesunkiai susieti su veiksmažodžiu „burbėti“. Kartais pagalvoju, kad girdžiu šį burbėjimą, murmėjimą, miško šnabždesį – ypač kai aplinkui stoja visiška tyla.

Kartais naktį išeinu į terasą ir žiūriu į šaltame danguje spindinčias žvaigždes. Ursa Maior kabo tiesiai virš manęs, Orionas kiek toliau šviečia virš miško. Kitaip nei danguje, miške esama ribų – neseniai per vieną savo žygių aptikau stambią pilkšvą akmeninę plokštę, apaugusią žalsvomis samanomis ir kyšančią iš žolės miško pakraštyje. Ji buvo plokščia ir suapvalinta viršuje, šiek tiek panaši į mažą antkapį, siekiantį kelius. Nuvalęs samanas galėjau perskaityti užrašą, iš jo buvo galima spręsti, kad čia siekė tarpukario miesto ribos.

Miestas nuo to laiko gerokai išaugo, tačiau čia, šiame miške, mažai kas tepasikeitė, išskyrus nebent tai, kad prieš keletą ar keliolika metų jo pašonėje buvo pastatyti du nauji nedideli gyvenamieji kvartalai. Kažkur toli, kur baigiasi miškas ir prasideda kažkas kita, už uždarytos sienos yra Lenkija, o kitoje pusėje, kur kas arčiau, už tylaus, užmigusio oro uosto – Baltarusija. Baltarusijos oro linijų bendrovė „Belavia“ ir toliau desperatiškai bando skraidyti (kaip ilgai?) kelis kartus per savaitę į šį ramiai miegantį oro uostą. Keista likimo ironija – Minskas (trumpam?) tapo vieninteliu langu į pasaulį tiems, kuriems vis dar reikia išvykti iš šios šalies ar į ją grįžti. Langas į pasaulį, kuris išnyko ir tapo abstrakcija, veikiančia už miško, terasos ir kompiuterio ekrano ribų.

Pasaulis, kuris siunčia savo signalus, vis mirga naujienų portaluose ir per žinias, jei tik turite noro įjungti televizorių ir išgirsti daugiau pandemijos naujienų, daugiausia įvairių naujausių „šokiruojančių“ statistinių duomenų pavidalu. Šie duomenys nustojo mane dominti, jie nebepasiekia mano vaizduotės. Užsidarau savo mintyse ir verčiau pradedu galvoti apie visas tas vietas, kurių beveik neturite šansų pamatyti per žinias, – apie Skopję, Zagrebą, Bratislavą, Liublianą, Oradią, Brno, Triestą, Lvovą ir daugelį kitų. Vaizduotės akimis matau žmonių apleistas tuščias jų aikštes ir gatves, prisimenu žmonių, su kuriais ten kadaise esu susitikęs ir bendravęs, veidus. Kalbuosi su jais mintyse.

Jau vėlu, reikia eiti miegoti. Žvaigždės blėsta, miškas tyli. Priešais mane guli knygos, kurias, atrodo, dar visai neseniai įsigijau Liublianoje, senienų parduotuvėje Mestni trg gatvėje.

Jurijaus Trunko „Potopisne črtice iz Svete dežele“⁴, išleista 1911 m. Celovece (t.   y. Klagenfurte), ir Drago Jančaro „Galjot“⁵.

Keistu sutapimu praeitą savaitę gavau žinutę iš Jančaro – el. laiške slovėnų rašytojas man priminė šį savo romaną, kurio pagrindinis veikėjas Johanas Otas bėga nuo Europoje viešpataujančio maro.

„Šį romaną aš parašiau būdamas jaunas, tuomet maniau, kad epidemijos mūsų šalyse jau praeitis. Apie jas galima nebent paskaityti istorinėse knygose, na, ir tai gan įdomi literatūrinė tema“, – parašė man rašytojas.

Ir pridūrė: „Zdaj pa vse tole okrog nas.“⁶ 

Paskutiniai romano žodžiai skamba:

„Izmazal se bom, je pomislil, izmazal se bom.

Zjutraj bom trezen in teh prekletih sanj ne bo nikjer več.“⁷

 

●

 

Balandžio pirmosios naktį snigo.

Sapnavau Europą, kuri užmigo – ir sapnavo epidemiją, kurios… nebuvo.

 

2020 m. balandžio 1 d.

 

wydawnictwoj.pl

Iš lenkų kalbos vertė autorius