Kur buvo gera dirbti (2)
Apie Druskininkų sanatorijas – „Dainavą“, „Draugystę“, „Lietuvą“ ar „Eglę“, – kuriose per ilgus gyvenimo dešimtmečius buvau gydoma ne kartą, galėčiau papasakoti daugybę visokių dalykų. Apie dalį jų jau esu parašiusi bankrutavusios leidyklos „Versmė“ užsakymu, bet knygos apie kurortą jie neišleido, sutarties sąlygų neįvykdė, tai tekstą išspausdino Renata Šerelytė „Drauge“. Bet šįkart – apie kitką, apie tai, kur buvo gera dirbti. O ten, kaip ir visur kitur sovietmečiu, visuomet turėjau su savimi numylėtą ispanišką rašomąją mašinėlę „Kolibri“. Viena iš sanatorijų, kurią labai mėgau, buvo senoji „Dainava“ su mediniais korpusais, įsikūrusi centre ir kartu – miške. Jos vyriausioji gydytoja Elena Kriščiūnaitė ypač gerbė meno žmones ir pagal galimybes suteikdavo jiems idealias sąlygas gydytis ir dirbti. Dar būdama visai jauna, gavau kartą apskritą kambarėlį medinio korpuso bokšte. Dieną – visokios sąnarių gydymo procedūros, popietę – pasivaikščiojimas, tai dirbdavau vėlų vakarą. Pasirodo, mano mašinėlės kalenimas buvo girdimas kituose kambariuose, ir vieną kartą buvau paklausta: „Что вы там стучите по ночам? Ведь спать невозможно!“ Teko keisti režimą.
Kitą kartą daktarė įkurdino pagrindinio korpuso atokiame buvusiame gydytojo kabinete su puikiu rašomuoju stalu, ties kuriuo šone kabėjo andai ten besigydžiusio mano bičiulio Jeronimo Čiuplio lietas Regimanto Adomaičio portretas karaliaus Mindaugo vaidmenyje. Už sienos gyveno Stasys Petronaitis, su kuriuo kartais netyčia susitikdavom bendrame vonios kambaryje. Visas dienas niūriai tylėjęs, vieną vakarą, prieš išvykdamas, Stasys pasikvietė mane pasikalbėti į savo kambarį; vaišino kava ir konjaku, labai jaudinosi ir – tarsi būtų pratrūkęs koks skaudulys – ėmė pasakoti man daug svarbių ir net neįtikėtinų dalykų apie Panevėžio teatrą, apie Miltinį, apie sunkius jų tarpusavio santykius. Apie lemtingą savo pasitraukimą iš teatro. Buvau sujaudinta to atsivėrimo, nors panašią kito aktoriaus išpažintį jau buvau girdėjusi. Kitą rytą išėjau į mišką, sėdėjau ant aukšto Nemuno kranto ir vis galvojau apie tai, ką naktį girdėjau pasakojant… Taigi viskas – ir gamta, ir sutikti žmonės – skatino dirbti, galvoti, svarstyti.
Stalino laikais statytos „Draugystės“ kambariuose ne visuomet būdavo normalaus aukščio stalas, bet mano prašymu surasdavo kokį nors ir įkurdindavo mano kambaryje vietoj žemo saloninio; pro langą mačiau du didelius beržus ir pušį, kuriuose gyveno paukščiukai ir sliuogdamos nuo šakos ant šakos žaidė voverės. Nuostabus buvo takas mišku palei statųjį Nemuno krantą, aname krante tie jaukūs kaimeliai, o paėjus į kairę, ties Ratnyčėlės intaku, – tikras poilsiautojų globojamas paukštynas: antys, balandžiai, gulbės, varnos gaudė sanatorijos pusryčių baltą duonelę… Kartą iš man draugiškos valytojos, su kuria apie daug ką pasišnekėdavom (pamenu, jai patiko mano susikurta grafiška puokštė iš sausų šakų ir rudenį sudžiūvusių, pajuodusių Ratnyčėlės pakrantės gėlių, klausė, ar vešiuosi ją namo, domėjosi, ką čia rašinėju), sužinojau, jog virėjos laukia nesulaukia mano išvykimo, kad susigrąžintų stalą, ant kurio visuomet virtuvėje būdavo pjaustomi kopūstai… Personalas anais laikais buvo ypatingas – visos sesutės ir slaugės, daugiausia dviračiais atvykdavusios į darbą iš artimųjų kaimų, buvo geraširdės, dėmesingos ir jautrios. Kaip ir dera dzūkėms. Dabar, kai nebežiūrima į žmogų, o tik laukiama iš jo pinigų, nieko panašaus nebesutinki (nors forma lyg ir išlaikyta). Arba – labai jau retai.
Viena iš nuostabiausių vietų būti ir rašyti buvo Nidoje – girininko Ričardo Vlado Krištapavičiaus namas, kuriame buvo ir girininkijos kontora, ir jo su žmona Ada, dukromis Loreta ir Rolanda bei sūnumi Ričardu namai. Apie tuos namus, nors praėjo daugybė metų, kai nesu ten įžengusi (buvę šeimininkai jau mirę, vaikai – kas kur), negaliu negalvoti, nes ir mano gyvenimo nemažai įvykių su jais susipynę. Pradėti derėtų nuo paties namo – reto grožio medinės vilos, prieškario laikais priklausiusios dailininkui Carlui Knaufui, gyvenusiam čia žiemą ir vasarą su mylima žmona, įsikūrusiam gretimame sklype prie Thomo Manno vilos. Beje, įdomu, kad abi vilos buvo suprojektuotos to paties architekto iš Mėmelio, Herberto Reissmanno, bet jų šeimininkai, pasak liudininkų, nebendravę. Savaime suprantama, kad dviejų aukštų vilos grožis reiškėsi ne tik jaukiu, harmoningu ir funkcionaliu suplanavimu su dviem savarankiškais išėjimais, atvira ir įstiklinta verandomis, bet ir drožtu mediniu dekoru, kuris lyg mezginiai rėmino langus ir verandas, darė namą panašų į puošnią suvenyrų dėžutę.
Ypatinga buvo ir aplinka. Pastatytas ant gan aukšto kopos skardžio, į kurį vedė statūs mediniai laipteliai tarp alyvų krūmų, iš Skruzdynės gatvės, namas nuo ryto dairėsi į marias, o vakarais į mišką, kuriuo gerą galą vingiuotais takais paėjęs va jau pasieksi ir jūrą. Raganės puošė pietines namo sienas, alsiai kvepėjo saulėje, pro vieną iš langų matėsi turtingas ponios Ados žiemos sodas, o palei takus po vaismedžiais kažkaip natūraliai, ne klombose, susimaišiusios su vietine kopų augalija, augo visokios gėlės. Bet pati nuostabiausia vieta buvo atokesnė, vos pakelta aikštelė prie tvoros į pietų pusę, ant kurios palei seną suolą stovėjo krūmų apsuptas stalelis. Beje, visai čia pat buvo ir mistiškas, apleistas, jau besmengąs į žemę kapelis su vokišku užrašu. Prie to staliuko ne kartą teko sėdėti su pažįstamais ir stebėti vakarėjančias marias.
Kartą Krištapavičių sodelyje mano pakviesti Kazimiera Kymantaitė ir Albinas Žukauskas susirinkusiems draugams ir šeimininkų vaikams skaitė eiles. Kazimiera atsistojusi, žiūrėdama į tolį, į temstančias marias, artistiškai, tokiu nuo jaudulio lyg lūžtančiu balsu deklamavo Maironį: „Išsisupus plačiai vakarų vilnimis, / Man krūtinę užliek savo šalta banga“ (beje, su šiuo eilėraščiu – „Nuo Birutės kalno“ – ji stojo ir į Andriaus Olekos-Žilinsko renkamą kursą), o po pertraukėlės, jau paragavęs vyno, jaudinančiai ir kiek ironiškai prabilo eilėmis Žukauskas. O ponia Ada, rūpestingoji girininkienė, mums vis atnešdavo lėkštę karštų blynų, kurie labai tiko prie vyno. Įsiminė ir susitikimas su muzikais-būriuotojais-alpinistais – Aliu Jurgelioniu su visa šeima ir Rimu Zdanavičiumi. Alis pasakojo visokių įdomybių apie Kubą, kurioje buvo dirbęs kelerius metus, apie žavingąsias kubietes ir kaip jos mokėsi groti, Rimas – apie Sakartvelą ir kaip ten nusivežęs M. K. Čiurlionio mokyklos choristus, ir jie giedojo kalnuose aidams aidint drauge su vietiniais vyrais… Nepamirštami įspūdžiai!
O dar neišdyla iš atminties ir pažintis su Pauliumi Normantu, kuris čia atvyko kone tiesiai iš pačios Sibiro šiaurės, kur buvo tremiami lietuviai, ir atsivežė didžiulį aplanką nemažų nuotraukų ir vakarop sukabino ant skalbinių virvių, ištiestų tarp kelių pušų kieme. Ir išėjo tokia įdomi trikampė parodos ekspozicija gryname ore. Tai buvo, ko gero, pirmoji ir nuostabi Pauliaus paroda apie nencus, nganasanus. Iki dabar atmintyje plevena tos tautelės gyvenimo vaizdai – jų darbai prie elnių ir žvejyba, „girtos“ šventės, tradiciniai puošnūs drabužiai, šamanai, laidotuvės, kai kūnai amžino įšalo žemėje tiesiog paguldomi kapinėse ir laikinai, iki vasaros apverčiami visokiom buitinėm atliekom – senom rogėm, kibirais, kitais rakandais… Paulius pas Krištapavičius užsukdavo turbūt kas vasarą, kartą visiems netikėtai – su žmona vengre. Miegoti, kaip tikras žygeivis, galėjo bet kur, bet kaip. Tik mielaširdingoji ponia Ada jį labai globojo, tikrai nė nenujausdama, kokiu žymiu pasaulio žmogumi jis taps. Priimti, globoti, pagelbėti, pamaitinti buvo Krištapavičių „moralinio kodekso“ pamatas.
Nidoje ypač mėgau po karščių atėjusias lietingas dienas. Tada iš savo kambarėlio salkose nekeldavau kojos. Sūnus išeidavo į prieplauką žvejoti, o aš išsiklodavau ant stalelio prie lango savo popierius ir dirbdavau kartkartėmis pailsindama akis žvelgdama į pilkas marias ir drumzliną peleninį dangų, į grįžtančias žvejų dores ir siūbuojančias Skruzdynės pušų viršūnes. Varnos ir kirai nardė drėgname sunkiame ore. Monotoniškas lietaus šnarėjimas ant stogo diktavo man darbo ritmą. Jam pritarė gūdus ir ritmiškas, mistiškas uosto signalas per audrą.
P. S. Valdžios gudročiai neseniai, girdėjau, sugalvojo fantasmagorišką dalyką: uždrausti verslinę žvejybą Kuršių marių vandenyse!!! Tai rusai žvejos, o mūsų žvejai, kurių visas gyvenimas su žvejyba susijęs, loš kortomis ant kranto susėdę? Jau ir taip šviežios žuvies nusipirkti Nidoje nelabai gali, bet restorane pagamintą vietinį sterką visuomet gaudavai. Uždrausti Neringoje žvejybą – tai visiškai užbraukti šio žemės ruožo, unikalios nerijos tapatybę, atmintį, istoriją ir tradicijas. Užbraukti visą prieškario Nidos meno kolonijos dailininkų paveldą. Pasityčioti iš žmonių. Ir įdomiausia, kad ši žinia mums, Neringoj gyvenantiems ir ją mylintiems, nukrenta ant galvų būtent tais metais, kai Neringa paskelbta Lietuvos kultūros sostine!!
